Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 20 d.

„Keisiu stogą,”- anądien sako man bičiulis S.B., prieš keletą metų išsikraustęs gyventi iš Druskininkų į namą kaime. Kadangi žinau, jog ant galvos jo svetainėje nelyja – kartais užsuku į svečius – tai iškart nusistebėjau, iš kur pas žmogų toks užsidegimas bei papildomi pinigai. Gal kartais loterijoje laimėjo ar kokį palikimą paveldėjo? Tuomet ir paaiškėjo, kad S.B. tiesiog įdėmiai perskaitė „Druskininkų naujienose” apie naująją kompensavimo už asbestinio šiferio stogų keitimą tvarką ir nusprendė, kad ji surašyta kaip tik jam. Man pačiam šia ES fondų programa pasinaudoti, deja, jau nepavyks, nes namo stogas jau prieš penketą metų perdengtas laminuota skarda, o ūkinių pastatų stogų keitimo nieks nekompensuoja. Prisipažinsiu, anuomet tiesiog netikėjau, kad panašių kompensacijų greitai sulauksime, o ir šiferis jau atrodė apgailėtinai.

Skaitant nacionalinius dienraščius ar diskutuojant su virtualiais draugais susidaro įspūdis, kad nemaža dalis didmiestiečių ir netgi druskininkiečių retai bepasidairo, kaip pasikeitė kraštovaizdis už jų miesto ribos, o nuomonę susidaro tik žiūrėdami kriminalines televizijos laidas ir prisimindami, kaip vaikystėje klampojo po traktoriaus išmalto kiemo purvynus nuvežti pas kolchozinėje gyvenvietėje gyvenančius giminaičius. Vyrauja keli mitai, turintys ne tiek jau daug bendro su tikrove.

Pirmasis skelbia, kad kaimas yra visos mūsų tautos dvasinės gyvasties šaknys, kurios, nors sovietmečiu ir gerokai nukapotos, vis dar maitina visą mūsų kultūrą. Prisiskaitę Krėvės ir vėlesnių kaimo romantizuotojų, jie susižavėjimo kupinais žvilgsniais palydi kiekvieną kokiame nors Dzūkijos nacionalinio parko kaime sutiktą vyresnio amžiaus žmogų ir iš jo tikisi išgirsti per šimtmečius išsaugotos išminties perlų... O išgirsta, dažniausiai, kokį sovietmečio anekdotą arba iš televizijos infošou laidos nugirstą banalybę. Romantikai neatsižvelgia į akivaizdų faktą, kad dauguma smetoniškų senolių jau atgulė jaukiose bažnytkaimių kapinaitėse, o dabartinių pensininkų armiją didžia dalimi sudaro jau po karo mokyklas baigusi bei kolchozų politrukų bei kultmasovykų auklėta bei ugdyta karta. Todėl kerdžiaus Lapino išminties geriau semtis tiesiai iš Krėvės raštų, o nupirkę alaus prie Merkinės „Cento” parduotuvės stoviniuojantiems „lapinams” geriausiu atveju išgirsite jums nežinomą anekdotą apie Petką ir Čiapajevą.

Romantikų iliuzijų nereikia skubėti griauti pirmiausiai todėl, kad tik jiems galima triguba kaina įsiūlyti kokį žemės sklypą saugomoje teritorijoje, kur artimiausią šimtą metų legaliai negalės net palapinės pasistatyti. Jie yra nuolatiniai ekologiškų turgelių lankytojai, išperka visas mugėse ir šventėse brangiausiai parduodamas tošies pintines bei amatų mokyklų pirmakursių drožtus rūpintojėlius. Kaimo žmonėms jie moka už pieną tiek, kiek nė viena supirkimo įmonė neduoda nė turtingiausiose Vakarų Europos šalyse, o žvelgdami į raudoną nuo saujomis pripilto E621 kaimišką dešrą nė nebando suabejoti jos ekologiškumu, jei tik pardavėja galvą apsimuturiavusi atitinkamo senumo skara.

Antrasis mitas yra visiškai priešingas ir teigia, kad visas mūsų kaimas yra beviltiškai prasigėręs, gimdo vaikus, kol jų neatima į globos namus, vien dėl pašalpų ir iš to gyvena nuo pat to meto, kai Landsbergis kolūkius sugriovė. Visi be išimties kaimiečiai yra „naivieji laukiniai”, iš kurių apsukrūs vertelgos bei žemėtvarkininkai už „ugninio vandens” butelį išviliojo atgautus žemės sklypus paežerėse, sodybas bei šimtamečius miškus. Todėl jie ir geria, skandindami savo nuoskaudas. O išgėrę mušasi, žudo ir plėšia vieni kitus. Tuo šventai tikintis žmogus nuoširdžiai džiaugiasi, kad likimas jam lėmė gimti mieste, ir kaimo žmonių stengiasi vengti, kad neužsikrėstų kokiu nors ebolos virusu ar bent džiova. Jeigu tokį žmogų jums pavyktų atlupti nuo televizoriaus ir atsivežti į kokį nors kaimo bendruomenės renginį, įsitikinęs, kad ten jo niekas neketina mušti iš tvoros išlaužtais kuolais ar įtraukti į sangulavimą su mėšlinais naminiais gyvuliais, jis staiga pamato, jog kaimo žmonės yra stebėtinai civilizuoti. Keisčiausia net ne tai, kad jie vilki tokiais pat rūbais, kaip miestiečiai, važinėja ne ką pigesniais automobiliais ir bendrauja išmaniaisiais telefonais bei internetu. Miestietį labiausiai nustebintų, kad dauguma kaimo žmonių visai nėra prasigėrę ir alkoholį vartoja netgi rečiau už miesto bendrabučių gyventojus, nes neturi tam tiek laiko.

Trečiasis mitas yra tariamas kaimo žmonių skurdas. Pažvelgę į darbo užmokesčio ir sumokėtų mokesčių statistikos skaičius, tikrai pamatytumėte, kad vidutinės miestų gyventojų pajamos gal net kelis kartus viršija tai, ką oficialiai uždirba kaimiečiai. Tik kas iš tų didelių skaičių, jei didelę dalį uždirbtų pinigų tuojau pat tenka atiduoti už butų šildymą, o jei dar šeima yra pasiėmusi būsto paskolą, moka lizingo įmokas už buities techniką, automobilį.

Priemiestinių kaimų gyventojai, kasdien važinėjantys į darbą mieste, ūkininkai, savo verslus pradėję kaimo žmonės ir paprasti pensininkai bent jau žino, kad jokia skolų krizė Graikijoje ar savos valstybės bandymai giliau lįsti į piliečių kišenes, net jei bus ir skaudūs, jų neįveiks. ES tiesioginės išmokos ir pačių žmonių darbštumas pamažu keičia mūsų kaimo vaizdą. Žiūriu, vienas mano kaimynas jau langus pasikeitė, kitas naują tvorą tveria, garažą stato, o šiferiniai stogai ir be jokių kompensacijų vienas po kito perdengiami šiuolaikinėmis medžiagomis. Ir nereikia verkšlenti, kai pro automobilio langą matote, kaip pakelėse nedirbama žemė apauga jau už mane aukštesnėmis pušelėmis, nes greitai tai bus miškas, aprūpinsiantis ir jūsų namus pigesne negu rusiškos dujos šiluma.

Iliustracija: Cabin on the Pond by Ervin Molnar

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 13 d.

Kasmet, sausio pradžioje, artėjant Laisvės gynėjų dienai, pasigirsta daugmaž tą pačią graudžią giesmę kartojančių balsų, klausiančių, ar už tokią Lietuvą kovojome ir lyginančių kokius nors šių dienų gyvenimo paradoksus su Sausio 13-osios auka. Todėl pradėsiu nuo to, kad Sausio 13-oji, mano supratimu, buvo unikalus įvykis, į kurį nieko panašaus mūsų tūkstantmetėje istorijoje nebuvo, nėra ir nebus. Beginklių žmonių valia nesitraukti, apginti savo laisvę pasirodė esanti stipresnė už pusšimtį metų pasaulį bauginusią totalitarinės valstybės armiją. Nuo tos nakties net ir patys agresoriai suprato, jog šitų žmonių pavergti ir suvaldyti nebeįmanoma. Ir kai mūsų dienų pseudoherojai bando sureikšminti savo tarpusavio rietenas ir lyginti jas su Sausio 13-ąja, visas jų naivumas tampa regimas visiems aplinkiniams. Visi pensijų bei pašalpų mažinimai ar didinimai, visos pedofilijos ar kedofilijos bylos, visi nesusipratimai, kuriuos kasdien patiriame, demagogų lūpomis palyginti su Sausio 13-ąja, staiga tampa tokiomis nereikšmingomis smulkmenomis, kad nejučia imu gailėtis pačių lygintojų ir kažkaip tarsi už juos gėda darosi.

Dabar grįžkime prie Lietuvos, už kurią kas ne kas čia sakosi kovojęs. Nepradėsiu skaičiuoti, ar visi, dabar viešai skelbiantieji 1991 m. sausį buvę prie televizijos bokšto ar Parlamento, fiziškai ten sutilptų. Tegul bus tai jų sąžinės reikalas. Vien sąžinei nepalikčiau tik tų Socialistinio liaudies fronto aktyvistų, tapusių A.Paleckio bylos liudytojais, kurie po poros dešimtmečių bando perrašyti istoriją ir sąmoningai meluodami išsukti savo lyderį nuo baudžiamosios atsakomybės. Per daug žmonių tuos įvykius prisimena taip, tarsi jie būtų buvę vakar, kad toks melas galėtų būti toleruojamas.

„Ne už tokią Lietuvą kovojome,” - sako dažniausiai tie, kurie tada sėdėjo savo bute ant gautos pagal paskyrą „minkštos dalies” ir laukė, kuo visa tai baigsis, kas laimės... Na, ir vienas kitas ten buvęs, bet jau gerai nė nepamenantis, apie ką tuomet galvojo. Nes juk kiekvienas galvoje nešėmės savą ateities viziją. Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad kažkaip pavyks suderinti tautinio autoritarizmo vizijai nuo smetoniškos mokyklos suolo ištikimo senolio, ryšinčio austinę juostą vietoje kaklaraiščio, deficitais nušertą savo kūną vos panešančios tuomet dar neprivatizuoto „univermago” skyriaus vedėjos, ataskaitas apie savo auklėtinių nenorą atsikratyti „religinių prietarų” reguliariai rašančio ir dėl to naktimis užmigti negalinčio pedagogo ir iš Vieciūnų „Drobės” maišais siūlus namo velkančios darbo spartuolės lūkesčius, ir visi liks patenkinti. Todėl dabar, žvelgdami į 21-ąją Sausio įvykių sukaktį žymintį kalendoriaus lapelį, atidėję į šalį artėjančių rinkimų propagandinius šūkius, turėtumėm sau pripažinti, jog ta Lietuva, kurią mums visiems drauge pavyko sukurti, pranoksta daugelį anuometinių svajonių. Vien tai, kad važiuodami per kažkada spygliuotomis vielomis apraizgytą ir ginkluotų kareivių saugotą sieną dabar net neprivalote sustoti, o neradę sau mielo darbo gimtinėje, galite įsidarbinti kraštuose, kurių anksčiau net per televizorių nerodė, suteikia svaiginantį laisvės pojūtį. Apsidairę atviromis akimis pamatysime naujas gatves ir šaligatvius, švytinčius prekybos ir pramogų centrus, aplink miestus išdygusius naujų individualių namų kvartalus, kiemuose stovinčius ne tokius jau senus vokiečių ir japonų gamintojų automobilius... Kas mums pasidarė, kad viską, ką užgyvenome, suvokiame lyg savaime suprantamą, ir čia pat skundžiamės, kad už tokį pat darbą vokietis ar norvegas gauna keliskart daugiau, o baltarusis moka už buto šildymą keliskart mažiau. Bala nematė, ką aš čia berašyčiau, kritikuodami valdžią prieš rinkimus vis tiek šauksite, kaip, anot „Dviračio šou” pelių „Kubilius nuvarė Lietuvą”, bet, bent likę vieni su popieriniu ar kompiuterio ekrane skaitomu tekstu, išdrįskite sau pripažinti, kad per tūkstantį metų Lietuvos istorijos čia niekada nebuvo taip gera gyventi, kaip dabar. Kai nebijau būti suėstas laukinių žvėrių, nudobtas ar išvestas į vergiją geriau ginkluotos kaimyninės genties, mirti nuo maro, choleros ar paprasčiausio kraujo užkrėtimo, būti mirtinai užplaktas dvaro prievaizdo, subombarduotas kartu su šeima savo namuose, uždarytas į getą ir sušaudytas duobėje, įskųstas kaimyno ir išvežtas už poliarinio rato, uždarytas į beprotnamį už kritišką žodį, imu manyti, jog taip ir turi būti. Bet juk tai nėra savaime suprantama. Mūsų saugus, sotus ir beveik pasiturintis gyvenimas yra toks trapus, kad kiekvieną dieną galiu tikėtis, jog nusirisime į chaosą ir suirutę. Iš 7 milijardų pasaulio žmonių bent 3-4 nedvejodami pasikeistų su manimi vietomis, kad pabėgtų nuo alkio, troškulio ir visiško skurdo. Dar 1-2 mlrd. žmonių gyvena gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis, kenčia karštį, šaltį, sausrą ar liūtis, lupikiškus mokesčius ir nepalyginamai labiau korumpuotą valdžią, kurios negali demokratiniu būdu pakeisti, bet šypsodamiesi žvelgia į ateitį ir sunkiu darbu skinasi sau kelią į gerovę.

Ir kai lauke krinta šlapios snaigės, o krosnyje, skleisdamos malonią šilumą, spragsi malkos, įsitaisęs odiniame fotelyje priešais vitrininį langą su dideliu puodu kvapnios arbatos rankose staiga suprantu, jog Sausio 13-osios aukos niekas niekada nesuterš ir nesumenkins, nes jie paprasčiausiai neturi tokios galios.

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 6 d.

Pirmoji savaitė po švenčių – pagirių ir depresijos metas. Kalėdinės girliandos dar šviečia, bet jau nedžiugina, o po Trijų karalių jas išvis reikės nusirinkti. Kartu su senaisiais metais pasibaigė ir analoginė Druskininkų regiono televizija. Kažkada, jos atidarymo šventėje esu viešai lepterėjęs, kad atsirado ši televizija iš didelio vietos politikų noro matyti savo kalbančias galvas televizoriaus ekrane. Nedėkingo darbo imtis įgyvendinti jų svajonę ėmėsi buvusi mūsų redakcijos darbuotoja Laima, kuriai kuo nuoširdžiausiai, be jokio akmens užantyje, linkėjau sėkmės. Kadangi mūsų šalies įstatymai draudžia valdžiai kurti savo žiniasklaidos priemones, buvo sugalvota paini nuosavybės ir finansavimo schema, kai televiziją formaliai valdė privačios įmonės, pajamas uždirbančios iš miesto tvarkymo ir gatvių lopymo darbų. Žinoma, Druskininkuose jos laimėdavo daugelį viešųjų pirkimų konkursų, o už tai jautė pareigą išlaikyti vietos politikų gerus darbus garsinančią žiniasklaidos priemonę. Suprantama, kad per tuos metus žiūrovai taip ir neišvydo nė vieno kritiško reportažo, o priešrinkiminiai „debatai“ virsdavo mero oponentų triuškinimu į vienus vartus. Keisčiausia, kad šis darinys numarintas likus metams iki Seimo rinkimų, kai vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų rinkimų apygardoje socialdemokratai susiruošė kelti Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoją Kristiną Miškinienę. Belieka tik spėlioti, ar meras taip įtikėjo savo pavaduotojos populiarumu, kad nemato reikalo taškyti pinigus jos liaupsinimui, ar jam ne taip jau smarkiai rūpi, kas bus išrinktas. Juolab, šios televizijos nemato arba nežiūri pusė rinkimų apygardos – kaimyninis Lazdijų rajonas, kur ponia Kristina nėra tokia žinoma bei populiari, kaip Druskininkuose. Druskininkų regiono televizija dar galėjo veikti iki 2012 m. rudens, kol bus išjungti analoginiai siųstuvai, jei tik būtų sugebėjusi užsidirbti iš reklamos pakankamai pinigų. Tik tos reklamos savo noru niekas, išskyrus savivaldybei pavaldžias institucijas, neskubėjo užsakinėti.

Ir vis dėlto valdžia be savo žiniasklaidos neliko. Skubiai buvo sukurpta nauja finansavimo schema ir tarpušvenčiu į druskininkiečių pašto dėžutes išmėtytas pirmasis naujo nemokamo ketvirtinio leidinio „Mano Druskininkai“ numeris. Išlaikyti šį daiktą pavesta Druskininkų švietimo centrui, kuris yra Druskininkų savivaldybės biudžetinė įstaiga, besirūpinanti pedagogų kvalifikacijos kėlimu ir suaugusiųjų švietimu. Kitaip sakant, už tą į pašto dėžutes sugrūstą popierių sumokėta tiesiai iš jūsų, mieli mokesčių mokėtojai, kišenės. Kadangi tas leidinys turi ISSN (unikalus tarptautinis standartinis aštuonių skaitmenų kodas, identifikuojantis periodinį leidinį), reiktų suprasti, jog tai yra ar pretenduoja būti žiniasklaidos priemone. Tik tuomet būtų gražu nurodyti ir jo tekstų autorius, redaktorę, tiražą... Tiesa, tiražo skelbti neprivalo tie vietiniai, regioniniai ir respublikiniai leidiniai, kurių jis mažesnis negu 500 egzempliorių arba kuriuose nespausdinama reklama. Skelbiamas tiražas privalo būti paremtas finansiniais dokumentais. Leidinyje anonsuojamas internetinis adresas manodruskininkai.lt šios savaitės viduryje išvis neveikė. Teko girdėti, kad jis turėtų tapti valdžios atsaku į jau spėjusį išpopuliarėti siejamą su Darbo partija internetinį projektą „Druskininkietis.lt“, pastaruoju metu negailintį kritikos Druskininkų merui ir jo partijai. Kam reikėjo informacijos apie savivaldybės sprendimus, tas ją šiaip taip susirasdavo oficialiame jos tinklalapyje, o galimybė iš oficialių pranešimų apie jos nuveiktus darbus padaryti normalų naujienų portalą man kelia rimtų abejonių.

Kokios naujos erdvės atsivers televizijai, išjungus analoginius siųstuvus, pamatėme Naujųjų metų išvakarėse, kai LNK išbandė galimybę tiesiogiai transliuoti didelės raiškos vaizdą. Pirmiausia derėtų prisipažinti, kad iki šiol niekuomet nežiūrėdavau televizinių šokių projektų, o ir pats šokti nemėgau net ir paauglystėje, kai draugai nusitempdavo į anuomet populiariausias Vilniaus diskotekas arba kaimo gegužines. Man visada buvo lengviau užkalbinti nepažįstamą merginą gatvėje, autobuse ar kavinėje, negu iškviesti šokių salėje, kai, garsiai skambant muzikai bei žybsint šviesoms, gerai negali vienas kito nei matyti, nei girdėti. Dėl šių bei daugelio kitų priežasčių susilaikysiu nuo laidos turinio aptarimo. Pabandžiau susirasti bandomąjį LNK HD kanalą „Sony Bravia“ televizoriumi, turinčiu gamykliškai įmontuotą skaitmeninės antžeminės televizijos (DVB-T) tiunerį, pritaikytą MPEG-2 vaizdo standartui su jo dekodavimo į MPEG-4 kortele ir plačiajuoste decimetrine lauko antena su papildomu signalo stiprinimu. Tokia sistema leidžia man nemokamai žiūrėti per tris dešimtis nemokamų standartinės raiškos lietuviškų, lenkiškų ir baltarusiškų skaitmeninės televizijos programų. Nesunkiai susiradau DVB-T 1st kanalą, kuriuo turėjo būti transliuojama LNK HD. Garsas yra, o vaizdo – ne. Teko atsinešti iš kito kambario DVB-T MPEG-4 standarto tiunerį, jungiamą prie televizoriaus didelės raiškos signalą gebančiu perduoti HDMI kabeliu. Tada jau atsirado ir vaizdas, kokybe nenusileidžiantis gaunamam iš blu-ray leistuvo. Tikras full HD tai yra 1920x1080 vaizdo taškų, jokių „pakibimų“ ar trukdžių!

Jei po 2012 m., kai bus išjungti analoginės televizijos siųstuvai, atsilaisvinę kanalai bus panaudoti, įkuriant bent vieną ar kelis lietuviškus raiškiosios televizijos kanalus, mano supratimu, tai galėtų bent šiek tiek atitolinti televizijos, kurią praryti grasina internetas, mirtį. Ir labai norėtųsi tikėti, kad 2012 m. Londono olimpinių žaidynių transliacijas didele raiška galės matyti ne tik sostinės, bet ir Druskininkų bei visos Lietuvos žiūrovai – kiek galima mus laikyti technine pažanga nesidominčiais provincialais.

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 23 d.

Kadangi kitas „Druskininkų naujienų“ numeris išeis tik po švenčių, sausio 6-ąją, tai dabar pats laikas pasveikinti jus visus, mieli mano skaitytojai, su Šv. Kalėdomis ir palinkėti kuo nors ypatingų Naujųjų metų. Tokiu metu visai netiktų kam nors (pirštais į pastatą su vėliava nerodysim) gadinti šventinę nuotaiką. Net apie šilumos kainas neužsiminsiu, nors būtent šią savaitę mūsų skaitytojas V.T., paskambinęs į redakciją, stebėjosi, kodėl vilniečiai dėl, jų manymu, pernelyg didelių sąskaitų už lapkričio mėnesį kelia tokį triukšmą, kaltina šilumininkus, savo merą ir pigesnę šilumą žadėjusią Prezidentę. O štai druskininkiečiai, mokėdami už šilumą 13,3 proc. brangiau, negu sostinės gyventojai, apimti kalėdinio gerumo dvasios, niekam dėl to priekaištų neturi.

Šventinius palinkėjimus pradėsiu nuo pačių banaliausių. Pirmiausiai linkiu jums, kad neišsipildytų 2012 m. pasaulio pabaigos prognozė. Ji grindžiama Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga: 5125 metų periodo pabaiga, kuri įvyks 2012 m. gruodžio 21 d. Į ją taip pat įtraukiami aplinkotyrininkų ir klimatologų perspėjimai apie gresiantį masinį rūšių nykimą ir klimato kaitą bei įvairiais kitais senoviniais kūriniais, pranašystėmis, piešiniais, prognozuojančiais pasaulio pabaigą.

Toliau reikėtų palinkėti, kad 2012 m. nesugriūtų Europos Sąjunga. Jos liūdną baigtį prognozuoja kas tik netingi. Karščiausiai, žinoma, kairieji anarchistai, antiglobalistai, neomarksistai, trockistai, maoistai ir stalinistai, kuriems Europos skolų krizė yra puiki proga skelbti kapitalizmo laidotuves. Neatsilikti nuo jų stengiasi dešinieji radikalai: skustagalviai neonaciai, rasistai, homofobai, religiniai fundamentalistai, neopagonys ir šviežiai atsikūrę tautininkai. Todėl nuoširdžiai linkiu, kad kitąmet Europa sugebėtų susitarti dėl glaudesnės integracijos ir vieningo finansų valdymo. O mes patys, kalbėdami apie Europą, pirmiausiai turėtumėm omenyje save pačius: „čia, Europoje“, o ne „ten, Europoje“.

Lietuva 2012 m. gyvens Seimo rinkimų nuotaikomis, todėl politikai skubės būti geri ir įsiteikti mums visiems drauge arba kiekvienai rinkėjų grupei atskirai. Linkiu, kad tas populizmas nevirstų žemiausių instinktų tenkinimu, nes visada išlieka pagunda pamaloninti ir tuos, kam didžiausią džiaugsmą teikia viešas šiek tiek daugiau gyvenime pasiekusio kaimyno išbuožinimas. Jei rinkimų kampanijos metu garsiausiai skambės balsai, raginantys atimti iš tų, kas dar kažką turi, ir išdalinti visiems po lygiai, sunkmetis tęsis ne tik 2012-aisiais, bet ir iki visiško susinaikinimo. Paradoksalu, bet garsiausiai kalbantieji apie visuomenės darnos atkūrimą ir solidarumą, paklausti, kaip konkrečiai ketina tai įgyvendinti, prabyla visai ne apie susitaikymą su kaimynais bei aukojimą labdaros organizacijoms, o apie kitaip mąstančiųjų nutildymą ir daugiau uždirbančiųjų apmokestinimą.

Šios savaitės pradžioje viename interneto socialiniame tinkle jauna mergina A.K. pasidalijo pasakojimu apie savo prosenelę. Visuomet tikėjau, kad ta hipotetinė Žvėryno (Senamiesčio, Gedimino prospekto, Druskininkų centro...) senutė, kurios pavyzdys dažnokai pateikiamas kaip argumentas prieš nekilnojamojo turto apmokestinimą, egzistuoja. Gal net kelios. Ačiū gerbiamajai A.K. už patvirtinimą, kad neklydau.

„Mano prosenelei 95-eri. Jau daugiau nei šešis dešimtmečius ji gyvena name Vilniuje. Kadaise išpuoselėtas sodas jau senokai apleistas, langus dengia vijokliai, baldai mena Smetonos laikus, o didžiausias likęs turtas – prosenelio biblioteka. Tūkstančiai knygų. Ir šeimos prisiminimai apie namą, kuriame visi užaugo. Kad ir nemato ir sunkiai girdi, močiutė visiškai šviesaus proto. Žino visų šeimų genealogijas, kasdien klausosi žinių. Mėgsta futbolą. Jei kada čempionato metu ėjot pro šalį ir girdėjot garsiai kaukiant televizorių, žinokit, kas jį žiūri. Tik į parduotuvę močiutė jau seniai negali nueiti... Ironiška ir mažiausiai poetiška šioje istorijoje yra tai, kad močiutė gyvena Gedimino prospekte, visai šalia Seimo rūmų. Metrų atstumu. Sako, jos namo vertė gali būti apie pusantro milijono litų. Taip pat sako, kad žadama apmokestinti turčius. Nuo 0,3 iki 1 proc. nekilnojamojo turto vertės per metus. Tasai namas atsieitų mažiausiai 4 500 Lt, blogiausiu atveju – 15 000 Lt kasmet. Nors kalbama apie „hipotetines močiutes, gyvenančias Žvėryne”, kurioms gali tekti mokesčio našta, tačiau mano prosenelė – tikra. Ir nesvarbu, kad neilgai dar bus gyva, ir nesvarbu, kad jeigu Valstybės manymu mokestis reikalingas, vadinasi, taip turi būti, ir nesvarbu, kad visa šeima padės, kiek galės. Tik ar teisinga tai? Ir kaip reikėtų močiutei švelniai pasakyti, kuo ji skolinga Lietuvai, su kuria gimė ir augo,“- rašo A.K.

Todėl baigsiu vienu labai paprastu palinkėjimu. Linkiu jums, sau ir visiems, gyvenantiems šitoje šalyje, 2012 m. neįskaudinti nė vienos tokios senutės, vaiko, artimo ir tolimo žmogaus, vienas kito... Būkime atviri užgimusio Kristaus nešamai taikai ir ramybei!

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 16 d.

Šią savaitę į redakciją atėjęs skubių siuntų tarnybos kurjeris atnešė dėžę su nelauktu siuntiniu. Išpakavęs išties nustebau – dėžėje buvo supakuotas klozeto formos kavos puodelis. Kadaise interneto socialiniuose tinkluose buvau pabendrinęs kažkurioje linksmų paveikslėlių galerijoje aptiktą tokio daikto nuotrauką ir pajuokavęs, jog smagu būtų iš jo vaišinti kava redakcijos svečius. Vienas iš virtualių draugų, pasirodo, turi puikų humoro jausmą – nupirko tą puodelį-klozetą internetinėje dovanų parduotuvėje ir nurodė atsiųsti redakcijos adresu. Ačiū, naudosime pagal paskirtį.

Kiekvieną rytą nuo pirmadienio į darbą vykstu nauju maršrutu – per naująjį Parko tiltą. Taip pavyksta išvengti Veisiejų bei Čiurlionio gatvių rytinių spūsčių ir sutaupyti nuo 5 iki 15 minučių. Ypatingai patogu tuo keliu užvežti dukrą į „Ryto“ gimnaziją. Nuo tilto žvelgdamas į Druskininkų vandens parko, viešbučių ir restoranų žiburius, bandau įsivaizduoti, kokį įspūdį taip atsinaujinę Druskininkai turėtų palikti kurorto svečiams. Na ir kas, kad naująją sniego areną ne vienas iš jų jau pavadino „slidinėjimo McDonaldu“, o šią savaitę naujienų portalas „Delfi“ išplatino Druskininkams garbės nedarantį slidinėjimo trasoje ranką susilaužiusios vilnietės Agnės pasakojimą, kaip arenos darbuotojai nesuteikė jai pagalbos. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat teigia gavusi skundų dėl informacijos nesuteikimo ir dėl to patirtos žalos atlyginimo. Kaip pastebėjo mūsų skaitytoja Virginija, „aiškiai pasitvirtina faktas, kad Druskininkuose investuojant į išorės blizgesį, bet visiškai apleidžiamos investicijos į personalą“. Nesu tikras, ar ji teisi, tvirtindama, kad jie „dirba vergiškomis sąlygomis už minimalius atlyginimus ir dar žiauriai išnaudojami“, bet blizgesys labai greitai gali nublankti, jei tik darbuotojai nebus kažkaip motyvuojami, kad kurorto svečias išsivežtų vien malonius įspūdžius.

Prasidėjus diskusijoms, kaip subalansuoti kitų metų valstybės biudžetą, iš pradžių dar bandžiau sekti visus mokestinių pakeitimų pasiūlymus, analizuoti galimas jų pasekmes mūsų kasdieniam gyvenimui, reikšti savo nuomonę viešojoje erdvėje, apeliuoti į politikų sveiką nuovoką. Antradienį netgi klausiausi Seimo plenarinio posėdžio transliacijos per Lietuvos radiją. O tada nutiko kažkas panašaus į perdozavimą. Nebeliko jokio noro piktintis tuo kas nutiko ir netgi tai aptarinėti. Ir visai nesvarbu, ar mano trobelė ir automobilis pateks į apmokestinamos „prabangos“ kategoriją, o alga po progresyvumo giljotina. Net ir viltis sukaupti papildomą pensiją privačiame pensijų fonde ramiai senatvei jau nieko nereiškia. Jie neturi galios nei pagerinti, nei galutinai sušikti man gyvenimo. Išsirinkite į kitą Seimą nors ir psichiatrinės ligoninės pacientus, vis vien saulė patekės rytuose, o leisis vakaruose, po žiemos ateis pavasaris ir mūsų sode žydės obelys, visos keturios katės gaudys peles, o ne atvirkščiai. Jeigu visiškai nėra vilties, kad populizmą įveiktų racionalus mąstymas, belieka susitvarkyti gyvenimą taip, kad būtumėm kuo mažiau priklausomi nuo jų sprendimų, o didžiuma valstybės galių baigtųsi ties mano kiemo tvora. Vaikams belieka nupirkti bilietą į vieną pusę iš šitos šalies ir išsireikalauti pažadą grįžti tik į mūsų laidotuves.

„Europai stinga elementarios energijos imtis reikšmingų sprendimų. Jos trūksta ne tik politikos lyderiams, bet ir visuomenėms. Visi žinome, kad socialine prasme Europa yra senstanti, tingi, pripratusi prie socialinių garantijų ir valstybės paramos, prie ilgų pensijų ir atostogų ir tai skatina tam tikrą pasyvumą iš pačių visuomenių pusės. Politikai negali į tai nereaguoti, nes jiems reikia tų pačių pavargusių rinkėjų balsų, kurie tikisi, kad bus pratęstas tas laimingas gyvenimas nededant ypatingai didelių pastangų“, - kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Tomas Janeliūnas diskusijoje „2011-ieji Europoje: nauja pradžia ar pabaigos preliudija?“ Kaip nuoseklus pesimistas, turėčiau pratęsti jo mintį, kad „naujos pradžios“ pradžios čia nesimato. Vien tik spengleriškasis „Vakarų civilizacijos saulėlydis“, kurį konstatavo istorikas Česlovas Laurinavičius. Ir visi mūsų blizgantys rūmai bei arenos liks tušti, o galiausiai pavirs griuvėsiais arba juos, kaip kokį Romos Koliziejų, turistams rodys būsimi šitų kraštų gyventojai. Pasipriešinti tam saulėlydžiui negali nei pavieniai maniakai, kaip 77 žmones nužudęs Andersas Behringas Breivikas, nei politinėmis priemonėmis stebėtinai panašių tikslų ketinanti siekti šį savaitgalį į atkuriamąjį suvažiavimą besirenkanti dar viena lietuviška nacionalistinė partija. Bet kas pasakė, kad nuosmukio laikais neįmanoma smagiai pagyventi? Pati smagiausia puota būna maro metu, muzika linksmiausiai groja skęstant „Titanikui“, pasmerktajam, prieš sodinant į elektros kėdę, būdavo patiekiami rinktiniai valgiai, o kiekvieną savo gyvenimo akimirką imame vertinti tik žinodami neišvengiamos mirties datą.

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 9 d.

Vos įžiūrimos sniego dulkės, iš švininio dangaus palengva byrėję nuo pat ryto, trumpam virto švariomis didelėmis snaigėmis, ir nuo to jų baltumo kažkaip lengviau pasidarė, tarsi vaikui, kurio sandėliuke laukia šiemet dar nė karto neišbandytos rogės ar slidės. O gal dar nuo pernykštės žiemos atmintin įstrigo ta diena, kai permirkusiomis nuo šlapio sniego pirštinėmis ir paraudusiais žandais grįžo iš kiemo nulipdęs sniego senį, kažkodėl, tėvų ir senelių netolerantiškai vadinamą besmegeniu. Ilgiau gyvenant šiame pasaulyje tų žieminių malonumų lieka vis mažiau, bet pirmuoju sniegu vis tiek džiaugiamės, gal iš įpročio, gal dėl giliai sieloje tūnančio vaiko. Išimtimi galėtų būti tik poledinės žūklės entuziastai, kurių, deja, kaip tas besmegenis, nepajėgiu suprasti. Antai viena žavi druskininkietė pasakojo ant ledo būtinai privalanti būti pirmąją, nepamenu, ar tai Kalėdų, ar Naujųjų metų dieną, kai galėtų tokiu metu kaip katė susirangyti minkštame fotelyje, užsikloti vilnoniu (būtinai languotu) pledu ir į krintančias snaiges žiūrėti pro langą.

Visos Lietuvos žiemos pramogų mėgėjams mūsų kurortas šiemet, žiemai dar nė neprasidėjus, tapo tikra atlaidų vieta. Beje, negražiai čia dėl to arenos pavadinimo nutiko – „Snoro“ bankui dar teismas nebuvo spėjęs nė bankroto bylos iškelti, o arenos valdytojai jau išmetė jo vardą iš savo pavadinimo. Juolab, kad tas vardo suteikimas, berods, buvo finansavimo sutartyje numatytas, o pinigai arenos statybai gauti ir išleisti. Taip jau yra tarp tų verslo šulų – vieną dieną šypsosi ir rankas spaudžia, o kitą, bėdai ištikus, nebenori pažinti. O gal čia mūsų kurorto vadovai ant „Snoro“ baisiai įpykę, kad jo sąskaitose paliko biudžetinius milijonus?

Šią savaitę milijonus skaičiuoti sunkiai sekėsi ne tik tiems, kurie didesnę už minimalią pensiją pinigų krūvą matė tik Holivudo filmuose per televizorių. Šviesiaplaukės mūsų valdžios damos viena per kitą varžėsi, kuri labiau sugebės pamaloninti gal net ne vargingiausiai gyvenančią, bet labiausiai pavydinčią turtingesniam už save kaimynui visuomenės dalį. Netruko paaiškėti, kad jų kalbos apie „prabangos“ mokesčius labai greitai išvirto Finansų ministerijos skaičiavimais, jog nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčiai duos valstybės biudžetui apčiuopiamą naudą tik tada, jeigu juos mokės ne vien „Maybachų“, „Bentlių“ ir dvarų, bet ir senų „Passatų“ bei apšiurusių bakūžių šeimininkai. Kažin, ar apsidžiaugs mano aštuoniasdešimtmetė kaimynė, jeigu jos pensija nuo Naujųjų metų padidės keliomis dešimtimis litų, bet tuos pačius pinigus turės sumokėti už savo namuką. Jeigu liberaliosios partijos per šitą populizmo šou sugebės apginti mus nuo naujų mokesčių įvedimo arba esamų didėjimo, tai daugelis liberaliai mąstančių žmonių balsuotų už kurią nors iš jų per 2012 metų Seimo rinkimus, nors buvo jomis nusivylę 2009 m., kai jos rimčiau nepasipriešino „naktinei” mokesčių reformai.

„Bent aš nematau tokio mokesčio, kuris vienu metu galėtų būti vertinamas kaip prabangos, tarsi nukreiptas į didesnės vertės, prestižinį turtą, ir duotų labai didelių pajamų biudžetui. Kad toks mokestis duotų labai didelių pajamų, jis turėtų būti kone visuotinis, bet tada apie prabangą kalbėti yra sudėtinga,“ – sakė Finansų ministrė Ingrida Šimonytė televizijos laidai „Lietuva tiesiogiai“.

Dar labiau viską sujaukia tokiu sudėtingu metu apie ketinamas rengti protesto akcijas paskelbę profesinės sąjungos. Jeigu metų pradžioje, žiūrint į didėjančio BVP skaičiukus, jų reikalavimai nuo sausio padidinti minimalią mėnesio algą iki 1000 litų, taip pat didinti biudžetinio sektoriaus darbuotojų bazinę mėnesio algą ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį, neatrodė tokie drastiški, tai po „Snoro“ griūties ir įsisiūbavus Europos skolų krizei, atrodo, jog profsąjungiečiams tiesiog nepakako laiko ar realybės pojūčio perrašyti savo šūkius. Juolab, kiti jų reikalavimai – progresiniai mokesčiai, komunalinių paslaugų ir maisto kainų mažinimas – nurašyti tiesiai iš opozicinių partijų programų.

Trečiadienį, kai rašiau šį straipsnelį, politikų diskusijos naujų arba didesnių mokesčių tema dar tik prasidėjo, bet šiais paskubomis priimamų sprendimų laikais labai nenustebčiau, jeigu jums jį skaitant, vienaip ar kitaip jau bus susitarta. O gal bus ir prisnigę. Net ir klimato kaitos išderinti permainingi mūsų krašto orai vis tik yra lengviau prognozuojami už politikus, per petį besižvalgančius į kalendoriuje raudonu markeriu pažymėtą rinkimų datą.

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 2 d.

Déja vu (liet. jau matyta) vadinamas įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą. Pavyzdžiui, lankantis naujose vietovėse gali susidaryti įspūdis, kad viskas čia jau matyta, klausantis naujos istorijos gali būti įspūdis, kad ji jau girdėta. Prieš porą dešimtmečių, vaikščiodamas po Rygos senamiestį, jaučiausi, jog ten jau esu buvęs, žinojau, ką pamatysiu už gatvės kampo ir į kurią pusę man reikia eiti, nors lankiausi Latvijos sostinėje pirmą kartą. Déj? vu terminas pirmą kartą panaudotas XX a. pradžioje prancūzo Émile Boirac knygoje „L’Avenir des sciences psychiques“.

Pastarąją savaitę tas įspūdis mane persekiojo iš televizijos ekrano ir internetinių naujienų portalų. Gerai prisimenu 2008-uosius, kai artėjo Seimo rinkimai, perkaitusi mūsų ekonomika stojo, o pasaulinės finansų krizės grėsmę neigiantys politikai buvo išmesti iš valdžios.

Pirmadienį Vyriausybei nepasisekė surengti obligacijų platinimo aukcioną. Finansų ministerija išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad aukcionas neįvyko dėl mažos obligacijų paklausos ir Finansų ministerijai nepriimtinos skolinimosi kainos.

„To nebuvo nuo 2008 metų,“- komentuoja „Verslo žinios“.

Investuotojai pirmadienį iš viso tepasiūlė paskolinti 5,25 mln. EUR ir siūlė skolinti už 4,4 proc. metų palūkanas, tačiau vyriausybė su tokiomis sąlygomis nesutiko.

Kai pasidalinau šia žinia socialiniuose tinkluose, klausdamas daugiau už mane apie ekonomiką ir finansus išmanančių žmonių, ar tai nereiškia, kad esame Graikijos kelyje, buvau sugėdintas, kad be reikalo nuogąstauju, nes Lietuva „turi tų pinigų“ ir skolintis jai nereikės iki pavasario.

O antradienį Seimas ypatingos skubos tvarka leido valstybei skolintis, kad būtų išmokėtos draudimo išmokos bankrutuojančio „Snoro” banko indėlininkams. Finansų ministrė nuramino, jog „Snore” esamo turto užtenka, kad jį pardavus būtų galima susigrąžinti indėlininkams išmokėtas lėšas. Tik štai vakarop pasklido žinia, kad dėl Europos skolų krizės ir „Snoro“ bėdų teks koreguoti valstybės biudžetą ir netgi didinti PVM nuo 21 iki 23 proc. Jei liberalai to neleis,  suplanuotas kitų metų biudžeto išlaidas teks mažinti 0,5-1 mlrd. Lt, o tai prieš rinkimus politikams būtų baisiai nemalonu, nes atimtų iš jų bet kokias galimybes pasijausti Kalėdų seneliais ir „pramušti“ apygardoms, kuriose ketina kandidatuoti, po vieną kitą papildomą milijoną kokios tuštėjančios mokyklos sienų perdažymui ar nupirkti gimtojo kaimo kapelai naują akordeoną. Jei nepopuliarūs būdai nepraeis, beliks skolintis. Daug ir brangiai, tiksliau, bet kokia kaina ir tol, kol mūsų valstybei dar kas nors skolina, prisimindami pasaulį nustebinusį Vyriausybės sugebėjimą 2009-2010 m. įvykdyti „vidinę devalvaciją“.

Man, žinoma, svarbiausia, kad tokiomis aplinkybėmis nebūtų giliai nukišta lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengta ir Seime registruojama Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisa, kuria siūloma periodiniams spaudos leidiniams numatyti 9 procentų PVM tarifą. Dar yra įsipareigojimas atkurti ikikrizines pensijas, kurio prieš rinkimus joks politikas neleis sau pamiršti. Nes mūsų senoliai – rinkimų rezultatus lemianti jėga. Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis savo tinklaraštyje kuo nuoširdžiausiai baisisi, kad rinkimų rezultatus pas mus lemia tie žmonės, kuriems „per dešimt minučių smegenis užpudruoja mažamokslis bausmę atliekantis personažas iš kalėjimo kameros“.

Ar taip jau smarkiai tie telefoniniai sukčiai skiriasi nuo mūsų partijų lyderių, žadančių mums visiems tai, ko neįmanoma padaryti arba, net ir gavę visą valdžią šalyje, jie niekuomet nedarys? Ir tie, ir anie gąsdina baisiomis pasekmėmis, jei tik neatiduosime jiems savo santaupų ar balso. Vos ne kitą dieną po rinkimų jie jau nė girdėti nenori, ką buvo prišnekėję savo „aukoms“.

Pats metas prisiminti, kaip staigų ekonomikos kritimą 2009 m. išgyveno Druskininkai. Į mūsų SPA centrus, vandens parką, viešbučius ir gydyklas savaitgaliais suvažiuojančių svečių skaičius tuomet sumažėjo apie 30 proc., nedarbas tapo didžiausiu Lietuvoje, ir atsigavome tik 2010 m. pabaigoje. Vandens ir slidinėjimo pramogos bei grožio procedūros yra būtent tos „perteklinės“ paslaugos, kurių pirmiausiai atsisako pradėję taupyti žmonės. Bet šįkart ir mes patys esame truputį kitokie, nespėję pamiršti 2008-2009 m. pamokų, nepasikėlę algų į ikikrizines aukštumas, mažiau prasiskolinę ir atsargiau planavę savo išlaidas.

O ketvirtadienį į posėdį besirenkančius Druskininkų savivaldybės tarybos narius pasitiko ant Savivaldybės administracijos pastato laiptų padėtas karstas. Karstą atlydėjo negausi piketuotojų grupė, iškėlusi plakatus, kuriuose išsakyti reikalavimai sustabdyti Druskininkų viešosios pirties naikinimą.

„Imsimės ginti viešąjį interesą, kad druskininkiečiai neliktų be viešosios pirties. Aš pasitariau su advokatais ir jie man pasakė, jog atsinešti karstą prie savivaldybės laiptų nėra draudžiama,”- atsistojęs greta karsto kalbėjo „Skyrybų centro” vadovas Saulius Vaikšnoras. Jo teigimu, karstas simbolizuoja „ne tik naikinamą pirtį, bet ir Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko politines laidotuves”.

Pasišnekėti su piketuotojais trumpam užsuko Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Karolis Kaklys, o dauguma jų kolegų išdidžiai nepastebėjo nei jų, nei karsto.