Jeigu neužpildėte gyventojų surašymo anketos internete, artimiausiu metu į jūsų namus veikiausiai pasibels surašinėtojai. Turint omenyje, kad pusė surašinėtojų yra beveik atsitiktiniai žmonės, surankioti iš Darbo biržos, ne iš piršo laužtos atrodo dvejonės tų, kas atkreipia dėmesį, jog nevertėtų atmesti galimybės, kad tarp jų gali pasitaikyti ir tokių asmenų, kurie turi draugų bei giminaičių, pasirinkusių ne itin garbingą butų vagies profesiją, susirašiusieji internetu, turbūt, pasielgė išmintingiausiai. Neįsileisdami surašinėtojų arba atsisakydami jiems teikti informaciją rizikuotumėte gauti baudą. Bet juk nenubaus už tai, kad neras jūsų namie... Skirtingai, negu dauguma surašymo entuziastų, aš visai netrykštu džiaugsmu, kad valstybė žinos tikslius duomenis apie šalies gyventojus. Pirmiausiai, tie duomenys visai nebūtinai bus tikslūs, nes dalies gyventojų surašinėtojams taip ir nepavyks surasti, o atsakiusieji į anketos klausimus visai nebūtinai sakys tiesą. Vieni turi polinkį girtis, kiti – ką slėpti... Jau dabar valstybė yra sukaupusi milžinišką kiekį daugeliu atvejų perteklinės informacijos įvairių savo institucijų duomenų bazėse. Bendras neūkiškumas ir administravimo gebėjimų stygius trukdo tą informaciją susieti tarpusavyje, apibendrinti, analizuoti. Todėl, vietoje to, dar kartą trukdomi gyventojai, uždavinėjant jiems kvailus klausimus. Gyventojų registras jau seniai galėjo turėti tikslius duomenis, kas kur gyvena, bet iš sovietinės „registracijos“ daug ką paveldėjusi sistema šimtus tūkstančių žmonių verčia būti „prideklaruotus“ ne ten, kur faktiškai gyvena. Nekilnojamojo turto registre tiksliai aprašyti tik tie būstai, kuriuos žmonės pirko, pardavė, paveldėjo ar pasistatė pastarąjį dešimtmetį. Daugybė žmonių gyvena „ore kabančiuose“ neinventorizuotuose namuose, žemė po kuriais nei išpirkta, nei nuomojama iš valstybės. Kadangi valstybė iš turto registravimo paslaugų padarė verslą ir už kiekvieną popieriuko atspausdinimą lupa iš žmogaus devynis kailius, visiškos tvarkos šioje srityje mano karta jau nebesulauks. Visas šis jovalas išlindo viešumon tuomet, kai rinkliavą už atliekų tvarkymą pradėta skaičiuoti ne „nuo galvų“, o pagal įregistruoto nekilnojamojo turto plotą, bet tai galėtų būti atskiro straipsnio tema. Jeigu jūsų namas „Registrų centro“ duomenų bazėje aprašytas kaip 1899 m. statyta dūminė pirkia šiaudiniu stogu be vandentiekio, kanalizacijos ir su kiaulės pūsle vietoje lango stiklo, o realybėje ji panašesnė į tviskantį 5 žvaigždučių viešbutį, tai ir pildydamas surašymo anketą veikiausiai neminėsite, kad naudojatės geoterminiu šildymu, nes geriau už mane žinote, jog kada nors, neduok Dieve, įvedus nekilnojamojo turto mokestį, jis tikriausiai bus skaičiuojamas pagal būsto vertę ir 1000 proc. nusidėvėjimas bei kelių centų likutinė vertė jums tik į naudą. Duomenis, kas kur dirba ir kiek uždirba turi „Sodra“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija, mūsų automobilius žino „Regitra“... Lietuviškas supratimas, kad geriau, kai valstybė apie jus žino kuo mažiau, paremtas karčia istorine patirtimi. Aktuali ji ir dabar, kai mokesčių reformas kuria bei siūlo kas tik netingi, o Vyriausybė vis dar nepraranda vilties iš „šešėlio“ atimti milijardą litų. Dėl tikrųjų „šešėlio“ turčių ir nusikalstamo pasaulio lyderių galite nesidžiaugti, jie tikrai ras lėšų konsultantams ir advokatams pasisamdyti, o štai jūs, vargo pelės, kartą per metus prisiduriantys prie minimalios algos perparduodami kokį surūdijusį šlamštą arba atsiveždami iš užsienio pigesnio kuro kaip mat galite tapti tuo „šešėliu“, kuris ką tik minėtą milijardą privalės sunešti.
Populiariausiu šios savaitės keiksmažodžiu tapo „progresiniai mokesčiai“. Bent jau tai, ką pasiūlė vienos opozicinės partijos lyderis, o valdančiosios daugumos populistai iškart nusigriebė, man panašiau ne į kažkokį „socialinio teisingumo“ siekį, o į paprasčiausią mokesčių didinimą visiems, kas dar kažką užsidirba. 3500 Lt suma, nuo kurios Gyventojų pajamų mokesčio tarifas progresyviai didėtų, nesiekia daugelio normaliai gyvenančių ES šalių minimalios algos. Pasak „Eurostato“, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Airijoje ir Liuksemburge minimalus atlygis per mėnesį viršija 1 100 eurų arba 3 795 litų. Vadinti tiek uždirbančius žmones turtuoliais, o jų didesnį apiplėšimą – socialiniu teisingumu, mano nuomone, tiesiog nesąžininga. Kai išgirsite politikus tariant žodžius „socialinis teisingumas”, nereikia belsti į medį, tris kartus spjaudyti per kairį petį, bet dėl visa ko pasitikrinkite, ar piniginė dar vietoje.
Ryčio Daukanto piešinys
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą