Kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose?

„Jedinstvo” mitingas 1989 m., Vilniaus Kalnų parke.
Viršutinėje eilėje iš kairės:
Mykolas Burokevičius, Česlovas Juršėnas,
ketvirtas: Kęstutis Zaleckas, penktas: Oktiabris Burdenko.
Antano Ališausko nuotrauka iš LR Seimo archyvo

Girdėjau, kad šią savaitę pragare buvo didelė šventė – neseniai ten atkeliavęs Boleslovas Makutinovičius sulaukė savo bendražygio Mykolo Burokevičiaus. Kas nors dabar būtinai turėtų pasipiktinti ir sakyti, kad negalima taip apie mirusį žmogų rašyti, kalbėti ir net galvoti. Juk jis mums nieko blogo nepadarė po to, kai atsėdėjo už tai, kad 1991-ųjų sausį – rugpjūtį rengė sąmokslą nuversti nepriklausomos Lietuvos valdžią, organizavo ir bendrininkavo rengiant tyčinę sausio 13-osios aukų žmogžudystę ir kitų tuomet nukentėjusiųjų sunkius kūno sužalojimus.

O tai šito jums maža? Stalinas ir Leninas gyvenimo pabaigoje gal irgi atrodė kaip mieli Veisiejų globos namų senoliai, bet tai nenuplovė dešimčių milijonų žmonių kraujo nuo jų rankų. Žydšaudžiai ir pokario stribai, sulaukiantys teisingumo po daugelio dešimtmečių, taip pat labai stengiasi atrodyti verti vien pasigailėjimo.

Būsimos kartos turi žinoti ne tik tautos didvyrių, bet ir išdavikų vardus bei pavardes. Bent jau dėl to, kad ateityje tai nepasikartotų.

Dabar žinome vos kelias pavardes tų, kurie buvo nuteisti Sausio 13-osios byloje. Tačiau iki pat rugpjūčio pučo išdavikai reiškėsi ne tik Vilniuje ir jų buvo gerokai daugiau. Šita Druskininkų istorijos dalis vis dar neparašyta, nors praėjo jau ketvirtis amžiaus.

Rengdamas Laisvės gynėjų dienai skirtą Kurorto radijo laidą „Reikia pasišnekėti“ kalbinau vietinį istorijos žinovą ir 1988 – 1991 m. įvykių dalyvį Vytautą Valentukevičių. Deja, įvardinti viešai pavardes tų, kas 1991 m. sausio – rugpjūčio dienomis mūsų mieste talkino okupantams ir perversmininkams, jis taip ir neišdrįso, nors praėjo jau 25 metai.

Dauguma tų įvykių liudininkų dar gyvi ir nepraradę atminties, bet laikas negailestingas. Po vieną išeina ne tik burokevičiai, bet ir laisvės gynėjai. Todėl tiesiog privalome, kol dar nevėlu, užfiksuoti jų liudijimus, sugretinti ir apibendrinti faktus.

Kviečiu druskininkiečius, kurie tuomet aktyviai dalyvavo miesto viešajame gyvenime, pasidalinti savo žiniomis su redakcija ir užrašyti jas būsimoms kartoms. Gal ne viską norėsite viešinti jau dabar, o gal pageidausite, kad informacijos šaltinis liktų žinomas tik redakcijai – tokias galimybes Visuomenės informavimo įstatymas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas numato. Svarbiausia, kad niekas neliktų užmirštas. Nes dar po ketvirčio amžiaus jau bus vėlu. Laikas suplaks į vieną masę didvyrius ir nusikaltėlius, laisvės gynėjus ir išdavikus.

Mes neturime tikslo kiršinti ir pjudyti visuomenę, kažkam keršyti ir susidoroti su įsivaizduojamais priešais. Tiesos įvardijimas – tai ne raganų medžioklė ar patyčios. Tai mes privalome padaryti vardan savo vaikų ateities.

Po 1991 m. pučo, vos pašalinę komunistinius stabus iš miestų ir miestelių centrinių aikščių, mes skubėjome kurti savo valstybę. Nebuvo laiko gręžiotis atgal, reikėjo mokytis kapitalizmo ir liberaliosios demokratijos veikimo taisyklių, užsidirbti duonai ir kasdien brangusiai dešrai, parsivaryti iš Vakarų Europos surūdijusių „Ford Taunus“ ir „Opel Rekord“, mokytis svetimų kalbų ir ginčytis, kaip geriau sutvarkyti šalį.

Nutilę ir išsislapstę 1991-ųjų rudenį, kolaborantai ir išdavikai niekur nedingo. Pirmosiomis dienomis po pučo jie gal dar tikėjosi būti iškarti ant gatvės apšvietimo stulpų ar nukirsdinti centrinėse miestelių aikštėse, bet po kelių mėnesių įsitikino, kad paprasčiausiai niekam nerūpi. Tarsi pernykščiai lapai miške, kurių, kitaip nei kokiame nors parke, niekas negrėbs ir nerinks. Jie ten supus ir patręš dirvą būsimam mūsų šalies klestėjimui.

Šiandien mums rūpi jau ne primityvus kerštas, o tik istorinė tiesa. Žinios, kurios padės suprasti, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame. Kodėl taip sunkiai priimami svarbiausi sprendimai, vis pasidairant ir pasiklausant, ką apie mus putoja Rusijos propagandininkai. Kodėl meilės savo šaliai ir patriotizmo kupini žodžiai taip nenuoširdžiai skamba iš kai kurių viešųjų asmenų lūpų.

Šiandien jūs turite teisę žinoti, kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose.