Eurovizijos finalo rezultatai nustebino: kodėl tiek daug europiečių balsavo už prastą Rusijos dainą?

Rusijos naujienų portalai jau putojasi, neva Eurovizijos žiuri pavogė jų atstovo Lazarevo pergalę. Nes pagal žiūrovų balsavimo rezultatus jis būtų laimėjęs, o vertinimo komisijų narių balsai lėmė, kad liko tik trečias. Labiausiai, žinoma, rusus nervina Ukrainos atstovės Džamalos pergalė, nes jos dainą apie Krymo totorių tremtį jie nesėkmingai bandė uždrausti.

Liejasi kaltinimai, neva komisijų vertinimai buvo politizuoti. Antai "Komsomolskaja pravda" kursto aistras: "Зрители отказываются признавать победу украинки Джамалы - люди из разных стран пишут о том, что конкурс стал политическим, и просто потерял всякий смысл" (Žiūrovai atsisako pripažinti ukrainietės Džamalos pergalę - žmonės iš įvairių šalių rašo, kad konkursas tapo politiniu ir prarado bet kokią prasmę). Ir cituoja kelis vatnikų komentarus.

O juk Eurovizija visada buvo politinis konkursas ir daugiausiai politikos - žiūrovų balsavime. Kiekviena šalis (ne išimtis ir Lietuva) organizuoja savo išeivius kuo gausiau prabalsuoti, kaimynai balsuoja už kaimynus. Kaip tik vertinimo komisijų balsai sugrąžina bent dali objektyvumo. Taip pat ir šios nakties balsavime komisijos daugiausiai balų skyrė Australijos atstovei, kuri su jokia politika nesusijusi. Kaip tik žiūrovų balsavimas už Rusijos dainininką buvo vien tik politika, kaip ir viskas, kur dalyvauja šios šalies atstovai nuo Olimpiados iki moterų plaukimo 100 metrų baseine.

Rusija sugebėjo suorganizuoti balsavimą, įtikinti siųsti SMS žinutes visus igorius, prekiaujančius vogtų automobilių padangomis Vokietijoje ir nastias, ištekėjusias už senyvų britų. Nes pati Lazarevo daina neišsiskyrė niekuo, už ką galėjo gauti tiek balsų.

Rusijos gebėjimas paveikti europiečių balsavimo rezultatus - ar tai būtų Eurovizija, ar Olandijos referendumas dėl ES asociacijos sutarties su Ukraina man kelia nerimą. Jau labai greitai komisijų balsavimo gali neužtekti, o atvirai prorusiški politikai atsidurti ES šalių parlamentuose ir vyriausybėse. Nes Rusija į tai investuoja, o mes apsimetame, kad to nepastebime ir nė nebandome kurti naujos europinės Rusijos sulaikymo strategijos.

Eurovizijos žiūrovų balsavimas - tai dar vienas pavojaus signalas, kad priešas jau čia, Europos viduje, ir jau spėjo iščiulpti mūsų piliečių smegenis.

Redaktoriaus (ne)atsisveikinimas

Nuo 2001-ųjų sausio bendravau su jumis šioje skiltyje kaip „Druskininkų naujienų“ redaktorius. Kartais ji buvo asmeniška tarsi dienoraštis, atskleidžianti tai, kuo dažniausiai žmonės dalinasi tik su šeimos nariais ir artimiausiais draugais. Niekada neslėpiau, kad turiu savo nuomonę ir pažiūras, nekaitaliojau jų iš kitos pusės vėjui papūtus ir nepataikavau turintiems politinę valdžią bei galią.

Nuolatiniai skaitytojai turbūt dar prisimena, kaip apie mus ištiksiantį sunkmetį jus įspėjau dar 2008-ųjų pavasarį, kai visi choru kartojo užkeikimus, jog nieko panašaus negali nutikti. Vėliau visą Lietuvą nustebinę Druskininkų skandalai čia, tik tarp mūsų, druskininkiečių, buvo įvardinti ir aptarti gerokai anksčiau.

Manau, kad kaip žurnalistas padariau savo miestui jeigu ne viską, ką galėjau, tai labai daug. Pradedant nuo Latežerio tvoros istorijos, kurią, padedamas skaitytojų, atradau ir atskleidžiau jums bei visai Lietuvai, ir baigiant Vijūnėlio dvaro bei „Aqua“ bylos peripetijomis, kurias nagrinėjome drauge su kolegomis iš kitų leidinių ir naujienų portalų.

Tačiau atėjo metas, kada viešai paskelbtas tiesos žodis atsitrenkia lyg į betoninę politinės valios sieną. Kai svarbiausi tyrimai nutraukiami, kiti – paskandinami nesibaigiančiame bylinėjimesi, o „zadanijas“ vykdę politikai toliau lieka savo postuose. Metas, kai tiesa negali keisti pasaulio be mano ir jūsų apsisprendimo prisiimti atsakomybę. Susigrąžinti šitą šalį iš ciniškų savanaudžių, kurie juokiasi jums į akis ir bando dėtis neįveikiamais. Padaryti ją tinkama vieta gyventi jums ir jūsų vaikams, kad niekam nesinorėtų iš čia išvažiuoti.

Labai tikėjausi, kad šį rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose mūsų apygardoje dalyvaus naujos kartos politikai, kurie turės savyje tą entuziazmo kibirkštį, galinčią išsprogdinti šitą beviltišką, Marijaus Mikutavičiaus žodžiais tariant, betoninį valdžios dramblį. Deja, žvelgdamas į tai, ką iki šiol mums pasiūlė politinės partijos, matau tik praeito amžiaus žmones, norinčius dar vieną kadenciją pasislėpti nuo jūsų komforto zonoje, vadinamoje Seimu.

Neabejoju, kad ir jums yra tekę patirti tą jausmą, kurį vadiname svetima gėda, kai matote nusišnekantį, nepadoriai besielgiantį ar tiesiog apsikvailinusį žmogų. O dabar prisiminkite, ką jautėte, kai klausėtės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, premjero Algirdo Butkevičiaus, buvusios ūkio ministrės Birutės Vėsaitės, mūsų apygardoje išrinktos Seimo narės Kristinos Miškinienės pasisakymus? Ir aš tą patį jaučiu.

Man drauge su jumis gėda, kad šitą šalį ir mūsų kraštą atstovauja šitie beviltiški politikai.

Visuomenės informavimo etikos kodeksas labai aiškiai nurodo, kad negalima vienu metu būti ir žurnalistu, ir politiku. Žurnalisto profesija man labai brangi, nes dirbdamas šį darbą jaučiau sugebėjęs padėti ne vienam iš jūsų. Bet tas gėdos jausmas, kaip dzūkai sako, sarmata, verčia mane pasirinkti ir prisiimti naują atsakomybę.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis šią savaitę pasiūlė man būti kandidatu vienmandatėje Lazdijų – Druskininkų apygardoje ir daugiamandatės apygardos sąraše.

Nesu jokios partijos narys, bet su daugeliu Druskininkų, Lazdijų ir visos Lietuvos liberalų lyderių esame draugai ne tik „Facebooke“, bet ir gyvenime. Labai rimtai ir atsakingai apsvarstęs jų pasiūlymą, privalau jums pranešti – apsisprendžiau jį priimti.

Jeigu matyčiau, kad kažkas kitas gali tai padaryti, jokiu būdu nebūčiau rinkęsis šito kelio. Tačiau, jeigu tokia Dievo valia, turiu atlikti man skirtą misiją taip pat dorai ir sąžiningai, kaip tai dariau dirbdamas žurnalistinį darbą.

Todėl šią skiltį čia skaitote paskutinį kartą. Nesakau sudie, nes tai tik ilgo bendravimo kitu statusu ir kitomis aplinkybėmis pradžia. Ir tikiu, kad taip pat ir naujos kokybės politikos, sąžiningo jūsų interesų atstovavimo pradžia. 

Kas norės per Kurorto šventę atsistoti valdžios balkone?

Dar prieš savaitę krito šlapdriba, o šiomis dienomis pagaliau pajutome, kad atėjo tikras vėlyvas pavasaris, kai viskas žydi ir žaliuoja. O pasibaigs jis, kaip jau esame čia, Druskininkuose, įpratę, Kurorto švente.

Taigi atsiverčiau tos šventės programą ir bandau rasti ką nors įdomaus.

Ketvirtadienį, gegužės 26-ąją, miesto muziejuje rengiamas J.Čečiotos atminimo vakaras, kuris su ta švente ne kažin kiek siejasi ir galėtų vykti bet kada. Juolab, kad pati šventė prasidės tik penktadienį. Mugė Vilniaus alėjoje ir teatralizuota druskininkiečių eisena – tai, ką jau matėme kasmet. O kas nauja? Va, elektroninio kariliono atidarymas Druskininkų miesto muziejuje. Tai toks varpų pakaitalas miestams varguoliams, neįperkantiems tikro kariliono, kuris kainuoja 100 kartų brangiau.

Dar bus linijinių šokių festivalis Vijūnėlės parke ir bardų koncertas Druskonio ežero pakrantėje. Šito gal net ateisiu pasiklausyti.

Kurorto meras bandys taisyti savo įvaizdį dalindamas sportininkams savo vardo taures. Pirmiausia teniso dvejetų turnyre Druskininkų savivaldybės mero R. Malinausko taurei laimėti, o po valandos golfo turnyre Druskininkų savivaldybės mero R. Malinausko taurei laimėti „Vilkės“ golfo aikštyne, Kamorūnų kaime.

Tik abejoju, ar miesto muziejaus balkone greta mūsų savivaldybės vadukų išdrįs išsirikiuoti ir iš aukšto mojuoti pražygiuojantiems čiabuviams tiek politikų, kiek jų būdavo pernai ir užpernai. Na, nebent Petras Gražulis ir Jurijus Subotinas atvyktų.

Iš Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento pareigų verčiamas Druskininkų meras turi naują sąjungininką. Savivaldybėse bręstant iniciatyvai pašalinti Druskininkų merą Ričardą Malinauską iš LSA prezidento pareigų, jį remti ėmėsi buvęs aktyvus prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ veikėjas Jurijus Subotinas.

Kaip antradienį pranešė naujienų portalas „Delfi“, klausimas dėl nepasitikėjimo Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu jau įtrauktas į būsimą asociacijos suvažiavimo darbotvarkę. Tai antradienį patvirtino LSA atstovė spaudai Indrė Vilūnienė. Lietuvos savivaldybių asociacijos suvažiavimas vyks gegužės 10 dieną Naujojoje Akmenėje.

„Ričardai, nenuleisk rankų, vienykimės ir šturmuojame Seimą spalio 9-ąją. Partija yra, laiko dar turim. Pamatysi, yra visi šansai nugalėti, žmonės dabar neturi už ką balsuoti. Idėja, rinkiminės technologijos ir kolektyvas specialistų yra. Gerbiu tavo Tėvą, malačius. Pagarbiai, Jurijus,“-  kreipėsi į Druskininkų merą Jurijus Subotinas.

J. Subotinas, gimęs 1950 m., buvo aktyvus prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ veikėjas. Būdamas Lietuvos liaudies sąjungos „Už teisingą Lietuvą“ sąrašuose yra bandęs dalyvauti Seimo rinkimuose. Kaip rašo savo biografijoje, yra aktyviai sportavęs, buvo desantinių pajėgų kovinių kautynių čempionas, „šiuo metu profesionaliai užsiima politika“.

O tuo metu aiškėja vis daugiau kandidatų, susiruošusių šturmuoti Seimą. Verslininko Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga trečiadienį paskelbė dalį savo kandidatų vienmandatėse apygardose. Lazdijų-Druskininkų apygardoje jau ne pirmą kartą į Seimą bandys patekti Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys Benius Rūtelionis.

Kelios partijos jau anksčiau yra paskelbę, ką kels šioje apygardoje. Valdančioji LSDP siūlo dar kartą rinkti dabartinę seimo narę Kristiną Miškinienę, Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai – profesorių Juozą Galdiką. Darbo partija yra patvirtinusi UAB „Nežinybinės apsaugos biuras“ Alytaus regiono saugos tarnybos vadovo Renaldo Maziuko kandidatūrą.

Sveikinu, mama!

Šį sekmadienį švęsime Motinos dieną. Kokiais senais pražilusiais ir praplikusiais barzdočiais mes bepavirstumėm, mamoms visada liksime vaikais, dėl kurių jos tiesiog privalo rasti priežastį nerimauti ir pergyventi. Net tada, kai joms pačioms reikia mūsų globos, būtinai primins, kad privalote pavalgyti sriubos per pietus ir užsirišti šaliką.

Nesipiktinkime dėl to ir nebandykime jų pakeisti, nes tai tiesiog neįmanoma. Kaip neįmanoma ir ištrinti iš atminties žinojimo, kiek daug kartų jas įskaudinome.

Galime tik melstis, kad Dievas duotų joms ilgą amžių pamatyti, kiek daug pasiekė jų vaikai. Gerą sveikatą ir blaivų protą, kad galėtų drauge su mumis pasidžiaugti.

Ne be reikalo Motinos dienai teko pirmasis Gegužės savaitgalis – metų laikas, kai mūsų krašte žydi sodai ir laukai nusidažo vaiskia žaluma.

Tik neverk, mama, nes tai džiaugsmo šventė – tavo diena.

O dabar sugrįšime prie mažiau šventinių temų.

Šią savaitę žiniasklaida komentavo Vokietijoje atliktos apklausos rezultatus: daugiau kaip pusė – 57 proc. – vokiečių mano, kad jų šalis neturėtų siųsti karių ginti Baltijos šalių ir Lenkijos, jei jas užpultų Rusija. Už tai, kad Vokietijos kariai turėtų padėti gintis, tyrime pasisakė tik 31 proc. respondentų.

Mano nuomone, ne tik, o net 31 procentas. Neužmirškite, kad kelios vokiečių kartos po pralaimėto Antrojo pasaulinio karo buvo dresuojamos taip, kad daugiau niekada nesukeltų Europoje ko nors panašaus, o geriausia išvis ginklo į rankas neimtų. Šaltojo karo laikais vokiečių saugumą užtikrino JAV karinės bazės net ir tada, kai pati Vokietija jau buvo ekonomiškai pajėgi sukurti ir išlaikyti galingą kariuomenę.

Todėl 31 procentas vokiečių, kurie pritartų karui prieš Rusiją dėl mūsų, kurie jiems atrodome korumpuotas posovietinis kraštas, mažai besiskiriantis nuo pačios Rusijos, yra fantastiškas rezultatas.

Norite daugiau?

Sveiko proto vakarietis supranta, kad, jeigu pavojus būtų rimtas ir mes tikrai norėtumėm gintis, tai skirtumėm krašto apsaugai ne varganus 2 procentus kažkada ten 2020 metais, o tiek, kiek reikia, kad niekam nesinorėtų čia įsiveržti.

Be to, visi tie lietuvių tyčiojimaisi rusiškais motyvais iš Angelos Merkel ir vokiečių svetingumo pabėgėliams, vengimas dalintis našta, taip pat neprideda noro jausti solidarumą su mumis.

Manau, kad ne kažin kiek daugiau vokiečių pritartų karių siuntimui ginti Italiją, Prancūziją ar Portugaliją. O ir pačią Vokietiją – gal tik pusė.

Pačioje Lietuvoje taip pat ne tiek jau daug žmonių džiaugtųsi, jeigu tektų pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsnį siųsti mūsų karius, pavyzdžiui, į Turkijos ir Sirijos pasienį. O juk Turkija yra gerokai senesnė už mus NATO narė, turinti vieną gausiausių ir geriausiai finansuojamų kariuomenių pasaulyje.

Mes norime jaustis saugūs kitų sąskaita, bet vengiame prisidėti prie kolektyvinio saugumo patys, tarsi kaimynas į suneštinius kaimo bendruomenės pietus atnešęs porą sumuštinių su šlapia dešra ir visą vakarą pilna burna rijęs svetimus gardėsius.

Atstovaujamoji demokratija vis dar negali būti pakeista tiesiogine, kai mygtukų paspaudimu visi drauge balsuotumėm dėl to, ką dabar sprendžia Seimas, Vyriausybė ir Prezidentė būtent todėl, kad nesame pakankamai brandūs bent retkarčiais atsisakyti savo egoizmo vardan viešojo gėrio. Ne tik mes, bet ir Vakarų Europos šalių piliečiai, gyvenantys liberaliosios demokratijos sąlygomis gerokai ilgiau. 

Latežerio tvoros byloje – Vijūnėlės dvaro skandale išbandyti metodai

Šią savaitę Druskininkų miesto apylinkės teismas paskelbė sprendimą dėl kurorto mero Ričardo Malinausko sodybos Latežeryje likimo. Merui teks nusigriauti į Ratnyčios upę įsibridusios tvoros dalį, lauko židinį ir stoginę, bet namas gali likti stovėti ten, kur jis yra.

Žinoma, tai dar nereiškia, kad jau rytoj garsioji tvora grius. Teismas numatė 6 mėnesių terminą sprendimui įvykdyti, kuris bus pradėtas skaičiuoti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. O ta diena gali ateiti dar negreitai, nes sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Druskininkų miesto apylinkės teismą.

Gali būti, kad skųsti sprendimą, išsamiai jį išnagrinėjusi, nuspręs viešąjį interesą šioje byloje ginanti Kauno apygardos prokuratūra. Ir jau tikrai turėtų skųsti R.Malinauskas, kuris ne kartą yra pasakęs, kad negriaus tvoros „kiek tai bekainuotų“.

Latežerio sodybos byloje yra įdomi detalė, šiek tiek primenanti kitą garsų mūsų krašto skandalą – Vijūnėlės dvaro bylą. Mėgstu tikslumą, todėl pacituosiu iš pranešimo, kurį išplatino Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja Asta Bundonė: „Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad Latežerio kaimui nuo 2015 m. kovo 16 d.  Kultūros paveldo apsauga netaikoma, todėl teismas nevertino ieškinio, atsiliepimų dalies ir kitų pateiktų dokumentų, susijusių su Kultūros paveldu“.

Kol neprasidėjo bylinėjimasis dėl R.Malinausko sodybos, Latežeris buvo architektūros paminklas, gatvinis kaimas, savaimingai susiklostęs XIX a. viduryje.

„Būdingos dvipusės, netaisyklingo plano sodybos su 4-7 pastatais. Palei šiek tiek vingiuotą pagrindinę gatvę šonu į ją stovi viengalės arba dvigalės pirkios, netoli jų – svirnai, prie gatvės arba sklypų gilumoje – tvartai ir kluonai. Išliko vertingų XIX a. viduryje- XX a. pirmosios pusės apvalių arba tašytų rąstų pastatų (dvigalių ir viengalių pirkių, svirnų, kluonų, tvartų). XIX a. pab. – XX a. pr. pirkios iš tašytų rąstų, apkaltų lentomis, svirnai su keturstulpiais galiniais priesvirniais arba užlomis, pastatyti ant kertinių akmenų arba stulpelių. Kluonai nedideli, dvišlaičiais gegninės konstrukcijos stogais, su šoninėmis durimis,“- rašo apie Latežerį Visuotinė lietuvių enciklopedija (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 562 psl.).

Ir staiga 2015 kovo 16 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos darbotvarkėje atsiranda punktas „Aštuoniolikos sodybų gatviniam kaimui (u.k. 10339, AtV783), esančiam Latežerio k., Druskininkų sav., teisinės apsaugos reikalingumo klausimas“. Po metų jau jokia Specialiųjų tyrimų tarnyba neišaiškins, ar toks sutapimas, kad apsaugą užsimota naikinti būtent tada, kai prasidėjo teisminiai ginčai ir toks panaikinimas buvo naudingas R.Malinauskui, yra atsitiktinis, ar kažkas kažkam, kaip garsiojoje Vijūnėlės dvaro byloje, telefonu davė „zadaniją“ (lietuviškai – užduotį).

Svarstymo rezultatas buvo stebėtinai palankus merui. 2015 kovo 16 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nutarta (protokolo Nr. VT2 – 15): „Aštuoniolikos sodybų gatviniam kaimui, esančiam Latežerio k., Druskininkų sav., teisinė apsauga nereikalinga“.

Netrukus R.Malinausko advokatas G.Černiauskas šį sprendimą pateikia teisėjai L.Jakubauskienei ir prašo teismo įtraukti jį į bylą. Teismas sutinka, nors jo nagrinėjamų leidimų statybai išdavimo metu Latežerio teisinė apsauga dar galiojo. Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas tampa lemiamu argumentu atmesti visą su paveldosauga susijusią prokuratūros skundo dalį. Argi ne stebėtinai palankus sutapimas?

Naujų sutapimų galime tikėtis ir nagrinėjant šią bylą aukštesnės instancijos teismuose. Panašu, kad juos ruošia Druskininkų savivaldybė, kurios taryba, opozicijai aktyviai protestuojant, patvirtino sprendimą „Dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių integravimo į Druskininkų savivaldybės bendrojo plano korektūros sprendinius“. Liberalų sąjūdžio ir Mišrios frakcijos atstovai įsitikinę, kad  „minėto specialiojo plano sprendiniais siekiama panaikinti pakrantės apsaugos juostos galiojimą Vijūnėlės tvenkiniui bei Ratnyčios upei Latežerio kaime“.

Nebeliks apsaugos juostos – nereikės griauti nei tvoros, nei stoginės, nei lauko židinio. Kurių galų laikytis įstatymų, jeigu galima juos pakeisti taip, kaip reikia Šeimininkui?

LSDP apsivalė, bet Druskininkai – dar ne

Akivaizdu, kad ne pirmą mėnesį mažėjantys socialdemokratų partijos ir jos pirmininko reitingai suveikė kaip skambutis. Įgavę inerciją tie procesai jau nesustotų iki rudens. Iki rinkimų.

Iniciatyvos suvaldyti krizę ėmėsi patyrę socialdemokratų valdybos nariai, nes pats partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius to nesugeba arba nenori daryti.

Pirmas toks veiksmas buvo atsisakymas teikti Povilo Gylio kandidatūrą į ministrus. Tų kelių balandžio dienų, nuo to laiko kai Rolandas Paksas jį pasiūlė, socialdemokratams pakako pamatyti, kad A.Butkevičiaus vyriausybei iki visiško autoriteto praradimo tetrūksta Garliavos įvykių herojaus.
Bet ilgalaikėje perspektyvoje socialdemokratų partijos reputacijai labiausiai kenkia ne koalicijos partnerių kvailiojimas, o savas skandalų herojus – Druskininkų meras. Jau keletą metų partijos bičiuliams tai bando išaiškinti Švedijoje socialdemokratijos mokęsis LSDP etikos komisijos narys Arkadijus Vinokuras.

Priminsiu, kad Vijūnėlės dvaro skandalas tėra vienas iš daugelio, nors ir garsiausiai nuskambėjęs. Socialdemokratų valdyba žino, kad artimiausiu metu tie skandalai nesibaigs. Pavyzdžiui, balandžio 11 dieną Druskininkų teismas skelbs sprendimą dėl Malinausko sodybos Latežeryje, pastatytos Ratnyčios upės apsaugos juostoje, griovimo.

Buvau daugumoje šios bylos teismo posėdžių ir spėju, kad viešąjį interesą ginanti prokuratūra šią bylą laimės. Visi apie tai paskelbs ir tai būtų dar vienas smūgis socialdemokratų reputacijai. Bet buvo įmanoma iki to laiko simboliškai sustabdyti R.Malinausko narystę partijoje ir Malinausko skandalai liks tik jo vieno problema.

O jam tai nėra didelė problema, nes Druskininkų rinkėjai R.Malinauskui atleistų bet ką, kas nuskandintų bet kurį kitą šalies politiką. Kas kita – visos Lietuvos rinkėjų santykis su socialdemokratų partija. Jie girdi Druskininkų skandalų atgarsius ir daro išvadas apie visą partiją. Todėl buvo sumanyta simboliškai nutraukti tą sąsają. Tačiau buvo likęs klausimas, ar taip pasielgti leis Malinausko ambicijos.

Mat tas žmogus turi savigarbą, kelis kartus viršijančio jo ūgį ir politinį svorį. Kartais tai padeda pasiekti tikslų, bet politikoje neišvengiamai tenka daryti ir kompromisus.

Vietoje kompromiso pamatėme trankymą durimis.

Nacionalinę žiniasklaidą tai paskatino spėlioti, kas bus toliau.

Dalis spėlionių, mano nuomone, pademonstravo visišką Druskininkų politinės padėties nesupratimą. Pavyzdžiui, Eglė Semoškaitė naujienų portale „Delfi“ antradienio vakarą rašė: „R. Malinausko pyktis nepraeis, jis kurs visuomeninį komitetą, kels savo kandidatą Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje“.

Ko jam į tą Seimą? R.Malinauskas vertina savo separatistinę Druskonecko Liaudies Respubliką labiau už bet kokį Seimo nario mandatą ar ministro postą? Kurių galų jam tapti vienu iš 141, jeigu čia yra Dievas ir Karalius viename asmenyje?

Mano nuomone, į jokią kitą partiją R.Malinauskas nestos – lauks kol partijos valdyba jo atsiprašys ir maldaus sugrįžti atgal. Bet pats to proceso neskubins, nes dabartinė padėtis jam patogi – gali visiškai nekreipti dėmesio į politinę etiką ir susitelkti į teisinę gynybą nuo užgriuvusių skandalų, panaudodamas tam visus savivaldybės resursus, o taip pat priešų triuškinimą.

Dar keisčiau skamba žiniasklaidoje pasirodę spėlionės, kad įsižeidęs R.Malinauskas gali iškelti vienmandatėje Lazdijų – Druskininkų apygardoje kažkokį nepartinį savą žmogų prieš K.Miškinienę. Kurių galų jam to reikia, jeigu K.Miškinienė, iki išrinkimo į Seimą ėjusi mero pavaduotojos pareigas Druskininkų savivaldybėje, per visą kadenciją prieš R.Malinauską nė karto net cyptelėti nedrįso. Juo labiau, kad Seime ji taip ir netapo reikšminga politike, nors avansu gavo pavadovauti gan svarbiam Socialinių reikalų ir darbo komitetui.

Ką galvojo LSDP frakcija, patikėdama tokį postą jokios politinės patirties neturinčiai poniai iš provincijos, dabar jau ne taip ir svarbu, bet panašu, kad K. Miškinienės vadovaujamas Seimo komitetas sugebėjo sužlugdyti svarbiausią šios valdančiosios koalicijos darbą – naują socialinį modelį. Pirmiausiai vilkino svarstymą, kad socialinis modelis nepatektų į Seimo rudens sesijos darbotvarkę, o dabar pateikė tokį sumaitotą rezultatą, kad spjaudosi ir darbdaviai, ir reformą kūrę mokslininkai.

Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje pasigedau Druskininkų savivaldybės paminėjimo

Šv. Velykų naktį persukę laikrodžius visą savaitę gyvename tarsi persivalgę pašvinkusių margučių. Dar nesutikau žmogaus, kuris sakytų, kad tas laikrodžių sukiojimas jam teikia malonumą ar bent neturi neigiamų pasekmių.

Dažniausiai mano draugai minėjo, kad vakare sunku užmigti įprastą valandą. Jeigu anksčiau 23 valandą ar dar kokiu pusvalandžiu vėliau jie ramia sąžine išjungdavo televizorių ir kompiuterį, atsisveikindavo su „Facebook“ draugais ir palinkėdavo labos nakties kieme prieš mėnulį staugiančiam šuniui, atsiguldavo į lovą ir akimirksniu persikūnydavo į sapnų karalystę, tai dabar, padarius tą patį, akys kategoriškai atsisako užsimerkti. Prasivartę lovoje valandą ar net kelias, ryte negirdime žadintuvo arba, jeigu jo melodija tokio šlykštumo, kad jos niekaip neįmanoma ignoruoti, keikdamiesi atsikeliame ir šlitinėjame po namus pusiau užmerktomis akimis.

Dar baisiau, kai tokie suzombėję žmonės, susivertę trigubą dozę kavos, taip ir nepabudę vairuoja automobilius. Juk reikia kažkaip nusigauti į darbą, nuvežti vaikus į mokyklą ar dar kažkur atsirasti nustatytu laiku. Perverčiau pastarųjų dienų policijos užregistruotų įvykių suvestines ir aptikau daugybę eismo įvykių, kuriuos paaiškinti įmanoma tik sumažėjusiu vairuotojų budrumu. Važiavo, nepamatė, atsitrenkė... Išsimiegoję gal būtų pamatę.

Sprendimą dar penkeriems metams pratęsti paiką laikrodžių sukiojimo tradiciją, atėjusią iš tų laikų, kai didžioji dalis industrinio pasaulio gyventojų dirbo prie staklių didelių koncernų gamyklose virš galvų šviečiant kaitrinėms lemputėms. Panašiai kaip mūsų profesinės sąjungos vis dar mala liežuviais apie engiamą darbininkų klasę, jos sukurtą pridedamąją vertę pasisavinančius kapitalistus ir panašų XIX a. marksistinį mėšlą.

Tačiau Europos Komisija buvo užklaususi valstybių Europos Sąjungos narių vyriausybių, ar verta tą sukiojimą pratęsti. A.Butkevičiaus vyriausybė, kaip visuomet, gavusi tokį raginimą sudarė dar vieną darbo grupę ir užmiršo. Nes nebuvo laiko – reikėjo skubiai vykdyti vieno labai gražaus kurorto mero „zadanijas“.

Prisiminė tik tada, kai EK pranešė pratęsianti laikrodžių sukiojimo direktyvą, nes niekas tam nepaprieštaravo. Tada skubiai buvo surašytos išvados, kad ir Lietuvoje tam sukiojimui beveik niekas neprieštarauja, tiesioginės žalos dėl to nepatiria, o neišsimiegojimas išvis nekenkia sveikatai. O juk tikrai, dar nė vienas pacientas šeimos gydytojui nesiskundė, kad persuktas laikas būtų sulaužęs koją ar ranką, nuo to pradėtų viduriuoti arba nelaikytų šlapimo. Nebent jūsų laikrodis kabojo kažkur labai aukštai ir siekėte jo rodyklių užsilipęs ant klibančios kėdės. Tiesioginės žalos nėra, o netiesioginės niekas nesiteikė suskaičiuoti, nes darbo grupei niekas tokio nurodymo nedavė. Panašiai kaip melavusio Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko žodžiuose staiga nebeliko jokio melo, kai juos nagrinėti ėmėsi VTEK ir prokuratūros išminčiai. Jūs skaitote ir akivaizdžiai matote, kad yra, bet teisės specialistai gali į akis jums sakyti, kad juoda yra ne visai juoda, o kažkoks pilkos spalvos atspalvis, taigi beveik balta.

Po penkerių metų laikrodžių sukiojimo tema bus iš naujo nagrinėjama EK. Tuo metu, kai reikės pranešti oficialią Lietuvos nuomonę šiuo klausimu, kaip tik bus besibaigianti dar viena Seimo kadencija. To, kurį išrinksime šių metų rudenį. Nepulsiu agituoti balsuoti už tuos, kas bent jau sugebėtų neužmiršti tą nuomonę pateikti. Kai prasidės rinkimų kampanija, nė vienas iš kandidatų juk neprisipažins pritariantis laikrodžių sukiojimui. Prisiminti privalome mes, rinkėjai.

O vakare, laiku negalėdamas užmigti, dar ir dar kartą skaitysiu Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą. Šį kartą joje išvardinti Rusijos propagandą Lietuvoje platinantys informacijos šaltiniai ir prieš mūsų šalį veikiantys aktyvistai. Druskininkų savivaldybės tarp jų neradau, nors pastarojo meto skandalų metu atskleistas jos vadovų veikimo būdas, mano nuomone, užmušdamas piliečių tikėjimą, kad šioje šalyje galime gyventi skaidriai ir sąžiningai, padarė gerokai didesnę žalą Lietuvai už visus vaišvilas, nakus ir paulauskus drauge sudėjus. Turbūt pamiršo įrašyti, nes baigė rengti jau po laikrodžių persukimo, todėl tikėtina, kad normaliai neišsimiegoję.