Ar susitaikymo ženklan jau galime pastatyti Druskininkuose paminklą Juzefui Pilsudskiui?

Druskininkiečiai dar nespėjo užmiršti, kaip prieš dešimtmetį iki pusės Druskininkų kurorto svečių atvykdavo iš Lenkijos. Viešbučių ir SPA centrų aptarnaujantis personalas po truputį mokėsi lenkų kalbos, o vietos politikai netgi buvo pradėję diskusiją, ar nevertėtų kaip nors pažymėti - jei ne paminklu, tai bent informacine lentele - vietos, kur poilsiaudamas Druskininkuose apsistodavo tarpukario Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis.

O paskui prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė, lenkai apie 30 procentų devalvavo savo zlotą ir Druskininkai jiems tapo pernelyg brangūs. Na, ne taip jau iškart tas srautas nutrūko, bet per kelis metus mažėjo, mažėjo, kol visai sumažėjo.

Ne menkai prie to sumažėjimo prisidėjo ne tik finansinės priežastys, bet ir tai, kad kažkur išgaravo draugiški mūsų šalių tarpusavio santykiai. Na, ne taip jau visai išgaravo, oficialiuose valstybių vadovų pareiškimuose liko tie patys skambūs žodžiai apie strateginę partnerystę, bet po jų visuomet seka priekaištai dėl netesėtų pažadų įteisinti Lietuvos lenkų pavardžių rašybą, nesusipratimai dėl gatvių lentelių.

Beveik trečdalis DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos respondentų priešiška Lietuvai valstybe pavadino Lenkiją. Tai yra pavojaus signalas, kurį išgirdę privalome ne tik susimąstyti apie jo priežastis, bet ir imtis konkrečių veiksmų.

Lietuvos pjudymas su Lenkija ir Lietuvoje gyvenančių lenkų, rusų ir baltarusių tautinių mažumų protų užvaldymas yra Rusijos informacinio karo dalis, kuri jai geriausiai pavyko. Reikia naujo nacionalinio susitarimo, kuris padėtų tą priešiškumą įveikti. Pirmiausiai mes, lietuviai, turime įsipareigoti apie savo bendrapiliečius lenkus kalbėti ir rašyti tik gerai arba nieko, nepastebėti tomaševskinių provokacijų. Taip pat ir santykiuose su Lenkija turime išmokti negirdėti pavienių politikų nedraugiškos retorikos. O savo nacionalistus, kalbančius XX a. pradžios šūkiais, vyti su švabra tolyn nuo žiniasklaidos ir viešųjų renginių. Jei to nesugebėsime padaryti artimiausiu metu, tai kaip 1940 m. būsime Rusijos praryti po vieną, besiriedami tarpusavyje net ir mūsų šalių sunaikinimo pavojaus akivaizdoje.

Apie kelias raides abėcėlėje, gatvių lenteles ir žemės reformos klausimus galėjome diskutuoti taikos metu. Dabar vyksta karas. Ne toks, kaip prisimena mano tėvai, kai virš galvų praskrido vokiečių aviacija ir kažkur tolumoje pasigirdo bombų sprogimai. Kol kas šaudoma ir sprogdinama tik Ukrainoje, bet Baltijos šalys ir Lenkija naujojoje Rusijos ideologinėje doktrinoje aiškiai įvardijamos kaip priešai, kuriuos būtina sunaikinti. Ne patraukti į savo pusę, pavergti ir perauklėti, o būtent sunaikinti.

Žmonių, kurie dabar labiau įtakoja Rusijos Prezidento Vladimiro Putino sprendimus, galvose mūsų šalys, skirtingai nuo Vokietijos ar Prancūzijos, su kuriomis galima susidraugauti supriešinus jas su JAV ir įtakojant vidaus politikos procesus, yra didžiausia kliūtis „Rusiško pasaulio” vizijos įgyvendinimui. Mes per daug gerai pažįstame Rusijos imperializmą, sugebame rasti bendrą kalbą su demokratinėmis jėgomis buvusios SSSR erdvėje ir puolame solidarizuotis tai su gruzinais, tai su ukrainiečiais ir kurstome senuosius europiečius prieš Rusiją.

Lietuvių, latvių ir estų tautų išlikimas per 50 sovietinės okupacijos metų jau viešai vadinamas klaida, kurios antrą kartą Rusija nekartos. Jei mes dar kartą būsime okupuoti, laukia likimas panašus į Rytprūsių po Antrojo pasaulinio karo - neliks ne tik gyventojų, bet ir vietovardžių, menančių, kas čia gyveno.

Todėl dabar pats metas grįžti prie sumanymo Druskininkuose paženklinti J.Pilsudskio atminimą. Žinau, daug kas čia dėl to raukysis, bandys priminti tarpukario kovas dėl Vilniaus krašto, lietuviškų mokyklų ir kultūros veikėjų persekiojimą. Šiemet sukanka 75 metai nuo 1939 m. įvykių. Priminsiu, kad 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. ir Vilniaus kraštą. 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartimi Lietuvai buvo grąžinta dalis Vilniaus krašto. Druskininkai tuomet atiteko Baltarusijai ir tik 1940 m. lapkričio 6 d., buvo perduoti sovietų jau okupuotai Lietuvai.

75 metai yra ta riba, už kurios gyvų šiuos įvykius prisimenančių ir asmenines nuoskaudas tebesinešiojančių liudininkų jau beveik neliko, tik išmoktas iš istorijos vadovėlių tezes kartojantys jų palikuonys. Todėl atėjo tinkamas metas kalbėti apie susitaikymą, įvykius ir asmenybes prisiminti be emocinio užtaiso. Todėl ir tas paminklas ar lentelė jau nieko neįskaudins. Ypač, jei akcentuosime ne kovas ir aukas, o legendomis apipintą nusenusio maršalo draugystės su jauna gydytoja Eugenija Levicka istoriją. Galbūt paminklas galėtų būti skirtas jiems abiem ir pastatytas kaip tik dabar rekonstruojamame Sveikatingumo parke, kurį daktarė E.Levicka pradėjo kurti.

Kuria kūno dalimi mąstė Druskininkų garbės piliečio titulo skyrimo mero tėvui sumanytojai?

Gyvų politikų ir jų artimųjų garbinimo pavyzdžių
apstu į Rytus nuo mūsų esančiose šalyse

Druskininkiečiai gali nuoširdžiai pasidžiaugti, kad po 220 metų Druskininkai pagaliau sulaukė deramo žiniasklaidos dėmesio. Naujienos apie mūsų miestą užliejo visą šalį tarsi šiltos vasaros liūties vandenys, nešantys vėtros nudraskytus medžių lapus, nuplautas nuo grindinio dulkes, nuorūkas ir skreplius.

Analizuodami pralaimėjimo Europos Parlamento rinkimuose priežastis, socialdemokratai neišvengiamai turėjo atsigręžti į jų įvaizdžiui labiausiai nusipelniusius partijos narius, juokinančius Lietuvą savo pasisakymais ir neišbrendančius iš vis naujų skandalų. Prisiminė nesėkmingą Birutės Vėsaitės ministravimą, vieną kitą įtartiną Juozo Oleko medžioklę, Broniaus Bradausko prorusiškas kalbas... O tada visų žvilgsniai nukrypo į Druskininkų merą Ričardą Malinauską. Jei ir nenukrypo, tai žiniasklaida juos ten nukreipė, o politikos apžvalgininkai kone choru priminė, kad skandalai, prasidėję nuo pastangų sužlugdyti nepriklausomą vietinę spaudą, leidžiant ir nemokamai platinant laikraštį imituojantį politinės reklamos leidinį, valdiškų sklypų ir tvorų istorijos, vieši atsikalbinėjimai prieš Aplinkos ministrą ir nesugebėjimas tvardyti pykčio atsakinėjant į žurnalistų klausimus griovė ir tebegriauna LSDP įvaizdį.

Neapsikentęs partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius pasikvietė savo pavaduotoją, Druskininkų merą pasiaiškinti. Bet argi mūsų santūrusis Premjeras gali griežtesnį žodį ištarti, kojele treptelėti, kumščiu į stalą patrankyti? R.Malinauskas ne taip seniai jau buvo kviečiamas ant partinio kilimėlio, tai yra į socialdemokratų etikos komisiją už tai, kad nevykdo Žurnalistų etikos komisijos sprendimo dėl leidinio „Mano Druskininkai”. Anuomet jam lengvai pavyko apsiginti, pasakius, jog apskundė tą sprendimą teismui. Partiniai etikos sargai lengviau atsiduso, kad nereikės aiškintis bei bartis ir nusprendė laukti teismo sprendimo.

Kartą išbandytas būdas tiko ir dabar - pasakė, kad įrodinės savo namo statybos teisėtumą teisme ir A.Butkevičiui iškart atsirado proga išvengti bet kokių nemalonių procedūrų. Teismai pas mus patys žinote kiek laiko užtrunka, antai Darbo partijos vadai teisiami, teisiami ir niekaip nenuteisiami, o per tą laiką gal ir skandalai užsimirš, žiniasklaidai nusibos vis apie tą patį rašyti.

Tik toks manymas iš esmės yra klaidingas, nes skandalai nesibaigia. Liepos 15 d. sukaks terminas, iki kurio, pagal aplinkosaugininkų raginimą turėtų būti nugriauta R.Malinausko sodybos tvora Latežeryje. Negi jūs manote, kad vidurvasarį dienraščių ir televizijos laidų žurnalistai nenorės komandiruotės į tokią gražią vietą, kur ir miškas, ir ežeras, ir sraunioji Ratnyčia iš jo išteka. Norėjau parašyti Ratnyčėlė, bet Druskininkų istorikas Vytautas Valentukevičius už tai mane vis išbara ir primygtinai siūlo naudoti oficialų pavadinimą. Bet sugrįžkim prie temos: liepos viduryje visi būtinai rodys ir rašys, kad ta tvora dar nenugriauta ir iš naujo atpasakos visą skandalo istoriją.

Aplinkos ministras V.Mazuronis, vos tik atsigaus nuo jį po rinkimų surietusio radikulito, vėl suskubs taisyti kieto ir principingo politiko įvaizdį. Akcijos „Tvora” niekas neatšaukė, o R.Malinausko sodybos tvora šiame lošime yra bene svarbiausia - visų tvorų tvora.

Seni skandalai nekurstomi galėtų ir užgesti ar vos rusenti, bet Druskininkų valdžiukė sugeba pamaitinti šalies žiniasklaidą naujais. Šviežiausias kilo vos prieš kelias dienas, kai Druskininkų garbės piliečiu socialdemokratų daugumos Druskininkų savivaldybės taryboje balsais buvo paskelbtas Druskininkų savivaldybės mero R.Malinausko tėvas Viliumas Malinauskas. Formaliai prikibti lyg ir nėra prie ko, įstatymai nepažeisti, nes meras nuo svarstymo nusišalino, o sprendimą priėmė Tarybos dauguma. Neįsivaizduoju, kuria kūno dalimi mąstė šito titulo suteikimo sumanytojai, bet taip stengdamiesi įsiteikti merui jie padarė jam sunkiai įsivaizduojamo dydžio žalą. Vos spėjo pasibaigti Druskininkų savivaldybės tarybos posėdis, kai naujienų agentūra BNS išplatino apie tai pranešimą, kurį skirtingais pavadinimais įsidėjo dauguma naujienų portalų. Pavyzdžiui, didžiausią skaitytojų auditoriją turinčiame „Delfi.lt” ši žinutė pavadinta: „Druskininkų mero tėvas paskelbtas garbės piliečiu”. Skaitytojų reakciją galime sužinoti paskaitę jų komentarus. „O meras Brežnevo pavyzdžiu savęs mylimo dar niekuo neapdovanojo?” - čia dar vienas iš švelnesnių.

Tingiu ieškoti informacijos, kokių privilegijų teikia Druskininkų garbės piliečiui šis titulas. Pamenu, kad ten lyg numatytos laidotuvės už valdiškus pinigus ir nemokamas važiavimas miesto autobusais. Tai negi dėl to vertėjo šitaip apsijuokti?

Kai šis straipsnis jau buvo paskelbtas, sužinojau, kad Valentinas Mazuronis apsisprendė pasinaudoti jam atitekusiu Europos Parlamento nario mandatu ir atsistatydina iš Aplinkos ministro pareigų. Bus proga įsitikinti, ar gyvename europietiškoje teisinėje valstybėje, kurioje aplinkosauginiai įstatymai galioja visiems vienodai, nepriklausomai nuo to, kas sėdi ministro kėdėje.

Ištartas žodis neištirps lyg netikėtos pavasarinės krušos ledokšniai

Ir išvis visas tas džiazas toks dekadentiškas, neišreiškiantis
naujalietuviško druskininkiečių optimizmo ir pozityvaus nusiteikimo

„Aš apskritai per savo gyvenimą tik vieną kartą buvau sanatorijoje,”- rašo šią savaitę elektroniniu paštu atsiųstame pranešime politikas Viktoras Uspaskich. Ar begali būti geresnė reklama Druskininkų sanatorijoms - štai kas nutinka, kai žmogus laiku nepasirūpina sveikata?

Bet ar verta stebėtis, jei kartais ir sveikatos mieste gyvenantys, patys medicininį išsilavinimą kažkada įgiję žmonės pradeda keistai elgtis, įsipainioję į politiką. Štai vietinis ausų-nosies-gerklės gydytojas, patekęs į politikų kompaniją, pradeda neakivaizdžiai nustatinėti ne savo medicinos srities diagnozes kitam vietiniam politikui ir viešai jas skelbia nemokamai brukamame vietos valdančiųjų politinės reklamos leidinyje. Negi nesitikėjo, kad turės teisme atsakyti už savo parašytus žodžius? Trečiadienį vyko pirmas šios privataus kaltinimo bylos šalių susitikimas teismo salėje. Jeigu šalims per liepos 3 d. numatytą antrąjį taikinamąjį posėdį nepavyks susitarti dėl susitaikymo sąlygų, galės būti keliama ir nagrinėjama baudžiamoji byla.

Manau, kad atsakomybė už politiko ištartą ar parašytą žodį pirmiausiai turėtų būti politinė ir moralinė. Jei tik mes patys išmoktumėm truputį reikliau juos vertinti ir reikalauti, jog, pavyzdžiui, visi rinkimų kampanijos metu išdalinti pažadai jau kitą dieną po rinkimų neištirptų lyg netikėtos pavasarinės krušos ledokšniai.

Gitaristas, aranžuotojas, Druskininkų džiazo ansamblio vadovas Linas Bankauskas, savo kūryba garsinantis mūsų kurortą ne tik Lietuvoje, šią savaitę prisiminė, kaip buvusi Druskininkų savivaldybės vicemerė, o dabar Seimo narė Kristina Miškinienė žadėjo suteikti ansambliui patalpą repeticijoms tuo metu dar tik įrenginėtame Jaunimo užimtumo centro pastate.

„Vardan teisybės reikia pasakyti, kad patalpos mums buvo pasiūlytos, bet ne JUC-e, kuris kaip tik ir turėtų būti kultūrinei bendruomenės veiklai vystyti, bet Vieciūnų seniūnijos rūsyje, kur įrengta sunkumų kilnojimo salė,”- sakė L.Bankauskas.

Jo nuomone, toks iš anksto žinomai netinkamas pasiūlymas važinėti repetuoti į 7 kilometrų atstumu nuo miesto centro esančią gyvenvietę, pateiktas tik todėl, kad „de jure pasiūlyta kaip ir būtų, o de facto repetuot ten nebūtų įmanoma ir mes to atsisakytume”.

Priminsiu, kad Druskininkų džiazo ansamblio programa „Čiurlionis kitaip” nuskambėjo ne tik daugelyje Lietuvos koncertų salių, bet ir reprezentavo Lietuvą mūsų šalies pirmininkavimo ES Taryboje pradžią pažyminčiame renginyje Briuselyje. Už tokį savojo miesto vardo garsinimą bet kuriame kitame Lietuvos pakraštyje tokius entuziastus vietinė valdžia jei ne garbės piliečiais paskelbtų, tai bent jau pagal išgales remtų, bet čia veikia truputį kiti dėsniai. Va, jeigu ponas Linas ir jo kolegos muzikantai įstotų į valdančiąją partiją ir reguliariai neužmirštų pašlovinti jos vadų, atsirastų ir repeticijų salių, ir galimybių remti gastroles bei albumų leidybą. Pažiūrėkit, kaip klesti vietinio popchoro vadovė, net savivaldybės tarybos nare tapo.

Juk galėtų ir Druskininkų džiazo ansamblis ne vien M.K.Čiurlionio kūrinius interpretuoti, bet sugroti kažką paprastesnio, suprantamesnio socialdemokratinei publikai. Ką nors apie klestintį miestą prie Nemuno ir Ratnyčėlės ir jo nusipelniusiuosius. Ir išvis visas tas džiazas toks dekadentiškas, neišreiškiantis naujalietuviško druskininkiečių optimizmo ir pozityvaus nusiteikimo. O tą M.K. Čiurlionį skambino Vytautas Landsbergis ir Vilius Semeška... Pasimokytų iš garbingame amžiuje pradedančio savo kūrybinę biografiją vietinio poeto - parašė odę R.Malinauskui ir iškart visoje šalyje išgarsėjo, net per „Dviračio šou” buvo paminėtas.

„Aišku, tokiais kritiniais pasisakymais, kaip jau yra tekę girdėt, sau kelius į savivaldybę uždarinėju kaip persona non grata, bet gal užsigrūdinsiu dirbti savo jėgomis,”- sakė L.Bankauskas.

Bus įdomu pamatyti, per kiek laiko nuo tokio pasisakymo iš pono Lino profilio interneto socialiniame tinkle dings įrašas apie darbą Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokykloje ir beliks tik Lazdijų meno mokykla. Iškart prisiminiau vietinį teatro režisierių ir pedagogą Saulių Lukošiūną, kuris, po to, kai išdrįso viešai paprieštarauti „Atgimimo” vidurinės mokyklos vertimui pagrindine, darbo turėjo ieškotis Veisiejuose.

Lazdijų rajono meras Artūras Margelis penktadienį vykusios diskusijos rajono bibliotekoje metu išgirdęs, kad taikią Ukrainos palaikymo akciją surengę druskininkiečiai kaltinami kenkimu kurorto įvaizdžiui, pakvietė juos kitą kartą tokius renginius organizuoti Lazdijuose. Baltarusijos opozicionieriai, persekiojami savo šalyje, juk irgi vyksta į Lietuvą laisvės oro įkvėpti. Gal jau metas šūkį „Lietuva prasideda nuo Druskininkų!” keisti į „Lietuva prasideda už Druskininkų savivaldybės ribos”?

Laisvą spaudą gelbsti skaitytojų pasitikėjimas

Šią savaitę, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kolegos iš nacionalinių naujienų portalų, dienraščių ir radijo stočių prisiminė jau užsitęsusią ir visiems nusibosti spėjusią laisvos spaudos žlugdymo Druskininkuose istoriją. Kalbėti vis iš naujo apie tai net kažkaip nemandagu, tarsi būčiau koks užsiciklinęs Garliavos patvorio veteranas, skaičiuojantis metus ir mėnesius nuo mergaitės paėmimo. Todėl rašau ir kalbu šia tema tik tada, kai kas primygtinai klausia arba nutinka kažkokie su ja susiję įvykiai.

Pastarąjį pusmetį dažniausiai taip būna, kai kitų Lietuvos savivaldybių politikai sumano Druskininkų pavyzdžiu imtis laikraščių leidybos. Taip šią savaitę kolegoms iš Anykščių, išgirdusiems apie jų rajono mero ketinimus leisti savivaldybės informacinį leidinį, buvo įdomu pasitarti su tai jau patyrusio laikraščio redaktoriumi.

Dar 2013 m. kovą, kalbėdamas LR Seime surengtoje spaudos konferencijoje, prognozavau, kad tai, ką vadinu druskininkietiška liga, plis į kitas Lietuvos savivaldybes, jei iškart negaus deramo atkirčio. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba labai aiškiai pasisakė savo išvadoje dėl Druskininkų valdžios propagandinio leidinio „Mano Druskininkai”, kad savivaldybės negali pačios ar per savo įstaigas užsiimti tokia leidyba. Kadangi šis sprendimas apskųstas teismui, o laikraštį imituojanti valdančiųjų politinė reklama toliau leidžiama ir nemokamai platinama, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento, Druskininkų mero Ričardo Malinausko pavyzdys įkvepia jo kolegas kituose rajonuose panašiai galimai neteisėtai veiklai. Kol teismai priims sprendimus, žiūrėk ir 2015 m. savivaldos rinkimai ateis.

„Nors Lietuvoje yra įteisintas žiniasklaidos nepriklausomumas nuo juridinių politikos subjektų (valdžios institucijų ir politinių partijų), tačiau tokios įstatymo normos praktikoje nėra visuomet garantuojamos. Net ir tuo atveju, kai įstatymo pažeidimą fiksuoja žiniasklaidos priežiūros institucija – Žurnalistų etikos inspektorius ir jo tarnyba (Druskininkų savivaldybės atvejis),”- trečiadienį naujienų portale „Delfi” rašė Vilniaus Universiteto Žurnalistikos instituto direktorius, docentas Deimantas Jastramskis.

Deja, net ir žurnalistų bendruomenės solidarumo šiuo atveju taip pat nepakanka, kai Seime ir Vyriausybėje nėra politinės valios skriausti savo bendrapartietį merą, dar ne taip seniai reklamuotą kaip sėkmės pavyzdį.

Kiekvienas nebrandus politikas, paslapčia ar viešai pasvajoja savo rinkėjams vietoje kritiškos nepriklausomos žiniasklaidos, kuri visada domisi ne tiek jo pasigyrimais apie nuveiktus darbus, kiek klaidomis, pakišti jos pakaitalą, rašantį kaip apie mirusius - gerai arba nieko. Idealu, kai už tai dar gali mokėti ne patys, o mokesčių mokėtojų pinigais - tiesiogiai iš biudžeto arba gudriau - per kontroliuojamas savivaldybės įmones. Jų laukiamas rezultatas būtų nepriklausomų žiniasklaidos leidėjų bankrotas ir amžina apkvailintų rinkėjų meilė. O vietoj to gaus tik dar daugiau kritikos, ir taps rinkėjų pajuokos objektais, nes XXI a. tiesiog neįmanoma kontroliuoti visų nepriklausomos informacijos sklaidos būdų.

Ir vis dėlto, kalbėdamas LRT radijo laidos „Ryto garsai” tiesioginiame eteryje, savo pasisakymą užbaigiau optimistiškai, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga dėkodamas savo skaitytojams, kurie suteikė galimybę išgyventi net ir tokiomis totalaus spaudimo sąlygomis. Jei kas tikėjosi, kad nepriklausoma spauda čia numirs jau po kelių mėnesių, kai kiekvienas gyventojas gaus į savo pašto dėžutę ant blizgaus popieriaus atspausdintą jos pakaitalą, liaupsinantį gerus vietinės valdžiukės darbus, dabar turėtų būti nusivylęs. Pusantrų metų prabėgo, o tie bjaurūs privatūs laikraštpalaikiai, rašinėjantys apie kažkokias paupių tvoras, ponų sklypus ir savivaldybės biudžeto skolas, suteikiantys tribūną keliems vietiniams disidentams, drįstantiems pro narcizų jūrą pamatyti ir keistas statybas parko pakraštyje, vis dar perkami ir skaitomi.

Viešųjų ryšių triukas, turėjęs sutvirtinti vienos partijos valdžią mieste, virto viešųjų ryšių katastrofa, kai Druskininkai dažniau minimi nacionalinėje žiniasklaidoje ne kaip vandens parkų, slidinėjimo trasų ir ambicingų europinių pinigų įsisavinimo projektų miestas, bet kaip skandalingo galios sutelkimo vienose rankose ir jos naudojimo oponentams užčiaupti vieta. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną lenkiu galvą prieš tų naujienų portalų redaktorius, kurie atsispiria pagundai dėl šimtatūkstantinių Druskininkų valdžios kontroliuojamų įmonių reklamos užsakymų cenzūruoti žinias apie mūsų kurortą.

Nemėgstu Gegužės 1-osios

 Michaelos Sangl piešinys

Nekenčiu švenčių, kurios būna savaitės viduryje. Štai Motinos diena, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį, ne tik yra jaudinanti proga prisiminti gyvas ir mirusias motinas, parodyti joms dėmesį ir už jas pasimelsti, bet ir nesugriauna gyvenimo ritmo taip kaip ta kvaila Tarptautinė darbininkų diena. Socialdemokratai galės žygiuoti su savo raudonais balionėliais ir girtis, kaip jiems rūpi kiekvienas paprastas darbo žmogus, profesinių sąjungų lyderiai stūgaus prieš kameras apie darbdavių prievolę teisingiau dalintis pelnu su savo darbuotojais, o tie darbuotojai sodins daržus, keps mėsą paupiuose ir galvos, kaip čia prie laisvo ketvirtadienio dar prisijungus penktadienį, kad susidarytų keturių dienų ilgasis savaitgalis.

Suprantu, kad darbininkų teises verkiant reikėjo ginti pramonės revoliucijos laikais, kai minios vaikų pajuodusiais nuo dūmų veidais stovėdavo prie nutraukti galūnes besikėsinančių staklių po 20 valandų per parą. Pasaulis pasikeitė, bet profesinės sąjungos tebegyvena XIX a. pradžioje ir tiki, kad darbo jėgos kaina nustatoma streikais arba Vyriausybės nutarimais.

Darbų sauga, darbo ir poilsio režimo standartai, atostogų ir išmokų dydis sureguliuoti dar aname amžiuje, o jei koks darbdavys jų nesugeba ar nenori taikyti, pakanka tik pasiskųsti ir subėga tiek valstybės institucijų, kad vargšeliui daugiau gyvenime nesinorės ne tik darbuotojus skriausti, bet ir bet kokiu verslu užsiimti. Tradiciškai įsivaizduojamose pramonės įmonėse su staklėmis ir kaminais XXI a. dirba ne tokia jau didelė europiečių dalis, o vis daugiau jų užsiėmę įvairiomis kūrybinėmis industrijomis, dirba sau arba yra verslo, kuriame dirba, bendrasavininkiai. Stipresnėms už darbdavius profsąjungoms, remiamoms kairiųjų politikų, galime dėkoti už tai, kad pramonė jau prieš kelis dešimtmečius persikėlė iš Europos į Trečiojo pasaulio šalis, kur darbo kaina nėra tokia išpūsta valstybiniu reguliavimu. Tik negirdėjau, kad bent vienos uždaromos Europos gamyklos darbininkai organizuotai eitų daužyti snukių savo profsąjungų vadams už tai, kad nesuvokdami globalios ekonomikos dėsnių ir kasmet reikalaudami didinti algas, pavertė įmonę nuostolinga. Bet būtinai išeis į gatves reikalauti, kad valstybė gelbėtų jų darbo vietas, priverstų darbdavius neuždaryti įmonės, gaminančios nekonkurencingą produkciją.

Mūsų krašte minimali alga jau seniai tapo patogia priemone politikams įsiteikti mažiausiai gebančiai kritiškai mąstyti rinkėjų daliai. Tiems, ką jie vadina paprastais žmonėmis. Reikėtų įteisinti kokias nors baudas už viešą piliečių pravardžiavimą paprastais žmonėmis, nes bet kuris žmogaus palaikus pjaustęs studentas jums papasakos, kad paprastų žmonių nebūna - visi ganėtinai sudėtingos konstrukcijos. O gyvi ir veikiantys dar sudėtingesni.

Jei gaunate minimalią algą ir savo pajamų padidėjimą įsivaizduojate tik kaip jos padidinimą Vyriausybės nutarimu, kažkas jam turėtų išdrįsti pasakyti į akis skaudžią tiesą. Nes tai reiškia, kad jūsų darbas nevertas nė to vargano tūkstančio litų prieš mokesčius, tik valdžia neleidžia už jį mažiau mokėti. Kurių galų sau pripažinti, kad padarėte daugybę klaidų rinkdamiesi profesiją, mokymo įstaigą, linksmindamiesi, kai kiti mokėsi, užmiršote apie savišvietą ir persikvalifikavimo galimybes, jei profsąjungiečiai ir politikai vienas per kitą stengiasi jums įteigti, jog jums visai nereikia keistis. Jie viską sureguliuos, pasirūpins, privers darbdavius mokėti daugiau, perskirstys daugiau dirbančių ir kvalifikuotesnių sukurtą gėrį. Ir būtinai užsimins, kad turite prigimtinę teisę į užmokestį, leisiantį jums oriai gyventi, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių. Pasaulis gali tąsytis krizės konvulsijose arba stovėti ant globalaus karo slenksčio, bet visada bus skubančių pasinaudoti jūsų nenoru ar nesugebėjimu tai pamatyti. Ypač dabar, artėjant net dvejiems rinkimams.

Remigijus Šimašius „Žinių radijo” diskusijoje su kairiaisiais politikais apie  Tarptautinės darbininkų dienos prasmę pateikė duomenis, kad, net paskirsčius visą visų Lietuvos įmonių pelną darbuotojams, darbo užmokestis padidėtų ne daugiau 10 - 15 procentų. Todėl kalbos apie neva neteisingą sukurtos pridedamosios vertės  pasidalinimą tarp darbdavių ir darbuotojų, jo nuomone, yra tokia keista „Sysiška matematika”, o norint daugiau uždirbti pirmiausia reikia didesnio produktyvumo.

Artėjant dvejiems rinkimams iš karto Premjerui Algirdui Butkevičiui vis sunkiau seksis sulaikyti savo bendrapartiečius ir koalicijos partnerius nuo neatsakingų bandymų įsiteikti rinkėjams. Premjeras šią savaitę atkreipė dėmesį į kai kurių politikų spekuliacijas „neva euro įvedimas trukdo pensijų kompensavimui”, kurios, jo nuomone „yra politikavimas prieš prezidento ir Europos parlamento rinkimus”.

Ir pabaigai norėčiau jums pasigirti, kad paskutinėmis balandžio dienomis, atsiliepdamas į Druskininkų savivaldybės kvietimą siūlyti kandidatus, kurie yra labiausiai verti Druskininkų garbės piliečio vardo ir pastaruoju metu labiausiai garsino mūsų kraštą, dar spėjau pasiūlyti žurnalistės Vilmos Danauskienės kandidatūrą. Per keletą pastarųjų metų V.Danauskienė yra parašiusi didžiausio visuomenės atgarsio sulaukusių skandalingų straipsnių apie Druskininkų savivaldybės vadovų bei jų aplinkos žmonių veiklą ir taip prisidėjusi prie demokratijos stiprinimo Druskininkų krašte. Kaimyniniame Lazdijų rajone gyvenanti žurnalistė nesuinteresuotai stengiasi padėti Druskininkų gyventojams pamatyti tikrąjį jų išrinktų politikų moralinį veidą, todėl neabejotinai yra nusipelniusi, kad jai būtų suteiktas Druskininkų garbės piliečio vardas.

Kodėl nevilioja tobulas kurortas?

Rusų turistai ypatingai laukiami visuose kurortuose

Iškart po Velykų, vos tik nulijo šiltas, beveik vasariškas lietus, akinamai ryški žolė akimirksniu pasistiebė per sprindį, atrodo, kad taikosi išsprogti ir sužydėti net į tvorą atremtas grėblio kotas. Visą rudenį ir žiemą keiksnojęs atšiaurų Lietuvos klimatą, netveriu džiaugsmu, kad štai dabar jau tikrai galima gyventi.

Kaip tik tokiu metu, kai buvau itin geranoriškai nusiteikęs, pakliuvo į akiratį šviežiai atliktos apklausos rezultatai. Jos rengėjai apklausė Lietuvos gyventojus, kur jie ketina atostogauti 2014 metais. Manau, tokį klausimą užduoti dabar jau pats metas, nes dauguma bent kiek gebančių planuoti savo gyvenimą žmonių, likus porai ar vienam mėnesiui iki atostogų, žino, kur jas praleis. Na, gal tik išskyrus tokius keistuolius kaip mūsų šeima, prieš keletą metų išsiruošusi į Čekiją ir spontaniškai nuvažiavusi iki Paryžiaus. Kadangi žmona mane už tokį romantišką požiūrį į laisvalaikį vadina ne romantišku, o nesusitupėjusiu, pastaruoju metu stengiuosi tokių nuotykių vengti.

Bet grįžkime prie apklausos. Jos dalyviai dar buvo paprašyti įvertinti Lietuvos kurortus. Na, druskininkiečiai, ar jau pabudo jūsų išdidumas? Taip, jūs teisūs - daugiausiai, net 86 procentų apklausos dalyvių geriausiai įvertino Druskininkus. Mūsų miestas pralenkė net ir elitinę Neringą, surinkusią 83 proc. respondentų balsų, ką jau kalbėti apie Trakus, Birštoną, Anykščius, Zarasus ir Ignaliną. Dabar jau galite išdidžiai iškelti galvas, prisiminti visus reklaminius šūkius apie Lietuvą, prasidedančią nuo Druskininkų, žydinčias sakuras, narcizus, vandens parkus, sniego arenas ir investuotą mūsų kurorte milijardą.

Dar šypsotės? Tai šekit antrąją apklausos dalį - tarsi pjautuvu per kankolus. Apklausos dalyviai, kurie taip gerai vertina Druskininkus, nė neketina čia atvykti atostogauti. Tiksliau, ketina vos 6 procentai, o dauguma, net 60 proc., per atostogas ketina lankytis Palangoje, Šventojoje - 32 proc., Neringoje - 14 proc. Tarsi sakytų: geras, geras tas jūsų kurortas, jei jau taip nepaliaujamai jį giriate, tai patikėsime, tik palikite mus ramybėje ir leiskite, kaip kasmet, važiuoti prie jūros ir išleisti savo santaupas šaltam alui bei čeburekams.

Viešųjų ryšių priemonėmis galima susikurti klestinčio, kone tobulo kurortinio miesto įvaizdį, bet vos tik žmogus ima planuoti savo nuosavas atostogas, jis bando įsivaizduoti, ką ten nuvykęs veiks ir kiek už visa tai teks sumokėti. Štai kodėl vis didesnę dalį Druskininkų svečių pastaraisiais metais sudarydavo atvykstantieji iš naftos dolerių pripampusios Rusijos. Pasaka baigėsi - naftos kainos krinta, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga planuoja vis naujas sankcijas Rusijai už agresiją Ukrainoje, o propagandiniai Rusijos televizijos kanalai Baltijos šalis vaizduoja kaip pikčiausią priešą. Ir jau visai juokingai skamba kai kurių vietos lyderių pasisakymai, neva rusų turistus išbaidė taiki ir santūri Druskininkų opozicijos surengta solidarumo su Ukraina akcija. Tai gal reikėjo patiems suorganizuoti meilės Vladimirui Putinui šventę, kad, neduok Dieve, kas nors Rusijoje nepagalvotų, jog mes nepakankamai svetingi?

Kurių galų reikia painioti pataikavimą su svetingumu, man lig šiol nepavyko suprasti. Negi nepakanka tiesiog civilizuotai ir mandagiai teikti kokybiškas paslaugas?

Daugmaž tai ir daro geriausios Druskininkų sanatorijos, tebetęsiančios 220 metų senumo gydymo ir sveikatinimo tradicijas. Jei bus mažiau rusų, jos sugebės rasti klientų civilizuotose šalyse, ką puikiausiai liudija „SPA Vilnius” šiemet pelnytas garbingas įvertinimas pasauliniuose „The World Spa & Wellness“ apdovanojimuose Londone, kur jis buvo išrinktas geriausiu Rytų Europos sveikatingumo centru. Gydymo ir sveikatinimo paslaugas perka pasiturintys, solidesnio amžiaus ir reiklesni aptarnavimo kokybei klientai, negu pasiturkšti baseine ir pašėlti naktiniame klube suvažiuojantis jaunimėlis.

Mano supratimu, viešoji kurorto infrastruktūra negali būti vienu metu pritaikyta šioms abiem kurorto svečių rūšims, nes jos pernelyg skirtingos. Gydytis atvykusi šeima galbūt mielai aplankys M.K.Čiurlionio muzikos koncertą ir pasivaikščios senų medžių paunksnėje, bet tik tol, kol pro juos motociklu prasineš sporto klube pripumpuotus raumenis aikčiojančioms soliariumų rudmėsėms demonstruojantis paplūdimio baro kietuolis.

Prieš savaitę „Druskininkų naujienose” aprašyta pseudoholivudinė milžiniškų raidžių „Druskininkai” ir rankos su iškeltu pirštu vizija puikiausiai atspindi, į kokį beskonybės triumfą gali virsti užsitęsęs bendruomenės pataikavimas vieninteliam ir neklystančiam lyderiui, kažin kada jaunystėje dar sugebėjusiam sugeneruoti kelis progresyvius sumanymus.

Tikiu, kad mielas, gražus ir paprastas pasaulis, kuriame gyvenu, toks ir yra

Velykinių zuikučių 2014 m. versija

Imsiu, sakau, ir nerašysiu šv. Velykų proga nieko blogo. Visai. Tiesiog pasveikinsiu visus savo skaitytojus su šia svarbiausia krikščioniška švente, nešančia žinią, kad esame išgelbėti, o visos mūsų nuodėmės atpirktos ant kryžiaus mirusio ir prisikėlusio Dievo Sūnaus. Smagu tai žinoti. Jaučiuosi tarsi visiškai nepelnytai gavęs brangią dovaną iš asmens, kurį ilgą laiką skaudindavau ir įžeidinėdavau.

Gal atrodys, kad giriuosi, bet visas mano gyvenimas toks keistas, tarsi tyčia stengčiausi viską sugadinti, bet kažkas iš aukštybių vis apsaugotų ir nukreiptų kur reikia. Iš užeinančių į redakciją žmonių dažniau girdžiu skundus, kad jiems teko kažkokia nelaba lemtis - nei sveikatos, nei turtų, nei pinigų. Ir svarbiausia - apie juos kažkokiu keistu būdu susikaupia blogi žmonės. Kaimynai - blogi. Vis kažko pavydi, kenkia, šmeižikiškus skundus rašinėja, dieną naktį triukšmauja, šiukšles degina pavėjui ir net rinkimuose balsuoja neteisingai. Dar baisesni yra giminaičiai ir artimieji, kurie net per laidotuves susirinkę blogo linki. Na, garsiai nesako, bet tik todėl, kad yra baisūs veidmainiai. O apie tai, kad valdžia yra bloga, tai net ir minėti nereikia. Vagys. Visi iki vieno. Ir nėra jokios galimybės juos kažkaip pakeisti, nes visos partijos vienodos, o rinkimai tik atrodo laisvi ir demokratiški. Jei netyčia tarp jų patenka koks padoresnis žmogus, tai būna suėstas be druskos ir majonezo, nė kaulelių nelieka.

Nelaimingųjų mano pašnekovų visi jų aplinkoje susitelkę blogieji žmonės labiausiai jų nekenčia už tai, kad jie žino tiesą. Gal reikėtų rašyti tą žodį didžiąja raide, bet kažkaip tam dar nepribrendau. Kažkada dar turėjau vilties, kad galiu iš jų tą tiesą sužinoti, todėl įdėmiai klausiausi nesibaigiančių istorijų apie paslaptingas vaikystės ligas, patyčias mokykloje, nuoskaudas, patirtas kai bendraamžiai už kyšius baigė prestižinius mokslus, nepaaiškinamą darbdavių nenorą duoti darbo, mokėti orų atlyginimą, darbo biržos ir socialinių darbuotojų priekabes, policijos, aplinkosaugininkų, gaisrininkų, žemėtvarkininkų piktnaudžiavimus. Klausinėjau, kur esmė, kodėl taip nutinka būtent jiems? Ir tik patys drąsiausieji, pasilenkę, pusiau pašnibždomis išdrįsdavo pasakyti, kad visi prieš juos susimokė. Susitarė persekioti, engti, sunaikinti.

Jie man pasakoja, kad atsitiktinumų nebūna. Net jeigu vėtra nulaužė medį, kuris griūdamas sutraiškė automobilį, tai yra kažkieno suorganizuota. Kaip ir sąnarių skausmai po lietaus. Ir dar tas keistas aidas mobiliajame telefone.

Kaip besistengčiau juos suprasti, man vis tiek nepavyks, nes esu bukas naivuolis, tikintis, kad mielas, gražus ir paprastas pasaulis, kuriame gyvenu, toks ir yra. Neabejojantis, kad varnėnai mano kieme yra tikri gyvi paukščiai, o ne slaptųjų jėgų sukonstruoti biorobotai, fiksuojantys ir perduodantys vaizdą kam reikia. Nesuprasiu, nes vienintelė mano kaimynė buvo mandagi geranoriška senutė, kurią dar rudenį vaikai išsivežė slaugyti, o dabar po truputį tvarko jos kiemą ir kultūringai su manim sveikinasi. Nesuprasiu, nes mano darbdavys yra žmogus su kuriuo galiu draugiškai pasišnekučiuoti ir aptarti ateities planus, o seniūnas neprašomas iš rudens atsiuntė darbininkus, kurie išpjovė pakelės krūmus palei mano tvorą.

Mano naivus religingumas atmeta sąmokslo teorijas, neva krikščionybė sukurta išnaudojamoms liaudies masėms valdyti, o tikroji išmintis nuo mūsų paslėpta. Man patinka naujasis Popiežius, atsinešęs į šv. Petro sostą truputį Trečiojo Pasaulio populizmo ir besistengiantis atrodyti paprastu žmogumi. Patiko ir jo pirmtakas - santūrus vokietis teologas, intelektualas. Ir Vatikano teatrališkas konservatyvumas, apsaugantis nuo blaškymosi neramiame šiuolaikiniame pasaulyje.

Man patinka negausus būrelis Druskininkų disidentų, drįstančių atvirai kritikuoti, jų nuomone, klaidingus savivaldybės vadovų sprendimus ir prisiimančių atsakomybę už savo žodžius. Nesuprantu, kurių galų turėčiau įsivaizduoti, neva kažkas juos pasamdė, nupirko, suklaidino ir įkalbėjo juodinti vieną nepakeičiamą ir neklystantį šeimininką. Net kai jo svita pradeda opozicionieriams viešai nustatinėti įsivaizduojamas diagnozes, o už viešai pareikštą nuomonę reikalauja aiškintis teismuose, tai visai nėra taip baisu, kaip galėtų atrodyti. Nepriklausoma žiniasklaida jau seniai turėjo būti bankrutavusi, o kitaminčiai nutilę arba išvažiavę svetur. Bet laikraščiai vis dar išeina, rašo vis naujas skandalingas istorijas apie užsitvertas pakrantes ir užgrobtas žemes, o vis daugiau druskininkiečių supranta, kad nenori bijoti ir pataikauti. Jokie susireikšminę politikai negali jų užčiaupti, jei jie patys to nenorės - čia laisva šalis ir mes visi esame jos šeimininkai. Jei neapsikentusi gyventojų dauguma nuspręs, kad kažkas kitas gali sąžiningiau tvarkyti viešuosius reiklaus, tai nebus jokios Pasaulio pabaigos, kaip nebūna jos sulig kiekviena Seimo kadencija keičiantis valdančiosioms politinėms jėgoms.

Šv. Velykų rytą smilkalams ir džiaugsmo giesmėms kylant į brėkštantį pavasarinį dangų mintyse paprašysiu atleidimo ir už tai, kad neparašau jums visko, ką žinau, bet negaliu to žinojimo pagrįsti dokumentais ir įrodyti liudininkų parodymais. Ir padėkosiu, kad Viešpats man davė gausų būrį kantrių skaitytojų, kurie štai jau trylika metų kiekvieną savaitę skaito šią redaktoriaus skiltį ir neužmėtė manęs akmenimis už čia išsakomą nuomonę.