Neturiu žemės paežerėse, bet džiaugiuosi, kad jos privačios

Šios savaitės pradžioje su gausiu būriu kolegų iš kitų vietinių bei nacionalinių žiniasklaidos priemonių sudalyvavau kaimyninio rajono turizmo informacijos centro surengtame pažintiniame ture po Lazdijų kraštą. Nepradėsiu čia dalintis įspūdžiais, kaip sutvarkyta Veisiejų bažnyčios kripta su jos fundatorių palaikais arba koks subtilus ūkininko Henriko Edmundo Jastramsko gaminamo ekologiško aliejaus skonis ir juolab reklamuoti poilsio aplankytose kaimo turizmo sodybose, nors viskas, ką pamačiau, išties paliko gerą įspūdį. Ne tas žanras. Mūsų išvyka sutapo su vasariškų karščių sugrįžimu, todėl, važiuodami palei pietinę Dusios ežero pakrantę, pro valdiško mikroautobuso langus matėme tik vieną prie kito pakelėje sustatytus poilsiautojų automobilius ir nesuskaičiuojamą palapinių, priekabų-namelių bei įdegusių kūnų gausybę. Visuomet tokioje kompanijoje atsiranda vienas labai šnekus bendrakeleivis, garsiai aptarinėjantis viską, ką mato pro langus, o šį kartą tai buvo jaunatviškai karštas pensinio amžiaus kovos „už teisibę” entuziastas. Todėl visiems mikroautobuso keleiviams teko klausytis jo bolševikiškai nuoširdaus pasipiktinimo privačia žemės paežerėse nuosavybe, Lietuvoje vykusios žemės reformos principais ir įvažiavimus į sklypus puošiančiais užtvarais. Prie Dusios, patenkančios į Metelių regioninį parką, žemės paskirties keitimas ir kokios nors naujos statybos negalimos, todėl sklypų savininkai, įrengę ne tik užtvarus, bet ir pavėsines, staliukus, laužavietes, sutvarkę aplinką bei išvalę pakrantę, už beveik simbolinį mokestį nuomoja vietas palapinėms bei kemperiams. Karštą vasaros savaitgalį, suskaičiavus, kiek iš viso žmonių tokiu būdu poilsiauja prie Dusios, Metelio bei kitų Dzūkijos ežerų, ko gero jų susidarytų ne ką mažiau, negu telpa siaurame mūsų pajūryje.

Dabar turbūt yra tinkamas laikas viešai deklaruoti, kad aš pats ir mano šeimos nariai tokiu poilsiaviečių nuomos verslu neužsiimame ir netgi nė vienas mūsų žemės sklypas nesiriboja su jokio ežero ar upės pakrante. Todėl, norėdamas išsimaudyti ežere, einu arba važiuoju į svetimas arba valdiškas paežeres taip pat, kaip ir dauguma privačią žemės nuosavybę keiksnojančių miestiečių. Tik, skirtingai negu jiems, man privati paežerių žemės nuosavybė patinka. Neminėsiu konkretaus ežero pavadinimo, kad neprisišaukčiau pernelyg gausios draugijos, bet privalau papasakoti, kad vieta, kur dažniausiai lankomės, taip pat yra privati. Pamenu, kokie brūzgynai ten žėlė, kol žemės nuosavybė dar nebuvo atkurta ir sklypas kelis kartus perparduotas. O dabar žolytė lygiai nušienauta, sukaltas tvirtas lieptas, išvalytas ežero dugnas... Jokių šiukšlių, stiklo šukių, nuodėgulių. Automobilį arba dviračius paliekame ant kadastriniame žemėlapyje pažymėto valdiško keliuko, drabužius ir rankšluosčius pasidedame ant žolės ežero apsauginės zonos ribose. Žemės savininkai neabejotinai ne blogiau už mane žino, kad už tai reikalauti kažkokio mokesčio jie neturi teisės. Todėl, jeigu jie patys arba jų sodybos svečiai, tuo metu, kai mes ten būname, ateina prie liepto, tik mandagiai pasisveikiname ir persimetame keliais bendro pobūdžio pastebėjimais apie orą. Visus draugus, kuriuos kartais atsivežame į tą vietą, iš anksto perspėjame pačiu paprasčiausiu būdu gerbti svetimą nuosavybę - nestatyti automobilių ant žolės, nešiukšlinti ir nekelti triukšmo, tokiu būdu atsidėkojant už galimybę ilsėtis jaukioje aplinkoje. Su sklypo savininkais asmeniškai niekad nesipažindinome, o jie niekada nereiškė mums jokių pretenzijų. Nebylus susitarimas, paremtas geranoriškumu bei galiojančių įstatymų bei poįstatyminių aktų nustatyta tvarka, tenkina abi puses.

Jeigu ten dar būtų pastatytas masyvus medinis stalas su suolais, akmenimis apdėta laužavietė ir vieta pasistatyti automobilį, mielai sutikčiau sumokėti, pavyzdžiui, 20 litų už naudojimąsi jais. Įmantriau tariant, mokėčiau rinkliavą už naudojimąsi šeimininkų sukurta infrastruktūra. Paprašytų 30 litų - važiuočiau kitur.

Bet grįžkime prie mano bendrakeleivio prakeiksmų „žemgrobiams”. Pabandykime įsivaizduoti, kada nors išauštant dieną, kai Seimas nubalsuoja, jog 20 metų užtrukęs žemės grąžinimas vyko neteisingai, neteisėtai ir viską reikia perdalyti iš naujo. Žinau, kad nenuspręs, bet hipotetiškai juk galime apsvarstyti tokią galimybę. Taigi, mano mėgiamos vietos paežerėje savininkas nuo tos dienos jau nebežinotų, ar ta pakrantė jam dar priklauso, ar bus atimta, todėl nepjautų žolės ir netaisytų liepto. Atvykstantys išsimaudyti poilsiautojai jau nebesijaustų, kad naudojasi svetima nuosavybe, todėl bent dalis iš jų ne tik nesusirinktų savo šiukšlių, bet ir imtų, kur papuolė, kurti laužus, atidarytų automobilio langus ir visu garsu paleistų rusišką popsą. Po poros vasariškų savaitgalių ta vieta atrodytų taip, jog nei aš, nei jūs į ją daugiau nevažiuotumėte.

Jokiu būdu neteigiu, kad, gražinant žemę, nebūta klaidų, pažeidimų ir netgi nusikaltimų. Tegul tuos atvejus tiria tie, kam priklauso, bet mes visi turime gyventi toliau, žinodami kad visa nuosavybė yra teisėta, kol teismas neįrodė kitaip. Šūkiai apie tai, kad bet kokia nuosavybė yra vagystė, labai tinka veidus apsimuturiavusiems su policija besigrumiantiems gatvių revoliucionieriams. Visiems kitiems jau pats laikas susitaikyti su realybe, kad dauguma ežerų pakrančių yra privačios.

Tik visiškai neįdomiam žmogui vienam miške gali būti nuobodu

Kai vidurvasarį šitaip kasdien palyja, kiekvienas dzūkas ar ilgiau šitame krašte pagyvenęs ateivis, perėmęs vietos gyventojų papročius, metęs visus nebaigtus darbus, susiranda didžiausią pintinę, išsigalanda peilį ir neskubiu žingsniu patraukia link miško. Iš visų neolimpinių sporto šakų grybavimas labiausiai tinka bet kokios lyties, amžiaus, sveikatos būklės ir fizinio pajėgumo žmonėms. Visai padoraus dydžio baravykų esu radęs vos išmokęs vaikščioti, o prieš keletą metų Latežeryje kalbintas senolis užsiminė, kad geriausiai grybus pastebėti pradėjo tik persiritęs į devintą dešimtmetį. Gyvenantiems ant asfalto ir dirbantiems prie kompiuterių ekranų grybavimą kaip fizinės ir dvasinės reabilitacijos procedūrą turėtų prirašyti šeimos gydytojai.

 Kiekvieno grybavimo metu minkšta miško paklote nesparčiu žingsniu įveikiame kelių ar keliolikos kilometrų atstumą. Pernelyg nuvarginti savęs dideliu fiziniu krūviu niekaip nepavyks, nes skubėdami daugiau grybų sumindysime, negu pririnksime. Grybaudami nuolat lankstomės, pritupiame, atsistojame, sukiojame sprandą dairydamiesi, iš vienos rankos į kitą perkeliame vis sunkėjančią pintinę. Ir visa tai vyksta ne tvankioje salėje ar kondicionuotame sveikatingumo klube, o paukščių balsų ir sirpstančių uogų kvapų pripildytame pušyne. Neskubantis grybautojas būtinai nuraškys ir burnon įsidės vėlyvą pernokusią žemuogę, nubrauks nuo kero pusę saujos mėlynių, atras bent kelias jau spėjusias paraudonuoti bruknes. Eidamas grybauti vengiu neštis kokio gėrimo ar maisto - miškas pats ir troškulį, ir alkį numalšins.

 Kaip svarbiausią grybavimo pranašumą prieš daugelį kitų fizinio aktyvumo rūšių išskirčiau tai, kad ši veikla ne tik netrukdo, bet ir paskatina žmogų mąstyti. Per kelias valandas, praleistas vien su savimi ir mišku, mūsų smegenys netrukdomai gromuliuoja visa tai, ką į jas anksčiau sukrovėme, ir pateikia sprendimus bei išeitis, kurių miesto šurmulyje nesugebėtumėm išgirsti. Todėl baisiai nekenčiu tų grybautojų, kurie, nuvilkę savo sintetiniais treningais aptemptas storas subines vos kelis žingsnius nuo tiesiai ant grybienos pastatyto automobilio, pradeda šaukti vieni kitus ir nenutyla, kol neišsinešdina iš miško. Kelios grybautojų gausiausiai lankomos Dzūkijos savivaldybės galėtų bendromis jėgomis parengti ir išplatinti kažkokias rekomendacijas antroje vasaros pusėje ir rudenį čia grybauti suvažiuojantiems miestiečiams. Nes daugiabučiame name ištisus metus kankintas žmogus, ištrūkęs į mišką, nesugeba greitai prisitaikyti ir pajusti, kad viskas, kas jį čia supa, taip pat yra gyva. Likęs vienas su medžiais, samanomis po kojomis ir dangumi virš galvos, toks grybautojas iškart išsigąsta savo minčių, todėl skuba jas nustelbti šūkaudamas. Kokiu reikia būti neįdomiu žmogumi, kad vienam su savimi miške būtų nuobodu?

Kitą pošlykštę grybautojų grupę mano žmona vadina šernais. Atsitiktinai pastebėję vieną iš po samanų geltonuojančią voveraitę, jie iškart užsikrečia godumu ir kelių metrų spinduliu išvarto visus kupstus, išdrasko samanas, pušų spyglių paklotę, kad tik nepaliktų už degtuko galvutę vos didesnio grybų mailiaus. Neįsivaizduoju, kaip, išskyrus paprasčiausią apeliavimą į sąžinę bei padorumą, su tokiais žmogšerniškais papročiais kovoti, nes paskui kiekvieną grybautoją aplinkosaugos inspektorius ar miškininkas tikrai nevaikščios ir protokolų nesurašinės.

Senieji dzūkai grybauja visai kitaip - nupjauna grybo kotą, palikdami jo dalį žemėje, ir iškart uždengia tą vietą, kad mažiau nukentėtų grybiena, nes žino, kad ten dar reikės sugrįžti kitą rytą, po metų ir po dešimtmečio. Todėl grybaudami jie tik apeina seniai žinomas grybingas vietas ir atsargiai nurenka derlių, o randa grybų gerokai daugiau, negu godieji šernažmogiai.

Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, kai Vilniuje gyvenę tėvai rudenį traukiniu Druskininkai-Vilnius vežėsi mane, siaubingai nepatenkintą, kad nepavyko likti senelių sodyboje Neravuose, namo, keliose paskutinėse stotelėse į vagoną prisigrūdo sostinės priemiesčių miškuose grybavusių miestiečių su kibirais ir pintinėmis. Viena tokia mėsos skyriaus pardavėjos veido savininkė, pareikalavusi ligi tol erdviai važiavusių keleivių susiprastinti, įsitaisė tiesiai priešais mane ir pastatė tarp mūsų ant grindų iki viršaus grybų prikrautą kibirą. Ir kai vagone trumpam nutilo šurmulys, rodydamas tėvams pirštu į kelis pačiame kibiro viršuje buvusius grybus pasakiau: „Žiūrėkit, šitas, šitas ir va tas grybas – nuodingi!”

Žinojau, kad taip nėra, nes visas valgomų, nelabai valgomų ir nuodingų grybų rūšis išmokau pažinti anksčiau, negu šiandieniniai vaikiukai išmoksta įsijungti „Playstation”, bet kažkuo ta moteris mane suerzino. Tuo metu ji nieko nepasakė, bet iš persimainiusios veido išraiškos supratau, kad šitų grybų tikrai nevalgys.

Ką nušluos nauja krizės banga?

Seniai labai seniai, kai dar nesinaudojau socialiniais tinklais, turėjau žalingą įprotį ginčytis pats su savimi populiarių interneto portalų komentaruose. Susikurdavau keletą virtualių personažų, priskirdavau jiems tam tikrus bruožus ir imituodavau gyvą diskusiją, į kurią įsipainioję pašaliniai asmenys galėjo būti nuosekliai privesti iki iš anksto sumanytos idėjos. Pavyzdžiui, kad netrukus visi mirsime nuo kiaulių gripo ir vienintelė išeitis yra nusipirkti sodybą Dzūkijos miškuose, kurioje galima būtų pasislėpti nuo žmonijos, kol pandemija pasibaigs. Čia turbūt reikėtų paminėti, kad atsitiktinai taip sutapo, jog tuo metu tokią sodybą pardavinėjau. Bet tas prisipažinimas čia tik tarp kitko, o jo man reikėjo, kad galėčiau prisiminti, jog jau tada kone fiziškai vimdydavo reguliariai pasitaikantys komentatorių raginimai mąstyti pozityviai. Pigių verslumo seminarų auklėtiniai šitą frazę kartoja kiekvieną kartą, kai išgirsta ar perskaito kažką, jų supratimu, nepakankamai optimistiško.

Nuosaikus optimizmas išties gali padėti ištverti sunkumus, o teigiami rinkos dalyvių lūkesčiai skatinti augimą. Apie 2005-2007 m. tų optimistų pas mus buvo daugiau, negu lietingą pavakarę, uždegus kambaryje šviesą, pro langą suskrenda į kambarį uodų. Ir visi zyzė tą patį: „Mąstyk pozityviai!” Paskui, jau kokiais 2009-aisiais, mūsų nedideliame provincijos laikraštėlyje tų optimistų vardus bei pavardes galėjote rasti antstolių kontorų skelbimuose, greta visai nelinksmų skaičių arba išvaržomo turto sąrašo. Ne visus juos turėjau galimybę gyvai sutikti ir paklausti, kodėl skolinosi tokias astronomines pinigų sumas tuo metu, kai viešojoje erdvėje jau rašyta ir šnekėta apie nekilnojamojo turto burbulą ir diskutuota, ne dėl to, ar jis sprogs, o tik kada tai įvyks. Banaliausias atsakymas: „Skolinausi todėl, kad davė”. Suprask, kaltas bankas, lizingo bendrovė ar pinigų paskolinęs kaimynas, o pats skolininkas neįgalus atsakyti už savo finansinius sprendimus.

Senas valstietiškas įprotis mintyse sumodeliuoti patį blogiausią įmanomą ateities įvykių scenarijų ir tik suvokiant, kad taip vis dėlto gali nutikti, priimti sprendimus, baisiai nepatinka visiems pozityvaus mąstymo šaukliams, ilgalaikių įsipareigojimų pardavėjams ir visiems, kas tikisi komisinių nuo mūsų besaikio vartojimo. Štai, perskaičiau DELFI, kad „Daktaru Lemtimi“ pramintas ekonomistas Nourielis Roubini teigia, jog Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Kinijoje sulėtėjus augimui, jau pradėjo pildytis „2013 metų tobulos audros“ scenarijus, kurį jis anksčiau šiais metais numatė pasaulinei ekonomikai ir, kaip dera nuosekliam pesimistui, bandau įsivaizduoti, kaip tai paveiks mus.

Kvailiausiai turėtų pasijusti dabartinės Seimo opozicijos atstovai, kuriems sociologai žada pergalę 2012 m. rudens rinkimuose. Po 4 metų diržų veržimosi, už kurį visas liaudies prakeiksmas krito ant šiandieninių valdančiųjų, jie pagrįstai galėjo tikėtis ateiti nusiraškyti to taupymo vaisių. Nauja krizė būtų visiška kiaulystė - juk tektų ne džiuginti rinkėjus valstybės išlaidų didinimu, o taupyti ir didinti mokesčius, beje, tokiais pat metodais, kaip taupo ir didina konservatoriai su liberalais, nes kitų būdų konsoliduoti valstybės finansus dar niekas neišrado. Kaip „2013 m. audrą” sugebėtų pakelti per pastarąjį sunkmetį gerokai nukraujavęs, bet ir užsigrūdinęs bei atsargiau elgtis išmokęs Lietuvos verslas, manau, dar suprognozuos verslo organizacijų bei bankų analitikai. Man įdomiau, kaip jai pasiruošęs mūsų kasdien vis labiau klestintis kurortas. 2008 m. jau rašiau, kad į staigų šeimos biudžeto pajamų sumažėjimą dauguma žmonių sureaguoja pirmiausiai atsisakydami nebūtinų išlaidų. Laisvalaikio pramogos, poilsinės ir grožio procedūros yra būtent tai, ko atsisakyti lengviausia. Tuomet panašiai ir nutiko - kurorto svečių srautas 2009 m. pradžioje iškart sumažėjo 25 proc. Nebijau pripažinti, kad Druskininkų meras Ričardas Malinauskas buvo didele dalimi teisus tuo metu ne stabdydamas, o, atvirkščiai, pagal galimybes spartindamas šimtamilijoninius investicinius projektus. Europinių fondų pinigų atėjimas į Druskininkus bent iš dalies kompensavo ar sušvelnino tą kritimą. Tik tų projektų kofinansavimas vyko už skolintus pinigus, todėl ir prireikė paskubomis įvesti vietinį apgyvendinimo verslą supykdžiusią kurortinę rinkliavą. Dabar visi pavydi, kad turime įspūdingą vandens parką ir sniego areną, bet šie objektai drauge ir padidino mūsų pažeidžiamumą. Bet kokia ateities krizė, ar tai būtų „2013 m. audra”, ar lėtai atslenkanti recesija, sujauktų gražiai surašytus investicijų atsiperkamumo planus. Iš „Snow arenos” jau nuo pavasario vis kas nors skundžiasi vėluojančiu darbo užmokesčiu, bet, kai pasiūlau apie tai parašyti, pašnekovai prašo dar palaukti, todėl tarkime, jog ten viskas gerai. Būdamas šiokiu tokiu šio miesto patriotu, savo troškimą, kad jam būtų viskas gerai, išreiškiu štai tokiu keistu būdu - įvardindamas dar tik numanomas grėsmes bei pavojus. Juk ne iš priešų, o iš draugų tikimės įspėjimo neįsiminti į ką nors glitaus bei dvokiančio.

Ar vietinių „kunigaikštukų” įsigalėjimas nekelia grėsmės Mindaugo suvienytos valstybės projektui?

Simboliška, kad Vytauto Kašubos sukurta

Karaliaus Mindaugo skulptūra „Lietuvai" stovi

būtent Druskininkuose, tampančiuose nuo Lietuvos

vis mažiau priklausoma „kunigaikštyste"

Jei kada emigruosiu iš šitos šalies, tai tikrai ne dėl to, kad pasigesčiau čia teisybės ar galimybių užsidirbti, bet tik dėl pobjaurio klimato. Per visus šiuos metus tik šią savaitę buvo tokie orai, kuriems nedvejodamas galiu spausti „patinka”. Kitu metu – tik galima pakęsti. Fantastiškas šilumos ir trumpalaikio lietaus derinys, padoriai sušilęs vanduo meldais kvepiančiame Snaigyno ežere, byrančios nuo kotelių pernokę žemuogės girios laukymėse ir tiesiog ore tvyrantis jausmas, kad gyvenu geriausiame iš galimų pasaulių, lydi jau visą savaitę. Gal todėl, kad ir gimęs esu būtent tokiu metų laiku, kaip, beje, ir Lietuvos valstybė. Nepriskirčiau savęs tai patriotų rūšiai, kurie romantizuoja Karaliaus Mindaugo laikus, iš vienos ikikrikščioniškų laikų šukės priskaldo visą civilizaciją ir dalyvauja aukojimuose seniesiems dievams, kurių buvimu patys netiki. Kitu kraštutinumu pavadinčiau ne Mindaugo karūnavimo, o jo nukirsdinimo dieną švenčiančius kairiuosius anarchistus, kuriuos jau nuo paties Valstybės dienos pavadinimo ištinka alerginė sloga.

 Žiaurus net ir savo giminaičiams bei klastingas pirmasis Lietuvos valdovas, savo atsimetimu nuo Krikšto pasmerkęs ką tik suvienytą valstybę politinei bei kultūrinei atskirčiai ir alinantiems karams su visa Vakarų Europa, panašesnis ne tiek į minkštus nūdienos Lietuvos lyderius, kiek į LDK paveldą taip pat po truputį besisavinančios Baltarusijos diktatorių. Vadintis broliams ir brolėnams galvas kapojusio karaliaus tradicijos paveldėtoju Aliaksandras Lukašenka išties vertesnis, bet pagal pastangas bloginti santykius su kaimynais, nuo jo neatsilikti stengiasi ir mūsų politikai. Antai lenkai jau neslėpdami teigia laukiantys, kada Lietuvoje po Seimo rinkimų ateis kita dauguma, „perkrausianti” mūsų šalių santykius. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė čia jau nieko negalės nuveikti. Ir ne todėl, kad pats Premjeras tų geresnių santykių nenorėtų ar būtų kažin kokiu nacionalistu. Veikiau atvirkščiai, kelių raidžių dokumentuose arba dvikalbių gatvių lentelių problematika Premjerui, sutelkusiam dėmesį į makroekonominius rodiklius ir iš Angelos Merkel šypsenos buriančiam apie eurozonos ateitį, yra tik neskaudžiai durianti rakštis minkštoje vietoje. Bet pabandyk ją ištraukti – iškart nesavu balsu ims rėkti pusė partijos elektorato. O prieš rinkimus juos trolinti nesveika, dar ims ir nueis pas tautininkus ar kokį ten Lietuvos sąrašą.

 Lenkų viltys, kad kitas Lietuvos Seimas jiems bus draugiškesnis, tikėtina, turėtų išsipildyti jau vien todėl, kad lietuvių-lenkų santykių problemas nuolat aštrinantys tautininkų lyderiai į jį negalės patekti Tėvynės Sąjungos sąraše. O atskirai... Na, pamenate, kiek jie gavo balsų 2000 ir 2004 m.? Didesnės sėkmės sociologai nežada ir dabar, bet kuo toliau į dešinę, tuo mažiau tikinčių sociologijos mokslu, kaip, beje, ir kitais mokslais, pradedant medicina bei baigiant astronomija. Todėl lenkams ne taip svarbu, ar laimės dabartinės valdančiosios koalicijos partijos, ar opozicija. Kalbėtis su Lietuva bus lengviau.

 Karaliaus Mindaugo sugalvotas vieningos Lietuvos valstybės projektas vos nežlugo dėl neseniai suvienytų vietinių kunigaikštukų pasipriešinimo. Pasakysite, kam aš čia tai primenu, laikai juk ne tie, o Europos vietos savivaldos chartija išvis suteikia vietos bendruomenėms dar daugiau galių tvarkyti reikalus savarankiškai, negu tai sureguliuota mūsų šalyje. Būtent, bendruomenėms, o ne vietiniams kunigaikštukams. Būdamos nacionaliniais dariniais ir visas jėgas atiduodamos bendrųjų šalies reikalų tvarkymui, šiandieninės valdančiosios koalicijos partijos nesismulkina dairytis, kas vyksta savivaldoje. Jų skyriai rajonuose primena filatelistų ar žvejų-mėgėjų būrelius ir suaktyvėja tik prieš rinkimus pagal nuleistus iš Vilniaus įsakymus veikti. Kitu metu Premjeras gali tapšnoti per petį ir žerti komplimentus Seime jį kasdien ėdančios partijos merui, o savo bendrapartiečius „neperspektyvioje” savivaldybėje palikti donkichotiškoms kovoms su administracinius resursus savo galiai stiprinti naudojančiais „kunigaikštukais”. Net ir į politinius antausius išmokta nereaguoti. Jei velionio Algirdo Mykolo Brazausko premjeravimo laikais kažkuris meras būtų išdrįsęs „bausti” tuomet valdžiusios koalicijos Seimo narius, prisiteisdamas žalos atlyginimą už tai, kad anie, pavyzdžiui, išdrįso suabejoti vietinės rinkliavos teisėtumu, jo vadovaujama savivaldybė biudžetą galėtų formuoti iš pernykščių lapų, o ne valstybės dotacijų, ES fondų lėšos plauktų pro šalį... Druskininkiečiai dar pamena, kaip Ūkio ministru anuomet buvęs Viktoras Uspaskichas buvo pristabdęs europinių pinigėlių skyrimą Druskininkų vandens parko projektui kaip „neperspektyviam”. A.Kubilius šiuo požiūriu yra demonstratyviai etiškas – provincijos merų neskirsto į savus ir svetimus. Va, dėl Vilniaus su A.Zuoku tai dar galima susiremti. O kiti – pernelyg smulku. Tik iš tos smulkmės žmogus prie žmogaus, rajonas prie rajono ir susideda Lietuvos valstybė. Mindauginės epochos terminais šnekant, atsibus vieną rytą Premjeras ir pamatys, kad jau visi jo laisvieji valstiečiai kažkieno baudžiauninkais tapo, o ištikimiausi draugai ant kuolų susmaigstyti.

 Geriausias kriterijus, norint atskirti, kur matome gerai besitvarkančią vietos bendruomenę, o kur jos modelį imituojantį oligarchinį darinį, yra duomenys, kaip investicijos į infrastruktūrą įtakoja vietos gyventojų socialinę padėtį. Jeigu įmerkti šimtai milijonų, o socialiai remtinų gyventojų skaičius tik didėja, tai gal, „Hamleto” žodžiais tariant, „...kažkas negerai Danijos karalystėje”.

Saugumo jausmą padidins ne pareigūnų algų didinimas

Vakarodamas prie laužo mūsų šeimos sodyboje Burokaraisčio miške su seniai matytais draugais nebe pirmą kartą išgirdau sakant: „Čia išties gražu, bet gyventi tokioje vietoje negalėčiau. Aplink miškas, nė vieno žmogaus. Nesaugu kažkaip...” Dar bandžiau aiškinti, kad statistiškai smurtinių nusikaltimų ir vagysčių aukomis žmonės gerokai dažniau tampa ne miške, o miestų bendrabučiuose. Ten, kur nėra žmonių, nėra ko bijoti. Ir tik tuomet supratau, kad statistika čia nepadės. Saugumas yra ne kažkokia ten procentais išreikšta tikimybė būti suspardytam prie savo slenksčio, o santykį su aplinka apibūdinantis jausmas.

Birželio pradžioje naujienų portalo „Delfi” paskelbti Kauno technologijos universiteto atlikto „Europos socialinio tyrimo“ apklausos rezultatai liudija, kad Lietuvoje apie pusę gyventojų tamsiu paros metu jaučiasi nesaugūs savo gyvenamajame rajone, šiek tiek mažiau nei pusė piliečių kartais arba nuolat jaučia nerimą, kad į jų namus gali būti įsilaužta, o 41,6 proc. žmonių baiminasi galintys tapti smurtinio nusikaltimo aukomis.

Čia jau beveik girdžiu galvoje skaitytojų balsus, kad „už ruso taip nebuvo”, o „prie Smetonos kaime žmonės durų nerakindavo”. Nerakina ir dabar tie, kas viską, ką galima parduoti, jau išnešė iš namų ir pragėrė. O apie apgaulingą sovietmečio saugumo jausmą reikėtų pašnekėti atskirai. Juk buvo tada ir nužudymų, ir apiplėšimų, siautėjo ne vienas serijinis žudikas, tik tos kriminalinės naujienos nepatekdavo į pirmuosius dienraščių puslapius bei televizijos žinių laidas. Negalėjo patekti, nes tai buvo ne žiniasklaidos, o propagandos priemonės, skirtos formuoti sovietinio žmogaus pasaulėžiūrai. Sostinės Viršuliškių mikrorajone, kur man teko gyventi ir lankyti mokyklą vėlyvuoju sovietmečiu, sutemus kone kiekvienoje tarpuvartėje yra pasitaikę gauti į snukį nuo paauglių gaujų, dažniausiai rusakalbių, o „Krasnucha” vadintame Raudonosios armijos (dabar Savanorių) prospekto rajone nesaugu vaikščioti buvo ir dieną. Idealizuojantiems kolchozinį kaimą vertėtų prisiminti arba paklausti prisimenančiųjų, kaip baigdavosi šokių vakarai kaimų kultūros namuose. Mano kartos druskininkiečiai ne kartą gavo lupti arba patys kumščiais gerokai pamojavo Ricielių, Stračiūnų, Vilkiautinio ir Panaros šokiuose. Neturėtų būti pamirštos vasarą kone kiekviename kaime vykdavusios „gegužinės” - vietinio jaunimo organizuojamos diskotekos atvirose aikštelėse. Į jas eiti blaiviam buvo tiesiog nepadoru, o muštynės kaimas prieš kaimą būdavo planuojamos iš anksto.

Apgaulingas saugumo jausmas gatvėse ir keliuose buvo nulemtas ne tik pranešimų apie skaudžiausias eismo nelaimes slėpimo, bet ir neintensyvaus eismo bei ribotų automobilių galimybių išvystyti didelį greitį. Šiuolaikinio 10-15 metų amžiaus BMW, kuriuo bent kartą per pusmetį koks nors išvakarėse vairuotojo pažymėjimą gavęs jaunuolis „neįsipaišo į posūkį” vingiuotame ir siaurame kelyje Leipalingis-Veisiejai, saugumo lygis sunkiai palyginamas su jo tėvų jaunystėje vairuotais „žiguliukais” ir „moskvičiais”. Likti gyvas jis turi daugiau galimybių dar ir todėl, kad kelkraščių grioviai sutvarkyti pagal europinius standartus. Gerai ištardęs savo tėvus jis sužinotų, kaip XX a. 8 - 9 dešimtmečiais jie savaitgaliais paslapčia paimdavo savo tėvų automobilių raktelius ir vėžindavosi su girtų draugų kompanijomis. O kur dar bėgiojimai nuo milicijos neregistruotais, techniškai netvarkingais „IŽ” ir „Jawa” motociklais. Pasivaikščioję po didesnes kapines, tikrai pastebėtumėte vėlyvojo sovietmečio paminklų, kuriuose įvairiais pavidalais iškalti pakelėse nulūžę medžiai, simbolizuojantys čia palaidotų jaunų žmonių žūtį kelyje. Apie pavojingiausias kelio vietas iš lūpų į lūpas būdavo pasakojamos legendos. Pavyzdžiui, kelio Druskininkai-Vilnius atkarpoje tarp Merkinės ir Perlojos buvo toks Velnio tiltas, kur, kaip būdavo pasakojama, nusiritus nuo skardžio autobusui, kažkoks skardos lakštas nurėžė keleiviams galvas. Ta vieta, žinoma, turi dar senesnę „prakeiksmo” istoriją nuo tada, kai pokario partizanai ten rengdavo pasalas iš Varėnos į Merkinę važiuojantiems stribams. Pastarąjį kartą, jau po to kai kelias buvo išplatintas ir ištiesintas, 2006-ųjų pradžioje, toje vietoje žuvo trys senu „golfuku” į Druskininkus važiavę ir su lenkų automobiliu „Citroen C5”  susidūrę varėniškai. Tikėjimą sovietinėje sistemoje gyvenančio žmogaus saugumu gerokai sudrebino pontoninio tilto griūtis Vilniuje 1975 m. O galutinai pribaigė Černobylio katastrofa. Apie tai, kad per visą Šaltąjį karą ne kartą buvome tik per plauką nuo visiško branduolinio susinaikinimo, sužinojome tik gorbačiovinio „viešumo” laikais.

Ir štai dabar, porą dešimtmečių pragyvenę savoje nepriklausomoje šalyje, kurios saugumą dabar jau užtikrina dar ir NATO sutarties kolektyvinės gynybos principai, namus saugo šarvo durys ir saugos tarnybos, o automobiliuose sumontuota gausybė traukos kontrolės, stabdžių antiblokavimo ir panašių sistemų bei saugos pagalvių, mes kažkodėl vis dažniau jaučiamės kaip tie mano svečiai, palikti girioje: bijoti nėra ko, bet iš pasąmonės lenda kažkada girdėtos pasakos apie piktą vilką ir miške gyvenančius plėšikus. Todėl nacionalinio saugumo koncepciją, šią savaitę paskubomis patvirtintą mažiau kaip pusės Seimo narių balsais, dar būtų prasminga papildyti Lietuvos, kaip saugios šalies, įvaizdžio formavimo svarba. Per metus išleidus kelis milijonus litų gyventojų nuomonės formavimui užsakomaisiais straipsniais bei televizijos laidomis, pavyktų kompensuoti bent dalį žalos, kurią daro „kraują stingdančias istorijas” jiems pasakojančios kriminalinės publicistikos laidos. Kadangi saugiai besijaučiantis žmogus nesiveržia emigruoti, būna gerokai kūrybingesnis, našiau dirba ir drąsiau išlaidauja už kamuojamą nepagrįstos baimės, tai tie milijonai netrukus grįžtų į valstybės biudžetą per Pridedamosios vertės ir Gyventojų pajamų mokesčius. Tai vis tiek bus gerokai pigiau, negu didinti algas policijos pareigūnams bei ugniagesiams. Tik nemanykite, jog čia agituoju netenkinti pareigūnų profesinių sąjungų reikalavimų. Bet realiai mažėjantis nusikalstamumas, jei apie jį niekas nežinos, žmonių saugumo jausmo nepadidins. Ir dabar oficialioje statistikoje galima atrasti vilčių teikiančių skaičių, o, ištraukus juos iš konteksto ir pateikus kaip milžinišką pergalę kovoje už nusikalstamumo ar avaringumo mažinimą, sėkmė beveik garantuota. Pavyzdžiu kitoms savivaldybėmis tapusi Druskininkų kurorto sėkmės istorija yra puikiausias įrodymas, kad reguliariai kartojama net ir labai pritempta gera naujiena anksčiau ar vėliau beveik visi patiki.

Druskininkų savaitė 2012 m. birželio 22 d.

Kodėl nereikia susilaikyti nuo tyčiojimosi iš kovotojų už teisybę?

„Gerai ar blogai, sprendžiam mes patys...”- rašo mano studentiškų laikų bičiulis Saulius savo tinklaraštyje, kurį pasirašo keistu slapyvardžiu „Florian”. Paskaitau ir nusprendžiu: dabar man bus gerai. Taip labai labai, kad net aplinkiniai imtų spėlioti, ar tik neparsidaviau kokiai partijai arba nepradėjau vartoti antidepresantų. Neparsidaviau ir nepradėjau, tiesiog toks metų laikas prieš pat Jonines, kai pasižiūriu į kažkur ties Saltoniške pakelės javuose pamaišiui su skaisčiai raudonomis aguonomis žydinčias rugiagėles ir man jau gerai. Galiu suprasti, kad to lauko šeimininkui šitos piktžolės gal tik piktumą varo, bet ar man, atsitiktiniam pakeleiviui, tai turėtų rūpėti? Man juk gerai. Net ir tada, kai truputį nelaiku lyja, nes niekas čia nuo to lietaus dar neištirpo. Jei prieš tai bent kelias dienas nusistovėdavo birželiniai karščiai, per Joną visada lydavo. Tas vasaros šurmulys, kai iš vakarų grėsmingai artėja kone juodas debesis ir visi skuba sugrėbti į kupetas šieną, nuo virvių surankioti vėju kvepiančius skalbinius, kelia dulkes, šūkauja, vienas už kito užkliuvę nepiktai keikiasi. Dabar tas šienas jau dažniau suvyniotas į celofanus, kaip kokio didelio nežemiško padaro spiros, pabertos palaukėj. Bet man gerai, nors ir laukas ne mano, ir šieną ne aš ėsiu.

Po Jono bus kitaip, pradės trumpėti dienos, pakvips grybais, vasariniais obuoliais. Pakelėse prie Merkinės voveraites ir dabar jau pardavinėja, bet su merkiniškiais nėra ko lygintis, jie ir iš po sniego tų grybų kažkaip prirenka, bet man kirba įtarimas, kad iš Kinijos importuoja. Na, juk Kinijoje gamina viską, tai, jei dzūkeliai užsakytų, pagamintų ir dirbtinių voveraičių iš sojos baltymų, krakmolo, dažų, skonio stipriklio... Išvynioji tokius grybukus iš spalvotų pakuočių, sudedi ekologiškame turgelyje pirkton pintinėn ir dėl autentiškumo pušų spygliais pabarstai. Neatsilaikys joks vilnietis, nauju lizinginiu automobiliu skubantis namo iš Druskininkų vandens parkų ir sniego arenų. Jei tinka sintetiniai tropikai ir dirbtinis sniegas, tai tiks ir tokie grybai. Susisodins grįžę į bankui priklausantį butą prie skandinaviško dizaino kampuoto stalo savo alergiškus saulei, orui bei vandeniui vaikučius ir mėgausis, pagaminę pagal receptą, parsisiųstą iš interneto. Ir jiems gerai, ir manęs tas netikrumas visai neerzina, nes sendamas įsikaliau į galvą, kad kiti žmonės visai neprivalo mąstyti, jausti ir suvokti pasaulį taip pat, kaip aš, ir mano supratimas nė trupučio ne geresnis už jų. Tiesiog kitoks, bet ne geresnis ar blogesnis. Beliko tik išmokti nesusierzinti, kai kiti taip nemano ir jaučia pareigą atversti jų supratimu neteisingai galvojantįjį į savo bendraminčius. Iki kokios ribos privalau toleruoti netoleranciją ir nejausti neapykantos jos propaguotojams? Šiandien, kai man gerai, jaučiu, kad ta riba nusislenka pakankamai toli, tik nežinau kaip bus rudenį, kai mano kiemo uosiai stovės prieblandoje plikomis šakomis, o žvarbus šiaurys kažkur nuo Smarliūnų neš pūvančių lapų, šiaudų svilėsių ir rudenio liūdnumo kvapą. Kai bus jau po Seimo rinkimų ir žinosime, ką teks keikti ir kęsti ketverius metus. Todėl dabar iš anksto paaiškinsiu, kodėl manau, kad nereikia susilaikyti nuo tyčiojimosi iš vadinamųjų kovotojų už teisybę.

Pirmiausiai derėtų prisipažinti, kad man beveik visai nerūpi vienos visiems žinomos mergaitės, jos mamos ir tetos bei senelių likimas. Nė trupučio labiau, negu bet kurio kito nepažįstamo tamsiame skersgatvyje ar prie Joninių laužo sutikto praeivio. Bet rūpi tas milžiniškas nepasitenkinimo užtaisas, tvyrantis mūsų visuomenėje ir neabejotinai privalantis iššauti protesto balsais per artėjančius Seimo rinkimus. Kol Garliavoje mitingavo Venckų kaimynai ir visokie keistuoliai, man jie išvis buvo nuobodesni už bet kurį Leipalingio alubario lankytoją, bet pastarosiomis savaitėmis patvorinius pamažu keičia neblogai pažįstami politikos profesionalai – išeiviai iš tų pačių dešiniųjų politinių partijų. Jeigu rudenį jiems pavyks susirinkti didžiąją dalį tų rinkėjų, kurie netveria pykčiu už visas sunkmečio nuoskaudas, balsų ir tapti tuo, kuo  2008 m. buvo A.Valinsko partija, tai yra bene geriausias galimas scenarijus. Tik tam reikia, kad didžioji šiandien dar neapsisprendusių rinkėjų masė matytų juose alternatyvą esamai valdžiai ir visai politinei sistemai. Todėl nuoširdžiai pasistengsiu ir kviečiu pasistengti kitus viešojoje erdvėje savo pamąstymais besidalinančius konservatyvios bei liberalios pasaulėžiūros draugus jokiu būdu nenustoti tyčiotis iš visų kovotojų už teisybę. Juk toks scenarijus gerokai įdomesnis už banalią politinės švytuoklės slinktį kairėn. Kuo labiau juos marginalizuosime, tuo patrauklesni jie bus tikriesiems marginalams.

Druskininkų savaitė 2012 m. birželio 15 d.

Dzūkų tarmė mirė užvakar

XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai mane, sulaukusį penkerių metų, tėvai atsivežė iš Neravuose, šalia Druskininkų, gyvenusių senelių sodybos į blokiniais penkiaaukščiais namais  apstatytą Antakalnio mikrorajono kiemą ir išleido po jį pasiganyti, bendraamžiai negalėjo suprasti, kokia jiems neįprasta kalba čia tas įmitęs strazdanotas berniukas į juos prabilo. Tai buvo tikrų tikriausia šilinių dzūkų šnekta, kurią išmokau anksčiau už bendrinę lietuvių kalbą. Todėl dabar, daugiau kaip po 35-erių metų, jaučiuosi turįs teisę konstatuoti dzūkų tarmės mirtį.

Dzūkų tarmė mirė ne vakar, o gal užvakar, kartu su paskutine ikikarinių senukų karta. Dar apie 1990-uosius, įlipęs į žvyrkelių dulkėmis ir svylančiais laidais kvepiantį autobusą „Druskininkai-Vilnius per Nedzingę, Varėną”, girdėdavau juos caksint bei dziksint apie savo ligas, paršukų kainas, bulves, mašalus ir, žinoma, apie Landzbergį su Brazausku. Jau anksčiau pastebėjau, kad į Roko atlaidus Merkinėje susirinkusių dzūkų kalba gerokai skiriasi nuo tos, kuria šnekama apie Lazdijus, ir dar labiau nuo tos, kurią išgirdau Švendubrėje. Dzūkų kaimus amžiais skyrė miškai ir pelkės, o kur dar demarkacinė linija, tarpukariu dalijusi lenkų užimtą Vilniją, o drauge ir pusę Dzūkijos nuo likusios Lietuvos dalies. Vieninga dzūkų tarmė taip ir nesusiformavo, kaip nėra aiškaus sutarimo dėl dzūkiškų žodžių rašybos. Liko puikus G. Naktinienės, A. Paulauskienės ir V. Vitkausko parengtas „Druskininkų tarmės žodynas” (1988 m.), kuriame užfiksuota Švendubrės tarmė. Dar pavieniai menkaverčiai straipsneliai spaudoje. Pabūsiu jau visai subjektyvus ir pasidžiaugsiu, kad rimčiausias bandymas kurti literatūrą dzūkų tarme yra mano tėvo R.Sadausko knyga „Raibas gyvenimėlis”, išleista 2002 m. Tiksliau - pirmoji jos pusė, nes antroji parašyta bendrine kalba. O pasigyręs jau galiu sau leisti pabūti nedėkingu šunsnukiu ir pareikšti, kad tai yra ne literatūros dzūkų tarme pradžia, o jos pabaiga - paminklas dzūkų tarmei ant jos kapo.

Skirtingai nuo Žemaitijos, pro kurią važiuodamas, net ir navigacijos įrangai pametus GPS palydovus, nedrįsčiau vietinių kelio klausti, nes vis tiek jų atsakymo nesuprasiu, net ir atokiausiuose Dzūkijos kaimeliuose kalbama daugmaž bendrine televizorine lietuvių kalba. Liko tik šioks toks regioninis lietuviškų žodžių tarimo savitumas - išgirdęs per radiją kalbant alytiškį jo niekaip nesupainiosiu su marijampoliečiu. O tarmės nebeliko. Greitą jos galą nulėmė ne tik kartų kaita, didesnis žmonių maišymasis, bet dar labiau tai, kad dzūkeliai savo tarmės visada sarmatijosi ir tapatino ją su provincialumu, neišprusimu, atskirtim. Gausiai atmiešta slaviškais skoliniais, kuriems bendrinėje kalboje lituanistai jau seniai sukūrė savus pakaitalus, dzūkų tarmė traukėsi iš viešumos kaip namų audimo dzidzulaitės skepetos ar veltiniai su kaliošais. Pokario mokytojai dzūkiškumą rovė su mėsomis, kartu su religiniais prietarais bei buržuaziniu nacionalizmu. Ką ten dzūkų, jei ir bendrinė lietuvių kalba, formuojantis vieningai tarybinei liaudžiai, turėjo užleisti vietą didžiajai rusų kalbai. Grįžę namo iš mokyklos jų mokinukai taisydavo tarmiškai šnekančius savo tėvus, kol ir tie pradėjo vengti bent viešumoje prabilti dzūkiškai. Dabar jau seneliais ir močiutėmis tapo tie pokario vaikai, dzūkiškai suprantantys, bet nešnekantys. Tai jau yra pabaiga. Mano karta dzūkiškumo nesigėdija, netgi juo didžiuojasi kaip įdomia egzotika, bet dzūkiškai kalbėti jau nė nebando, kaip ir verpti rateliu, šienauti dalgiu arba rašyti popierinius laiškus.

Bet koks bandymas gaivinti dzūkų tarmę šiandien jau būtų panašus į padvėsusios kumelės kaustymą. Palikime ją mokslininkams, gražiai paprašykime jų užrašyti būsimoms kartoms, jei ką vertingo dar pavyks aptikti, ir susitelkime į gyvų kalbų mokymąsi. Tarp jų ir valstybinės lietuvių kalbos, kuriai, skirtingai nuo inkščiančių vakarykštės dienos garbintojų, mano kuklia nuomone, nekelia grėsmės nei tarptautiniai viešieji užrašai, nei w raidės Vilnijos lenkų arba užsieniečių žmonų pasuose. Kalba, kuria leidžiami laikraščiai ir žurnalai, transliuoja televizijos kanalai ir radijo stotys, vedama valstybės raštvedyba, rašomos knygos bei tinklaraščiai ir kasdien bendrauja tarpusavyje beveik 3 milijonai žmonių yra sveika, gyva ir gyvybinga savaime. Jai nereikia jokio rezervato, apsaugos nuo svetimų įtakų ir pačių jos vartotojų. Po muziejaus apsauginiu stiklu pakištas gyvas daiktas kaip mat susiraukšlėja ir tampa dūlėjančiu lavonu. Dzūkų tarmę toks likimas jau ištiko. Nelinkiu to lietuvių kalbai.