Druskininkai atrado nereikalingų žmonių atsikratymo būdą

Šią savaitę gražiai atšventėme Laisvės gynėjų dienos 25-ąją sukaktį. Prieš tai kurorte kaip reikiant pasnigo ir iškart tapo šviesiau, šventiškiau.

Tačiau džiaugtis tuo grožiu trukdo mintis, kokia kaina jis pasiektas. Pirmadienį apie tai papasakojo LNK televizijos laida KK2.

Sužinojome, kad mūsų klestintis kurortas apsivalė nuo varguolių tiesiogine to žodžio prasme išmesdamas juos į konteinerius. Ir dar kuo toliau, į Leipalingį, kad svečiams išpuoselėto vaizdelio negadintų.

Pirmadienį LNK parodė, kad Druskininkų savivaldybės socialiniuose būstuose gyvenantys žmonės prašosi pagalbos – jiems tenka gyventi nežmogiškomis sąlygomis – 7 kvadratinių metrų vagonėliuose be tualetų ir vandens, kadangi žiemą šis užšąla.

Leipalingio miestelyje gyvenanti šešiasdešimt dviejų metų pensininkė Tatjana Verksienė turbūt net negalėjo įsivaizduoti, kad jos senatvėje lauks toks sunkus likimas. Moteris pasakojo, kad į Lietuvą iš tolimojo Sachalino atvyko 1970-aisiais metais, kartu su mama, tačiau mūsų šalyje moterį užklupo visa nelaimių virtinė – žuvo vyras, mirė mama, pačią Tatjaną pervažiavo traktorius.

Likusi viena Tatjana nepajėgė išgyventi ir už skolas buvo priversta palikti savo būstą Druskininkuose bei persikelti gyventi į 7 kvadratinių metrų metalinį vagonėlį, kuris vadinamas socialiniu būstu.

Žiūrovai pamatė, kas darosi Tatjanos vagonėlyje, kuriame telpa lova, spintelė, neveikiantis televizorius ir elektrinė plytelė. Viduje taip pat yra ir specialus puodas, kuriame gyventoja atlieka gamtinius reikalus bei skalbia rūbus.

Tačiau tai dar nėra baisiausias dalykas. Anot Tatjanos, didžiausi baisumai tyko kieme, kadangi kitų vagonėlių gyventojai tuštinasi tiesiog į maišiukus, kuriuos meta pro duris – kur pasitaiko.

Socialinio būsto gyventoja Tatjana taip pat žurnalistams parodė, kaip atrodo savivaldybės statytas tualetas: „Aš kaip atėjau – nebuvo tualeto. Prikakota buvo iki lubų ir daryti nėra kur. Pasakiau, tai padarė tualetą, bet irgi su juo nei tu čia atsitūpsi, nei tu čia užlipsi, čia pučia, čia šalta, čia neįmanoma. Net šviesos nėra“.

Kita konteinerinių vagonėlių gyventojų problema – vanduo. Žiemą jis būna užšalęs, todėl vagonėlių gyventojai būna nesiprausę ištisus mėnesius: „Nu kur apsiprausti? Vyrui ir tai reikia, tegu į savaitę vieną kartą, o moteriai tai kiekvieną dieną“.

Visą istoriją apie socialinių būstų gyventojus pažiūrėję druskininkiečiai kaip mat pasidalino į dvi dalis. Vieni sakė, kad tie konteinerių gyventojai gavo to, ko yra nusipelnę.

Vitalija V. klausia, kodėl niekas nefilmuoja, nesirūpina kaip gyvena jaunos, tvarkingos šeimos, vienišos mamos, visą gyvenimą vieniši pensininkai.

„Šįkart nesusilaikysiu, bet pati neturiu nei tėvų, nei brolių, seserų, nei senelių, iš vyro išėjau su dviem mažais vaikais į tokias sąlygas, kad... Teko pačiai ir prie 30 laipsnių šalčio lipti į šulinį atšildyti vamzdžius, hidroforus, tempti malkas ir daryti kitus juodus darbus. Pajamų buvo vos vos, bet niekada nekilo mintis pradėti gerti, prašyti pagalbos iš savivaldybių ar kitų įstaigų. Man tai daryti būtų pati didžiausia gėda prieš save ir dukras!“- pasakojo jauna moteris.

Virginija P. komentavo girdėjusi, kad ūkininkai neranda darbininkų.

„Apgyvendinti, pamaitinti būtų. Ai, tiesa, reiktų dirbti...“- ironizuoja ji.

Kiti vis dėlto stebisi, kaip mes praradome atjautą silpniausiems, nesugebantiems konkuruoti ir prisitaikyti visuomenės nariams. Bandome lygiuotis į Europos šalis, bet skiriamės nuo jų pirmiausiai solidarumo ir empatijos stygiumi. Gal todėl mums taip sunku suprasti europiečių norą padėti pabėgėliams ir visiems skriaudžiamiems savo šalyse pabėgėliams, net tada, kai vietoje dėkingumo sulaukia neapykantos ir terorizmo.

Mes gi ne tik svetimšaliams jokios užuojautos nejaučiame, bet ir gyvenime suklydusį ir į dugną nusiritusį savo tautietį mielai akmenimis užmėtytumėme. O kad jau Europos Sąjunga to netoleruoja, tai bent išmetame jį kuo toliau, į konteinerį, atokiau nuo miesto.

Apie krikščionišką meilę artimui šį kartą nė neužsiminsiu, bet negi smerkiantieji tuos socialiniu būstu išdidžiai pavadintų vagonėlių gyventojus patys niekada nesusimąsto, kad gal ne visą gyvenimą bus jauni, gražūs, sveiki ir energingi, atsispirs priklausomybėms ir sugebės savimi pasirūpinti. O tada pateks į tą patį konteinerį. Todėl nusprendusiems taip išvalyti kurortą politikams palinkėsiu šiąnakt susapnuoti košmarą: kad jie patys viduržemį išvežami į Leipalingį ir paliekami tokiame konteineryje.