Trečiadienį Ministro pirmininko tarnybos Komunikacijos departamentas atsiuntė pranešimą „Nustatoma paprastesnė Lietuvos ir Baltarusijos pasienio gyventojų kelionių tvarka“. Skamba taip, tarsi jau rytoj galėtumėte užsikurti savo „Pasatą“ ir traukti anapus sienos pigesnių rūkalų bei kuro parsivežti. Ogi, kai paskaitai, paaiškėja, kad dar teks palaukti. Mat Vyriausybė trečiadienį vykusiame posėdyje dar tik nutarė kreiptis į Prezidentę su prašymu pateikti Seimui ratifikuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pasienio gyventojų kelionių tvarkos, pasirašytą 2010 m. spalio 20 d. Minske. Pasak pranešimo, šis susitarimas leis tam tikroms pasienio gyventojų grupėms kirsti valstybės sieną be vizų ir su specialiais vietinio eismo leidimais būti kitos valstybės 50 km. pločio pasienio teritorijoje iki 90 dienų per pusę metų. Iki penkerių metų galiosiantys vietinio eismo leidimai bus išduodami nuolatiniams pasienio teritorijų gyventojams, kurie dėl giminystės ryšių, pagrįstų ekonominių, prekybinių, kultūrinių ir kitų svarbių priežasčių planuoja lankytis kitos valstybės pasienio teritorijoje. Leidimai nesuteiks teisės dirbti. Numatomas vietinio eismo leidimo išdavimo mokestis – 20 eurų.
Dabar lauksime, kol Prezidentė pateiks prašymą Seimui, vėliau – kada Seimo nariai teiksis įtraukti tą ratifikavimą į savo darbotvarkę. Ir tik tada, kai tas ratifikavimas įsigalios, bus paskelbta, kur kreiptis išsvajotojo leidimo. Nors Vyriausybė tikisi, kad „šis susitarimas sudarys palankesnes sąlygas pasienio gyventojų tarpusavio ryšiams palaikyti, suintensyvins prekybinius, kultūrinius ir turistinius mainus, Lietuvos ir Baltarusijos regionų bendradarbiavimą, paskatins Baltarusijos suartėjimą su Europos Sąjunga“, daugumai druskininkiečių rūpi labai konkretūs „prekybiniai mainai“. Užuot pirkę gudišką dyzeliną iš vizas turinčių profesionalių perpardavinėtojų, jie patys galės nuvykti už sienos ir prisipilti pilną baką. Tik va, bėda, kad per tą laiką, kol užtruks sutarties ratifikavimas, visiškai neaišku, kaip pasikeis pati Baltarusija ir kokias kainas pamatysime ten nuvykę. Šią savaitę net pats kaimyninės šalies prezidentas, duodamas interviu savo valdiškai televizijai kažkokioje statybų aikštelėje, nuoširdžiai keiksnojo bendrapiliečius, kurie puolė keisti gudiškus rublius į užsienio valiutą ir šluoti iš parduotuvių produktus. Pasišaipęs iš vargšų pensininkų, kurie drėgnuose garažuose sukrovė tonas cukraus, A.Lukašenka prisipažino uždraudęs naudoti valstybės aukso atsargas atsiimamiems valiutiniams indėliams išmokėti. Oficialus Baltarusijos rublio kursas vis dar tebebuvo 3000 rublių už dolerį, spekuliantai dolerius supirkinėja po 3600-3800 rublių, o verslininkai, sudarinėdami sandorius, jau skaičiuoja, kad doleris kainuoja 4000 rublių.
„Tokiomis sąlygomis, kai gyventojai negali konvertuoti savo santaupų, jiems belieka pirkti produktus, kurių būsimas pabrangimas siejamas su devalvacija,“- teigia radijo stoties „Svoboda“ žurnalistas Igoris Karnėjus. Tai anie ir perka. Sunku dabar pasakyti, kokios kainos ir koks rublio kursas bus Baltarusijoje vasaros pabaigoje, kai, kaip tikimasi, įsigalios susitarimas supaprastinta pasienio gyventojų kelionių tvarka. Bet jau dabar aišku, jog tariamai baltarusiškai „gerovės valstybei“, kurią atvirai liaupsino nemaža dalis mūsų antivakarietiškai nusiteikusių politikų bei interneto komentatorių, ateina galas. Nedirvonuojantys kolchozų laukai ir švarios Minsko bei Gardino gatvės, mažas nedarbas, pigūs maisto produktai, kuras, degtinė... Tiesiog „runkelio“ svajonių šalis. Bet už kiekvieną svajonę kažkas turi sumokėti. Už baltarusišką gerovę ilgą laiką mokėjo Rusija, tiekdama dujas bei naftos produktus mažesnėmis už pasaulines kainomis. O dabar už viską teks mokėti patiems baltarusiams arba mažinant valstybės išlaidas ir veržiantis diržus, arba devalvuojant savo valiutą, kas reikštų faktinį visų gyventojų santaupų, algų ir pensijų sumažėjimą. Abu variantai nepatrauklūs A.Lukašenkai, nes jam baisiausia, kad nusivils ligi šiol jį rėmusi gyventojų dalis. Bet ką aš čia vis apie gudus, kai ir savame mieste yra apie ką pašnekėti. Vos du kartus tebuvo susirinkusi naujoji Druskininkų savivaldybės taryba, o keli valdančiajai partijai nepriklausantys jos nariai jau pasijuto kaip „prie Lukašenkos“. Labai atsargiai šiame „Druskininkų naujienų“ numeryje apie tai bando prasitarti jaunas tarybos narys, dar nesupratęs, kad bendras darbas savo miesto labui yra tik gražus šūkis, o tikrame gyvenime jo gerų norų niekam nereikia.
Dar betrūko, kad kas nors imtų atsižvelgti į opozicijos nuomonę, dalintis su jais postais ar galimybe įtakoti sprendimus. Gal kada nors, į kadencijos pabaigą, jeigu visą tą laiką nuolankiai pritarinės valdančiųjų parengtiems projektams, kilnos rankas, kada reikia, neuždavinėdamas kvailų klausimų, jam ir bus leista pasireikšti kokioje nors niekam neįdomioje veiklos srityje. O šakosis – greitai liks be darbo, galimybių įsukti savo verslą, o gal ir kokia nors kompromituojanti informacija netruks „išplaukti“ į viešumą. Bent jau tam, kad kiti jauni žmonės išmoktų pamoką, jog karjera šiame mieste daroma vieninteliu būdu – per vieną partiją ir jos programą vykdančias vietinės administracijos struktūras, o ne per opoziciją, jaunimo organizacijas ar profsąjungas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą