Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 15 d.

Pagaliau turime naują vietinę valdžią. Tiesa, nauja ją vadinti kažkaip nedera, nes Savivaldybės tarybos dauguma, meras, vicemerė, administracijos vadovai – tie patys. Kita vertus, kaip kalbėdama pirmajame naujos kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje pasakė jos narė Vida Krisiuvienė, rinkėjai labai aiškiai išreiškė savo valią ir susirinkusiesiems belieka ją patvirtinti. Nuobodoka, žinoma, tokiame posėdyje sėdėti, kai iš anksto aišku, kas bus kas ir tik tarybos narių balsų, atiduotų už kandidatą į merus skaičius – 17 ar visi 25 – dar kėlė šiokią tokią intrigą. Štai todėl, didžiausia šios savaitės naujiena, visai ne valdžios rinkimai, o žinia, kad sniego arenos statybos užsitęs iki vasaros. Gal pamenate tokį seną sovietinį animacinį filmuką apie Senelį šaltį, kuris labai norėjo pamatyti vasarą... Tuo, kad sniego arenos įrengimo darbai nesibaigs, kaip žadėta, balandžio mėnesį, matėsi jau nuo kelio Druskininkai-Leipalingis. Bet dar būta vilties, kad arena atvers duris bent gegužę, per Kurorto šventę, kai į Druskininkus suvažiuoja daugiausiai svečių. Gal kokią simbolinę atidarymo profanaciją ir pavyks surengti per šventę. Juk, pamenate, prieš dešimtmetį, kai rūpestingoji valdžia atvedė į Druskininkus iš Baltarusijos dujas, simbolinį fakelą velionis A.M.Brazauskas su mūsų meru uždegė, kai jokios dujos vamzdynu dar netekėjo. Į fakelą jos buvo paduotos iš gerai paslėpto baliono, o džiūgaujantiems žiūrovams beliko ploti ir tikėtis pigaus šildymo. Dabar tas „pigumas“ per antrą galą lenda. Skelbimai apie raginimus susimokėti skolas už šildymą ir skolininkų turto varžytines jau tuoj užims pusę laikraščio. O jei kitą rudenį dujos bus, kaip prognozuoja šilumininkai, trečdaliu brangesnės, gyventojų pajamos – ne kažin kiek padidėjusios, cyps visi, kas tik turi kokią centralizuotai šildomą patalpėlę. Prieš keletą dienų mūsų redakcijoje apsilankęs vieno nedaug kam žinomo sostinės laikraštėlio leidėjas papasakojo kažkada nusipirkęs Druskininkuose dviejų kambarių butą. Pirko pigiai, bet antra tiek investavo į remontą, nė nepaklausęs vietinių patarimo, kad Gardino gatvė nėra itin prestižinė. Buvo tai senokai, kai Druskininkai dar buvo ramus gydomasis kurortas, čia gyveno daug poetų, rašytojų, dailininkų.

„Neberandu Druskininkuose su kuo bendrauti, visi išsivažinėjo... Ir ramybės jau nebėra, vietoje gydymo visur tik grožio paslaugos,“- dalijosi įspūdžiais svečias. Susirinkęs į krūvą per žiemą prisikaupusias sąskaitas, jis net nustėro ir rimtai suabejojo, ar toks, kaip pats sako, „auksinis“ butas tokiame miestelyje jam išties reikalingas. Paprašytas ką nors patarti, susimąsčiau, ką pats daryčiau jo vietoje ir, prisipažinsiu, pasakiau, nežinąs geriausios išeities. Racionaliausias sprendimas, žinoma, būtų tą butą parduoti ir, vietoje jo, įsigyti trobelę miško viduryje, iki kurios šilumininkų vamzdžiai neateina. Užrakinai, išvažiavai ir rami galva. Svarbiausia vertingų daiktų nepalikti, kad vagys neįsisuktų, arba artimiausiam kaimynui „bambalį“ nupirkti už priežiūrą. Tik va, bėda, parduoti butą Gardino gatvėje dabar beveik neįmanoma. Vieninteliai mūsų pirkėjai – rusai bei baltarusiai – tos gatvės, susirinkę informaciją apie jos reputaciją, privengia. O vietiniai, jei kartais ką ir nuperka, tai nebent labai pigiai. O už tą „pigiai“ trobelės miške įpirkti nepavyks, nebent gūdžioje kolchozinėje gyvenvietėje arba ariamų laukų vidury, kur žiemą švilpauja vėjai, o vasarą kepina saulė. Taip ir išlydėjau svečią dar liūdnesnį, negu atėjo, nieko paguodžiančio jam nepasakęs.

Antradienio vakarą visiškai spontaniškai pasodinau savo kieme šimtą pušų. Kokių jau ten pušų, veikiau pušelių, oficialiai sąskaitoje vadinamų dvimečiais pušies sėjinukais. Bičiulis Ricielių naujakurys senokai užsimindavo, kad norėtų apželdinti savo sklypo ribas kuo nors greitai augančiu ir žiemą nenuplinkančiu, būdingu mūsų kraštui. O kas gi gali būti labiau dzūkiška už paprastąją pušį? Druskininkų miškų urėdija jam paaiškino pati pušies nedaiginanti, perkanti iš kaimyninių medelynų, Kapčiamiesčio medelynas pasiūlė skambinti kitą savaitę, o štai Varėnos miškininkai sakė: „Atvažiuokite, turime, mažiausias parduodamas kiekis – 200 vienetų“. Kaip turbūt supratote, dviejų šimtų pušelių mano draugui tikrai nereikėjo, todėl į Senąją Varėną nuvažiavome dviese. Pasitiko mus ten itin draugiška uniformuota jauna miškininkė, paklaususi, ko taip mažai perkame, ir nuoširdžiai nudžiugusi, kad rūstūs vyriškiai iš kaimyninės savivaldybės savo kieme nori sodinti ne runkelius, o pušis. Taip pusė tų pušelių vakarop atsidūrė mano patvoriuose, o naktį jas palaistė smulkus pavasario lietus. Gal kada nors, jei Dievas duos ilgą gyvenimą, tame pušynėlyje dar spėsiu prisikazlėkauti ar prisirudmėsiauti.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 8 d.

Jeigu neužpildėte gyventojų surašymo anketos internete, artimiausiu metu į jūsų namus veikiausiai pasibels surašinėtojai. Turint omenyje, kad pusė surašinėtojų yra beveik atsitiktiniai žmonės, surankioti iš Darbo biržos, ne iš piršo laužtos atrodo dvejonės tų, kas atkreipia dėmesį, jog nevertėtų atmesti galimybės, kad tarp jų gali pasitaikyti ir tokių asmenų, kurie turi draugų bei giminaičių, pasirinkusių ne itin garbingą butų vagies profesiją, susirašiusieji internetu, turbūt, pasielgė išmintingiausiai. Neįsileisdami surašinėtojų arba atsisakydami jiems teikti informaciją rizikuotumėte gauti baudą. Bet juk nenubaus už tai, kad neras jūsų namie... Skirtingai, negu dauguma surašymo entuziastų, aš visai netrykštu džiaugsmu, kad valstybė žinos tikslius duomenis apie šalies gyventojus. Pirmiausiai, tie duomenys visai nebūtinai bus tikslūs, nes dalies gyventojų surašinėtojams taip ir nepavyks surasti, o atsakiusieji į anketos klausimus visai nebūtinai sakys tiesą. Vieni turi polinkį girtis, kiti – ką slėpti... Jau dabar valstybė yra sukaupusi milžinišką kiekį daugeliu atvejų perteklinės informacijos įvairių savo institucijų duomenų bazėse. Bendras neūkiškumas ir administravimo gebėjimų stygius trukdo tą informaciją susieti tarpusavyje, apibendrinti, analizuoti. Todėl, vietoje to, dar kartą trukdomi gyventojai, uždavinėjant jiems kvailus klausimus. Gyventojų registras jau seniai galėjo turėti tikslius duomenis, kas kur gyvena, bet iš sovietinės „registracijos“ daug ką paveldėjusi sistema šimtus tūkstančių žmonių verčia būti „prideklaruotus“ ne ten, kur faktiškai gyvena. Nekilnojamojo turto registre tiksliai aprašyti tik tie būstai, kuriuos žmonės pirko, pardavė, paveldėjo ar pasistatė pastarąjį dešimtmetį. Daugybė žmonių gyvena „ore kabančiuose“ neinventorizuotuose namuose, žemė po kuriais nei išpirkta, nei nuomojama iš valstybės. Kadangi valstybė iš turto registravimo paslaugų padarė verslą ir už kiekvieną popieriuko atspausdinimą lupa iš žmogaus devynis kailius, visiškos tvarkos šioje srityje mano karta jau nebesulauks. Visas šis jovalas išlindo viešumon tuomet, kai rinkliavą už atliekų tvarkymą pradėta skaičiuoti ne „nuo galvų“, o pagal įregistruoto nekilnojamojo turto plotą, bet tai galėtų būti atskiro straipsnio tema. Jeigu jūsų namas „Registrų centro“ duomenų bazėje aprašytas kaip 1899 m. statyta dūminė pirkia šiaudiniu stogu be vandentiekio, kanalizacijos ir su kiaulės pūsle vietoje lango stiklo, o realybėje ji panašesnė į tviskantį 5 žvaigždučių viešbutį, tai ir pildydamas surašymo anketą veikiausiai neminėsite, kad naudojatės geoterminiu šildymu, nes geriau už mane žinote, jog kada nors, neduok Dieve, įvedus nekilnojamojo turto mokestį, jis tikriausiai bus skaičiuojamas pagal būsto vertę ir 1000 proc. nusidėvėjimas bei kelių centų likutinė vertė jums tik į naudą. Duomenis, kas kur dirba ir kiek uždirba turi „Sodra“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija, mūsų automobilius žino „Regitra“... Lietuviškas supratimas, kad geriau, kai valstybė apie jus žino kuo mažiau, paremtas karčia istorine patirtimi. Aktuali ji ir dabar, kai mokesčių reformas kuria bei siūlo kas tik netingi, o Vyriausybė vis dar nepraranda vilties iš „šešėlio“ atimti milijardą litų. Dėl tikrųjų „šešėlio“ turčių ir nusikalstamo pasaulio lyderių galite nesidžiaugti, jie tikrai ras lėšų konsultantams ir advokatams pasisamdyti, o štai jūs, vargo pelės, kartą per metus prisiduriantys prie minimalios algos perparduodami kokį surūdijusį šlamštą arba atsiveždami iš užsienio pigesnio kuro kaip mat galite tapti tuo „šešėliu“, kuris ką tik minėtą milijardą privalės sunešti.

Populiariausiu šios savaitės keiksmažodžiu tapo „progresiniai mokesčiai“. Bent jau tai, ką pasiūlė vienos opozicinės partijos lyderis, o valdančiosios daugumos populistai iškart nusigriebė, man panašiau ne į kažkokį „socialinio teisingumo“ siekį, o į paprasčiausią mokesčių didinimą visiems, kas dar kažką užsidirba. 3500 Lt suma, nuo kurios Gyventojų pajamų mokesčio tarifas progresyviai didėtų, nesiekia daugelio normaliai gyvenančių ES šalių minimalios algos. Pasak „Eurostato“, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Airijoje ir Liuksemburge minimalus atlygis per mėnesį viršija 1 100 eurų arba 3 795 litų. Vadinti tiek uždirbančius žmones turtuoliais, o jų didesnį apiplėšimą – socialiniu teisingumu, mano nuomone, tiesiog nesąžininga. Kai išgirsite politikus tariant žodžius „socialinis teisingumas”, nereikia belsti į medį, tris kartus spjaudyti per kairį petį, bet dėl visa ko pasitikrinkite, ar piniginė dar vietoje.

Ryčio Daukanto piešinys

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 1 d.

Šią savaitę mūsų miestą labiausiai sukrėtė ne žinia, kad, nepaisant visuomenės nuomonės, „Atgimimo“ vidurinė mokykla tikrai bus pertvarkyta į pagrindinę, o paprasto policijos pareigūno Donato S. žygdarbis. Šis drąsus trisdešimtmetis iš Leipalingio išdrįso mesti iššūkį visai lupikiškų Europos Sąjungos akcizų politikai, nepabijojo ryžtis lydėti tarnybiniu policijos automobiliu kontrabandinių cigarečių prifarširuotą vilkiką nuo Merkinės iki pat Lenkijos sienos. Kaip kažkada knygnešiai privertė carinę Rusiją panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, taip dabar tik bebaimiai vyrai ir moterys, policininkai, muitininkai ir paprasti keliauninkai per sieną gali sugriauti geležinę uždangą, skiriančią mus nuo pigaus kuro, alkoholio ir rūkalų Rytuose. Kaip pastebėjo vienas interneto komentatorius, aptarinėdamas pranešimą apie šį sulaikymą, Lietuvai Donatas S. nepadarė jokios žalos, nes cigaretės keliavo iš Baltarusijos į Lenkiją, o gal ir dar toliau. Gal pats laikas susiburti ir politinei jėgai, kuri pasiūlytų visuomenei Lietuvos, kaip kontrabandos tranzito šalies viziją. Esame įsipareigoję Europos Sąjungai taikyti ne mažesnius už Europos Komisijos nustatytąjį dydį akcizus, todėl panaikinti jų negalime. Bet galime turėti kiauras sienas ir pareigūnus, kurie nesistengs pastebėti, ką veža jų bendrapiliečiai. Žinoma, valstybės biudžete tuomet galima nė nebenumatyti pajamų iš akcizų, bet kaip jos bus kompensuotos, netrukus paaiškinsiu. Jeigu kontrabanda užsiimtų didžioji dalis Lietuvos gyventojų, akcizinių prekių jie atvežtų keliskart daugiau, negu gali suvartoti vidaus rinka. Todėl rūkalai ir degalai per nekontroliuojamas sienas sklistų iš mūsų šalies po visą Šengeno erdvę. O už juos gauti eurai bei zlotai būtų keičiami į litus ir leidžiami mūsų vidaus rinkoje. Padidėjus vartojimui, valstybė surinktų gerokai daugiau PVM, kuris kompensuotų akcizų netektis. Iš kontrabandos praturtėję lietuviai statytųsi namus, pirktų naujesnius automobilius... Atsirastų darbo ir tiems, kurie dėl savo prigimtinio sėslumo ar žioplumo keliauti per sieną nenori ar bijo. Gavę neoficialias instrukcijas, muitininkai galėtų neįdėmiai tikrinti tik lietuviškus pasus turinčius ir automobilius lietuviškais numeriais vairuojančius keliautojus, o užsieniečiai būtų kontroliuojami taip pat, kaip ir dabar, o gal ir dar atidžiau, kad neatimtų darbo iš mūsiškių.

Leiskite paklausti, kuo toks ekonomikos skatinimo planas prastesnis už kitus? Antai Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas tik per interpeliaciją išdrįso pasakyti, jog pristatyti butų renovacijos programą kaip ekonomikos skatinimo planą buvo klaida, nes gyventojai suprato, jog statybų verslas bus gelbėjamas jų sąskaita. Būtų nesupratę – viskas būtų tvarkoje. Mano plane viešieji, arba, tiksliau būtų sakyti, neviešieji ryšiai – irgi be galo svarbūs. Lietuvos, kaip kontrabandos šalies viziją kažkaip reikėtų atskleisti savo piliečiams, kad jie galėtų per būsimus rinkimus patikėti valdžios vairą šį planą įgyvendinsiantiems politikams, bet nuslėpti nuo Europos Komisijos, kad nesusilauktumėm sankcijų ar, neduok Dieve, nebūtumėm išmesti iš Šengeno zonos. Vyriausybė turėtų ir toliau viešai kalbėti apie kovą su kontrabanda, muitinė – rengti parodomuosius nelegaliai gabenamų prekių sulaikymus. Tik sulaikyti geriau kokį lenką ar baltarusį, kad savo piliečių nuo šios veiklos neatbaidytumėm.

Sovietmečiu puikiai įvaldę Ezopo kalbą, mes ir dabar puikiai sugebėtumėm suprasti, kas slypi po oficialiomis frazėmis. Pavyzdžiui, jeigu po šios savaitės skandalingojo sulaikymo seks ne pareigūno nušalinimas ir teismas, o tyrėjų tyla ir laukimas, kol visi šią istoriją užmirš, galėsime daryti išvadą jog panašus ekonomikos skatinimo planas jau iki manęs buvo protingų žmonių sugalvotas ir patyliukais įgyvendinamas.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 25 d.

Savaitgalį vėl žaisime šviesų junginėjimo žaidimus. Juk taip patogu visus metus spjaudyti ant realių ekologinių problemų, o kartą metuose vienai „Žemės valandai“ išjungti šviesą ir užsikabinti planetos gelbėtojo etiketę. Reaguodamas į tokią ekologinę veidmainystę, pernai, tuo metu, kai jūs sėdėjote tamsoje ir džiaugėtės, kokie esate ekologiški, savo namuose ir kieme įjungiau visus šviečiančius prietaisus, o ryškiai apšviesto namo nuotraukas patalpinau socialiniame tinkle „Facebook“ http://www.facebook.com/photo.php?fbid=103916632980951&set=a.103915352981079.3603.100000878447777&theater . Ačiū draugams, kurie tokį mano išsidirbinėjimą suprato, palaikė ir komentavo. Juokingiausia, kad šviesų degiojimą Lietuvoje pradėjo Druskininkai, kažkada garsėję, kaip vieta, kur gamta sugrąžina žmonėms sveikatą, o dabar tapę prabangia išlepintų poniučių grožio procedūrų, sintetinių tropikų bei dirbtinio sniego miestu. Juk ir mūsų naujoji sniego arena statoma iškirtus mišką ir „pakoregavus“ Avirės draustinio ribas. Tiems „koreguotojams“ visokios „žemės valandos“ tampa puikia proga nusimazgoti savo mundurą ir susikurti nūdien madingą pseudoekologinį įvaizdį. Valdžios kečiasi, o puolimas prieš gamtą tebesitęsia visoje šalyje. Naujausia jo išraiška – aistras kaitinantis Miškų įstatymas. „Jo pataisas svarstyti pradėję politikai su pirmaisiais klausimais kibo vieni kitiems į atlapus ir atskleisdami kardinaliai priešingą požiūrį ne tik į tai, ką galima ir ko negalima daryti miške, bet ir į konstitucines teises,“- rašo žurnalistas Renaldas Gabartas kovo 16 d. naujienų portale Alfa.lt.

Priminsiu, kad Aplinkos ministerija 2010 m. pradžioje įteikė Seimui Miškų įstatymo pataisas, kuriose pagal Konstitucinio teismo rekomendacijas buvo pateikti siūlymai, kokiais išimtinais atvejais miško žemė gali būti pakeista kitomis naudmenomis.

Šią savaitę grupės nevyriausybinių organizacijų išplatintame pranešime teigiama, jog 2010 metų pabaigoje Seimui skubos tvarka buvo įteiktos „patobulintos” Miškų įstatymo pataisos, pagal kurias miško žemės pakeitimas kitomis naudmenomis taptų ne išimtimi, o taisykle.

Antai 2 straipsnio pirmos dalies pakeitime siūloma pakeisti miško sąvoką, mišku laikant ne mažesnį kaip 0,5 ha plotą , o ne 0,1 ha plotą kaip yra pagal iki šiol galiojusį Miškų įstatymą. Išlikusių mažų miškelių, kurių plotas iki 0,5 ha, priskaičiuojama apie 7-8 tūkst. ha. Jų pervedimas į kitas naudmenas (želdinius) ženkliai sumažintų Lietuvos miškingumą. Siūlomuose 4 straipsnio 3 dalies pakeitimuose ir papildymuose numatoma daug atvejų, kada leidžiama skaidyti miško valdas, kai jos tampa mažesnės nei 5 ha. 11 straipsnio pataisose 8 punkte siūloma įteisinti 0,2 ha ploto namų valdų formavimą privačiose miško valdose. Ne tik „žaliųjų“, bet ir Prezidentės patarėjos teisės klausimais, konstitucinės teisės žinovės Rasos Svetikaitės nuomone, šitokia pataisa visiškai nesiderina su Konstitucinio teismo išaiškinimu dėl miško žemių pakeitimo kitomis naudmenomis tik išimtinais atvejais. 11 straipsnio pataisų 9 dalyje suformuluota išimtis, kai miško žemę paverčiamai naudingų iškasenų karjeru nereikalaujama kompensacijos nei už prarastą medienos prieaugį, nei už prarastas kitas miško funkcijas, o užtenka pasižadėjimo išeksploatuotą karjerą apželdinti mišku. Kaip sunkiai sekasi kovoti su jų kaime žvyro karjerą sumaniusiais eksploatuoti verslininkais, smulkiau galėtų papasakoti Margionių kaimo bendruomenė.

Planuojamas eksploatuoti žvyro ir smėlio telkinys yra apie 300 m atstumu nuo Dzūkijos nacionalinio parko ribos, ir nuo „Natura 2000“ teritorijų. Pradėjus eksploatuoti žvyro karjerą, ši veikla gali sunaikinti retų paukščių rūšių perimvietes, maitinimosi vietas ir turės neigiamą poveikį Dzūkijos nacionalinio parko buferinės zonos kraštovaizdžiui.

Beje, šiuo atveju vilčių teikia neabejingas Druskininkų savivaldybės administracijos požiūris. Praėjusių metų pabaigoje mūsų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius nedelsdamas atsakė į margioniškių pagalbos prašymą bei išreiškė nepritarimą žvyro ir smėlio karjero steigimui Margionių kaimo apylinkėse.

„Etnografiniuose kaimuose, visų lygių teritorinio planavimo dokumentuose įvertintuose, kaip svarbios Lietuvos kultūros paveldui teritorijos, turėtų būti plėtojamos kitos veiklos (turizmas, rekreacija, švietimas), o ne pramonė ar išteklių gavyba,“- rašė L.Urmanavičius.

Druskininkų savivaldybė kreipėsi į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentą ir buvo įtraukta į Margionių karjero steigimo poveikio aplinkai vertinimo procedūrą.

Belieka tik išsiugdyti tokį pat jautrumą ne tik kaimyninio rajono, bet ir Druskininkų savivaldybės gamtai, ir jokių specialių „žemės dienų“ nebereikės, nes tokios bus visos 365 metų dienos.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 18 d.

Net ir gyvendami kitame pasaulio pakraštyje, visą savaitę sekame Japonijos įvykius. Dauguma mūsų nei kada ten buvę, nei draugų ar pažįstamų turi, bet vis vien negalime abejingai žiūrėti, kaip ramus civilizuotų žmonių gyvenimas per keletą dienų virto tikru košmaru. Mane bene labiausiai stebina ne pačios katastrofos dydis, o tai, kaip Japonijos gyventojai ramiai ir tvarkingai reaguoja į užgriuvusias jų salą nelaimes. Kai kas nors tragiško nutinka, pavyzdžiui, kaimyninėje Rusijoje arba Artimųjų rytų šalyse, televizijos kanalai rodo šaukiančius ir besiblaškančius vyrus, raudančias moteris... Reportažuose iš Japonijos vyrauja vaizdai, kaip tenykščiai žmonės, praradę viską, ką buvo užgyvenę, ramiai tvarko nuolaužas, tvarkingai vorele evakuojasi iš pavojingų teritorijų, esančių šalia atominių elektrinių. Jokios gamtos stichijos nepajėgios sudrumsti jų rimties ir susikaupimo, todėl tikėtina, kad po visų bėdų, šalis ras jėgų greitai viską susitvarkyti ir netgi tie atkūrimo darbai išjudins lig šiol stagnavusią Japonijos ekonomiką. Tuo metu, kai rašiau šį tekstą, didžiausią nerimą pasauliui kėlė pranešimai, kad krizė Japonijos atominėse elektrinėse gali greitai tapti nebekontroliuojama. Žinau, kad toli ir mūsų tai nepalies, bet kažkur pasąmonėje vis tiek kirba „o jeigu?“. Iš ten jį be galo sunku iškrapštyti jau vien todėl, kad priklausau kartai, kuri puikiai prisimena Černobylio avariją, visą tą sovietinės valdžios melą ir mūsų nežinojimą, leidusį ramiai mėgautis pavasario šiluma, kai virš galvų slinko radioaktyvūs debesys. Anuomet ta apgaulė pakirto paskutinius pasitikėjimo valstybe likučius, pavertė ją milžinu molinėmis kojomis, kurį kažkam beliko pastumti. Mūsų žodyne tada atsirado naujas žodis „černobylietis“. Jauni vyrai, paskubomis mobilizuoti ir nusiųsti į avarijos zoną, grįžo be jokių matomų sužalojimų, bet radiacija iš vidaus naikino jų kūnus, o ne vienas ir be laiko atgulė į Ratnyčios pušyno smėlį.

Kaip beramintų mus atominės energetikos specialistai, neišvengiamai sumažės žmonių, pritariančių naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. O juk teisūs žalieji, sakydami, kad sprendimą dėl to turėjo priimti visi piliečiai, o ne vien šalies vadovai. Dar veidmainiškiau skamba nuogąstavimai, kad Baltarusija statys naują savo elektrinę pernelyg arti Lietuvos sienos, kai mes patys ilgai ir laimingai eksploatavom Ignalinos AE pasienio regione ir dabar tebesaugome ten branduolines atliekas. Bent jau man asmeniškai daug mieliau už spėliones, ar pakankamai saugi yra šiuolaikinė branduolinė energetika, važiuojant pro Seirijų miestelį, matyti ant aukščiausios kalvos išdygusias vėjo jėgaines ir žinoti, kad, kokia avarija benutiktų, jie neužterš visko aplink nematoma, bet mirtina spinduliuote. Man pernelyg brangi šita žemė, šitos pušimis apaugusios kalvos, raistai ir upeliai, kad dėl keliais centais pigesnės elektros energijos sutikčiau taikstytis su bent mažiausia rizika, kad visa tai taps gyventi netinkama evakuacijos zona. Jau užaugo karta, apie Černobylį girdėjusi tik iš tėvų pasakojimų, bet užkrėstoje teritorijoje aplink sprogusią atominę elektrinę gyventi vis dar negalima.

Anos savaitės pabaigoje daugiabučiuose gyvenantys druskininkiečiai savo pašto dėžutėse rado sąskaitas už vasario mėnesį suvartotą šilumą. Kadangi vasaris buvo išties šaltas, daugelis baiminosi, jog mokėti teks dar daugiau, negu už gruodį, kurio sąskaitos daliai miesto gyventojų išties sukėlė šoką. Vis dėlto šilumininkai mūsų pagailėjo – vasario sąskaitos savo dydžiu buvo panašesnės ne į gruodžio, o į sausio. Skirtingi namai už kvadratinio metro šildymą mokės gerokai tarpusavyje besiskiriančias sumas, bet bendra tendencija akivaizdi – gruodžio rekordų neviršysime. Man labiausiai įstrigo pranešimai, kad kitas šildymo sezonas gali būti pats brangiausias mūsų istorijoje. Ir tai mums sako ne kokie nors nekilnojamojo turto supirkinėtojai, o pati Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija.

„Rekordiškai didelė naftos kaina – dar vienas įspėjimas, kad pastaraisiais metais tik aukštyn lipanti gamtinių dujų kaina Lietuvai toliau kils. Ši žinia bloga visiems šalies miestams, kuriuose pagrindinę šilumos kainos dalį sudaro išlaidos iš Rusijos importuojamoms dujoms“, - sako jos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Rinkimai baigėsi ir dabar jau niekas jums nebežadės stebuklingu būdu atpiginti šilumą. Gelbėtis teks pavieniui, kraustantis į mažesnio ploto butus, malkomis kūrenamus būstus užmiestyje arba renovuojant daugiabučius namus. Prieš savaitę redakcijoje apsilankiusi Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros atstovė pateikė man daugybę skaičių, jos teigimu pagrindžiančių teiginį, jog renovuoti namus apsimoka net ir šiuo metu taikomomis gyventojų ne itin mėgiamomis sąlygomis. O man vis tiek labiau prie širdies malkos, nes už tą pačią kainą sušylu du kartus – pirmiausiai jas skaldydamas, o vėliau – kūrendamas.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 11 d.

Turiu rimtų priekaištų Užgavėnių šventės organizatoriams, kad jie blogai išvarė žiemą. Kur tai regėta, kad antrą kovo savaitę jaustumėmės kaip kokį gruodį. Jeigu dieną, kai saulutė pašildo, jau galima pamąstyti ir apie pavasarį, tai, vos tik ji pasislepia ar nusileidžia, balas vėl sukausto ledas. Jau ir paukščiai pamažu pradeda grįžti iš šiltesnių kraštų, o čia mes juos pasitinkame ledynmečio peizažu. Bjaurus mūsų nesvetingumas visu gražumu pasirodys vasaros pabaigoje, kai Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas. Arenas dar šiaip taip užbaigsime, o štai viešbučių atvyksiantiems į Lietuvą krepšinio sirgaliams taip ir nepasistatėme. Alytiškiai suplanavo, kad šiame mieste vyksiančių varžybų dalyviai gyvens Druskininkuose, tai čia mums tik į naudą, bet jau pasigirsta žinių apie visuose miestuose ketinamas kelti viešbučių kambarių kainas, ir pasiūlymus apnakvydinti sirgalius už 50 litų miegmaišiuose ant grindų. Įtariu, kad pasielgsime tradiciškai lietuviškai, kaip Palangos bobutės, kurios tą vieną vasaros savaitgalį, kai būna geras oras ir šiltas vanduo, užkelia kainas iki beprotybės ir nuomoja vietas šikinyko palėpėje arba rūsio kampe. Valstybė ką nors reguliuoti čia nelabai gali, ne Kinijos olimpiada... Galėtų nebent miestų, kuriuose vyks čempionatas, savivaldybės skubiai išnuomoti sklypus, kuriuose konkurso būdu atrinktos bendrovės pristatytų pigių laikinų karkasinių namelių, bet kas juos statys tokiam trumpam laikui. O štai lupikavimas mums tiesiog įaugęs į kraują – jei jau kurioje srityje atsiranda paklausa, kainas kaip mat užkeliame. Užsieniečius kažkodėl vis dar įsivaizduojame kaip pinigų maišus, kurie už kiekvieną smulkmeną neskaičiuodami pluoštais kloja eurus... Tik tie krepšinio sirgaliai dažniausiai būna visai ne milijonieriai ir, juolab, nenusiteikę mokėti astronominių sumų už nakvynę vėlyvojo akmens amžiaus sąlygomis. Gyventi be dušo, tualeto ir patogios lovos europiečiai atprato dar tada, kai mūsų proseneliai gyveno dūminėse pirkiose. Bus gera proga apsijuokti prieš visą Europą. Ant grindų pernakvojęs sirgalius į šią šalį daugiau gyvenime neužsuks. O daugiausiai problemų turėsime dėl viešųjų tualetų stygiaus. Prieš ir po varžybų išgėrusiems alaus svečiams nori nenori kažkur teks šlapintis. Apie tam pritaikytų vietų gausą ir surandamumą liudija pranešimai, kaip užsieniečiai Lietuvoje periodiškai nubaudžiami už tai, kad gamtinius reikalus atlieka ant reprezentacinių pastatų kampų. Druskininkuose žinau vieną viešąjį tualetą Gydyklų parke, šalia Pramogų aikštės. Ir viskas. Prispirs reikalas kur nors ties Vytauto ir Čiurlionio gatvių sankryža, tai nors į kelnes daryk, o jei dar esi užsienietis ir užkalbinti praeiviai nesupranta tavo kalbos, tai tik tokia galimybė ir belieka. Nieko keisto, pirmąsias lentines tupyklas statyti mus privertė okupacinė vokiečių kariuomenė per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet dzūkai ir toliau drąsiai tūpdavo artimiausiame miškelyje. Vienas neraviškis XX a. pradžioje „didelį reikalą“ visuomet stengėsi atlikti tik savo grikiuose, o XXI a. pradžioje vienas mano svečias, išgirdęs pasiūlymą pasinaudoti name esančiu „Gustavsbergu“, vis tiek eina už klėties ir išsitraukia savo „dešrą“ tiesiai prieš kaimynės langus. Dušas ar vonia, be kurių britas jau XIX a. neįsivaizdavo savo gyvenimo, mums taip ir netapo kasdiene būtinybe. Juk ne veltui pokario metais Druskininkų kurorte veikė nuutėlinimo stotis. Dažnas kurorto varguolis, turėdamas namie vonią, maudosi kuo rečiau, kai jau pradeda kasytis, o panaudotą vandenį iš vonios pila į tualeto bakelį. Kažkada Alytuje už tuomet žvėrišką kainą nuomojausi antrą namo aukštą iš tokio taupaus pensininko, kuris, kai tik išgirsdavo, jog mes plauname indus, klūpodavo pirmajame aukšte prie skaitiklio ir žiūrėdavo, kaip greitai jis sukasi. Gal todėl dabar vanduo, atitekantis vamzdžiais iš šulinio be jokių skaitiklių, mūsų namuose tapo vienu iš svarbesnių pastarojo gyvenimo etapo kokybės požymių.

Nesinorėtų pabaigti tokiomis neskaniai kvepiančiomis temomis, juolab, kad šį savaitgalį švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Mūsų valstybei sukako dvidešimt vieneri, o tai mano kartai iškart primena, jog ilgą laiką būtent nuo tokio amžiaus galėjome legaliai pirkti alkoholį. Tik kažkaip nepamenu, kad kas būtų sulaukęs 21 metų jo taip ir neparagavęs. M.Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos kartos jaunimą alkoholizmas praretino taip pat skaudžiai, kaip ir vyresniuosius, laisvai gėrusius prie L.Brežnevo, arba jaunesniuosius, porevoliuciniais 1991-1992-aisiais mačiusius be jokių licencijų ir banderolių parduodamus gėrimus kiekviename kioskelyje. Lupikiškais akcizais ir parduotuvių darbo laiko ribojimu tautą nuo gėrimo bandantys atgrasyti mūsų politikai lipa ant to paties grėblio, kaip ir M.Gorbačiovas, beje, ką tik atšventęs garbingą jubiliejų, tik aniems nuo to grėblio koto dar žymė ant kaktos neišryškėjo.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 4 d.

Sveiki, sulaukę pavasario, bent jau kalendorinio, nors žemę dar kausto įšalas, o pusnys dengia laukus. Sveiki, sulaukę ir naujos vietinės valdžios, nors ji ne ką skiriasi nuo tos, kuri čia šeimininkauja pastarąjį dešimtmetį.

„Rinkimai baigėsi, taigi nereikia čia politikuoti...“- pirmadienį sakė Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius žmonėms, susirinkusiems į profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir „Atgimimo“ mokyklos profesinės sąjungos surengtą „apskritojo stalo“ diskusiją dėl Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos likimo.

Taigi, mieli druskininkiečiai, atidavėte savo balsus ir žaidimas demokratija baigtas, dabar jūsų nuomonė niekam neįdomi ir niekas čia neketina į ją atsižvelgti.

Ketinau į tą diskusiją neiti, nes per pastaruosius metus viešų ir pusiau uždarų pokalbių šia tema būta daugybė ir visuose vis iš naujo skambėjo tie patys teiginiai. Savivaldybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tvirtina, jog prieš dešimtmetį sugalvotas Druskininkų savivaldybės švietimo įstaigų pertvarkos planas įgyvendinamas sėkmingai ir nėra čia ko paskutiniame etape nuo jo nukrypti, o „Atgimimo“ mokyklos mokytojai įrodinėja, kad mokykla dar galėtų kitais mokslo metais sukomplektuoti 11 klases, o ateityje netgi tapti antrąja mūsų savivaldybėje gimnazija.

Kadangi jokio privataus intereso šioje istorijoje neturiu – nei „Atgimimo“ mokykloje besimokančių vaikų, nei dirbančių giminaičių, tai į visą tą ginčą galiu daugmaž objektyviai žvelgti iš šalies ir dėstyti savo pastebėjimus bei nuomonę per daug nesukdamas galvos, ar dėl to kas nors supyks, ar įsižeis.

Pirmiausiai mane nustebino profsąjugiečių nesugebėjimas aiškiai formuluoti savo reikalavimų ir jų pagrįsti įtikinamais argumentais. Suprantu, kad Druskininkų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui Vytautui Lučinskui švietimo reikalai pakankamai tolimi, bet ir mokytojų pasisakymuose akivaizdžiai girdėjosi vienintelis interesas – nuogąstavimai dėl savo darbo vietų. O jų susirūpinimas mokinių likimu skambėjo jau taip pritemptai ir deklaratyviai, kad rodės, jog ir patys pasisakantieji netiki tuo, ką kalba.

Per pastaruosius du dešimtmečius, o gal ir dar seniau man neteko girdėti, kad kur nors moksleiviai būtų taip žeminami, kaip šiame susitikime. Nuo pat susitikimo pradžios Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius ir Švietimo skyriaus vedėjas Jevgrafijus Samuchovas atkreipė dėmesį, kad į salę, kurioje vyko diskusija, atėjo keliolika moksleivių, kurie, pasak jų, neturi teisės reikšti nuomonę ir netgi klausytis, nes tai, neva „gali traumuoti nepilnamečius“. Valdininkai puolė tardyti vaikus, kiek ir kuriam iš jų metų, užsirašinėti pavardes. Puiki „pilietinio aktyvumo“ mokykla! Žinokite savo vietą –galėsite pasireikšti tik tada, kai per kokią nors malinauskinę talką reikės alkoholikų apvemtas šiukšles iš kurorto parkų surinkti. Ir keisčiausia, kad į diskusiją atėję jaunuoliai tokias žaidimo taisykles priėmė nuleidę galvas, paklausti, sakė savo pavardes, skubėjo išsmukti lauk ir nė vienas nedrįso juos žeminančių valdininkų kur nors toliau pasiųsti. Traumuoti nepilnamečius galėjo nebent diskusijos dalyvių išsakytas požiūris į juos, kaip į nereikalingą priedą prie moksleivio krepšelio, statistinį vienetą. Arba J.Samuchovo nostalgija tiems laikams, kai, anot jo, buvo statomos bei pertvarkomos mokyklos, ir mokiniai ėjo „ten, kur jiems buvo pasakyta“. Gūdžiausia ne tai, kad toks sovietinės epochos šlovintojas vadovauja švietimo sistemai, bet kad niekas į akis nedrįsta jam pasakyti, jog savo pelėsiais dvokiančią nuomonę gali pasilaikyti partijos bičiulių vakarėliui. Stebina ne valdininkų arogancija, bet savo nuomonės išsakyti susirinkusių pedagogų nuolankumas ir baimė. Jeigu tą mokyklą tikrai reikia uždaryti, tai pirmiausiai ne dėl mokinių stygiaus, o todėl, kad be akademinės laisvės dvasios neįmanomas šiuolaikinis ugdymo procesas. Ką, išskyrus nuplakto baudžiauninko kompleksus, gali perduoti šie dėl savo darbo vietų drebantys žmonės mūsų vaikams? Nė vienos, dvi ar penkios gimnazijos bus mūsų kurorte, sprendžia ne kažkokios komisijos ar komitetai. Sprendžiate jūs. Arba savo noru atsisakote teisės spręsti, mąstyti, diskutuoti... Kartą per ketverius metus atiduodate savo balsą ir vėl liekate kilimėliu prie durų, į kurį visi valosi kojas.