Ką turtuoliai veikia eilėje prie labdaros?

Jau tikriausiai girdėjote, kad Druskininkuose bus pastatytas didžiausias pasaulyje „Laikas”. Ne laikas ar laikrodis, o tokia ranka su vienu iškeltu pirštu. Ir ne viduriniu, o nykščiu. Tai reiškia, kad mūsų kurortas visiems baisiai patinka. Man irgi patinka, tai kaip ir neturėčiau dėl to bambėti. Ypač dabar, prieššventiniu metu.

Toks rekordiškai didelis butaforinis daiktas, kuris ten pirštas bebūtų iškeltas, mums išties tinka. Prie dirbtinio sniego arenos, sintetinių tropikų vandens parke ir planų perspjauti Palangą pasistatant dirbtinę jūrą. Toks saldžiai mielas kurortinis miestelis, kuriame svečiai jaučiasi lyg vaikščiotų „Akropolio” ar „Megos” gatvėmis, svečiams iš rytinių šalių išties likeable. Jie tam patikimui įvardinti turi kitų žodžių, kurių dėl prigimtinio drovumo čia nerašysiu.

Ne toks drovus Seimo narys Kęstutis Masiulis įsidrąsino paprašyti Vidaus reikalų ministro Dailio Alfonso Barakausko išbraukti iš jo ministerijos sudaryto probleminių teritorijų sąrašo mūsų klestintį kurortą. Ne paslaptis - patys to prisiprašėm. Juk šią savaitę po kurorto biudžetines įstaigas ir savivaldybės įmones platinama tokia įdomi lojalumo vietinei valdžiukei deklaracija, po kuria nepasirašyti išdrįsta tik tie, kam iki pensijos liko mažiau negu trys dienos, o vaikai ir vaikaičiai dirba bei mokosi toli nuo čia. Minėtame tekste, įsakmiai pavadintame „Mylėkime savo miestą!”, rašoma ne tik tai, kad „dauguma šalies gyventojų neslepia susižavėjimo Druskininkų savivaldybės meru”, bet ir džiūgaujama pasiekta gerove, o uždavinėjantieji nemandagius klausimus opozicionieriai tik „patys prasimano, bando sukurti įvairias tariamas problemas ir jas išpūsti”. Tai ir Vidaus reiklų ministerija, palikdama Druskininkus probleminių teritorijų sąraše, mažų mažiausiai, kalbant jau cituoto kreipimosi sumanytojų žodžiais, „menkina mūsų miestą”.

Tikiu, kad druskininkiečiai ir patys iš to sąrašo vardan savo neprilygstamo orumo būtų išsibraukę, bet tikriausiai seniai apie jį užmiršo per savo didžius darbus. Nes nemačiau apie buvimą tame sąraše giriantis nė viename kurortą pristatančiame reklaminiame lankstinuke, interneto tinklalapyje ar filme. Nuvykę į svečiose šalyse vykstančias muges bei turizmo parodas nė nebandome vilioti svečių, kviesdami atvykti į probleminę teritoriją. Pasakojame apie naujus SPA centrus, šimtamilijonines investicijas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir pavasarį pražysiančių narcizų jūrą. Mes turtingi, labiau klestintys už visokius ten Emyratus bei Karlovus ir dar kitus Varus. Kukliai nutylime, kad nemaža dalis kurorto grožybių sukurta tik todėl, kad probleminėse teritorijose ES lėšomis atnaujinami viešieji pastatai ir daugiabučiai, tvarkomos gatvės, plėtojamas socialinis būstas, mokomi savivaldybių tarnautojai.

Ir tik nemandagusis K.Masiulis mums į akis tai pasako, tarsi kokiam „Dviračio šou” turtuoliui Sauliui Poškai, atėjusiam į seniūniją pasirinkti varguoliams dalijamų kruopų ir makaronų. Net labai aiškiai pasako: „Matau vienintelį argumentą, kodėl probleminių teritorijų sąraše atsidūrė tokios savivaldybės kaip Druskininkų. Ministerija dėl politinių išskaičiavimų finansuoja savivaldybes, kuriose valdantieji yra kairieji ir baudžia tas, kuriose dirba konservatoriai. Dėl tokios neatsakingos politikos tik didės socialinė atskirtis, skurdžiausi taps dar skurdesni, o turtingiausi dar turtingesni.”

Koks jis, po galais, krikščionis demokratas, gal neskaitė, kad Šventajame Rašte aiškiai parašyta, kad iš neturinčio bus atimta, turinčiam bus duota.

Keturiolikai probleminių teritorijų sąraše esančių savivaldybių iš 2014-2020 m. Europos Sąjungos fondų planuojama papildomai skirti per 150 mln. litų. Dėl tokios sumos ne vienas vietinis politikas blizgantį kaip silkės pilvas švarką pakeistų varguolio skarmalais iš „Humanos” ir prieš lėšų skirstytojus suvaidintų skurstančio krašto šeimininką. Druskininkiečiams dabar net ir vaidinti nereikia, kai visur valdžioje savi ir gali užjausti bei palaikyti.

O nemalonią tiesą išrėžusį Seimo narį juk galima paprasčiausiai ignoruoti. Būdamas opozicijoje jis vis vien neturi jokių galių ką nors pakeisti ar iš posto išversti. Visai kas kita - šį penktadienį Druskininkuose pažadėjęs apsilankyti Premjeras Algirdas Butkevičius, kuriam bus patikėta perkirpti šviežiai suremontuoto kurorto policijos komisariato pastato atidarymo juostelę. Ir net jeigu jam koks čiabuvis pabandys nemandagiai prasitarti, jog čia ne viskas taip idealu, kaip bandoma pavaizduoti, svečiui išdidžiai demonstruojamo objekto profesinė sąjunga skundžiasi vėluojančiomis algomis, o privalomas vykdyti Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo dėl neteisėtai leidžiamo propagandinio savivaldybės laikraščio atvirai ignoruojamas, Premjeras bus gerokai mandagesnis ir apsiribos liaupsėmis Druskininkų merui - savo pavaduotojui partijoje.

Dvi savaites aš irgi būsiu beveik toks pats taktiškas, nes išeinu Kalėdinių atostogų ir nebeleisiu laikraščio iki pat Trijų karalių. Pailsėsite nuo mano įkyraus bambėjimo ir baksnojimo pirštu į apšašusius skaudulius, erzinimo, trolinimo bei kone paaugliškų patyčių. Linksmų, laimingų Šventų Kalėdų, ir tikiuosi, jei už tokį rašymą dar nepasodins, iki pasimatymo 2014-aisiais!

Kaimą atgaivins visuotinis nekilnojamojo turto mokestis

Gyvenimas kaime ne būtinai privalo būti nuobodus

„Gyventi Lietuvoje galima 5-6 mėnesius per metus, o kitą pusmetį čia tamsu, šalta ir nesinori išeiti iš namų,”- svarstė mano bičiulis Viktoras 2007-aisiais, planuodamas išvyką į vieną šiltą Centrinės Amerikos šalį. Tai buvo dar prieš nekilnojamojo turto burbulo sprogimą, kai mudu daugmaž sėkmingai prisidurdavom prie algų perparduodami vieną-kitą sodybą pamiškėje gražių vietų poilsiui ieškantiems vilniečiams ir kauniečiams. Dabar jis dirba atokioje Norvegijos saloje, už poliarinio rato, o grįžęs į Lietuvą atostogų džiaugiasi švelnia lietuviška žiema.

Norvegų jaunimas, beje, irgi bėga iš kaimų ir mažų miestelių į sostinę, kur ryškesnės šviesos ir galima rasti patrauklesnio už menkės skrodimą darbo. Lietuviams tas skrodimas gal irgi ne itin patiktų, jei ne alga, padedanti greitai priprasti prie žuvies kvapo ir žvarbaus nuo jūros pučiančio vėjo.

 Kalbėdamas apie Lietuvos demografinę situaciją, „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas pasidžiaugė, jog artimiausius 3-4 metus ji bus labai gera, nes kol kas 20-35 metų gyventojų šalyje yra pakankamai, o sostinėje jie sudaro net 25 proc.

„O tai kodėl tuomet mažuose miesteliuose labiausiai klesti laidojimo kontoros?”- pakomentavo šias įžvalgas rašytojas ir publicistas Sergejus Kanovičius.

Man tikrovė regis kažkur daugmaž per vidurį tarp jų dviejų piešiamo vaizdo. Susiurbusi gabiausius žmones iš provincijos, mūsų sostinė nesiskiria nuo bet kurio seno universitetinio Europos miesto. Ypač, kai išeinu pasivaikščioti po jos senamiestį geru oru penktadienio vakarą. Gal tik kalbų ir rasių įvairovės galima būtų pasigesti. Užtat rajonų centrai, maži miesteliai ir bažnytkaimiai, net ir pasidabinę europiniais pinigais rekonstruotomis aikštėmis bei žiedinėmis sankryžomis, atgyja tik per ypatingas šventes ir kokius nors jubiliejus, kai naujais automobiliais, vietinių matytais tik per Metų automobilio konkursui skirtas televizijos laidas, suvažiuoja iš ten kilę įžymybės ir bendravimo su gyvais žmonėmis išsiilgę politikai.

Visos lig šiol skaitytos regioninės plėtros vizijos, kurias teko vartyti ar skaityti, buvo panašesnės į nacionalinio biudžeto ir  ES struktūrinių fondų pinigų įsisavinimo instrukcijas. Net ir renovavus visus miestelių silikatinius keturbučius, išasfaltavus ir apšvietus gatves, pristačius nuorodų į seniai užmirštų rašytojų tėviškes, pripirkus instrumentų bendruomenių šventėse grojančioms kapeloms ir suteikus mokestinių lengvatų vietiniams verslininkams, gyvybės bus tik vos vos daugiau. Tarsi seną tolimą giminaitį iš kaimo, pastaruosius 50 metų žiemą ir vasarą dėvėjusį tą patį rudą švarką iki blizgesio nutrintomis rankovėmis, nusivežtumėm į „Akropolį” ir perrengtumėm rūbais iš naujos kolekcijos. Pasiausti į klubą jis vis tiek nenueis, bet tikriausiai ras kelią į autobusų stotį, o prieš išvykdamas namo dar išlenks kelis bokalus ir pames kepurę.

Seirijai, Krikštonys ar Leipalingis gali tapti truputį patogesne vieta gyventi neturintiems kur skubėti pensininkams, o gavusi paramą Varnėnų lentpjūvė įdarbintų dar kelis pagalbinius darbininkus. Bet iš ten kilę jaunuoliai, baigę gimnazijas ir pastudijavę Lietuvos arba užsienio universitetuose humanitarinius ar inžinierinius mokslus, vis tiek neras ką veikti gimtinėje. Gal per dešimtmetį prireiks kelių mokytojų tuštėjančiai pagrindinei mokyklai, vargonininko parapijai ir kokio vyr. specialisto seniūnijai. Darbo vietą mažame miestelyje sau galėtų susikurti šeimos gydytojas, veterinaras arba autoelektrikas, bet penkių teisininkų per metus tikrai nereikės.

Net tuomet, kai mūsų pajamos pasieks Europos Sąjungos vidurkį, mažų miestelių ir kaimų tuštėjimas tebesitęs. Karų, skurdo ir klimato kaitos vejami iš savo šalių migrantai, kaip ir Vakarų Europoje, kursis tik didžiuosiuose miestuose. Ūkininkai jau dabar pratinasi verstis samdydami kuo mažiau darbininkų, o netrukus pradės plisti ne tik automatizuotos gyvulių šėrimo sistemos, bet ir traktoriai bei kombainai, dirbsiantys laukuose be vairuotojų.

Darbo vietų provincijoje padaugėtų tik tuo atveju, jei paplistų mada išėjusiems į pensiją miestiečiams keltis gyventi į kaimą, kur daugiau gamtos, tyras oras ir galima pigiau šildytis malkomis. Jiems reikės ir tas malkas suskaldyti, produktus, užsakytus iš internetinės parduotuvės, į namus atgabenti, žiemą sniegą nukasti, o vasarą veją nupjauti. Paskatinti senjorų kraustymąsi iš miestų galėtų tik gudriai suplanuotas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kurio dydis priklausytų nuo apmokestinamo būsto vertės. Jeigu už butą Vilniuje per metus tektų mokėti 800-1000 litų, o namuką kaime - dešimt ar dvidešimt kartų mažiau, tai ne vienas pensininkas susimąstytų, kurių galų jam pasilikti mieste.

Jau girdžiu mieląjį skaitytoją primenantį kraupias vienkiemiuose už 20 litų nukankintų senolių istorijas ir dvejones, kaip po pūgos jie pasieks gydytoją ar parduotuvę. Belieka priminti, kad nusikalstamumo statistika šiuos mitus paneigia ir prastos reputacijos miestų mikrorajonuose nukenčia gerokai daugiau negalinčių apsiginti garbingo amžiaus žmonių, negu kaime. O sukurdami kaime jiems draugišką infrastruktūrą, viešąsias ir komercines paslaugas, dar ir kaime užsilikusiems jauniems žmonėms darbo vietų prigalvosime.

Sunkiausia bus įveikti šiuo metu į pensiją išeinančių pokario vaikų galvose tūnančius stereotipus, kad kaimas - tai ne jaukus namelis po žydinčiomis vyšniomis ir trinkelėmis grįsti takai, o įlinkę it kuino nugara šiferiniai tvartų stogai, neišbrendamas purvas, sumaišytas su vištašūdžiais ir daržų ravėjimas nuo aušros iki sutemų.

Leiskite matyti šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses

Mane visuomet žavėdavo sėkmės istorijos, kai žmogus iš paprastos liaudies vien savo pastangomis arba palankiai susiklosčius aplinkybėms pasiekia aukštumų. Na, ne būtinai įkuria „Facebook” arba išrenkamas galingiausios pasaulio valstybės prezidentu. Pakanka ir kažko paprastesnio - kaimynams pavydą keliančio darbo ar dešrainių kioskelio judrioje vietoje. Kapitalistinės sistemos priešai iš kairės ir kraštutinės dešinės tokių amerikietiškos svajonės įgyvendinimo pavyzdžių nekenčia labiau už liberalizmo klasikų citatas, būtinai primindami, kad pasiseka vienam iš tūkstančių ar milijonų, o kiti visą gyvenimą dirba už minimumą kraudami jiems turtus. Gūdžiais kriziniais 2009-aisiais 52 procentai trisdešimtmečių ir jaunesnių Lietuvos gyventojų  viešosios nuomonės tyrimų bendrovei „Baltijos tyrimai“ sakė, kad jų svajonė – dirbti valstybės tarnyboje. Todėl lietuviškų sėkmės pavyzdžių, kurie visus žavėtų, geriausia ieškoti būtent ten.

Jei ne paslaptingas Seimo pirmininkės Loretos Graužininės sūnaus Eimanto dingimas, taip būtumėm ir nesužinoję, kaip baigęs profesinę mokyklą jaunuolis gavo progą atlikti praktiką Seime ir taip sužavėjo savo kruopštumu Archyvo skyriaus darbuotojus, kad buvo paliktas ten dirbti. Be jokių mamos protekcijų, nes ji vadovauja ne Archyvo skyriui, o valstybei. Vilniaus technikos ir verslo mokykla tikriausiai nieko apie tai nežinojo, nes tikrai būtų panaudojusi šitą sėkmės istoriją savo studijų programų reklamai: „Štai, žiūrėkite, pilnos darbo biržos magistrų ir bakalaurų, o mūsų auklėtiniai Seime dirba”. Prestižinėse gimnazijose dirbantys karjeros konsultantai jau galėtų pradėti siūlyti gabiausiems moksliukams prasitrinti aprasojusius hipsteriškus akinius ir pamatyti, kokias galimybes atveria stojimas į profesinę mokyklą.

Kadangi Seimo pirmininkė ne taip seniai žiniasklaidai išdidžiai kalbėjo, kad jos ir jos šeimos niekaip neveikia net ir interneto šmaikštuolių patyčios, tai toks teigiamo pavyzdžio pateikimas juo labiau jokios žalos padaryti negali. Juk ne visi esam tokie pavydūs, kad šioje sėkmės istorijoje įžvelgtumėm banalų nepotizmą.

Stengiuosi būti taktiškas ir jautrus, todėl nekomentuosiu ir Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo, kuriuo Druskininkų savivaldybė pripažinta pažeidusi Visuomenės informavimo įstatymą, už mokesčių mokėtojų pinigus leisdama nemokamą savaitraštį, kol kurorto meras negrįžo iš Druskininkams be galo svarbios kelionės į Rusijos Federacijos Altajaus krašto Belokurichos miestelį visai ne mamutų medžioti, o derėtis dėl bendradarbiavimo galimybių. Užtenka, kad savaitraščio, kurį Žurnalistų etikos inspektorė nurodo uždaryti arba paversti nereguliariu, vien apie švietimą rašančiu leidiniu, redaktorė iškart po sprendimo paskelbimo savo „Facebook” paskyroje pasidalino profilio pasivadinusio „Depresija” nuotrauka su rusišku užrašu „Šis pasaulis neteisingas”. Depresija tvirtus kaimo vyrus įveikia, priversdama nusiskandinti alkoholyje, smurtauti prieš artimuosius, o kartais ir prisirišti virvę kur nors kluone ant sijos... O čia tik trapi inteligentiška moteris ilgais šviesiais plaukais. Vadovaudamasis Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2011 m. gruodžio 8 d. Rekomendacija viešosios informacijos rengėjams dėl informacijos apie savižudybes pateikimo, privalėčiau parašyti:  nedvejok, miela Laima, kreipkis pagalbos į specialistus, kol ne vėlu.

Juk taip dažnai mes nesuprantame, kad tomis pačiomis gatvėmis vaikštantis savimi pasitikintis bendrapilietis gali būti gerokai jautresnės sielos asmenybe, negu įsivaizdavome. Štai, pavyzdžiui, stambios Dzūkijos bendrovės „Stamita”, pastačiusios ir valdančios Druskininkų „Snow areną”, generalinis direktorius Andrius Stasiukynas pastaruoju metu kalbinamas žiniasklaidos dažniausiai tada, kai toje arenoje turistai įkalinami užstrigusiuose keltuvuose arba juos išgąsdina kaukianti priešgaisrinė signalizacija, iškart pažadinanti asociacijas su tragiškais Rygos įvykiais. Ir aš į laikraštį dėjau žinutę, kaip „Stamitos” darbuotojai jiems neišmokėtas algas prisiteisė per Alytaus darbo ginčų komisiją. Tokiu nelengvu metu A.Stasiukynas staiga pademonstruoja jautrią širdį ir labdaringo renginio aukcione visus nustebina už 150 litų vertės keramikos kūrinį sumokėdamas didžiausią kainą - 850 Lt. Juk ne sau, sergantiems vaikams. O mes čia apie kažkokias neišmokėtas algas... Siaubingai nejautru.

Kalėdos - stebuklų metas, tai gal jau dabar, per Adventą, paglostęs gyvas aveles Druskininkų prakartėlėje, galiu iš ciniško „dešiniojo trolibano” rašeivos persikūnyti į mielą ir empatišką svetimam sielos skausmui provincijos žurnalistą, matantį vien šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses? Sakote, nepavyks, netinka prie snukio? Bet juk galiu bent pabandyti.

Vienintelis priešnuodis informacinėms provokacijoms - visiškas jų ignoravimas

Kai kiekvieną ketvirtadienio vakarą atvežu laikraščius į vieną mažo miestelio mažą parduotuvę, prie kurios dar yra alubaris su lauke sustatytais stalais, jo klientai jau būna pasiekę tą stadiją, kai atbunda pirmykštė nuotykių trauka. Jei man einant pro šalį su laikraščių šūsnimi rankose kuris ką nors paveblena, apsimetu, kad negirdžiu, net jeigu sakinyje būna penki ar šeši būtent man skirti slaviškai-tiurkiškos kilmės kreipiniai. Gaila laiko, reikia skubėti nugabenti spaudą į kitas parduotuves, kol jos dar neužsidarė, o tie nelaimingi žmonės ir be manęs prisikuria sau problemų, kurių glaustą aprašymą paskui randu apskrities policijos komisariato atsiųstose įvykių suvestinėse. Išmokti panašiai nekreipti dėmesio kažkaip turėtumėm ir į visas informacines kaimyninių šalių propagandininkų provokacijas, užuot vėlęsi į beprasmius ginčus ir tarpusavio santykių aiškinimąsi.

Jei parašyčiau, kad šioje srityje turėtumėm pasimokyti iš amerikiečių ir Izraelio, iškart pasigirstų prakeiksmai: vėl šitas amerikosų klapčiukas ir globalistų žydmasonių sąmokslo ideologas prabilo. Bala nematė, ką čia slėpti, juk jau ne kartą esu rašęs, kad JAV yra mūsų sąjungininkė ir patikimas saugumo garantas, o bet kokia antiamerikietiška propaganda kelia grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui.

Tikriausiai dar nuo Šaltojo karo laikų amerikiečiai įpratę, kad oficialūs jų federalinės valstybės atstovai nekomentuoja jokių nutekintų slaptų pažymų ir savo žvalgų veiklos. Kiek žurnalistai beklausinėjo apie „Wikileaks” paviešintus slaptus JAV diplomatų laiškus, sulaukdavo ne teisinimosi ir išsisukinėjimo, o aiškaus atsakymo, kad jokių komentarų nebus.

Pavyzdžiu puikiai tiktų 2010 m. Jungtinių Valstijų ambasados Lietuvoje išplatintas pranešimas.

„Įslaptintos informacijos atskleidimas yra neatsakingas, ir mes jį smerkiame. Kalbant apie JAV Valstybės departamento politiką, JAV ambasada nekomentuoja ir nekomentuos galimai nutekintų dokumentų”, - tuomet sakė JAV ambasados atstovas spaudai Jonathanas M.Bergeris.

O dabar pagalvokime, kaip tai skiriasi nuo Lietuvos politikų, net ir aukščiausių šalies vadovų, žodžių ir veiksmų.

Vos tik internete pasklido nedraugiškų Lietuvai specialiųjų tarnybų įrašyti mūsų diplomatų pokalbiai, prasidėjo jų tąsymas, pasibaigęs atšaukimu iš pareigų. Tai buvo aiškus signalas, kad informacinių provokacijų metodai puikiai veikia, o mes nesame jiems atsparūs. Ir pasipylė srutos jau ne kibirais, o cisternomis.

VSD pažymoje įspėti, kad prieš ES vadovų susitikimą Vilniuje bus bandymų kompromituoti Lietuvą, mes įklimpome aiškindamiesi jos paviešinimo smulkmenas. O pažymoje minimo propagandinio portalo „RuBaltic” provokacijas ryjame pasičepsėdami. Būsimi Prezidentės varžovai rinkimų kampanijoje ir visi, kam nepatiko jos vaidmuo Garliavos istorijoje, pasisakymai apie teisiamus Darbo partijos vadus, aiški vakarietiška orientacija, tiesiog negali praleisti progos tuo pasimėgauti.

Įdomu, kuris Lietuvos politikas pirmasis atliks Rusijos specialiųjų tarnybų užduotį ir pareikalaus tirti Rusijos televizijos NTV laidos „Ypatingas įvykis“ paskelbtą tariamai mūsų VSD kompromituojančią informacinę provokaciją? Jau norėjau dėl to internete virtualių draugų lažybas surengti, bet nežinau, ar tai teisėta.

Kažkada „valstybininkus” medžiojusios TS-LKD frakcijos narė Rasa Juknevičienė aiškiai parašė, kad už konservatorius šiose lažybose statyti neverta.

„Manau, kad net Adamkus šį kartą nebus išprovokuotas pasakyti, kad „Nėra dūmų be ugnies”. Jei prisimenate, jis taip sakė prieš porą savaičių, kai tie patys šaltiniai atakavo Prezidentę dėl per ilgų mokslų Leningrade,”- komentavo mano „Facebook” įrašą ponia Rasa.

Užtat Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Darbo partijos atstovas Artūras Paulauskas naujienų portalams kalbėjo, kad visiškai nereaguoti į tokią informaciją Lietuva negali, todėl jo vadovaujamas komitetas „ketina pasiteirauti VSD, ar laidoje buvo nors krislas tiesos.” Kuo virs tas krislų ieškojimas, pamatysime artimiausiu metu, bet tai jau ne labai panašu į amerikietišką nereagavimo į provokacijas taktiką.

Kadangi nesu politikas, nepriklausau jokiai partijai ir išvis klausau tik savo žmonos, tai galiu be jokių slaptų kėslų pasiūlyti didžiausioms parlamentinėms partijoms iš valdančiosios koalicijos ir opozicijos, Prezidentūrai ir Vyriausybei pasirašyti susitarimą visiškai nekreipti dėmesio į Rusijos specialiųjų tarnybų platinamas informacines provokacijas ir niekaip jų nekomentuoti. Palos, palos ir nutils, įsitikinę, kad neveikia.

Nemokamas alus šiandien

Iki referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams parašų rinkimo termino pabaigos likus vos vienai savaitei, tikrai nesutikčiau lažintis, ar Pranciškaus Šliužo vadovaujamai iniciatorių grupei tuos parašus pavyks surinkti. Drąsindami vienas kitą parašų rinkėjai džiūgauja išties daug jų surinkę ir taip bando išblaškyti visas abejones, todėl referendumų organizavimo karštine užsikrėtė ir europarlamentaras Rolandas Paksas - Tvarkos ir teisingumo partijos vadovas žada surinkti 50 tūkstančius parašų, kurie įpareigotų Seimą svarstyti referendumo dėl euro įvedimo galimybę.

Apie būtinybę „atsiklausti tautos” Rolandas Paksas prabilo dar šių metų pradžioje, iškart, kai tik Premjeras Algirdas Butkevičius paskelbė, kad Lietuva sieks įsivesti eurą. Estijai, įsivedusiai eurą 2011 metais ir Latvijai, apsisprendusiai tai padaryti nuo 2014 m. pradžios, referendumų neprireikė. Jiems pakako, kad ketinimas kada nors įsivesti eurą buvo stojimo į Europos Sąjungą sutartyje. Bet mes juk negalim tiesiog imti ir pasekti kaimynų pavyzdžiu. Jaučiamės už juos protingesni jau vien todėl, kad Viduramžiais buvome sukūrę valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, o 1990-aisiais pirmi paskelbėme nepriklausomybę. Tai dabar kažkaip negražu sau prisipažinti, kad estai mus gerokai pralenkė, o netrukus pralenks ir latviai. Todėl geriau patikėti „Pirmojo Baltijos kanalo” ir Baltarusijos TV „analitikų” būrimais iš tamsiosios mėnulio pusės šešėlių žaismo, kad eurozona tikrai žlugs jei ne poryt, tai pirmadienį.

„Man patinka litas,”- kone kiekvieną savaitę kartoja R. Paksas „Žinių radijo” laidoje „Laikas komentarui”, kuri rengiama bendradarbiaujant su partija „Tvarka ir teisingumas”.

Man irgi patinka. O daug litų patiktų dar labiau. Daugiau jų turėti neatsisakytų didžioji dalis rinkėjų, todėl galėčiau nesunkiai prigalvoti temų naujiems referendumams, jei tik kuri partija tokią paslaugą užsakytų. Dauguma nepatenkintųjų savo pajamomis tikriausiai mielai balsuotų už tai, kad minimali alga turėtų būti didesnė už vidutinę, o šiluma, karštas vanduo, elektra ir kuras degalinėse - nemokami. Konstituciją galima papildyti straipsniu, kad valstybė privalo garantuoti kiekvienam piliečiui, kad jis nesirgs jokiomis ligomis, net ir paprasčiausia sloga, nepatirs nelaimingos meilės ir artimųjų netekties. Gyventi ilgai, laimingai ir gražiai, kaip dainavo Andrius Mamontovas, juk niekas neatsisakytų.

Ne viename alaus bare esu matęs užrašą: „Rytoj alus nemokamai”. Ateini kitą dieną, o ten vis tas pats užrašyta. Panašiai ir politikai per kiekvienus rinkimus žada mums geresnį gyvenimą kažkada vėliau, bet tas rytojus niekada neateina. O juk galime patys nubalsuoti, kad alus būtų nemokamas jau šiandien. Tautos valia juk yra šventa, galutinė ir neapskundžiama.

Pirmasis pavykęs po kelių nesėkmingų referendumo iniciatyvų balsavimas dėl Visagino atominės elektrinės išleido iš butelio džiną, vadinamą tautos valia. Dabar jau visiems politikams, kurie į savo mitingėlius 2009-2012 m. sugebėdavo sukviesti vos po kelis šimtus bendraminčių, o per Seimo rinkimus gavo tokį balsų skaičių, kuris apvalinasi tik į nulį procentų, kaip stiklo šukė smėlyje sužibo viltis įgyvendinti savo sumanymus vienu mostu, pateikiant juos referendumo balsavimui. O drauge ir padindinti nuosavą populiarumą.

Būtent dėl tokios galimybės drauge su žemės pardavimo klausimu mums pateikiamas ir siūlymas sumažinti referendumams būtinų surinkti parašų skaičių nuo 300 000 iki 100 000. Tvarkos ir teisingumo partijos vadovas R.Paksas kukliai taikosi rinkti tik 50 tūkst. parašų, kurie įpareigotų Seimą svarstyti referendumo galimybę.

Vladimiras Laučius naujienų portale „Delfi” pastebi, kad mūsų visuomenė „pagal politines takoskyras krypsta ne tik į kairę ir dešinę. Yra dar aukštyn-žemyn. Politinio mąstymo kartelę galima pakelti arba nuleisti. Ir Lietuvos šiuo atžvilgiu yra dvi.” Visos pastarojo meto referendumų iniciatyvos, mano supratimu, yra aiškūs bandymai tą kartelę tiesiog numesti ant žemės ir sprendimų galią atiduoti miniai. Aukščiausios prabos populizmo grynuoliai.

Kai ryte automobilis nenori užsivesti arba važiuodamas pradeda skleisti neįprastus garsus, man ir tikriausiai jums nešautų galvon sušaukti gimines bei kaimynus ir pasiūlyti balsuoti, ar reikia naujo akumuliatoriaus, ar vožtuvų hidrokompensatorių. Važiuoju arba velku jį į servisą ir patikiu meistrams, kurių išmanymas šioje srityje man nekelia abejonių. Ar mes norime būti panašūs į tuos XX a. aštuntojo dešimtmečio vairuotojus, kurie savo kieme perrinkdavo „Žigulių” ir „Zaporožiečių” pavarų dėžes ir variklius ir didžiuodavosi prieš kaimynus, kad rankos ne iš subinės auga. Pabandę tai pakartoti su šiame amžiuje pagaminta technika, jie kaip mat paverstų ją nepataisomo laužo krūva, nes be diagnostinės įrangos ir žinių, kaip suprasti jos pateikiamus duomenis, po variklio dangčiu nėra ko lįsti. Todėl jie dabar dažniausiai pasitenkina tik nuomonės turėjimu ir jos reiškimu, kai niekas to neprašo, apie visą keturiais ratais riedančią techniką.

Šiuolaikinių valstybių teisinė sistema ir ekonomika veikia ne ką paprasčiau už tiesioginio įpurškimo benzininį turbininį variklį, todėl neturiu jokių vilčių, kad likusios gyvenimo dalies man užteks perprasti, kaip reikėtų pertvarkyti pensijų fondų investavimo strategiją. Norėčiau, kad sprendimus tokiais klausimais priimtų mano pasitikėjimą pelnę politikai, pasitelkę geriausius tos srities ekspertus ir įsiklausę į jų nuomonę, o ne nusikratytų atsakomybės, sugrąžindami sprendimo galią man. Per rinkimus aš juos įgaliojau tuos sprendimus priimti už mane. O sau pasilikau teisę bambėti, kad sprendžia ne taip, kaip norėčiau, bet iki kitų rinkimų atleisiu jiems tą nepaisymą, jei galutinis rezultatas bus bent jau pakenčiamas.

Druskininkuose vyksta „purvinas karas” ar laisvos žiniasklaidos sunaikinimas?

Ne taip seniai išteisintas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, kad nepažeidžiau Žurnalistų etikos kodekso straipsnyje „Didžiagrybiška Druskininkų šeimininko garbė”, publikuotame 2013 m. birželio 27 d. „Druskininkų naujienose” ir naujienų portale „Delfi”, šią savaitę išgirdau, jog komisija vėl užversta skundais apie mūsų ir kolegų iš „Druskonio” publikacijas. Po STT pareigūnų atliktų kratų BNS žurnalisčių namuose, garažuose ir kompiuteriuose skambius pareiškimus apie spaudos laisvės svarbą platinanti valdančiosios LSDP vadovybė mandagiai nutyli apie tos pačios partijos pirmininko pavaduotojo, Druskininkų mero Ričardo Malinausko unikalią patirtį nepažeidžiant jokių įstatymų tą laisvę iš gyvos bendruomenės rauti su mėsomis.

 Vėlyvuoju sovietmečiu sąjunginės reikšmės Druskininkų kurorte vietinės spaudos nebuvo. Kurorto gyventojai prenumeruodavo Varėnos rajono laikraštį „Raudonoji vėliava” (dabar „Merkio kraštas”), o dauguma svečių lietuviškai nesuprato ir neskaitė. 1989 m. miesto Vykdomasis komitetas įsteigė savaitraštį „Druskininkų savaitė”, o Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Druskininkų skyrius pradėjo leisti tokios pat apimties kuklaus formato leidinį „Druskonis”. Po savivaldos rinkimų 1990 m., kuriuos laimėjo Sąjūdžio kandidatai, abi redakcijos buvo sujungtos, paliekant laikraščiui „Druskonio” pavadinimą. 1992-1993 m. ir aš ten pradėjau dirbti, o vėliau, tapęs dienraščio „Lietuvos aidas” regiono korespondentu, reguliariai jam rašydavau. 1997 m. Alytuje redagavau regioninį savaitraštį „Dzūkas”, o nuo 1998 m. Druskininkuose leidau „Kronikos” savaitraščių sistemai priklausiusį savaitraštį „Druskininkų kronika”. 2001 m. UAB „Alytaus naujienos”, tuo metu leidusi vienintelį Alytaus apskrities dienraštį „Alytaus naujienos”, pasiūlė man Druskininkuose įkurti šios bendrovės padalinį, kuris ėmėsi leisti savaitraštį „Druskininkų naujienos”.

2000 m. tapęs Druskininkų savivaldybės meru, socialdemokratas Ričardas Malinauskas 2001-2003 m. demonstravo geranorišką požiūrį į naują vietinį laikraštį. Kolegos iš „Druskonio” didelio noro dalintis skaitytojus nejuto, bet santykiai neperžengė profesinės etikos standartų. Vietinė valdžia draugiškai padalindavo mokamos informacijos užsakymus abiem leidiniams atsižvelgdama į jų skaitytojų auditoriją.

Situacija pasikeitė 2005 m., kai „Druskininkų naujienos” išspausdino skandalingą straipsnį „Malinauskų šeimos sklypelį valstybė perka už 253 tūkstančius litų”, kurį persispausdino daugelis nacionalinių naujienų portalų, o temą pratęsė bene visų populiariausių televizijų naujienų tarnybos. Straipsnį ir po tiek metų dar galima rasti naujienų portale „Delfi”: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/malinausku-seimos-sklypeli-valstybe-perka-uz-253-tukst.d?id=6070007

Po LR Seimo Antikorupcijos komisijos svarstymo Registrų centrui surastas valstybinės žemės sklypas, o Malinauskų šeima negavo ketvirčio milijono, todėl „Druskininkų naujienos” amžiams pateko į Savivaldybės priešų sąrašą. Toliau taip ir dirbome - „Druskonis” buvo geras, o mes - blogas laikraštis. Ir vis dėlto abu leidiniai sugebėjo aiškiai atskirti informaciją nuo nuomonių ir komentarų, neperžengti etikos ribų. Vietinės valdžios kritikai rinkdavosi savo nuomonę skelbti „Druskininkų naujienose”, o pati Druskininkų savivaldybė daugumą, o nuo 2009 m. - visus užsakymus nukreipė į „Druskonį”.

Galiu pasigirti, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai tuo laikotarpiu nė karto neteko nagrinėti kurorto laikraščių tarpusavio santykių arba santykių su vietos valdžios atstovais.

2012 m. pradžioje Druskininkų savivaldybė įsteigė prie savo biudžetinio Druskininkų švietimo centro informacinį padalinį, kuris rengė medžiagą internetiniam tinklalapiui „Mano Druskininkai” ir nereguliariai, net ne kiekvieną mėnesį, leidžiamam nemokai platinamam informaciniam leidiniui „Mano Druskininkai”.

2012 m. lapkričio 20 d., jau po Seimo rinkimų, kad informacijos paskelbimas nebūtų kaip nors siejamas su rinkimine agitacija, „Druskininkų naujienos” išspausdino straipsnį apie LR Seimo Antikorupcijos komisijos pradėtą tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės mero R.Malinausko savavališkai prisijungto prie namų valdos valstybinės žemės sklypo „Klausinėja apie sklypus, butus ir milijonus...”. Kolegos iš „Druskonio” pratęsė ir išplėtojo šią temą... Ir užsitraukė mero nemalonę.

Nuo 2013 m. pradžios leidinys „Mano Druskininkai” skubiai pertvarkytas į žiniasklaidos priemonę imituojantį savaitraštį, kuris nemokamai pradėtas platinti kurorto gyventojų skaičiui kone prilygstančiu tiražu. Leidinio turinys liudija, kad jam yra iškeltas uždavinys atimti skaitytojus iš abiejų tariamai neobjektyvių vietinių savaitraščių, atsikirsti į kritiką ir po vieną triuškinti mero priešus. Imituodami tikrą laikraštį, „Mano Druskininkai” ėmė spausdinti televizijos programas, nemokamus asmeninius skelbimus, priimti reklamos užsakymus itin mažomis kainomis. Viešųjų pirkimų tarnybos oficialiai skelbiami dokumentai liudija, kad leidinio „Mano Druskininkai” spausdinimas užsakytas iki 2015 m., o paslaugos pirkėjas - Druskininkų savivaldybės administracija. Pasinaudota Visuomenės informavimo įstatymo nuostata, padarančia išimtį švietimo įstaigoms draudime valdžios institucijoms leisti savo laikraščius. Įstatymo rengėjai tikriausiai naiviai vylėsi, kad švietimo įstaigų leidiniai ir rašys apie švietimo įstaigų veiklą, o ne taps politinės reklamos skleidėjais ir nepriklausomos žiniasklaidos duobkasiais.

„Druskonio” ir „Druskininkų naujienų” redaktoriai 2013 m. pradžioje drauge pasirašė keletą kreipimųsi į įvairias institucijas atkreipdami dėmesį į tai, kas vyksta Druskininkuose, o kovo mėnesį, drauge su grupe drąsiausių Druskininkų visuomenės atstovų, surengė spaudos konferenciją Seime, pavadintą „Demokratijos saulėlydis Druskininkuose”. Tada ir vėliau mus kuo puikiausiai suprato ir palaikė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius bei grupė įvairioms frakcijoms priklausančių Seimo narių, net ir kai kurie Druskininkų mero bendrapartiečiai.

Atsakomojo smūgio nereikėjo ilgai laukti. Dabar jau kiekvienas „Druskininkų naujienų” ir „Druskonio” numeris atidžiai studijuojamas Savivaldybės administracijos kabinetuose, o skundai keliauja į visas institucijas iš eilės. Ir nesvarbu, kad visi jie vienas po kito subliūkšta. Svarbiausia yra apkrauti mus darbu aiškintis, teisintis ir bylinėtis, kad vis mažiau liktų laiko ir išteklių tiesioginiam žurnalistiniam darbui.

Dabar jau žinau, kad šitą kovą mes tikrai pralaimėsime. Prieš savaitę Druskininkų savivaldybės administracijos direktorė Vilma Jurgelevičienė leidinyje „Mano Druskininkai” tiesiai paskelbė: „Vyksta purvinas karas...” O kadangi mes nekariaujame, tik atliekame savo profesinę pareigą objektyviai informuoti visuomenę ir suteikti galimybę laisvai reikšti savo nuomones miesto  bendruomenei, būsime sunaikinti. Tai neišvengiama, nes smulkūs privatūs leidėjai neturi išteklių konkuruoti su savivaldybe, kurios biudžetą papildo už šimtus milijonų ES fondų lėšų sukurtos pramogų industrijos pajamos, o vietiniai reklamos užsakovai nedrįsta susitepti bendradarbiavimu su valdžios nemylimais leidiniais. Mes leisime laisvą žodį iki paskutinės dienos - kol nepasodins, nepartrenks automobilis gatvėje ar nežinomi užpuolikai tamsioje tarpuvartėje, kol liks bent vienas skaitytojas, kuriam to žodžio reikia. Net ir turėdamas galimybę rasti darbo nacionaliniuose naujienų portaluose bei jaustis reikalingu gerokai didesnei skaitytojų auditorijai, vis dėlto dar negaliu palikti druskininkiečių gyventi suvaidintoje idilėje, saldžiomis spalvomis nupaišytame reklaminiame mele.

Kada nebeliks poreikio gadinti popierių?

Jei nereikėtų į darbą, tokiu metų laiku, kai nespėjus dorai išaušti jau temsta, tikriausiai visą dieną tik miegočiau, valgyčiau ir retkarčiais pakurstyčiau krosnį, kad namai visai neišvėstų. Dėkui Dievui, valgymui ir kurui pirmiausiai reikia užsidirbti, todėl keliuosi dar tamsiai, o namo grįžtu jau sutemus. Ir dar namo darbinį kompiuterį parsivežu, kad namiškiams sumigus galėčiau užbaigti dieną įpusėtus, bet taip ir neužbaigtus straipsnius. Kadangi priklausau tai žiniasklaidos darbininkų kartai, kuriai popierinės spaudos iki pensijos neužteks, o už rašinėjimą „Facebook” algos niekas nemoka, neišvengiamai tenka užduoti sau klausimą, ką mes visi veiksime po kokių 5 ar 15 metų.

Vietinės ir regioninės žiniasklaidos atstovų susiėjimuose tas klausimas tiesiog tvyro ore, nors dažniausiai taip ir lieka neištartas. Arba pratrūksta kaltinimais pernelyg mažai paramos bei mokestinių lengvatų popieriniams laikraščiams teikiančiai valdžiai, prenumeratos išnešiojimą vis branginančiam paštui bei užsakymus į internetą ir televizijas nukreipiančioms reklamos agentūroms. Kiekvienas jaučia pareigą pasakyti, kad jo leidinio tiražas nė kiek nesumažėjo, skaitytojai tebejaučia poreikį reguliariai prie rytinės kavos atsiversti popierinį laikraštį ir pasitiki profesionaliai parengta patikima informacija.

Truputis tiesos mūsų visų pasiguodimuose yra - skaitytojai provincijoje tikrai konservatyvesni už didžiųjų miestų gyventojus. Bet pirmiausiai todėl, kad jų amžiaus vidurkis sparčiai artėja prie tos ribos, kai bet kokios naujos technologijos tik erzina. Kokios, po galais, naujos! Mano pilnametystės sulaukusi dukra gimė tada, kai Lietuvoje jau buvo internetas, o rašyti mokėsi pirma kompiuteriu, o tik tada ranka. Kadangi iš rajonų centrų ir bažnytkaimių po užsienius išsivažinėjo gerokai daugiau jaunimo, negu iš didžiųjų miestų, dabartinių 18-mečių skaitymo įpročiai ne taip greitai keičia rajoninių laikraščių pardavimo statistiką. Ne tik 18-mečių - ribą tarp popierinės ir skaitmeninės kartos brėžčiau maždaug ties 30-35 metų sulaukusia karta. Žinoma, su didele paklaida, nes pažįstu iš principo kompiuteriu nesinaudojančių 20-mečių ir tokių skaitmeninių močiučių, kurios pačios ir operacinę sistemą perinstaliuoja.

Ta amžiaus riba, tarsi vandens lygis tirpstant ledynams, pamažu slenka aukštyn ir neišvengiamai ateis lūžio diena, kada popieriaus mėgėjų liks nepakankamai, kad apsimokėtų jiems leisti laikraščius bei žurnalus. Beveik visi vietiniai laikraščiai turi savo interneto tinklalapius, pamažu virstančius daugiau ar mažiau gyvybingais vietinių naujienų portalais, o poreikis atspausdinti tas naujienas ant kertant medžius pagaminto popieriaus ir už pinigus, pusvelčiui arba visai dykai išdalinti skaitytojams iš tiesų juk yra baisi atgyvena. Dar archajiškiau yra naudojant iškastinį kurą tą popierių vežti iki atokios sodybos ir įteikti skaitytojui.

Žinau, taip kalbėdamas iš dalies pats kasu sau duobę, nes turėčiau drauge su kolegomis kalbėti, kad viskas čia gerai, o popieriniai laikraščiai išliks amžinai, kaip atsiradus kinui neišnyko teatras, televizija nenužudė kino, o knygų kasmet išleidžiama vis daugiau. Bet atsisukęs pamatau, kaip dukra virtuvėje, laukdama kol užvirs arbatinukas, skaito parsisiųstą iš interneto gimnazijos programinio kūrinio elektroninę versiją planšetiniame kompiuteryje. Ir prisimenu, kad „Druskininkų naujienos” vis dar neturi savo aplikacijos mobiliesiems telefonams. Bet negi ją kurti iškart „iOS”, „Android” ir „Windows Phone 8” aplinkoms ar statyti už kurią nors vieną, tikintis, jog kitų populiarumas mažės? Ar dar palaukti? Mobilaus interneto ir išmaniųjų telefonų srityje pokyčiai vyksta taip sparčiai, kad po metų gali paaiškėti, jog investicijos tiesiog išmestos, o kažkas kitas pasirinko teisingiau ir užėmė vietą rinkoje.

Patys matote, kokie kainų karai prasidėjo tarp mobiliojo ryšio operatorių. Šią savaitę „Bitė” pasiūlė už 22 litus neribotai nemokamai kalbėti į visus tinklus ir siųsti trumpąsias žinutes. Iškart puoliau žiūrėti, kaip tai pakomentuos „Google+” socialiniame tinkle Belgijos telekomunikacijų bendroves „Effortel“ rinkodaros vadovas Liudvikas Andriulis, kurio nuomone šioje srityje labiausiai pasitikiu.

„Visko buvau matęs, bet neriboti pokalbiai už 6 eurus maniau pamatysiąs tik pragare, kur verdami telekomų specialistai už suktus mokėjimo planus,”- komentavo ponas Liudvikas. O jau vėliau „Verslo žinios” citavo jo pasisakymą: „Kiti Lietuvos operatoriai irgi bus priversti imtis ko nors panašaus, nes tokiam pasiūlymui pasipriešinti yra sunku”. Taip ir nutiko - jau kitą dieną „Tele 2” tą patį pasiūlė litu pigiau. Kai rašiau šį straipsnelį, „Omnitel” atsako dar nebuvo, bet tai tik laiko klausimas.

Pokalbių minutė prarado savo kainą, bet tikra revoliucija prasidės tada, kai nebebus skaičiuojami ir mobiliojo interneto gigabaitai, išmanieji telefonai su Full HD ekranais, pasirašant sutartį su telekomunikacijų bendrove, bus dalinami už litą, o 4G aprėps visą šalies teritoriją. Visi mobiliųjų operacinių sistemų kūrėjai stengiasi, kad atnaujinimai iš socialinių tinklų, naujienų portalų žinios, vaizdo pranešimai ir mums siunčiamos įvairių formatų žinutės taptų vientisu informacijos srautu, formuojamu pagal mūsų poreikius ir pomėgius.

Tikiu, kad skaitytojų pasitikėjimą pelnę provincijoje dirbantys žurnalistai ir tada bus paklausūs kaip patikimo turinio kūrėjai, bet galiu tik spėlioti, kokia forma tas turinys pasieks skaitytojus, o kūrėjas gaus atlygį už savo darbą. Nes niekaip nepatikėsiu, kad visuomenei užteks vien reklaminių ir už mokesčių mokėtojų pinigus politikų pasamdytų viešųjų ryšių specialistų pranešimų bei laisvalaikiu rašomos tinklaraštininkų kūrybos.