Pagaliau turime naują vietinę valdžią. Tiesa, nauja ją vadinti kažkaip nedera, nes Savivaldybės tarybos dauguma, meras, vicemerė, administracijos vadovai – tie patys. Kita vertus, kaip kalbėdama pirmajame naujos kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje pasakė jos narė Vida Krisiuvienė, rinkėjai labai aiškiai išreiškė savo valią ir susirinkusiesiems belieka ją patvirtinti. Nuobodoka, žinoma, tokiame posėdyje sėdėti, kai iš anksto aišku, kas bus kas ir tik tarybos narių balsų, atiduotų už kandidatą į merus skaičius – 17 ar visi 25 – dar kėlė šiokią tokią intrigą. Štai todėl, didžiausia šios savaitės naujiena, visai ne valdžios rinkimai, o žinia, kad sniego arenos statybos užsitęs iki vasaros. Gal pamenate tokį seną sovietinį animacinį filmuką apie Senelį šaltį, kuris labai norėjo pamatyti vasarą... Tuo, kad sniego arenos įrengimo darbai nesibaigs, kaip žadėta, balandžio mėnesį, matėsi jau nuo kelio Druskininkai-Leipalingis. Bet dar būta vilties, kad arena atvers duris bent gegužę, per Kurorto šventę, kai į Druskininkus suvažiuoja daugiausiai svečių. Gal kokią simbolinę atidarymo profanaciją ir pavyks surengti per šventę. Juk, pamenate, prieš dešimtmetį, kai rūpestingoji valdžia atvedė į Druskininkus iš Baltarusijos dujas, simbolinį fakelą velionis A.M.Brazauskas su mūsų meru uždegė, kai jokios dujos vamzdynu dar netekėjo. Į fakelą jos buvo paduotos iš gerai paslėpto baliono, o džiūgaujantiems žiūrovams beliko ploti ir tikėtis pigaus šildymo. Dabar tas „pigumas“ per antrą galą lenda. Skelbimai apie raginimus susimokėti skolas už šildymą ir skolininkų turto varžytines jau tuoj užims pusę laikraščio. O jei kitą rudenį dujos bus, kaip prognozuoja šilumininkai, trečdaliu brangesnės, gyventojų pajamos – ne kažin kiek padidėjusios, cyps visi, kas tik turi kokią centralizuotai šildomą patalpėlę. Prieš keletą dienų mūsų redakcijoje apsilankęs vieno nedaug kam žinomo sostinės laikraštėlio leidėjas papasakojo kažkada nusipirkęs Druskininkuose dviejų kambarių butą. Pirko pigiai, bet antra tiek investavo į remontą, nė nepaklausęs vietinių patarimo, kad Gardino gatvė nėra itin prestižinė. Buvo tai senokai, kai Druskininkai dar buvo ramus gydomasis kurortas, čia gyveno daug poetų, rašytojų, dailininkų.
„Neberandu Druskininkuose su kuo bendrauti, visi išsivažinėjo... Ir ramybės jau nebėra, vietoje gydymo visur tik grožio paslaugos,“- dalijosi įspūdžiais svečias. Susirinkęs į krūvą per žiemą prisikaupusias sąskaitas, jis net nustėro ir rimtai suabejojo, ar toks, kaip pats sako, „auksinis“ butas tokiame miestelyje jam išties reikalingas. Paprašytas ką nors patarti, susimąsčiau, ką pats daryčiau jo vietoje ir, prisipažinsiu, pasakiau, nežinąs geriausios išeities. Racionaliausias sprendimas, žinoma, būtų tą butą parduoti ir, vietoje jo, įsigyti trobelę miško viduryje, iki kurios šilumininkų vamzdžiai neateina. Užrakinai, išvažiavai ir rami galva. Svarbiausia vertingų daiktų nepalikti, kad vagys neįsisuktų, arba artimiausiam kaimynui „bambalį“ nupirkti už priežiūrą. Tik va, bėda, parduoti butą Gardino gatvėje dabar beveik neįmanoma. Vieninteliai mūsų pirkėjai – rusai bei baltarusiai – tos gatvės, susirinkę informaciją apie jos reputaciją, privengia. O vietiniai, jei kartais ką ir nuperka, tai nebent labai pigiai. O už tą „pigiai“ trobelės miške įpirkti nepavyks, nebent gūdžioje kolchozinėje gyvenvietėje arba ariamų laukų vidury, kur žiemą švilpauja vėjai, o vasarą kepina saulė. Taip ir išlydėjau svečią dar liūdnesnį, negu atėjo, nieko paguodžiančio jam nepasakęs.
Antradienio vakarą visiškai spontaniškai pasodinau savo kieme šimtą pušų. Kokių jau ten pušų, veikiau pušelių, oficialiai sąskaitoje vadinamų dvimečiais pušies sėjinukais. Bičiulis Ricielių naujakurys senokai užsimindavo, kad norėtų apželdinti savo sklypo ribas kuo nors greitai augančiu ir žiemą nenuplinkančiu, būdingu mūsų kraštui. O kas gi gali būti labiau dzūkiška už paprastąją pušį? Druskininkų miškų urėdija jam paaiškino pati pušies nedaiginanti, perkanti iš kaimyninių medelynų, Kapčiamiesčio medelynas pasiūlė skambinti kitą savaitę, o štai Varėnos miškininkai sakė: „Atvažiuokite, turime, mažiausias parduodamas kiekis – 200 vienetų“. Kaip turbūt supratote, dviejų šimtų pušelių mano draugui tikrai nereikėjo, todėl į Senąją Varėną nuvažiavome dviese. Pasitiko mus ten itin draugiška uniformuota jauna miškininkė, paklaususi, ko taip mažai perkame, ir nuoširdžiai nudžiugusi, kad rūstūs vyriškiai iš kaimyninės savivaldybės savo kieme nori sodinti ne runkelius, o pušis. Taip pusė tų pušelių vakarop atsidūrė mano patvoriuose, o naktį jas palaistė smulkus pavasario lietus. Gal kada nors, jei Dievas duos ilgą gyvenimą, tame pušynėlyje dar spėsiu prisikazlėkauti ar prisirudmėsiauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą