Latežerio tvoros byloje – Vijūnėlės dvaro skandale išbandyti metodai

Šią savaitę Druskininkų miesto apylinkės teismas paskelbė sprendimą dėl kurorto mero Ričardo Malinausko sodybos Latežeryje likimo. Merui teks nusigriauti į Ratnyčios upę įsibridusios tvoros dalį, lauko židinį ir stoginę, bet namas gali likti stovėti ten, kur jis yra.

Žinoma, tai dar nereiškia, kad jau rytoj garsioji tvora grius. Teismas numatė 6 mėnesių terminą sprendimui įvykdyti, kuris bus pradėtas skaičiuoti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. O ta diena gali ateiti dar negreitai, nes sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Druskininkų miesto apylinkės teismą.

Gali būti, kad skųsti sprendimą, išsamiai jį išnagrinėjusi, nuspręs viešąjį interesą šioje byloje ginanti Kauno apygardos prokuratūra. Ir jau tikrai turėtų skųsti R.Malinauskas, kuris ne kartą yra pasakęs, kad negriaus tvoros „kiek tai bekainuotų“.

Latežerio sodybos byloje yra įdomi detalė, šiek tiek primenanti kitą garsų mūsų krašto skandalą – Vijūnėlės dvaro bylą. Mėgstu tikslumą, todėl pacituosiu iš pranešimo, kurį išplatino Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja Asta Bundonė: „Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad Latežerio kaimui nuo 2015 m. kovo 16 d.  Kultūros paveldo apsauga netaikoma, todėl teismas nevertino ieškinio, atsiliepimų dalies ir kitų pateiktų dokumentų, susijusių su Kultūros paveldu“.

Kol neprasidėjo bylinėjimasis dėl R.Malinausko sodybos, Latežeris buvo architektūros paminklas, gatvinis kaimas, savaimingai susiklostęs XIX a. viduryje.

„Būdingos dvipusės, netaisyklingo plano sodybos su 4-7 pastatais. Palei šiek tiek vingiuotą pagrindinę gatvę šonu į ją stovi viengalės arba dvigalės pirkios, netoli jų – svirnai, prie gatvės arba sklypų gilumoje – tvartai ir kluonai. Išliko vertingų XIX a. viduryje- XX a. pirmosios pusės apvalių arba tašytų rąstų pastatų (dvigalių ir viengalių pirkių, svirnų, kluonų, tvartų). XIX a. pab. – XX a. pr. pirkios iš tašytų rąstų, apkaltų lentomis, svirnai su keturstulpiais galiniais priesvirniais arba užlomis, pastatyti ant kertinių akmenų arba stulpelių. Kluonai nedideli, dvišlaičiais gegninės konstrukcijos stogais, su šoninėmis durimis,“- rašo apie Latežerį Visuotinė lietuvių enciklopedija (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 562 psl.).

Ir staiga 2015 kovo 16 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos darbotvarkėje atsiranda punktas „Aštuoniolikos sodybų gatviniam kaimui (u.k. 10339, AtV783), esančiam Latežerio k., Druskininkų sav., teisinės apsaugos reikalingumo klausimas“. Po metų jau jokia Specialiųjų tyrimų tarnyba neišaiškins, ar toks sutapimas, kad apsaugą užsimota naikinti būtent tada, kai prasidėjo teisminiai ginčai ir toks panaikinimas buvo naudingas R.Malinauskui, yra atsitiktinis, ar kažkas kažkam, kaip garsiojoje Vijūnėlės dvaro byloje, telefonu davė „zadaniją“ (lietuviškai – užduotį).

Svarstymo rezultatas buvo stebėtinai palankus merui. 2015 kovo 16 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nutarta (protokolo Nr. VT2 – 15): „Aštuoniolikos sodybų gatviniam kaimui, esančiam Latežerio k., Druskininkų sav., teisinė apsauga nereikalinga“.

Netrukus R.Malinausko advokatas G.Černiauskas šį sprendimą pateikia teisėjai L.Jakubauskienei ir prašo teismo įtraukti jį į bylą. Teismas sutinka, nors jo nagrinėjamų leidimų statybai išdavimo metu Latežerio teisinė apsauga dar galiojo. Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas tampa lemiamu argumentu atmesti visą su paveldosauga susijusią prokuratūros skundo dalį. Argi ne stebėtinai palankus sutapimas?

Naujų sutapimų galime tikėtis ir nagrinėjant šią bylą aukštesnės instancijos teismuose. Panašu, kad juos ruošia Druskininkų savivaldybė, kurios taryba, opozicijai aktyviai protestuojant, patvirtino sprendimą „Dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių integravimo į Druskininkų savivaldybės bendrojo plano korektūros sprendinius“. Liberalų sąjūdžio ir Mišrios frakcijos atstovai įsitikinę, kad  „minėto specialiojo plano sprendiniais siekiama panaikinti pakrantės apsaugos juostos galiojimą Vijūnėlės tvenkiniui bei Ratnyčios upei Latežerio kaime“.

Nebeliks apsaugos juostos – nereikės griauti nei tvoros, nei stoginės, nei lauko židinio. Kurių galų laikytis įstatymų, jeigu galima juos pakeisti taip, kaip reikia Šeimininkui?

LSDP apsivalė, bet Druskininkai – dar ne

Akivaizdu, kad ne pirmą mėnesį mažėjantys socialdemokratų partijos ir jos pirmininko reitingai suveikė kaip skambutis. Įgavę inerciją tie procesai jau nesustotų iki rudens. Iki rinkimų.

Iniciatyvos suvaldyti krizę ėmėsi patyrę socialdemokratų valdybos nariai, nes pats partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius to nesugeba arba nenori daryti.

Pirmas toks veiksmas buvo atsisakymas teikti Povilo Gylio kandidatūrą į ministrus. Tų kelių balandžio dienų, nuo to laiko kai Rolandas Paksas jį pasiūlė, socialdemokratams pakako pamatyti, kad A.Butkevičiaus vyriausybei iki visiško autoriteto praradimo tetrūksta Garliavos įvykių herojaus.
Bet ilgalaikėje perspektyvoje socialdemokratų partijos reputacijai labiausiai kenkia ne koalicijos partnerių kvailiojimas, o savas skandalų herojus – Druskininkų meras. Jau keletą metų partijos bičiuliams tai bando išaiškinti Švedijoje socialdemokratijos mokęsis LSDP etikos komisijos narys Arkadijus Vinokuras.

Priminsiu, kad Vijūnėlės dvaro skandalas tėra vienas iš daugelio, nors ir garsiausiai nuskambėjęs. Socialdemokratų valdyba žino, kad artimiausiu metu tie skandalai nesibaigs. Pavyzdžiui, balandžio 11 dieną Druskininkų teismas skelbs sprendimą dėl Malinausko sodybos Latežeryje, pastatytos Ratnyčios upės apsaugos juostoje, griovimo.

Buvau daugumoje šios bylos teismo posėdžių ir spėju, kad viešąjį interesą ginanti prokuratūra šią bylą laimės. Visi apie tai paskelbs ir tai būtų dar vienas smūgis socialdemokratų reputacijai. Bet buvo įmanoma iki to laiko simboliškai sustabdyti R.Malinausko narystę partijoje ir Malinausko skandalai liks tik jo vieno problema.

O jam tai nėra didelė problema, nes Druskininkų rinkėjai R.Malinauskui atleistų bet ką, kas nuskandintų bet kurį kitą šalies politiką. Kas kita – visos Lietuvos rinkėjų santykis su socialdemokratų partija. Jie girdi Druskininkų skandalų atgarsius ir daro išvadas apie visą partiją. Todėl buvo sumanyta simboliškai nutraukti tą sąsają. Tačiau buvo likęs klausimas, ar taip pasielgti leis Malinausko ambicijos.

Mat tas žmogus turi savigarbą, kelis kartus viršijančio jo ūgį ir politinį svorį. Kartais tai padeda pasiekti tikslų, bet politikoje neišvengiamai tenka daryti ir kompromisus.

Vietoje kompromiso pamatėme trankymą durimis.

Nacionalinę žiniasklaidą tai paskatino spėlioti, kas bus toliau.

Dalis spėlionių, mano nuomone, pademonstravo visišką Druskininkų politinės padėties nesupratimą. Pavyzdžiui, Eglė Semoškaitė naujienų portale „Delfi“ antradienio vakarą rašė: „R. Malinausko pyktis nepraeis, jis kurs visuomeninį komitetą, kels savo kandidatą Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje“.

Ko jam į tą Seimą? R.Malinauskas vertina savo separatistinę Druskonecko Liaudies Respubliką labiau už bet kokį Seimo nario mandatą ar ministro postą? Kurių galų jam tapti vienu iš 141, jeigu čia yra Dievas ir Karalius viename asmenyje?

Mano nuomone, į jokią kitą partiją R.Malinauskas nestos – lauks kol partijos valdyba jo atsiprašys ir maldaus sugrįžti atgal. Bet pats to proceso neskubins, nes dabartinė padėtis jam patogi – gali visiškai nekreipti dėmesio į politinę etiką ir susitelkti į teisinę gynybą nuo užgriuvusių skandalų, panaudodamas tam visus savivaldybės resursus, o taip pat priešų triuškinimą.

Dar keisčiau skamba žiniasklaidoje pasirodę spėlionės, kad įsižeidęs R.Malinauskas gali iškelti vienmandatėje Lazdijų – Druskininkų apygardoje kažkokį nepartinį savą žmogų prieš K.Miškinienę. Kurių galų jam to reikia, jeigu K.Miškinienė, iki išrinkimo į Seimą ėjusi mero pavaduotojos pareigas Druskininkų savivaldybėje, per visą kadenciją prieš R.Malinauską nė karto net cyptelėti nedrįso. Juo labiau, kad Seime ji taip ir netapo reikšminga politike, nors avansu gavo pavadovauti gan svarbiam Socialinių reikalų ir darbo komitetui.

Ką galvojo LSDP frakcija, patikėdama tokį postą jokios politinės patirties neturinčiai poniai iš provincijos, dabar jau ne taip ir svarbu, bet panašu, kad K. Miškinienės vadovaujamas Seimo komitetas sugebėjo sužlugdyti svarbiausią šios valdančiosios koalicijos darbą – naują socialinį modelį. Pirmiausiai vilkino svarstymą, kad socialinis modelis nepatektų į Seimo rudens sesijos darbotvarkę, o dabar pateikė tokį sumaitotą rezultatą, kad spjaudosi ir darbdaviai, ir reformą kūrę mokslininkai.

Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje pasigedau Druskininkų savivaldybės paminėjimo

Šv. Velykų naktį persukę laikrodžius visą savaitę gyvename tarsi persivalgę pašvinkusių margučių. Dar nesutikau žmogaus, kuris sakytų, kad tas laikrodžių sukiojimas jam teikia malonumą ar bent neturi neigiamų pasekmių.

Dažniausiai mano draugai minėjo, kad vakare sunku užmigti įprastą valandą. Jeigu anksčiau 23 valandą ar dar kokiu pusvalandžiu vėliau jie ramia sąžine išjungdavo televizorių ir kompiuterį, atsisveikindavo su „Facebook“ draugais ir palinkėdavo labos nakties kieme prieš mėnulį staugiančiam šuniui, atsiguldavo į lovą ir akimirksniu persikūnydavo į sapnų karalystę, tai dabar, padarius tą patį, akys kategoriškai atsisako užsimerkti. Prasivartę lovoje valandą ar net kelias, ryte negirdime žadintuvo arba, jeigu jo melodija tokio šlykštumo, kad jos niekaip neįmanoma ignoruoti, keikdamiesi atsikeliame ir šlitinėjame po namus pusiau užmerktomis akimis.

Dar baisiau, kai tokie suzombėję žmonės, susivertę trigubą dozę kavos, taip ir nepabudę vairuoja automobilius. Juk reikia kažkaip nusigauti į darbą, nuvežti vaikus į mokyklą ar dar kažkur atsirasti nustatytu laiku. Perverčiau pastarųjų dienų policijos užregistruotų įvykių suvestines ir aptikau daugybę eismo įvykių, kuriuos paaiškinti įmanoma tik sumažėjusiu vairuotojų budrumu. Važiavo, nepamatė, atsitrenkė... Išsimiegoję gal būtų pamatę.

Sprendimą dar penkeriems metams pratęsti paiką laikrodžių sukiojimo tradiciją, atėjusią iš tų laikų, kai didžioji dalis industrinio pasaulio gyventojų dirbo prie staklių didelių koncernų gamyklose virš galvų šviečiant kaitrinėms lemputėms. Panašiai kaip mūsų profesinės sąjungos vis dar mala liežuviais apie engiamą darbininkų klasę, jos sukurtą pridedamąją vertę pasisavinančius kapitalistus ir panašų XIX a. marksistinį mėšlą.

Tačiau Europos Komisija buvo užklaususi valstybių Europos Sąjungos narių vyriausybių, ar verta tą sukiojimą pratęsti. A.Butkevičiaus vyriausybė, kaip visuomet, gavusi tokį raginimą sudarė dar vieną darbo grupę ir užmiršo. Nes nebuvo laiko – reikėjo skubiai vykdyti vieno labai gražaus kurorto mero „zadanijas“.

Prisiminė tik tada, kai EK pranešė pratęsianti laikrodžių sukiojimo direktyvą, nes niekas tam nepaprieštaravo. Tada skubiai buvo surašytos išvados, kad ir Lietuvoje tam sukiojimui beveik niekas neprieštarauja, tiesioginės žalos dėl to nepatiria, o neišsimiegojimas išvis nekenkia sveikatai. O juk tikrai, dar nė vienas pacientas šeimos gydytojui nesiskundė, kad persuktas laikas būtų sulaužęs koją ar ranką, nuo to pradėtų viduriuoti arba nelaikytų šlapimo. Nebent jūsų laikrodis kabojo kažkur labai aukštai ir siekėte jo rodyklių užsilipęs ant klibančios kėdės. Tiesioginės žalos nėra, o netiesioginės niekas nesiteikė suskaičiuoti, nes darbo grupei niekas tokio nurodymo nedavė. Panašiai kaip melavusio Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko žodžiuose staiga nebeliko jokio melo, kai juos nagrinėti ėmėsi VTEK ir prokuratūros išminčiai. Jūs skaitote ir akivaizdžiai matote, kad yra, bet teisės specialistai gali į akis jums sakyti, kad juoda yra ne visai juoda, o kažkoks pilkos spalvos atspalvis, taigi beveik balta.

Po penkerių metų laikrodžių sukiojimo tema bus iš naujo nagrinėjama EK. Tuo metu, kai reikės pranešti oficialią Lietuvos nuomonę šiuo klausimu, kaip tik bus besibaigianti dar viena Seimo kadencija. To, kurį išrinksime šių metų rudenį. Nepulsiu agituoti balsuoti už tuos, kas bent jau sugebėtų neužmiršti tą nuomonę pateikti. Kai prasidės rinkimų kampanija, nė vienas iš kandidatų juk neprisipažins pritariantis laikrodžių sukiojimui. Prisiminti privalome mes, rinkėjai.

O vakare, laiku negalėdamas užmigti, dar ir dar kartą skaitysiu Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą. Šį kartą joje išvardinti Rusijos propagandą Lietuvoje platinantys informacijos šaltiniai ir prieš mūsų šalį veikiantys aktyvistai. Druskininkų savivaldybės tarp jų neradau, nors pastarojo meto skandalų metu atskleistas jos vadovų veikimo būdas, mano nuomone, užmušdamas piliečių tikėjimą, kad šioje šalyje galime gyventi skaidriai ir sąžiningai, padarė gerokai didesnę žalą Lietuvai už visus vaišvilas, nakus ir paulauskus drauge sudėjus. Turbūt pamiršo įrašyti, nes baigė rengti jau po laikrodžių persukimo, todėl tikėtina, kad normaliai neišsimiegoję.

Sveikinu su Kristaus prisikėlimo švente!

Net jeigu šis laikraščio numeris pateks jums į rankas dar iki šv. Velykų, nebus didelės nuodėmės, jeigu jau dabar pasveikinsiu jus su Kristaus prisikėlimo švente.

Ir nereikia čia burti kažką apie atbundančią gamtą, virsmą, pagoniškas šventės šaknis ir komercinius jos aspektus. Arba jums Kristus jau prisikėlė, ir ši žinia skatina džiaugtis bei dalintis džiaugsmu su kitais, arba paprasčiausiai nėra ką švęsti.

Ne margučiai ir žolę rupšnojantys triušiukai, o žengiantis iš kapo žmonijos gelbėtojas yra šios šventės centrinė figūra. Vos tik mes pabandome jį ištrinti iš savo tradicijų ir padaryti Velykas kažkuo tinkamu visokių pažiūrų ir visų religijų žmonėms, patys pavirstame sentimentaliais žolėdžiais, tinkančiais būti tik plėšrūnų maistu.

Ypač tai tapo akivaizdu po antradienio išpuolių Briuselyje – savo krikščioniškų šaknų besigėdijančios Europos Sąjungos sostinėje. Jau matau tendenciją kalbėti apie terorizmą atsietai nuo jo ideologijos – agresyvios islamo interpretacijos. Tarsi tai būtų kažkokie pavieniai bepročiai, šaudantys ir sprogdinantys dėl pramogos ar savo prigimtinio blogumo. Nes pripažinus, kad neapykantos šaknys – ideologijoje, tektų ją kriminalizuoti.

Europos pokarinė patirtis išgyvendinant nacizmą galėtų būti sėkmingai prisiminta ir panaudota.

Komentuodamas mano įrašą šia tema socialiniame tinkle „Facebook“, teisininkas Andžej Čaikovski teigė, kad reikia matyti teroro aktus kompleksiškai, matyti jų sąsajas, o ne apsimesti, kad tai pavieniai nusikaltimai ir drausti gilintis į priežastis, motyvus bei daryti apibendrinimus.

„Nereikia kurti naujų įstatymų, užtenka nuosekliai taikyti baudžiamąją atsakomybę už raginimus diskriminuoti ir kurstymus smurtauti ar net kurstymus nužudyti. Ir religinės pareigos negali atleisti nuo atsakomybės minėtais atvejais,“- paaiškino teisininkas.

„Teisėsauga žino jų adresus, žino imamus mečetėse, kurie kiekvieną penktadienį stumia neapykantos ir prievartos propagandą prieš šalis ir santvarkas, kuriose gyvena: Belgijoje, Britanijoje, Prancūzijoje ir dar daug kur kitur. Nėra tik noro ir pasiryžimo įgyvendinti jau veikiančius įstatymus, nes politikai, kaip tie kvaili feisbuko gyventojai, tikisi, kad kaip nors galima bus susitvarkyti ir taip, kaip nors susitarti, kaip nors perauklėti, kaip nors integruoti, nors visiškai akivaizdu, kad tai nebeveikia, ir neveiks niekada, “- trečiadienį rašė naujienų portale „Delfi“ Andrius Užkalnis.

Europa kartą jau išsigelbėjo nuo radikalaus islamo išpažinėjų antplūdžio, bet tada ji buvo visiškai kitokia ir nebijojo iškelti vėliavų su kryžiais. Galima sakyti, kad tuometiniai europiečiai buvo labiau panašūs į šiuolaikinius Islamo valstybės kovotojus, bent jau savo tikėjimo stiprumu.

Įsivaizduoti, kad kažką panašaus įmanoma pakartoti dar kartą, galėtų tik visiškai atitrūkę nuo tikrovės fantazuotojai. Tačiau europinės tapatybės krikščioniškų ir judėjiškų šaknų pripažinimas yra bene vienintelis būdas kažkaip apsibrėžti, kas mes esame. Tada ir pabėgėliai iš kitų pasaulio kraštų, ieškantys prieglobsčio saugioje ir sočioje Europoje, pradės mus gerbti.

Paskutinieji gyvi europiečiai šiandien yra ne Briuselio ar Paryžiaus aktyvistai, susirūpinę, kad viešas šv. Velykų paminėjimas neįžeistų musulmonų bendruomenės jausmų, o Ukrainos savanoriai, ginantys savo šalies europietišką pasirinkimą nuo samdinių iš Rusijos. Ir naujoji Žana d‘Ark – Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko, pagrobta ir šią savaitę nuteista 22 metus kalėti už tai, kad gynė savo tėvynę.

Už taiką Ukrainoje melstis šiandien jau vėlu, nes sunku būtų kalbėti apie kažkokį Minsko sutarties laikymąsi, kai vėl vyksta tikrų tikriausi mūšiai. Savanoris Semionas Kabakajevas savo „Facebook“ paskyroje rašo, kad prie Donecko teroristai puola Avdejevkos kryptimi visą dieną: „Pirmiausiai į ataką eina vietinė patrankų mėsa. O kai ateina lemiamas momentas, įsitraukia reguliarioji Rusijos kariuomenė. Kovo 22 d. buvo sužeisti 5 mūsų kariai, bet priešas patyrė kelis kartus didesnius nuostolius“.

Kol Europa gedi Briuselio aukų, Rusija būtinai pasinaudos proga ne tik užimti vieną kitą kaimą Rytų Ukrainoje, bet ir supjudyti tarpusavyje europiečius. Jiems reikia, kad lietuviai bijotų ir nekęstų lenkų, lenkai – vokiečių, vokiečiai – prancūzų, vengrai – visų savo kaimynų, graikai, italai ir ispanai jaustųsi nuskriausti šiaurinių europiečių, o britai pasiskubintų palikti ES.

Todėl prie šv. Velykų stalo maldoje prisiminsiu visus, kam šią – svarbiausią metų šventę – teks švęsti karo apkasuose, pabėgėlių stovyklose ir ligoninėse.

O jūsų namams, mieli skaitytojai, palinkėsiu prisikėlusio Kristaus nešamos ramybės!

Asilas iš duobės niekur nelips

„Ko jūs norėjote, kad sudarytume iš ministerijos grupę ir apiplėštume banką? Ar atspausdintume pinigus?“ – klausia žurnalistų Švietimo ministrė A.Pitrėnienė. Tarsi dabartinė Vyriausybės veikla ir ministerijos sprendimas atimti pinigus iš vaikų taip jau smarkiai skirtųsi nuo tų dviejų būdų gauti pinigų. Mat šeši milijonai eurų, kuriuos Švietimo ir mokslo ministerija teigia radusi streikavusių pedagogų atlyginimams didinti, švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės nurodymu buvo atimti iš moksleivių popamokinei veiklai finansuoti skirtų lėšų, vadinamų Neformaliojo vaikų švietimo pinigais.

O man vis tiek keistai atrodo ministrai, svajojantys apiplėšti banką. Jau geriau „Teleloto“ bilietus pirktų. Irgi beviltiškai varguoliška, bet kažkaip moraliau skamba.

O štai Tarptautinio valiutos fondo misija savo ataskaitoje pažymi, kad Lietuvos eksportas yra pakankamai konkurencingas, tačiau gali patirti spaudimą, jei išliks dabartinės atlyginimų ir produktyvumo tendencijos.

„Esant tokioms aplinkybėms būtų protinga apsvarstyti būtinybę susilaikyti nuo minimalaus atlyginimo didinimų bent jau iki tol, kol tokius didinimus būtų galima pagrįsti produktyvumu ir padidėjusiu konkurencingumu,“- rašo TVF ekspertai.

Taip ir matau, kaip prieš Seimo rinkimus čia kas nors juos išgirs ir puls praktikuoti susilaikymą.

Dabar jiems svarbiausia – kaip nors pratempti iki rinkimų. Bet kokia kaina neleisti, kad į viešumą vienas po kito lendantys skandalai sugriautų valdančiąją koaliciją ir koalicinę vyriausybę. Jokių pirmalaikių rinkimų, nes kiekviena buvimo valdžioje diena turi savo kainą. Net ir su asilu duobėje save palyginusio ministro.

Prisiminkite ne Vijūnėlio skandalą, o kitą bylą, kurioje „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis, europarlamentaras Rolandas Paksas įtariamas prekiavęs poveikiu. Prokurorai ir STT paskelbė, kad jis įtariamas, kad, tarpininkaujant „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės vadovui Gedvydui Vainauskui, sutarė paimti 15 000 eurų už „Norfos“ pastato Prienuose sėkmingą priėmimą eksploatacijai. Tai turėję padaryti statybų inspektoriai – taip pat aplinkos ministro K.Trečioko pavaldiniai. Štai jums ir atsakymas, kodėl R.Paksas liepia K.Trečiokui neskubėti atsistatydinti. O kur dar visi renovacijos reikalai, kur kiekvienas sprendimas gali lemti statybų bendrovėms milijoninius pelnus ar nuostolius.

Todėl asilas iš duobės niekur nelips. Net jeigu prisidirbo iki kraštų, ir visi tai mato.

Todėl premjeras A.Butkevičius bando apsimesti praradusiu teksto suvokimo dovaną. Skaito savo, ministro, Druskininkų mero ir Vyriausybės kanclerio pokalbių išklotines ir nesugeba žodžių sujungti į sakinius, o sakinių palyginti tarpusavyje. Arba labai nenori. Nes tada tampa akivaizdu, kad visi jie melavo prisiekę liudydami Seimo Antikorupcijos komisijai, prieš žurnalistų kameras ir mikrofonus. Melavo savo rinkėjams.

Todėl sprendimas dėl K.Trečioko likimo ištęsiamas iki begalybės. Šią savaitę jis numestas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Ši pažiūrėjo į Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą ir nerado ten paminėto žodžio „melas“. Todėl grąžino atgal.

„Nutarėme grąžinti prokurorui medžiagą ir sprendimą, kad jis kreiptųsi į atitinkamas (...) kontrolės institucijas, kurios turėtų apsvarstyti K.Trečioko ir R.Malinausko elgesį, ar pažeisti Politikų elgesio kodekso reikalavimai, ar nepažeisti. Mes šito nevertiname, nes tai neįeina į VTEK kompetenciją“, - cituoja agentūra BNS VTEK vadovą R.Valentukevičių.

Diena anksčiau premjeras Seime dievagojosi, kad yra „tikintis žmogus“, todėl meluoti negali. Ypač prieš šv. Velykas. Tačiau praėjusių metų spalio 16 d. Vilmos Danauskienės straipsnyje „Po sočios vakarienės kurorte – premjero tūpsnis Druskininkų carui“, raštu atsakydamas į klausimus, A. Bukevičius teigė: „Druskininku meras nei į Vyriausybę, nei į Premjerą nesikreipė dėl 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimo pakeitimo/panaikinimo“. Pokalbių išklotinės liudija, kad kreipėsi.

Todėl, kad premjeras neliktų melagiu, Seimo pirmininkė L.Graužinienė pasiskubino iš Seimo internetinio tinklapio išmesti tas išklotines, kurios ten buvo patalpintos kaip opozicijos atstovų Antikorupcijos komisijoje atskirosios nuomonės dalis. O tiesioginiame LRT eteryje apie R.Malinausko melą paklausęs žurnalistas E.Jakilaitis skundžiamas Žurnalistų etikos inspektorei.

Ar melas nustoja būti melu, jeigu jį demaskuojantys faktai paslepiami? Krikščionys žino Jėzaus žodžius: „Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn. Kas turi ausis, teklauso!“, bet jais apsimetantiems politikams tai netaikoma.

Nes čia mūsų Lietuva

Lėtai, bet neišvengiamai į mūsų kraštą ateina pavasaris. Ir net jei kurį rytą žemę dar sukausto šaltis arba vėjo šuorai į veidą tėškia šlapdriba, kažkur iš tolimų pamiškės pievų ataidi jau parskridusių gervių balsai. O prekybos centruose jau rikiuojasi sėklų lentynos, skelbiamos nuolaidos kauptukams ir guminiams batams.

Ir diena jau tiek pailgėjo, kad ryte ir vakare dar spėju pamatyti savo kiemą šviesoje.

O savaitgalį, pravažiuodamas sustojęs pasivaikščioti po Petroškų mišką Lazdijų rajone, pamačiau žydintį žalčialunkį.

Kaip gamtoje negaliu nematyti pavasario ženklų, taip ir viešajame gyvenime pribrendo permainos, didysis apsivalymas be kurio mūsų valstybė įstrigtų klampiame korupcijos, melo ir neskaidrių sandėrių mėšlyne.

Mūsų kartai ir jaunesniems už mus ko gero teks padaryti tai, ko vyresnieji nepadarė iškart po Kovo 11-osios, pakeitę LTSR herbą į Vytį, iškėlę Trispalvę, bet užmiršę paprašyti pasitraukti kolaboravimo su okupantais sužalotą politinį elitą. Estai apsivalė gerokai smarkiau, nes pas juos nebuvo 1993-1992 m. ekskomunistų grįžimo į valdžią, ir maždaug nuo to meto tapo mums nepavejami.

O mes tebesimurkdome. Paskaitome telefoninių pokalbių išklotines ir vien nuo leksikos oda pašiurpsta. Kaip tokio kolchozinio mąstymo žmones kažkas galėjo susodinti ministrų, kanclerių ir merų kėdėse? Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo 26 metai, o jie, to lyg ir nepastebėjo, tarsi tebegyventų LTSR pagal Maskvos „zadanije" (svetimžodis iš ministro K.Trečioko pokalbio stenogramos).

Prokremliško kanalo „Rossija” žurnalistai antradienį vėlai vakare sutrikdė Vilniaus forumą, kuriame dalyvavo Rusijos intelektualai ir disidentai. Maždaug tuo pat metu, kai po Druskininkus sklaidėsi „Lietuvos ryto" TV laidų kūrėja Rūta Janutienė.

„Rossija” žurnalistai apgaule pateko į uždarą poilsiavietę Kozeliškėse, Trakų rajone, ir vos neįsiveržė į salę, kurioje vyko renginys. Tačiau juos sulaikė poilsiavietės apsauga ir iškvietė policijos pareigūnus, kurie žurnalistus išvedė.

„Lietuvos ryto" filmavimo grupė įsibrovė į privačią Druskininkų savivaldybės tarybos nario, tuo metu atostogavusio užsienyje, namų valdą, gąsdino jo vaikus, kol šie taip pat paskambino policijai.

Metodai tie patys, kaip ir kuriamų laidų stilistika.

Po to kai „Lietuvos ryto" šeimininkui Gedvydui Vainauskui STT pareiškė įtarimus prekiavus poveikiu, visa jo žiniasklaidos imperija pakilo į informacinį karą prieš Prezidentę, prokurorus, parlamentinę opoziciją. Tiktai žiūrovai ir skaitytojai jau seniai nustojo tai, ką jie parašo ir parodo, vertinti kaip patikimą informacijos šaltinį. Dar nuo tada, kai buvo sustabdyta „Snoro" banko veikla, o dienraštis puolė ginti jo vadovus ir savo akcininkus.

Tačiau R.Janutienės laidos, mano nuomone, yra sunkioji propagandos artilerija. Kokių tik temų ji nesiėmė nuo Prezidentės praeities tariamo demaskavimo iki priekabiavimo prie Andriaus Užkalnio dėl kažkokio elektroniniu laišku toli pasiųsto ūkininko. Jos pasitelkimas druskininkietiškame informaciniame kare reiškia, kad mūsų kurorto skandalai jau tapo svarbiausia Lietuvos politikos tema. Su tuo ir sveikinu. O tai, ką apie Druskininkus parodys, iš smalsumo pasižiūrėsiu, bet tik kaip ne itin juokingą humoro laidą, kurioje visos sąsajos su tikrove yra atsitiktinės.

Nes tai jau pabaiga, net jeigu Prezidentė anądien pasakė, kad neatsakinga būtų keisti Vyriausybę likus septyniems mėnesiams iki rinkimų, morališkai jie jau pasilaidojo patys. Dar kurį laiką vaikščios, šypsosis, spaus rankas, dalins apdovanojimus ir šakočius, bet nešiosis nenuplaunamą melo žymę.

Tiesa mus išlaisvins nuo šitos bjaurasties ir staiga paaiškės, kad užtenka Lietuvoje vietos ir duonos visiems jos vaikams. Kad galim ir mokam pasitikėti vieni kitais, ištiesti pagalbos ranką nelaimės ištiktajam ir drauge pasidžiaugti kaimyno sėkme, o ne degančiu tvartu. Galim sąžiningai susitarti tarpusavyje kiek reikės mokyklų ir ligoninių, ką darys valstybė, o kuriuos darbus geriau sugebėtų atlikti privatus verslas. Nes čia mūsų Lietuva, tereikia ją atsiimti.

Melas be pasekmių

Melagiai įkliuvo

Kuo toliau, tuo įdomiau. Paskaičius šią savaitę paviešintas Druskininkų mero, aplinkos ministro, Vyriausybės kanclerio ir kitų Vijūnėlio skandalo herojų pokalbių išklotines norisi rankas su muilu nusiplauti ir stiklinę vandens išgerti, nes lieka kažkoks vimdantis poskonis.

Paskutinė kalendorinės žiemos ir pirmoji pavasario dienos sukrėtė Lietuvą. Pareikšti įtarimai „Lietuvos ryto“ įmonių grupės vadovui Gedvydui Vainauskui svarbūs ir druskininkiečiams, nes apie šio įtakingo žmogaus draugystę su vietiniu patvaldžiu jau seniai sklando legendos. O kur dar centro „Aqua“ reklamos užsakymai „Lietuvos ryto“ grupės žiniasklaidoje, mero atviravimai, atsirandantys dienraščio pirmajame puslapyje būtent tada, kai jam labiausiai reikia pataisyti įvaizdį ar atsikirsti oponentams.

Galima sakyti, kad susvyravo dar viena kolona, ant kurios laikosi R.Malinausko įtakos galia.

Antradienio rytą ta galia atrodė beveik beribė, kai prokurorai paskelbė neradę nusikaltimo sudėties Vijūnėlio dvaro skandale, nutraukiantys ikiteisminį tyrimą dėl kurortines zonas panaikinusio Vyriausybės nutarimo ir ketinantys domėtis vien formaliųjų namo šeimininkų pinigų švarumu. Tačiau iškart po to žiniasklaida paskelbė pokalbių išklotines, kurios pasako jas skaitančiam žmogui daugiau už bet kokį teismo nuosprendį.

Kokių dar reikėjo įrodymų? Bet būtų tekę pusė Vyriausybės teisti – neapžiojo. Neįmanoma įveikti korupcijos, kai ji pasiekusi aukščiausią šalies valdžią ir remiasi rinkėjų daugumos suteiktu mandatu. Tarsi būtumėm virtę Viktoro Janukovičiaus laikų Rytų Ukraina be vilties prošvaistės. Teisėsauga neatsiranda iš kosmoso – jos vadovus skiria ir atleidžia Seimo dauguma. Ta pati. Tai jau yra ne teisėtvarkos, o politinė problema ir išspręsta gali būti tik politinėmis priemonėmis – per rinkimus nušluojant šitą susiraizgiusių interesų ir įtakų gyvatyną.

Tikėtina, kad po pastarųjų dienų įvykių Kriminalinė koalicija bandys užvaldyti ir politizuoti STT, prokuratūrą ir kitas valstybės institucijas, kurios dar drįsta domėtis jų veikla.

Socialdemokratų Skaidrumo grupės vadovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, socialdemokratas Julius Sabatauskas trečiadienį pasakė nė nematantis reikalo gilintis į antradienį paviešintas pokalbių išklotines. Pasak jo, šių išklotinių vieta – šiukšlyne arba archyve.

„Tvarkos ir teisingumo“ partijos frakcijos seniūnas Petras Gražulis išvadino STT pareigūnus kagėbistais ir pareiškė, jog seniai buvo laikas keisti STT vadovo skyrimo tvarką, kad jis būtų mažiau pavaldus prezidentei, kuri esą myli tik konservatorius ir liberalus.

Negi jų tikslas – pasiekti, kad jokios galimos korupcijos istorijos ne tik nebūtų tiriamos, bet apie jas niekada nesužinotų visuomenė? Viešumas yra būtent tai, ko jie labiausiai bijo.

Seimo Antikorupcijos komisija vis dėlto sugebėjo patvirtinti išvadas, kad Vyriausybės nutarimas dėl kurortinių zonų panaikinimo buvo priimtas nesilaikant pačios Vyriausybės nustatytos teisės aktų projektų rengimo ir priėmimo tvarkos. Komisijos išvados antradienį patvirtintos už jas balsavus 10 parlamentarų, prieš buvo trys, vienas susilaikė. Nors valdančioji koalicija turi daugumą ir šioje komisijoje, faktai buvo per daug akivaizdūs, kad įmanoma būtų apsimesti, jog nieko neįvyko. Komisijos pirmininkas liberalas Vitalijus Gailius bei kiti opozicijos atstovai komisijoje pranešė dėl išvadų pateiksiantys atskirąją nuomonę – gerokai griežtesnę, negu surašyta bendroje išvadoje.

Konservatorius Andrius Kubilius socialiniame tinkle Facebook atkreipė dėmesį, kad tiek Premjeras, tiek Aplinkos ministras šioje istorijoje yra viešai melavę.

„Tai nedera su jų duota priesaika. JAV prezidentai R.Nixonas ir B.Clintonas JAV Kongrese išbandė apkaltos procedūras ne dėl kokių nors kriminalinių nusikaltimų ar moralinių nusižengimų, o dėl viešai skelbto melo. Šiuo požiūriu telefoninių pokalbių išklotinės Seimo Antikorupcijos komisijoje Premjerui ir ministrui yra blogiau nei kriminalinis STT tyrimas, nes Seimas turės pasakyti: melavo ar ne Premjeras ir ministras. O toks melas turi konstitucines pasekmes. Tai ir paprašė įvertinti prokurorai,“- samprotavo A.Kubilius.

Tik nepaminėjo, kad bet kokiai apkaltai už melą reikia Seimo daugumos pritarimo. O kaip šita Seimo dauguma nusiteikusi diskutuoti apie savųjų nuodėmes, kuo puikiausiai parodė nesėkmingi opozicijos bandymai surengti neeilinę Seimo sesiją. Ar ir šį kartą viskas baigsis nedarniu himno giedojimu, o Premjero ir ministro melas liks be pasekmių?