Prekybos agento išmetimas spyriu į užpakalį nėra smurtas, o tik neigiamo atsakymo vertimas į jam suprantamą kalbą

Ne taip seniai vienas bene dešimtmetį nematytas bičiulis, paskambinęs telefonu, pranešė apie savo ketinimus apsilankyti Druskininkuose ir pasiūlė kur nors papietauti. Vos jį pamatęs, iškart supratau, kad kažkas nutiko. Iš ilgaplaukio metalisto žmogus šiaip sau nevirsta kostiumuotu nuoboda, pasidabinusiu pigiu kaklaraiščiu ir pirmosios kartos „iPad”. Kol užsisakinėjome maistą ir gėrimus, nekantravau sužinoti, kas gi jam nutiko per tuos metus, kol neišgirdau pirmųjų žodžių apie investavimo galimybes į unikalią prekių platinimo sistemą. Paklaustas, ar tai nėra kaip nors susiję su vienu plačiai žinomu tinklinio pardavimo prekiniu ženklu, kurio atstovai, mano supratimu, platina siaubingai pervertintus valiklius, dantų pastą ir kitokį šlamštą, pašnekovas labai nenoriai pripažino, jog būtent taip ir yra. Tik iš pagarbos kažkada buvusiam įdomiam žmogui nepasiunčiau jo kur nors toli slaviškai. Atsisveikindamas pasiūliau paskambinti arba parašyti, kai tai praeis.

 Dar anksčiau mano žmona, dirbanti kartu su manimi redakcijoje, sulaukė keisto draugės telefoninio skambučio. Kalbėdama užuominomis ta pakvietė savo bute susitikti su viena valstybės tarnautoja, kuri jai neva „turi ką pasakyti”. Paprastai tokio slaptumo imamasi tada, kai norima atskleisti žiniasklaidai korupcijos faktus, parodyti kokį demaskuojantį dokumentą... Paaiškėjo, kad tarnautoja yra to paties tiesioginės rinkodaros tinklo narė.

 Mačiau, kaip į jų nagus pakliuvo vienas kiekvieną darbo dienos rytą su mumis kavą gerdavęs druskininkietis. Už paskutinius ir skolintus pinigus prisipirko jų pervertinto šlamšto, pradėjo mums piršti visokias gudrias dantų pastas ir „lochus”. Bandėme jį įspėti, kad tai pakenks draugystei... Paskui mandagiai siuntėme tolyn. Dar vėliau jau nemandagiai siuntėme ir nustojome su juo bendrauti, kol visa tai praeis. Po pusmečio jis jau buvo atvirtęs į žmogų, tik dar ilgai kapstėsi iš buvimo toje komercinėje sektoje metu prisidarytų skolų.

 O priminė šią temą, apie kurią savo nuomonę seniai ketinau išsakyti, bet vis nerasdavau tam progos, tinklaraštininkas Skirmantas Tumelis. Būdamas baisiai taktišku žmogumi, jis aptakiai bandė pakišti nuorodas, atsiklausti skaitytojų nuomonės, bet taip ir neįvardijo, kad tinklinis pardavimas yra totalus blogis. Pažįstu keliolika žmonių, kurie bandė tuo verstis ir nusivylė arba tebesiverčia. Ir nė vieno, kuris mano akyse iš varguolio taptų milijonieriumi ar bent pasiturinčiai gyvenančiu, nusipirktų ar pasistatytų namą, važinėtų nauju automobiliu ir švytėtų ne suvaidinta pagal specialiuose kursuose įkaltą metodika, o nuoširdžia, tikra sėkme.

 Įsigaliojus Europos Komisijos direktyvai „Dėl nesąžiningos komercinės veiklos”, tikėjausi, kad dabar jau tikrai gaus per nagus tie, kas uždirba ne konkuruodami laisvoje rinkoje, o verbuodami vis naujus prekybos agentus ir įpareigodami juos nusipirkti „prekių krepšelį”. Bet direktyva taip ir liko dūlėti stalčiuose, o gilintis į tinklinio pardavimo subtilybes lyg ir nėra kam.

 Kodėl tokį prekybos būdą drįstu vadinti nesąžiningu? Kai Šolom Aleichemas rašė mano mėgiamą apsakymų rinkinį „Komivojažieriaus užrašai“, tokia prekyba, vaikštant nuo durų prie durų, buvo neišvengiama būtinybė jau vien dėl neišvystytos prekybos infrastruktūros. Ir nors daug kas iki šio jaučia malonumą turėdami „savo” pardavėją, kurio nuomone ir patarimais pasitiki negooglindami, aš, atvirkščiai, mėgstu savitarnos arba internetines parduotuves, kur man nereikia bendrauti su pardavėjais-konsultantais. Jeigu parduotuvėje prieina įkyrus pardavėjas ir klausia, ar gali kuo padėti, siunčiu jį tolyn arba išeinu iš parduotuvės, sakydamas, jog apsipirksiu pas konkurentus tik dėl jo įkyrumo. Užklydusiems į redakciją prekybos agentams, išdidžiai vadinantiems save konsultantais, primygtinai siūlau užsakyti skelbimą laikraštyje, kol jie pabėga. Per dešimtmetį neatsispyrė ir užsakė gal kokie du. Bet vienas iš jų tik skelbimo tekstą paliko ir nuėjo atnešti pinigų. Iki šiol neša. Tai tas nesiskaito. Nepakankamai grubiai išvyti per duris prekybos agentai bando brautis per langus ir kaminą, todėl nebijokite jų įžeisti. Užrašas ant durų „Prekybos agentai nepageidaujami” jau nepadeda, nes tada jie pasivadina konsultantais, apklausų vykdytojais. Juos išmokė nesuprasti neigiamo atsakymo, todėl išmetimas spyriu į užpakalį netgi nėra smurtas, o tik to atsakymo vertimas į jiems suprantamą kalbą.

 Sąžininga komercinė veikla yra tada, kai, prieš apsispręsdamas pirkti, matau kelių rūšių prekes, kaip dideliame prekybos centre, ir (arba) detalius jų aprašymus, kaip internetinėse parduotuvėse. Kai žinau, kad už klaidinančią informaciją ant pakuotės, parašytą mano gimtąja kalba, gamintojas arba importuotojas gali sulaukti tokios baudos, kad maža nepasirodys. Ir dar, kai nesu spaudžiamas pasirinkti šią akimirką. Išrikiuokit, pavyzdžiui, „Amway” gaminius prekybos centrų lentynose ir nenupirks nė vieno, nes visi pirkėjai matys, kokia išpūsta jų kaina, lyginant su kitomis panašiomis prekėmis. Be apmokytų pardavimo agentų įtikinėjimo „kerų” jie netenka mistiško patrauklumo.

Pasak Giedrius Drukteinio, dar šio amžiaus pradžioje pasaulinė tiesioginės prekybos apimtis jau buvo priartėjusi prie šimto milijardų dolerių. Bet apyvarta dar nereiškia sąžiningumo. Narkotikų ir vogtų meno kūrinių apyvarta irgi nemaža. Sparti internetinių parduotuvių plėtra ne tik atima duoną iš tiesioginės prekybos verslo, bet ir stumia jį link agresyvių ir nesąžiningų pardavimo būdų. Teko skaityti prognozių, kad net ir draudimo agento specialybė gali išnykti per artimiausią penkmetį, nes vis daugiau žmonių draudžiasi internete.

Žinau, kad ši mano nuomonė neįtikins nė vienos jau užverbuotos tinklinio pardavimo sektos aukos. Jokia, net ir daugybe konkrečių faktų pagrįsta kritika iki jų smegenų neprasibraus. Sektos viduje esantis žmogus blokuoja bet kokios kritiškos informacijos priėmimą. O štai padorus išsityčiojimas padėtų jų dar neįtrauktiems žmonėms neįkliūti. Kadangi dirbu kurorte su giliomis sveikatinimo ir sveikatos stiprinimo tradicijomis dar nuo Juzefo Pilsudskio draugės dr. Eugenijos Levickos laikų, tai manau, kad profilaktika duoda geresnius rezultatus ir yra pigesnė, negu jau susirgusiųjų gydymas.

 Nesakykite man, kad geriau, jog tie žmonės dirba prekybos agentais, o ne kaulija iš valstybės pašalpų ir laukia, kol darbo birža duos jiems darbo, nes pagal tokią logiką taip pat toleruoti privalėtumėm ir telefoninius sukčius bei kontrabandininkus. Šie juk irgi nelaukia malonių iš valdžios ir sukasi kaip išmano. O jau kišenvagiai ir stoties prostitučių suteneriai tai išvis verti „Auksinės krivūlės” apdovanojimo. Tinklinės prekybos sektos, besinaudojančios nesąžiningos komercinės veiklos metodais, išnaudoja savo aukas taip pat, kaip suteneriai ir telefoniniai sukčiai, tik mes vis dar veidmainiškai apsimetinėjame, jog to nepastebime.

Tartis su piliečiais galima tik nesvarbiais klausimais

„Nepirkim naujų daiktų, net jei jie atrodytų ypatingai žavūs, kol neišdaužysim senų,”- sako mano žmona, išgirdusi, kaip pašnibždomis keikiuosi rinkdamas nuo virtuvės grindinio mėgstamiausio arbatos puodelio šukes.

Netikiu, kad tai pavyks, bet pritariu su išlyga, jog tai nebus taikoma technikai – kompiuteriams, mobiliesiems telefonams, fotoaparatams. Nes šie pasensta greičiau, negu visiškai sugenda. Viliuosi, kad ne man vienam periodiškai užplaukia nesuvaldomas troškimas išbandyti vos tik atsiradusias naujas technologijas, nors sveiku protu suvokiu, kad jos dar nepakankamai ištobulintos ir iškrypėliškai brangios. Pavyzdžiui, skaitmenine fotografija susidomėjau dar praeitame amžiuje, kai visi dar gadino juostą, o pirmoji už skolintus pasakiškus pinigus mano įsigyta skaitmeninė kamera turėjo vos 1,3 Mp raišką. Tinklaraštininkas ir žurnalistas Timas De Chantas prieš porą metų paskaičiavo, kad tuo atveju, jeigu visa žmonija gyventų taip, kaip amerikiečiai, jiems reikėtų 4,1 žemės planetos. Kai aplink tiek daug nekenčiančiųjų Amerikos, nuo „baltų saulės ženklais” besidabinančių tautinių neofašistų iki kairiųjų antiglobalistų, galiu lengviau atsidusti, kad visi amerikietiškai gyventi tikrai nenorės. Nenori – nereikia, mums daugiau liks. Tik nereikia man primesti savo idealų ir vertybių. Jeigu svajojate valgyti balandas ir įsikrauti energija tiesiai iš kosmoso per neplautais kaltūnais apžėlusias galvas, aš jums per prievartą didkepsnio tarp dantų nekišiu, nesivaikysiu aplink jūsų šiaudų ir molio trobas su barbekiu padažo stiklainiu. Jeigu norite mokėti pinigus už tai, kad jūsų maistas pagamintas, mokant sąžiningą kainą saugotinų buivolų traukiamu mediniu arklu žemę dirbantiems Trečiojo pasaulio ūkininkams ir į ją įkalkuliuoti auksiniai Afrikos sukilėlių vadų „Kalašnikovai”, esate laisvi taip ir daryti. Tik nepradėkite pasakoti, kad dėl to mano kiaulienos nugarinė turi kainuoti kelis kartus brangiau, nes neva yra kažkuo blogesnė už jūsų pasirinkimą.

Kapitalizmas tuo ir žavus, kad puikiai integruoja visas alternatyvias gyvensenas, paversdamas jas tik dar viena mada ir iki persisotinimo patenkindamas bet kokį naują poreikį. Norite būti ekologiški – kviečiame į tam skirtą skyrių ultrahipersuperdideliame prekybos centre. O gal pakeliui dar ir marškinėliais, padabintais žuvusio kapitalizmo priešo atvaizdu, su nuolaida pasidabinsite? Ilgitės sovietmečio – štai jums „Tarybinė” dešra, pagaminta pagal visus Europos Sąjungos standartus. Išeitis anapus sistemos tėra iliuzija, anapus Matricos nėra jokio tikro pasaulio. Štai kodėl revoliuciniai judėjimai mūsų amžiuje tampa vis panašesni į menininkų grupes, įdomias ar bent žinomas tik nedideliam juos aprašinėjančių specialistų būreliui. Vakarų civilizacija beviltiškai nugalėjo ne tik XX a. socializmo bloką, bet ir pergyvens visus jos žlugimo pranašus, nes bet kuri krizė tėra natūrali jos būsena. Dar nežinau kaip, bet tikriausiai suvirškins ir kovingąjį islamą, nes vienam Al Qaedos užverbuotam teroristui tenka dešimtys globalizacijos vesternizuotų gyventojų Rytų šalyse.

O kai sutinku žmonių, kuriems „už ruso” buvo geriau, jau senokai nebesistengiu jiems kažką įrodinėti. Stengiuosi tik neišsiduoti, kad daugmaž nuoširdžiai juos užjaučiu. Juk 1988-1991 m. permainos sugriovė jiems gyvenimą. Buvo prisitaikę subinlaižiauti kompartijai, išsistatė didelius neekonomiškus namus arba gavo valdiškus butus, leido vaikus į mokslus, mažas algas kompensuodavo vogdami kas iš sanatorijos valgyklos, kas iš meno dirbinių įmonės, kas iš mėsos kombinato... Ir viso to nebeliko. O bežiūrint per televizorių į mitinguojančius patriotus bei keikiant Vytautą Landsbergį ir jaunystė prabėgo... Likęs šaltame nerenovuotame daugiabutyje be darbo, pajamų su pikta stora žmona ir net emigruoti nesugebančiais vaikais, brežneviniais baldais ir analogine televizija, kurią tuoj išjungs, žmogus tiesiog privalo suprasti, kas dėl viso to kaltas. Juk nekaltins savęs, nes tokiu atveju reikėtų žudytis arba, o siaube, bandyti keistis.

Jeigu šiandien vyktų referendumas dėl išstojimo iš ES ir NATO bei prisijungimo prie Rusijos, jo rezultatai galėtų būti dar labiau netikėti, negu VAE referendume. Todėl nereikėtų rizikuoti ir atsiklausinėti piliečių esminiais klausimais. Žaisti tiesioginę demokratiją galime klausinėdami, kurios gatvės duobes pirmiau lopyti, o prie šalies likimą lemiančių klausimų sprendimo šitos kartos geriau neprileisti, jei net „Eurovizijos” atrankoje be ekspertų komisijos jiems nepatikima rinkti Lietuvos atstovo, kad neapsijuoktumėm išsiuntę ką nors klaikiai neskoningo.

Konstitucijos kūrėjai prikaišiojo į ją nemažai saugiklių, pradedant konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas” ir baigiant visokiais referendumų iniciatorių suvaržymais, tarsi nujausdami, kad ateis toks metas, kai nuo neįtikėtinai išbrangusios naftos dolerių atsišėręs rytinis kaimynas negailės išteklių mūsų piliečių protams užvaldyti. Nekenčiama, lėtai atsinaujinanti ir kokių nors radikalių permainų nesugebanti imtis politinė klasė drauge yra ir patikimiausia apsauga nuo netikėtų grėsmių nukreipti mūsų šalies likimą nuo pasirinkto prieš du dešimtmečius laisvės kelio.

Pardavęs balsą rinkėjas žino, kad nuskriaustas ne jis, o pirkėjas

Pusamžis vyras ir moteris, turbūt jo žmona, rinkimų apylinkėje:

–  Šitas lapas balsuoc už žmonis, šitas už partijas, o už kų tas mažas, kiba už degalinį?

–  Ne už deagalinį, o už katilinį, nieko nesupranci, mauše.

Pirmadienio rytą mūsų namų pašto dėžutėje žmona rado kažkieno įmestą tuščią raudoną rusiškų cigarečių „Premjer” pakelį. Kai pasidalinau šia beprasme kasdienybės detale su „Facebook” draugais, jie iškart susiejo tai su rinkimų tematika. Ne, rašyti apie tai jau vėlu. Nes visą savaitę tik apie tai ir šnekėta, rašyta, diskutuota. O juk jokie politikai neprineš man malkų, neužkurs krosnies, kad namie nebūtų žvarbu kaip daugiabutyje, nesurinks nukritusių obuolių, lapų nuo tako nenušluos ir net šunio su katukais nepašers. Klystame kaskart, kai krykštaujame iš džiaugsmo arba ieškome virvės pasikarti dėl rinkimų rezultatų, manydami, kad dabar tai jau tikrai viskas pasikeis. Saulė nenusileis, po rudens ateis ne žiema, o vasara, piniginėje nesibaigs pašalpa, o šaldytuve alus? Arba atvirkščiai, žemė taps pragaru, o nuo stogo lietvamzdžių varvės derva? Pasikeis tik jiems, išrinktiems arba ne. Laimėtojai su pralaimėjusiais dar ne kartą keisis vietomis, bet jų galimybės pakeisti mano ir jūsų gyvenimą yra stebėtinai menkos. Keli procentai mokesčių tarifų kada nors vėliau, didesnis ar mažesnis valstybės kišimasis į verslą ar po lova... Skirtumai mažesni, negu galime tikėtis kiekvieną kartą, kai jie mums pažada permainas.

Kol tęsiasi toks stebėtinai švelnus ruduo be kiemo žolę nubalinančių rytinių šalnų, o spalio viduryje net ir uosiai dar neprarado visų lapų, pušynėliuose dygsta žaliuokės ir sodas tebekvepia obuoliais, dar suspėsiu, gal jau paskutinį kartą šiemet, nupjauti kiemo veją ten, kur ji jau spėjo ataugti. Paskui prasivažinėti iki artimiausios krautuvės siaura vingiuojančia tarp dzūkiškų kalvelių asfalto juosta, posūkiuose cypiant vis dar vasarinėms padangoms, parsivežti stambų mėsgalį ir pasigaminti kažką dekadentiškai gardaus. Sakysite, kad tai tik banalus bėgimas nuo realybės į privatų pasaulėlį? Bet aš ten visada buvau, kaip ir jūs beveik visi, o bendrųjų reikalų aptarimas, kitaip dar vadinamas politika, rūpėjo tik tiek, kiek jis gali apsaugoti tą privačią erdvę ir privačius interesus nuo svetimųjų, visų, kurie gyvena anapus mano kiemo tvoros, kišimosi ir reguliavimo.

Žinau, jiems tai nepatinka. Idealus rinkėjas dirba biudžetinėje įstaigoje už valstybės nustatytą minimalią algą, gyvena daugiabučiame name, gauna kompensaciją už šildymą ir važinėja visuomeniniu transportu. Tada jam galima pažadėti ką nors padidinti, pagerinti arba duoti. Arba net ir to nereikia. Jam pakanka, kaip tiems Pravieniškių kaliniams, pažadėti, kad nemuš, tai yra nesumažins etatų, nepanaikins kompensacijų ir lengvatų. Įsivaizduokite, kokią galią veikti žmonių protus įgavo savivaldybės, kai joms buvo perduota teisė savo nuožiūra skirti arba neskirti socialines pašalpas kam tik nori. Nepakankamai demonstruojantis savo varguoliškumą ir nusižeminęs kaipmat gali būti pripažintas galimai turinčiu kažkokių kitų pajamų ir nevertu tos apgailėtinos išmokos. Balsų pirkimas tapo masiniu reiškiniu būtent tada, kai po sunkmečio neįtikėtinai pagausėjo valstybės penimųjų klasė. Papirkti juos pažadais, vaišėmis, pramogomis ar tiesiogiai siūlant už balsą kelias dešimtines jau seniai nėra nusižengimas politinės klasės papročiams, nes tie perkami ir parduodami žmonės tik teoriškai turi laisvą valią ar kažką panašaus į pažiūras, dažniausiai apsiribojančias komercinių televizijų infošou laidų įteigtu tikėjimu, kad „visi jie ten vagys”, o rinkimai „nieko nekeičia”. Todėl pardavęs balsą rinkėjas žino, kad buvo nuskriaustas, apsigavo ne jis, o pirkėjas, nes sumokėjo realią perkamąją galią turintį banknotą už visiškai bevertį veiksmą.

Net jeigu iš gausybės pranešimų apie perkamus balsus keli pasibaigs ikiteisminiais tyrimais ir teismų nuosprendžiais, perkančių ir parduodančių per kiekvienus rinkimus tik daugės, nes tai yra pigiau ir efektyviau, negu politinė reklama televizijoje, plakatų klijavimas ir lankstinukų dalinimas. Sumažinti balsų pasiūlą įmanoma tik sunaikinant juos parduodančią klasę. Galima pagrįstai tikėtis, kad anksčiau ar vėliau vieni iš jų emigruos, kiti čia susiras darbą arba imsis smulkių verslų, o tuomet, jeigu ir neis balsuoti, tai savo balso už dvidešimt litų neparduos, nes drauge su ekonomine nepriklausomybe nuo valdžios bus atgavę ir savigarbą.

Būtent tose savivaldybėse, kur skurstanti visuomenės dalis yra didžiausia, rinkimų rezultatai būna lengviausiai prognozuojami, o savivaldybių tarybose mažiausia politinių jėgų įvairovė. Kam nors gal ir juokinga, kad, pavyzdžiui, klestintis Druskininkų kurortas vis dar yra ir kitąmet bus Probleminių teritorijų sąraše. Pritraukiamos šimtamilijoninės investicijos kuria darbo vietas kvalifikuotiems specialistams, kuriuos tenka viliotis iš kitų miestų netgi žadant jiems tarnybinius butus, o pašalpų gavėjų taip ir nesumažėja.

Nėra jokio viešojo intereso, kad jūsų televizorius rodytų žvaigždžių šokius

Vos kelios savaitės beliko iki spalio 29-osios, kuri, jeigu tikėčiau už skaitmeninės televizijos plėtros skatinimui skirtus biudžetinius bei europinius milijonus transliuojamais reklaminiais vaizdeliais, bus baisesnė už Majų kalendoriaus pabaigą. Nors anteną nulaužk, nematau jokio viešo intereso, pagrindžiančio tokį pinigų mėtymą, išskyrus privatų komercinių televizijų interesą neprarasti jų pačių nubukintų žiūrovų dalies. Tai kodėl ne jie patys savo lėšomis tą skaitmeninės televizijos plėtrą turėjo finansuoti?

Latvija prie skaitmeninės televizijos perėjo 2010 m. birželio 1 d., o Estija vos mėnesiu vėliau – liepos 1 d. Kaip ir tikėtasi, buvo žmonių, kurie dėl savo amžiaus ar ribotų aplinkos suvokimo gebėjimų nepasiruošė analoginės televizijos išjungimui, bet mūsų kaimynai ir netaškė milijonų, kad kiekvienam viską išaiškintų ir nedalijo kompensacijų už priedėlius. Atsilikėliai parėkė, kad televizorius neberodo, pamatė, kad niekam tai nerūpi ir susitvarkė patys.

Lietuvoje didžiausia bėda yra ne gyventojų tamsumas, neleidžiantis suvokti, kuo analoginė televizija skiriasi nuo skaitmeninės, ar skurdas, ribojantis galimybes nusipirkti naują televizorių su skaitmeniniu tiuneriu arba skaitmeninės televizijos priedėlį, o politikų noras pasirūpinti kiekvienu žmogumi kaip bejėgiu naujagimiu. Vos tik Europos Sąjunga ar neišvengiamas techninis progresas mums atneša kažkokią progresyvią naujovę, viešojoje erdvėje arba Seimo salėje iškart pasigirsta reikalavimai juos atidėti iki datos, sutinkamos tik mokslinės fantastikos filmuose, ir biudžeto pinigais pasirūpinti, kad tą naujovę, suvirškintą ir sukramtytą, valstybė mums šaukštu sugrūstų į burnas. Jeigu jų balsai būtų lemiami, iki šiol žiemą važinėtumėm vasarinėmis padangomis, nes pensininkui Pranui, savo surūdijusiu priešistoriniu „Pasatu” išvažiuojančiam į bendrojo naudojimo kelius tik Vėlinių savaitgalį ir per lydekų nerštą, žieminės padangos pernelyg brangios. Nebūtų ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, nes Pranas juk avarijų nedaro, važiuoja lėtai ir tiesiai, kad kepurė su snapeliu nuo galvos nenukristų ir teleskopinių akinių stiklai neaprasotų. Draudimą tegul perka visokie ten BMW skraidantys kelių ereliai. Tai tie patys žmonės reguliariai imasi iniciatyvų reguliuoti antkainius prekybos centruose, inicijuoja įstatymų pakeitimus, kad vartojimo paskolos nebūtų išduodamos tiems, kas neturės valios jų grąžinti, o žemės sklypų savininkai negalėtų jų parduoti geriausią kainą pasiūliusiam pirkėjui.

Jeigu žmogui dešimtmetį kasdien sakysim, kad jis yra kiaulė, anksčiau ar vėliau pradės kriuksėti. Jeigu kalsim į galvą, kad jis yra nesugebantis savimi pasirūpinti varguolis, kurį tik ir tyko apgauti apsukrūs spekuliantai, užsienio korporacijos bei vietiniai oligarchai, jį  nuolat persekios nesaugumo jausmas ir išsivystys poreikis, kad kas nors juo rūpintųsi.

Kasdien sutinku vis daugiau sveikų ir aktyvių žmonių, kurie visiškai arba beveik nežiūri televizoriaus, visą reikalingą informaciją ir pramogas surasdami internete. Taip gyvena dauguma šiandieninių gimnazistų, mano karta be televizijos išsiverčia gerokai rečiau, bet pažįstu ir pensininkų, priklausomų nuo „Facebook”, bet ne nuo televizinių šokių su žvaigždėmis. Lietuviškiems televizijos kanalams lieka mažiausiai išsilavinusi, nemokanti užsienio kalbų, nusenusi auditorijos dalis, kuri, vietoje aktyvios informacijos bei pramogų paieškos internete, mieliau vis dar renkasi pasyvų televizinio vaizdo žiūrėjimą. Mūsų namuose televizorius būna įjungtas kaip fonas, bet tuo metu visi veikia kažką kito, dažniausiai internete. Štai kodėl gamintojai išleidžia vis išmanesnius televizorių modelius, kuriuose televizinis vaizdas yra tik nedidelė ir ne pati svarbiausia jų galimybių dalis greta socialinių tinklų, bendravimo ir naršymo aplikacijų.

Paskutiniai analoginiai žiūrovai, kurių ekranuose spalio 29-ąją mirgės „sniegas”, yra ir paskutinė lietuviškų komercinių televizijų viltis. Jeigu jiems neužteko sugebėjimo orientuotis pasaulyje, kad laiku pasiruoštų analoginės televizijos išjungimui, tai ir į internetą jie neišeis, išmaniųjų televizorių nepirks. Kieno, jei ne pačių komercinių televizijų interesas, kad ir po spalio 29-osios jie liktų prilipę prie ekranų? Todėl valdiškų ar europinių pinigų taškymas skaitmeninės televizijos plėtros skatinimui yra tiesioginė valstybės dotacija komerciniams televizijos kanalams. O gal ir politikų noras jiems įsiteikti prieš Seimo rinkimus. Kiekvieną kartą, kai pas skaitmeninės televizijos reklamos ilgaamžį senuką ant sofos susėda visi kaimynai ir „atsliūkina dykaduonis Gediminas”, supraskite, kad už jo kukurūzų spragėsių dubenį sumokėjote jūs. Ir už tai, kad ši reklama sukasi dažniau už moteriškų įklotų bei Visagino atominės elektrinės... O jei po spalio 29-osios jūsų laiptinės kaimynas paklaus, kodėl staiga nustojo rodyti jo televizorius, patarkite jam skaityti knygas. Ir jokiu būdu neskolinkite daugiau kaip 10 litų.

Pasiuntėme nepakankamai toli

Kasmet didžiąją dalį mūsų sodo obuolių derliaus paprasčiausiai supūdydavau, o šiemet, pažvelgęs, kaip gausiai jie užderėjo, pasiūliau draugams iš interneto socialinių tinklų atvykti ir prisirinkti, kiek pajėgs išsivežti. Prisiminus, kad gyvenu ne sostinės centre, o mažame kaimelyje prie Veisiejų, galėčiau teigti, kad eksperimentas pavyko. Kartą sulaukiau svečių iš Druskininkų, kitą – iš Vilniaus. Pirmasis svečias jau spėjo pasigirti išsispaudęs per 100 litrų obuolių sulčių, antrasis taip pat išsivežė panašų obuolių kiekį. Maždaug taip ir įsivaizduoju solidarumą.

Bet jeigu koks nors vietinės valdžios atstovas, pavyzdžiui seniūnas, imtų aiškinti, kad privalau su kažkuo pasidalinti obuoliais, nes turiu jų daug, o kiti visai neturi, tai pirma galvon atėjusi mintis būtų užpjudyti jį šunimi. Jei rimtai, tai mūsų seniūnas išties malonus žmogus ir tiek negeria, kad tokių dalykų prisigalvotų. Bet kitas, iš pirmo žvilgsnio ne ką mažiau malonus žmogus, Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys Algirdas Gediminas Šemeta šią savaitę džiugiai pranešė: „Iniciatyva, kurią remia beveik 2/3 europiečių, įgauna pagreitį! Vakar vakare gavau Belgijos finansų ministro laišką, kuriuo Belgija prisideda prie kitų šalių, prašančių Komisijos pradėti rengti sustiprinto bendradarbiavimo procedūrą dėl Finansinių sandorių mokesčio įvedimo. Ledai pajudėjo.”

 Lengviau atsidusome, kai 2009-ųjų „Naktinės mokesčių reformos veidas” – anuometinis finansų ministras A.G. Šemeta – buvo deleguotas į Europos Komisiją. Dabar darosi aišku, kad nepakankamai toli jį pasiuntėme, nes ir iš ten gali apdėti naujais mokesčiais. Komisaro minimi du trečdaliai europiečių, pagalvoję apie finansinių sandorių apmokestinimą, įsivaizduoja, riebų bankininką, vilkintį brangų kostiumą, kurio rizikingų sprendimų ir išduotų blogų paskolų prislėgtus bankus visų mokesčių mokėtojų lėšomis gelbėjo jų valstybės. Nejaučiu tam įsivaizduojamam personažui ypatingų simpatijų, bet kirba nuojauta, kad dėl naujojo mokesčio nei jo kostiumas, nei laikrodis, nei automobilis netaps pigesniais ir premijos nesumažės, o mokesčio našta bus sėkmingai išdalinta visiems bankų paslaugomis besinaudojantiems klientams. Gal jie ten Belgijoje ir tiki komisarų visagalybe, o mes ne taip seniai matėme, kaip skandinaviškai socialiai atsakingi bankai, vieną dieną primygtinai siūlę imti paskolas kone iki gyvenimo galo pervertintam nekilnojamam turtui pirkti, kitą taip sėkmingai pasidalino su savo klientais krizės našta, kad ne vienas iš jų iki šiol žagsi. Ne taip seniai tie patys bankai mums solidariai pakėlė kainas už grynųjų pinigų tvarkymo operacijas, vietinius pervedimus litais bei vietinius ir tarptautinius pervedimus eurais, atsiskaitymus debeto ir kredito kortelėmis. Lietuvos bankas tas kainas patyrinėjo ir draugiškai patarė mums „dažniau naudotis pažangiomis mokėjimo priemonėmis ir atsisakyti grynųjų pinigų”. Gal tada komerciniai bankai sumanys sumažinti paslaugų kainas. O gal ir ne. Vien elektroniniais pinigais besinaudojantys gyventojai yra ne tik bankininkų, bet ir visų valdžių bei specialiųjų tarnybų svajonė. Nereikia nieko sekti, stebėti, pagauti už rankos darant nusikaltimą. Pakanka peržiūrėti pinigų srautus ir jau galima dėti antrankius už galimai neteisėtą praturėjimą arba palikti ramybėje.

 Aną savaitę viename lietuviškame vidutinio dydžio prekybos centre su nelietuviška raide pavadinimo viduryje stovėjau eilėje paskui daug metų pažįstamą bendraamžį, šiuo metu gan sėkmingai bedarbiaujantį ir reguliariai turistaujantį anapus Lietuvos-Baltarusijos sienos. Kai atėjo eilė jam užsimokėti, jaunutė kasininkė spuoguotu veidu paklausė, ar jis turi nuolaidų kortelę. Vyriškis burbtelėjo „ne”, o man paaiškino nesinaudojąs ne tik bankų, bet ir nuolaidų kortelėmis, nes visai netrokšta, kad kažkokiose elektroninėse sistemose matytųsi, kiek pinigų jis išleidžia, ir kiek kartų tos išlaidos viršija oficialias pajamas.

 Sąskaitas už elektrą, ryšio paslaugas ir atliekų tvarkymą apmoku internetu, nes taip tiesiog patogiau, bet skaičiukai sąskaitoje neteikia tokio malonumo, kaip rankose laikomi grynieji pinigai – litai, eurai, svarai... Bet daugiausiai sentimentų jaučiu gryniesiems doleriams. Žali pailgi popierėliai su prezidentų atvaizdais, nepaisant visų jų kurso svyravimų ir pamažu vykstančio pasaulio rezervinės valiutos statuso praradimo, mano kartai visada išliks tikrų pinigų simboliu, užsilikusiu sąmonėje nuo daugybės peržiūrėtų Holivudo veiksmo filmų ir pirmųjų Nepriklausomybės metų turginės ekonomikos – tikrųjų laisvosios rinkos laikų. Myliu Ameriką – ne tą, kuri kamuojasi dėl klimato kaitos ir spėjamų suimtųjų teroristų teisių pažeidimų, o tą stiprią ir savimi pasitikinčią Ronaldo Reigano laikų laisvės ir demokratijos gynėją, didelių rajų kampuotų automobilių, pakelės užkandinių, dangoraižių ir „Coca Colos”, Rembo, Rokio šalį, nesigėdijusią savo jėgos ir veržlumo, nebijojusią garsiai įvardinti Blogio imperiją. Žinau, tai tik svajonė, tokios šalies seniai nebėra, o santaupų grynaisiais doleriais nebelaiko net „naujieji rusai”, tai ir aš nelaikau, bet jaunystės meilės ištrinti iš atminties tiesiog neįmanoma.

Rinkimų agitacija – smagiausia bobų vasaros pramoga

Raudonos klevų viršūnės, skleidžiančios VRK nustatyta tvarka nepaženklintą rinkimų agitaciją, ir pro rytinio rūko draiskalus, dangstančius taip nė karto pastarąjį dešimtmetį nenušienautas pievas, kyšančios žmogaus ūgio pušelių viršūnės, dekoruotos spindinčiais rasa voratinkliais, kasdien neduoda užmiršti, kokį permainų metą mums tenka išgyventi. Bobų vasara jau prasidėjo bene visose valdžios institucijose, kurios daugiau ar mažiau įtakojamos Seimo daugumos ir Vyriausybės kaitos. Visi lyg ir dirba kaip anksčiau, dar niekas nepasikeitė, bet laikinumo nuotaika jau tvyro ore ir kažin kokių svarbių sprendimų tikėtis neverta, nes nieks tikrai nežino, ar po kelių mėnesių nereikės jų keisti jau pagal naujos daugumos užgaidas. Vakarodamas su LRT rinkimų agitacijos debatų laidomis, kiekvienas gali įsitikinti, kiek užsidegimo išardyti viską, ką jų manymu neteisingai sukūrė visi lig šiol buvusieji, sukaupė partijos, partijėlės ir jų koalicijos.

Pasidarau didelį puodą arbatos, sumuštinių, įsitaisau fotelyje, kompiuterio interneto naršyklėje atsidarau iškart du socialinius tinklus ir žiūriu tuos TV debatus tarsi kokį realybės šou projektą, smagiausiomis pasisakymų vietomis iškart pasidalindamas su virtualiais draugais. Tokia gal kiek iškrypėliška rudens vakarų pramoga jau pradeda erzinti mano šeimos narius, šaiposi, kad greitai imsiu kalbėtis su televizoriumi ir pervadinsiu mūsų bei kaimynų katinus populiariausių partijų lyderių vardais. Atsikertu, kad debatai prasideda jau sutemus, kai eiti grybauti, pjauti kiemo veją arba rinkti nukritusius obuolius jau vėlu, be to, rinkimų kampanija netrukus baigsis, todėl nėra jokios rizikos tapti priklausomu nuo agitacinių laidų.

Kai partijų lyderiai kalba nuobodžiai aptakiomis frazėmis, apžiūrinėju trimis eilėmis susėdusius jų atsivestus žmones. Ekranas didelis, įstrižainė per metrą, tik gaila, kad laidos transliacija vos standartinės raiškos, tai sunku atpažinti, kas ten toks buroko raudonumo veidu stovėjo žaliųjų valstiečių trečiojoje eilėje, kaip nušvisdavo Artūrą Zuoką atlydėjusių moterų akys bei šypsenos po kiekvieno jo žodžio, kaip liūdnai žvelgė į savo bendražygius senovinius automobilius kolekcionuojantis Stasys Brunza, kai anie užsiminė apie prabangaus turto apmokestinimą. Tik vienas jaunalietuvių lyderis į studiją atėjo be palydos, tarsi prieš kažką ten protestuodamas, bet taip ir neradęs progos aiškiai pasakyti prieš ką.

Jei būtų galimybė, aš tą jų pasisakymų tvarką būčiau slapčia sukeitęs, kad studijoje būtų daugiau įtampos, o gal ir fizinio veiksmo. Pavyzdžiui, Stanislovą Buškevičių būčiau pakišęs kartu su Algirdu Paleckiu, tik užkulisiuose tada jau reikėtų patupdyti pasirengusius juos vieną nuo kito atlupti apsaugininkus. Net ir „Facebooke” niekas man negalėjo atsakyti, kodėl jaunalietuvių vadas kalba su tokiu ryškiu slavišku akcentu ir ką debatuose veikia tvarkiečių Europos Parlamento narys, kuriam VRK uždraudė kandidatuoti į Seimą.

Necituosiu čia kurioziškiausių pasisakymų ištraukų, nes ir taip įtariu, kad atsiras skubančių apkaltinti, neva čia už ar prieš kažką agituoju, juolab kad laidos dar tęsiasi ir tikiuosi išgirsti dar autentiškesnio nusišnekėjimo. O balsuosiu visai ne už gražiausiai atrodantį, rišliausiai kalbantį, ar išsamiausią programą pateikusį. Pasitaręs su šeima, nusprendžiau, kad balsuoti reikės už tą, kas mūsų savaitraštyje užsakys politinės reklamos už didžiausią pinigų sumą. Ciniška, bet teisinga ir jokio išankstinio nusistatymo. Liko dar dvi savaitės, du laikraščio numeriai.

Savaitgalį Varėnoje vyksiančioje Grybų šventėje tų kandidatų bus daugiau, negu miške šungrybių. Rinkiminiais metais jie niekuomet nepraleidžia progos tokioje žmonių gausybėje save parodyti. O nuo politikų pailsėsiu per savaite vėliau vyksiantį Poetinį Druskininkų rudenį. Ten jų beveik nebūna, nors šiemet, kai Garliavos kovotojų gretose karts nuo karto šmėkšteldavo vienas kitas mūzos palytėtas veidas, ir čia visokių netikėtumų galima sulaukti. Gal organizatoriams dar ne vėlu bent į anoniminio eilėraščio konkurso reglamentą įtraukti draudimą minėti partijų pavadinimus, teisybę ir mergaitę. Kita vertus, tai jau atsiduotų cenzūra, kurios kasmet vis gausiau suvažiuojantys iš tolimų kraštų tarptautinio poezijos festivalio svečiai mūsų laisvoje šalyje nesitikėtų sutikti.

Bobų vasara niekada ilgai neužtrunka. Spalio darganos sumaišys su purvais nukritusių lapų grožį, nustos dygti net ir žaliuokės, rinkiminių pasisakymų šou pakeis išblėsusių žvaigždžių šokiai ir dainos. Mačiau, apie viską pagalvojančio prekybos tinklo pardavėjos jau krauna iš dėžių Vėlinių žvakeles. Ilgai neužtruks.

Kitame gyvenime norėčiau atgimti žydu

Jeigu Dievas kada nors sumanytų pajuokauti ir duotų man galimybę iš naujo nugyventi žmogaus gyvenimą šioje žemėje bei leistų pasirinkti, kurioje tautoje norėčiau gimti, nedvejodamas rinkčiausi būti žydu. Lietuviu aš jau buvau, tai yra esu. Pirmam gyvenimui tai išties puiku, bet ne taip labai, kad norėtųsi pakartoti. Be to, būdamas lietuviu, niekada iki galo nesuprasiu, ką reiškia būti žydu.

Tarsi vedami paslaptingo susitarimo, jie suvažiuodavo į Druskininkus iš Sovietų sąjungos didmiesčių, apsistodavo sanatorijose ir nuomodavosi kambarius iš vietos gyventojų. Nors kalbėdavo rusiškai, jie buvo visai kitokie, negu tikrieji rusai, kurie čia jausdavosi tarsi savo kolchozo raudonajame kampelyje: ant pilko kostiuminio švarko, dėvimo prie treninginių kelnių išvirtusiais keliais bei dermatino šlepečių, susikabindavo karo veteranų medalius ir stumdydavosi eilėse prie apgailėtinai pamėlusių kiaulienos kanopų, kurių savo gimtinėje ant prekystalių išvis nematydavo. Žydai buvo gerokai santūresni. Nematydavome jų viešumoje prisigėrusių ar su kažkuo besiriejančių. Net ir jų saulės nematę berniukai, trumpam atitraukti nuo skambinimo pianinu pamokų ir kalbų mokymosi bei tamsiaplaukės mergaitės didelėmis giliomis akimis atrodė kažkokie nevaikiškai rimti ir susimąstę. Strazdanoti vietiniai berniūkščiai nubrozdintomis alkūnėmis perdaug ir nesistengė įtraukti jų į savo nutrūktgalviškus žaidimus, bet nevengdavo iš atminties ištraukti vieną kitą pobjaurį iš vyresniųjų girdėtą antisemitinį posakį ar dainelę.

Ilgą laiką mintyse man visai nesisiejo šitie keistoki kurorto svečiai ir ta žydų tauta, apie kurią girdėdavau vakarais mamos balsu skaitomose Senojo Testamento knygose. Ir tik paauglystėje atrastos dvi ne itin storos pokarinės laidos Šolom Aleichemo knygelės padėjo susieti tuos du pasaulius. O paskui atsirado trečias - čia gyvenusių ir išžudytų žydų palikti ženklai. Raidės antkapių akmenyse, suklotuose į laiptus, Druskininkų geto pastatai ir šykščios nuorodos pakelėse į masinių žudynių vietas.

Ne kartą gavau pylos už savo rašinius ne tik nuo radikalių patriotų, bet ir tų tautiečių, kuriems nesinori savęs apsunkinti kokia nors atsakomybe už praeities kartų nuodėmes. Minėti Lietuvos žydų genocido dieną ir nutylėti, jog tą genocidą įvykdė ne kažkokie ateiviai iš kosmoso, o tokie patys lietuviai kaip mes, yra baisi veidmainystė. Pasiteisinimų prieš retkarčiais prabylančią savo sąžinę gali būti visokių, bet labiausiai nevykęs, mano supratimu, yra žydiškų pavardžių ieškojimas tarp NKVD tardytojų ir stribų bei savų karo ir pokario aukų skaičiavimas, tarsi dedant jas ant kitos svarstyklių lėkštės. Kokią moralinę teisę turime priekaištauti tiems keliems procentams atsitiktinai gyvų likusių Lietuvos žydų, kad kai kurie iš jų pasirinko bendradarbiavimą su sovietais, kariavusiais prieš „galutinio žydų klausimo sprendimo” siekusius nacius? Užuot kūrę gudrias dvigubo genocido teorijas, geriau įsivaizduokite save paprasto Seirijų miestelio krautuvininko vaiku, kurio motiną ir seseris tie patys kaimynai, kurie ateidavo pirkti silkės prieš Kūčias ir skolindavosi pinigų, kad išgyventų iki naujo derliaus, ištempė iš namų ir užkasė žvyro duobėje. Žydšaudžiai mumyse pabunda, kai pradedame šykštėti tų varganų 3 milijonų, kuriuos Vyriausybė skyrė kaip simbolinę kompensaciją už nusavintą žydų organizacijų nekilnojamąjį turtą. Išties simbolinė suma - po litą nuo kiekvieno Lietuvos piliečio ir maždaug po 15 litų už kiekvieną nužudytą žydą. Tai juk ne išpirka už nuodėmę, bet tik simbolinis geros valios veiksmas. Jei kažkam gaila to vieno lito, paimkite iš manęs du. Jei kažkam nesinori jaustis žydšaudžių tautos atstovu, galiu prisiimti ir jo naštą. Nes ši našta išlaisvina. Nors tik labai neseniai išgirdau iš savo tėvo pasakojimą, kaip jo šeima karo pradžioje Petroškuose slapstė žydų berniuką, kurį vėliau perdavė atokesnėje sodyboje gyvenantiems giminaičiams, bet dėl to nesijautė padarę kažką ypatingo.

Atbundančius žydšaudžių instinktus atpažįstu kiekvieną kartą, kai prasiveržia neapykanta daugiau gyvenime pasiekusiam tautiečiui ar nesuprantama kalba šnekančiam pakeleiviui. Kai ieškome kaltų už mūsų nesėkmes ir godžiai ryjame sąmokslo teorijas. Tik laiko ir palankių aplinkybių susiklostymo klausimas, kada atsakomybės už savo gyvenimo pasirinkimus trokštančios atsikratyti minios žmogus vėl susiteps rankas krauju tų, į kuriuos pirštu parodys vedliai. Kadangi žydų jau nebėra, tai taikiniu gali tapti bet kas - įsivaizduojamo pedofilų klano atstovai, varguolius engiantys darbdaviai, pašalpas gaunantys ir nelegaliai dirbantys kaimynai, pabėgėliai iš tolimų kraštų ir nuo seno čia gyvenantys kitataučiai, seksualinės mažumos. Kol savyje nenuteisiau žydšaudžio, jis tik ir laukia progos, kai siela užsnūs, užvaldyti mano protą ir kūną.

Kitame gyvenime norėčiau atgimti žydu būtent todėl, kad ši tauta, tūkstančius metų gyvendama tarp piktų svetimųjų, jau išmoko tas likimo duotas skaudžias pamokas, kurias mes tik pradedame, dar tada, kai bėgo iš Egipto nelaisvės ir vergavo Ninevijoje, statė Šventyklą ir matė, kaip ji buvo sugriauta.