Būti skundiku – ne gėda, o garbinga pareiga

Norvegijoje dirbantis kaunietis, vidutinio dydžio gatviniame pietvakarių Lietuvos kaime stebėtinai pigiai nusipirkęs nedidelį dvariuką primenantį raudonų prūsiškų plytų namą su parko likučiais ir užakusia kūdra, neilgai juo džiaugėsi. Nupjovė kiemo žolę, praretino krūmus, aprinko šiukšles, pakeitė pakabinamą durų spyną ir pusmečiui išvyko iš Lietuvos uždirbinėti pinigų. Manė, kad nerimauti nėra ko – sodyba stovi pačiame kaimo viduryje, visiškai greta gyvena į civilizuotus žmones panašūs kaimynai, su kuriais spėjo susipažinti, svetimi ten nesilanko, tai kas gi galėtų nutikti?

Po pusės metų grįžęs į tėvynę, jis mane prikalbino drauge nuvažiuoti apžiūrėti namo, tikėdamasis, kad sugebėsiu kažką naudingo patarti jos tvarkymo reikaluose. Taip tapau vieninteliu gyvu liudininku, mačiusiu kaip per akimirką nuoširdus optimistas, kiekviename žmoguje bandęs įžvelgti pozityvų pradą ir šypsojęsis net tada, kai ne viskas pasiseka, buvo priblokštas lietuviškos realybės.

Raudonų plytų dvariukas pasitiko mus atlapotomis durimis, išdaužytais langais, po kambarius išspardytais nugriautos krosnies kokliais ir daugybe tuščių plastikinių pigaus vyno bei alaus butelių. Per vieną naktį taip suniokoti namo nesugebėtų net visi kaimelio gyventojai drauge susirinkę. Bet keisčiausia, kad nė kaimynai atkakliai tvirtino nieko nematę, o įkyriau klausinėjami nusukdavo žvilgsnį šalin tarsi vengdami išsiduoti, kad kažką žino.

Niokotojai, žinoma, turėjo būti to paties kaimo gyventojai, jų pačių paūgėję vaikai ir vietiniai girtuoklėliai, kuriuos visi pažįsta. Bet paskambinti policijai ir pranešti apie vykdomą nusikaltimą niekas nesugebėjo.

„Mes juk ne skundikai...“- pro sukąstus dantis sugebėjo ištarti pasiteisinimą primygtinai tardomas kaimynas.

Lietuviškoje paprotinėje teisėje pranešimas apie vykdomą nusikaltimą yra smerktinas veiksmas, gerokai gėdingesnis už bet kokį nusikaltimą, išskyrus vaikų seksualinį išnaudojimą ir dar kelias visuotinai netoleruojamas veikas. Tai būdinga ne tik neseniai iš laisvės atėmimo vietų išėjusiems ir tenykščiu garbės kodeksu tebesivadovaujantiems recidyvistams, bet didžia dalimi ir visai mūsų visuomenei.

Bendrovė „Spinter tyrimai“ Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) užsakymu kasmet rengia reprezentatyvius gyventojų nuomonės tyrimus, kurių metu domisi, kokia mūsų šalies piliečių dalis pateisina degalų, alkoholio ir cigarečių kontrabandą bei nelegalų jų vartojimą. Dar prieš 2008 – 2009 m. krizę jų buvo stebėtinai daug, bet ne dauguma, o nuo 2010 m. jų skaičius stabiliai viršija 60 procentų.

Neteko girdėti apie reguliarius tyrimus, kiek žmonių toleruoja nusikaltimus ir teisės pažeidimus, nuo kurių nesijaučia asmeniškai nukenčiantys: Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir tiesioginių išmokų grobstymą, pajamų slėpimą ir neteisėtą socialinių išmokų gavimą, algas vokeliuose ir vokelius gydytojų chalatų kišenėse. O svarbiausia – kokia dalis, sužinoję apie nusikaltimą, įskųstų jo vykdytojus.

Paprotinė teisė negali visiškai sutapti su rašytinėmis teisės normomis, bet darnioje visuomenėje jas papildo ir pratęsia. Neoriginalu kiekvieną kartą pirštu rodyti į prieš ketvirtį amžiaus pasibaigusią sovietinę okupaciją, bet šį kartą be to neišsiversiu. Nes būtent patirtis, įgyta per ilgus svetimų valdžių amžius, viena kitą keičiančias okupacijas ir rezistenciją suformavo daugelį lietuviškų paprotinės teisės normų. Įskųsti nacių okupantams žydų vaiką paslėpusį kaimyną ir stribams išduoti partizanų bunkerio vietą buvo tikrų tikriausias karo nusikaltimas, kuriam nėra senaties. Vėliau taip pat smerktinas buvo bendradarbių ir draugų skundimas KGB, o drauge, suvokiant jog buvome okupuoti, neigiamai vertintas ir bet koks bendradarbiavimas su okupantų teisėtvarkos institucijomis.

Po Stalino mirties grįžę iš lagerių tremtiniai ir politiniai kaliniai parsivežė ne tik ilgesingas dainas bei iš duonos nulipdytus rožančius, bet ir buvimo tarp kriminalinių nusikaltėlių patirtį. Sovietų sąjungoje per įkalinimo įstaigas perėjo tokia didelė visuomenės dalis, kad nusikaltėlių pasaulio žargonas, nelaisvėje sukurti anekdotai ir kriminalinės romantikos persunktos baladės, atliekamos prikimusiu balsu, pritariant gitara, užliejo visą šalį. O ypatingai jų reikšmė padidėjo sovietinio režimo griuvimo laikotarpiu, kai buvę „įteisinti vagys“ ir kriminalinio pasaulio autoritetai tapo raudonšvarkiais „naujaisiais rusais“ su storomis aukso grandinėmis ant kaklų.

Mes gi tuo metu kūrėme savo valstybę, ėjome į Europą, bet drauge atsinešėme ir sovietinių lagerių „paniatkes“, tai yra paprotinę teisę. Ir su neslepiama panieka stebėjomės vokiečiais ar skandinavais, skambinančiais policijai, vos tik pastebi įtartiną bruzdėjimą kaimyno kieme.

Kol didžiajai visuomenės daliai skundikas yra keiksmažodis, o sava valstybė – priešas, bet kokios pastangos mažinti toleranciją kontrabandai ir kitiems nusikaltimams neduos laukiamo rezultato. Net ir liudytojų apsaugos priemonių reikėtų mažiau, jeigu visuomenė solidarizuotųsi ne su nusikaltėliais, o su jų aukomis ir pranešusiais apie nusikaltimą sąžiningais piliečiais.

Reikėtų ilgalaikės programos, kurią įgyvendinant nuo vaikų darželio ir pradinės mokyklos būtų skatinami skundimo įgūdžiai, o pačiam žodžiui „skundikas“ suteikiama pozityvi prasmė. Juk būti skundiku – ne gėda, o garbinga pilietinė pareiga. Galimybė skųsti anonimiškai, deja, tik patvirtina įsitikinimą, jog tai yra gėdingas veiksmas, kurį reikia slėpti nuo kitų.

Mano straipsnių komentatoriai mėgsta priekaištauti, kad reikšdamas nuomonę „ir apie ratus, ir apie batus“ nepagrindžiu savo žodžių veiksmais. Tai štai, prašom, bebaigdamas kurti šį tekstą, tinklalapyje „e – policija.lt“ ne anonimiškai, o pasirašydamas tikrais savo asmens duomenimis įskundžiau į Vilniaus mero pareigas sumaniusį kandidatuoti poną Jurijų Subotiną už itin vulgarų tyčiojimąsi iš Prezidentės socialiniame tinkle „Facebook“. Nes jie ten, Vilniuje, balažin ką gali prikrėsti – dar paims ir išrinks jį meru. Tai reikia gelbėti sostinę man, kaimiečiui.

Į sąmokslo teoriją dėl pareigūnų paimto šautuvo bando įvelti net ir Prezidentę

Keistai realybę suvokiančių piliečių prie Prezidentūros
galima sutikti kone kasdien

Kai kalbame apie patyčias iš vaikų, tai yra rimta problema. Apie tai jau ne vienerius metus diskutuoja mokytojai, ikimokyklinio ugdymo pedagogai, vaikų tėvai ir politikai. Tegul sau diskutuoja, gal kada ir aš savo trigrašį įkišiu, bet ne šį kartą. Tačiau kai į šeštą dešimtį įkopęs politikas savo teisines problemas bando interpretuoti kaip konkurentų patyčias ir už tai, kad prokurorai iš jo paėmė žaislą, kaltina visus iš eilės nuo Prezidentės iki savo darbą dirbančių pareigūnų, tai jau kaip reikiant juokingai atrodo.

Nežinantiems, apie ką aš čia svaičioju, paaiškinsiu, kad šią savaitę vienas labai rimtas dienraštis paskelbė graudų Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko pasibėdojimą dėl to, kad jam teko atiduoti bylos tyrėjams medžioklinį šautuvą, kurį seniai labai seniai buvo nusivežęs į abejotino teisėtumo medžioklę kitame Lietuvos pakraštyje. Pareigūnai iki šiol tebetiria tos medžioklės aplinkybes, tai į jų aptarinėjimą čia nesileisiu. Platesnės diskusijos verta ne pati byla, o mero reakcija į teisėtus procesinius veiksmus: įsivaizduokite, koks įžūlumas išdrįsti iš tokio svarbaus žmogaus šautuvą paimti. Ir ta proga plačiu mostu papilti kaltinimai  visiems savo oponentams ir varžovams būsimuose tiesioginiuose Druskininkų savivaldybės mero rinkimuose.

Pirmiausiai kliuvo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui Vitalijui Gailiui. Tos medžioklės byloje jis nė neminimas, bet ne taip seniai lankėsi Druskininkuose ir diskutavo su druskininkiečiais apie korupciją savivaldybėse. Meras į tą diskusiją neatėjo, nors girdėjau, kad buvo kviestas. O atėję jo klapčiukai tikriausiai persistengė tirštinti spalvas atpasakodami pokalbio turinį. „Druskininkų naujienos“, beje, apie tą diskusiją jau rašė. Labai neišsiplėčiau ją aprašinėdamas, kad netyčia neperžengčiau tos ribos, už kurios baigiasi skaitytojų informavimas ir prasideda politinė agitacija. Bet renginyje buvau nuo pat pono V.Gailiaus atvykimo iki atsisveikinimo su juo, net ir tose jo dalyse, į kurias žmonės iš gatvės nebuvo kviesti. Todėl galiu paliudyti, kad apie mero šautuvą ir tą seną medžioklės istoriją diskutuota nebuvo. Ir neprireikė, nes yra gerokai įdomesnių močiučių trobelių tvorų, žemės sklypų, statybų ir propagandinio leidinio spausdinimo už mokesčių mokėtojų pinigus temų, kurios Antikorupcijos komisijai yra arba gali būti įdomiu tyrimo objektu.

Todėl galima drąsiai teigti, kad V.Gailius užsipultas ne už savo vaidmenį medžioklės byloje, o už tai, kad išdrįso atvykti į Druskininkus ir čia kalbėti apie politinę korupciją. Nes korupcijos Druskininkuose nėra ir negali būti – juk Druskininkų savivaldybės antikorupcijos komisijai vadovauja pats meras.

Dar keisčiau, kad su banalia šautuvo paėmimo istorija siejamas V.Malinausko varžovas būsimuose mero rinkimuose Valdas Trinkūnas. Jis su šia byla susisijęs tik tiek, kad yra liberalas, kaip ir V.Gailius. Neiškenčiau nepaklausęs pono V.Trinkūno, kokia proga jis čia minimas ir kuo dėtas?

„Mero medžioklės ir asmeninio gyvenimo detalės man rūpi gerokai mažiau, negu tos Druskininkų kurorto problemos, kurias aptarinėjome susitikime su V.Gailiumi. Šį kartą kaltina liberalus, neseniai nuo jo kliuvo seimo nariui A.Anušauskui... Kalti visi, kas tik domisi Druskininkų reikalais,“- sakė V.Trinkūnas.

Kažkaip nė nepastebėjau, kada mes čia peržengėme tą ribą, kai savo asmeninio gyvenimo problemas mūsų meras pavertė viešu reikalu. Kone visas miestas gūžčiojo pečiais, kurių galų jam prireikė apie skyrybas su antrąja žmona pranešti viešu pareiškimu, tarsi apie kažkokį ypatingo svarbumo politinį įvykį. Asmeninės bėdos dėl sodybos tvoros taip pat buvo bandytos pateikti kaip kažkokia politinė kova su anuometiniu aplinkos ministru Valentinu Mazuroniu. O dabar iš to pareigūnų paimto šautuvo vamzdžio bandoma išpūsti vos ne politinio susidorojimo bylą. Kadangi kaltų artimiausioje aplinkoje jau pristigo, įsivaizduojamo sąmokslo gijas bandoma nutempti iki Prezidentės Dalios Grybauskaitės: „R.Malinauską ypač stebina viena aplinkybė: apie šį tyrimą kalbant su teisėsaugos pareigūnais pastarieji mini rūmus S.Daukanto aikštėje. Taip neva duodama suprasti, kad nurodymai gaunami iš Prezidentūros.“

Neadekvačiai realybę suvokiančių piliečių prie Prezidentūros galima sutikti kone kasdien. Pavyzdžiui, antradienį vienas mano „Facebook“ draugas paviešino nuotrauką, kurioje dar apyjaunis vyriškis stovi S.Daukanto aikštėje su plakatu, kuriame kaltina prezidentę slepiant informaciją „apie kosminį palydovą ir prie jo pritaisytą ginklą“. Reikalaujančio grąžinti žaislus R.Malinausko aikštėje nesimatė, nes tam jis turi patogesnę tribūną – nacionalinį dienraštį, priklausantį žiniasklaidos grupei, kuriai atiteko įspūdingo dydžio Druskininkų vandens parko reklamos ir vietinio propagandinio leidinio spausdinimo užsakymai. Bet S.Daukanto aikštė didelė ir vietos pastovėti su kitais sąmokslų demaskuotojais iš anksto rezervuotis nė nebūtina. Nebent po rinkimų ten susirinktų visi rinkėjų nuversti vietiniai kunigaikštukai ir carai, įsivaizduojantys, jog tai negalėjo nutikti be aukštesnių, o gal ir antgamtinių jėgų įsikišimo.

Senatvė yra liūdna

Visų šventųjų ir Vėlinių dienos šiemet gražiai sukrito į savaitgalį, tai man džiugu, kad nesusitrukdys įprastas laikraščio leidybos ritmas, o valstybės ir verslo samdiniams gal kiek ir apmaudoka, kad negalės pasidžiaugti dar keliomis nedarbo dienomis ar net ilguoju savaitgaliu.

Užtat degti žvakių ant mirusių artimų ir tolimų giminaičių ir draugų kapų pajudės visa Lietuva. Tą patį ritualą kasmet kartoja ir mūsų šeima: Visų šventųjų vakarą važiuojam pirmiausiai į naująsias Druskininkų kapines Ratnyčios miške, paskui į senąsias ant Druskonio ežero kranto, o galiausiai į Veisiejus. Kartais maršrutą pakeičiame pradėdami nuo Veisiejų, o užbaigdami Druskininkuose. Tik kasmet vis daugiau tų kapų, kuriuos norisi aplankyti, vis daugiau pažįstamų žmonių po žeme ir mažiau lieka trypiančių jos paviršių.

Ne vienas ilgaamžis yra sakęs, kad, užsibuvus šiame gyvenime ilgiau už kitus, labiausiai slegia ne mąžtančios jėgos ir senatviniai negalavimai, o tai, kad visi bendraamžiai draugai, su kuriais kažkada būdavo įdomu bendrauti, jau anapus. Kitos kartos sprendžia savo problemas, dalijasi džiaugsmais ir atrodo nė nepastebi, kad jūs dar gyvas, niekas neprisimena, kad dar esate gyvas, jūsų nuomonė niekam neįdomi.

Gal todėl ne per Vėlines kapinėse dažniausiai sutinkame garbingo amžiaus žmones, tiksliau – našles, nes vyrai taip ilgai neišgyvena. Žiniasklaidos ir interneto socialinių tinklų šmaikštuoliai mėgsta pasišaipyti iš lietuviško papročio paversti artimųjų kapus daržais, purenti ir šlavinėti ten suvežtą juodžemį, sodinti ir persodinti gėles. Noras prisidėti prie jų choro kaipmat išnyksta, vos tik pasikalbu su bet kuria prieššventinę dieną kapinėse triūsiančia senute. Juk jei neprisitrenksim kur dar jauni, mūsų visų laukia tas gyvenimo tarpsnis, kai mylimiausi žmonės gulės po žeme ir kapinėse mintyse su jais pasikalbėjus nesinorės eiti namo.

Senatvė yra liūdna ne todėl, kad pensijos mažos ir politikai vis taikosi kur nors kitur panaudoti joms didinti suplanuotus pinigus. Ji liūdna savaime, kaip būna liūdna rudens pabaiga, kai žvarbus rytys pažeme žarsto jau ne auksinių, o pilkai rudų lapų likučius, o tamsa apgaubia mus iškart popiet, nė dorai neišaušus.

Renovuotame daugiabutyje su trumpakoju šuneliu gyvenančios našlės senatvė tokia pat liūdna kaip atokiame vienkiemyje drebančiomis gyslotomis rankomis apledėjusiu takeliu iš šulinio pasisemtą kibirą vandens nešančios ir kas tris žingsnius pailsėti sustojančios jos bendraamžės. Kiek bebūtų vaikaičių nuotraukų jų albumuose, kiek programų berodytų vieninteliu langu į pasaulį likęs televizorius, kaip išmaniai beveiktų vienu mygtuku įjungiama buitinė technika, senatvė vis tiek yra liūdna.

Užuot beprasmiškai stengęsi kaip nors pralinksminti savo giminės senolius, priversti juos įsitraukti į pramogas, nenatūraliai šypsotis ir vaidinti, neva jiems tai yra smagu, galime bent retkarčiais rasti šiek tiek laiko įdėmiai pasiklausyti, ką jie nori mums pasakyti. Dar visai jauna mano žmona kažkada liepė man atsiminti, kad dėmesys yra svarbesnis už bet kokias dovanas, o kadangi su ja niekuomet nesiginčiju, tai įsikaliau jos žodžius į atmintį.

Nustebsite sužinoję, kiek daug turi jums pasakyti jūsų tėvai ir seneliai. Pasibaisėsite, kad galėjote jų netekti taip ir neišgirdę pasakojimų, kurių niekas kitas jau negalės papasakoti. Prisiminimų apie protėvius, kurių jums jau neteko matyti, karus ir netektis, pasipriešinimą ir baimę, melodramatiškas meilės istorijas ir dešimtmečiais besitęsiančius pagiežingus skirtingų giminės atšakų konfliktus, prasidėjusius nuo banalaus užstalės ginčo, pavydo arba paprasčiausio nesusipratimo. Net jeigu vaikystėje visa tai jau girdėjote, galėčiau prisiekti, kad maištingos paauglystės, studijų ir savarankiško gyvenimo metai taip sutvarkė jūsų atminties sandėliuką, kad tiems pasakojimams beliko apdulkėjusi viršutinė lentyna iki kurios niekuomet nepasistiebiate.

Kokį sėkmingą, į pozityvią ateitį orientuotą linksmuolį arba internete gyvenantį komunikacijos guru bevaidintumėte darbo dienomis, truputis ryšio su praeitimi jums nepakenks ir nepadarys labiau pažeidžiamu. Net jeigu toje praeityje rasite ne apdulkėjusias bajorystės regalijas, o tik visų valdžių ujamų kaimo varguolių rankomis pasodintą laukinę kriaušę, primenančią išnykusios sodybos vietą.

Alternatyvus „valdžios sąrašas“ padės išlikti politikoje, jeigu LSDP nusigręžtų?

Druskininkų klubo nariai

Šią savaitę į viešumą nutekėjo informacija, kad „Druskininkų klubas“ ketina atskiru sąrašu dalyvauti 2015 m. kovą vyksiančiuose rinkimuose į Druskininkų savivaldybės tarybą.

 2012 m. vasarą įkurtas klubas buvo sumanytas kaip dabartinės socialdemokratų daugumos valdomos Druskininkų savivaldybės rėmėjų būrelis, į kurį sukviesti lojalūs Ričardo Malinausko politikai verslininkai, įstaigų vadovai. Klubui priklauso ir pats Druskininkų meras, vicemeras, administracijos direktorius. Viso – apie keturias dešimtis asmenų.

„Dažniausiai susitinka ir veiklos planus kuria klubo valdyba, kurią sudaro gerai žinomi druskininkiečiai: klubo prezidentė Vilma Žibūdienė, Ričardas Malinauskas, Albertas Katilovskis, Vidas Stašinskas, Artūras Skausmenis ir Violeta Kaubrienė,“- skelbiama klubo interneto tinklapyje.

Visuomenei apie klubą tapo žinoma, kai jis išplatino viešą kreipimąsi „Mylėkime savo miestą“, kuriame pareiškė pasitikėjimą kaip tik tuo metu į abejotino legalumo tvorų skandalus įsipainiojusiam merui.

Spalio 17 d. „Druskininkų klubo“ valdybos posėdyje buvo iškeltas klausimas dėl jo dalyvavimo savivaldybių tarybų rinkimuose. Svarstyta galimybė įregistruoti „rinkimų komitetą“, kurį turi sudaryti rinkėjų grupė, siekianti dalyvauti konkrečiuose rinkimuose ir kelti kandidatų sąrašą ir (arba) kandidatą į savivaldybės tarybos narius – merus arba tiesiog sudaryti kandidatų į savivaldybės tarybą sąrašą. „Druskininkų klubo“ valdyba pritarė sumanymui dalyvauti rinkimuose.

Spalio 19 d. „Druskininkų klubo“ prezidentė V.Žibūdienė kreipėsi į visus jo narius pranešdama šią žinią ir kviesdama ją apsvarstyti.

„Visus kitus juridinius niuansus mums paaiškins profesionalai artimiausio susirinkimo metu, kurio datą ir vietą greitu laiku pranešiu,“- rašė V.Žibūdienė.

Jos nuomone, asociacijos nariai  negali „likti abejingi miesto gyvenimui ir ypatingai šiuo metu suaktyvėjusių kandidatų į savivaldos tarybą bei mero pareigas rinkiminėms priemonėms“.

Visuotinį klubo susirinkimą planuojama sušaukti spalio pabaigoje.

„Visi esame aktyvūs, savo nuomones turintys druskininkiečiai, galintys savo darbines ir asmenines patirtis panaudoti ir miesto labui. Ir tai galime padaryti - dalyvauti tiesioginiame miesto valdyme,“- teigia V.Žibūdienė.

Įdomiausia, kad nemaža dalis klubo narių, kaip ir Druskininkų savivaldybės vadovai, priklauso tai pačiai Lietuvos socialdemokratų partijai. Tokiu būdu rinkimuose dalyvautų du socialdemokratų sąrašai, besivaržantys dėl tų pačių pažiūrų rinkėjų.

Tokias pastangas išskaidyti elektoratą galima paaiškinti tik vienu būdu – kurorto vadovai nebepasitiki LSDP vadovybe Vilniuje ir rengia atsiskyrimą nuo šios partijos anksčiau, negu bus iš jos pašalinti.

Dalis LSDP frakcijos Seime narių ir aktyvių socialdemokratų, o ypač partijos jaunimas, jau senokai kalba, kad LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotojas Ričardas Malinauskas, bylinėdamasis su valstybės institucijomis dėl tvoros ir įsivaizduojamos savo teisės leisti laikraštį imituojantį politinės reklamos leidinį, gerokai prisidėjo prie partijos nesėkmės šiemet vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose. Jie vis garsiau reikalauja atsigręžti į europietiškas kairiąsias vertybes ir apsivalyti nuo tokių ne europietiška socialdemokratine ideologija, o vien pragmatiniais interesais besivadovaujančių politikų kaip R.Malinauskas. Jų įtaka partijoje pamažu didėja ir jau niekas neabejoja, kad Druskininkų meras daugiau nebebus renkamas partijos vicepirmininku.

Svarstant LSDP etikos komisijoje R.Malinausko skandalus dėl laikraščio ir tvoros buvo nuspręsta sulaukti teismų sprendimų. Laikas nestovi vietoje ir tie teismai nesitęs amžinai. Žinodamas, kad palankių sau sprendimų negali tikėtis, Druskininkų meras galbūt jau dabar ieško būdų pratęsti savo politinę karjerą. Tik be LSDP.

„Druskininkų klubas“ tokiam reikalui kuo puikiausiai tinka, nes gali dalyvauti rinkimuose kaip „valdžios sąrašas“ ir, panaudojus agitacijai administracinius resursus, surinkti tuos pačius balsus, kuriuos gautų socialdemokratai. Tuo pat metu šis scenarijus nėra toks rizikingas kaip išėjimas į kitą partiją arba naujos kūrimas, nes pradiniame etape nesukuria konflikto su LSDP ir palieka galimybę merui pasilikti šioje partijoje, jei jos vadovybė susilaikys nuo griežtesnių jo veiklos įvertinimų.

Kodėl jiems prireikė laužtis į Dešiniojo trolibano „Facebook“ paskyras?

Tokį beveik vasariškai šiltą savaitgalį tiesiog privalėjau išeiti į miškus. O kadangi jau greitai užklups visokios rudens darganos, tai gavosi lyg kažkoks atsisveikinimas su giria. Grįždamas iš grybavimo vietų Stalų girininkijoje sustojau Kareivonių miške prie ežero, kuris vadinasi taip pat, kaip ir tas, prie kurio gyvenu – Ilgis. Prie laužo vakarojusi šneki maždaug penkiasdešimtmečių marijampoliečių pora pasisveikino ir papasakojo taip pat grybavę tuose kraštuose, bet nusprendę neskubėti namo, išsimaudyti ir pernakvoti stovyklavietėje.

„Pavydžiu dzūkams, kurie tokiose vietose gyvena,"- atsiduso vyriškis, išgirdęs, kad esu vietinis.

Vakare įsijungęs kompiuterį pamačiau pranešimus, kad kažkas atkakliai bandė pakeisti mano „Facebook“ paskyros prisijungimo slaptažodį. O tuomet kolega Dovydas, tas pats, kurio straipsnis apie dviejų sostinės mokyklų auklėtinių išvykas į sukarintas Rusijos stovyklas tapo didžiausia šios savaitės sensacija, pranešė gavęs neva iš mano elektroninio pašto dėžutės siunčiamų laiškų su labai linksmu įspėjimu: „Sveikas Dovydai mes pavojuje rink daiktus ruoskis begti si vakara mus atakuos...“ Būtent taip – be skyrybos ženklų, lietuviškų raidžių. Sekmadienio rytą neva iš jo pašto atkeliavo panašiu stiliumi sukurtas laiškelis: „Romka mane uzpludo depresija arba paranoja stai gavau laiska is kremliaus...“

Kadangi tikrasis Dovydas į mane taip familiariai niekuomet nesikreipia, kreipinį sakinyje visuomet išskiria kableliais, o žodį „Kremlius“ rašo didžiąja raide, nekilo jokių abejonių, kad čia rašo ne jis. Apie bandymus pakeisti jų „Facebook“ slaptažodžius ir gaunamus keistus laiškus pranešė dar keli viešai savo nuomonę apie kylančias iš Rusijos grėsmes skirtingose erdvėse reiškiantys kolegos, kartais pavadinami Dešiniuoju trolibanu.

Kodėl tai daroma taip neprofesionaliai ir būtent dabar, kai aktyvūs karo veiksmai Ukrainoje beveik nebevyksta ir Rusijos smerkimas nebėra svarbiausia ir vienintelė apžvalgininkų komentuojama aktualija?

Po Minsko susitarimų įgyvendinimo Rusijos vykdomame hibridiniame kare prasidėjo naujas etapas. Separatistinės Donecko ir Luhansko liaudies respublikos savo vaidmenį jau atliko. Dabar, nepaisant pavienių karo lauko vadų pastangų sutrikdyti paliaubas ir pavienių susišaudymų, Rusija išveda savo reguliariosios kariuomenės dalinius iš Rytų Ukrainos. Patys separatistų vadai rašo, kad Rusijos pasieniečiai staiga uždarė sieną, nustojo plaukti ginklų siuntos (užsidarė „vojentorgas“) ir „savanorių“ būriai. Dar daugiau, pačioje Rusijoje Federalinė saugumo tarnyba staiga pradėjo persekioti už ekstremizmą radikalias nacionalistines organizacijas, daugiausiai prisidėjusias prie „Rusų pavasario“ organizavimo.

Tikslai, kuriuos buvo galima pasiekti aktyviais karo veiksmais jau pasiekti – Ukrainos rytinėje dalyje sukurtas Padnestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos tipo darinys, kurio teritorijos išvaduoti Ukraina artimiausiu metu nebandys. Dabar Rusija skuba taisyti šio karo pasekmes – pašlijusius santykius su Vakarais. Todėl visose Ukrainą palaikiusiose ir sankcijas Rusijai įvedusiose šalyse suaktyvinamos visos Kremliui tiesiogiai pavaldžios ir jo įtakojamos jėgos nuo profesionalių karinės žvalgybos agentų iki „naudingų idiotų“ skalambijančių apie vietinio politinio elito pataikavimą amerikonams.

Todėl taikiniu šiame etape pirmiausiai pasirenkami tie visuomenėje girdimi ir matomi žmonės, kurie jau iki šiol pasireiškė kaip Rusijos informacinio karo veiksmų kritikai ir ateityje galėtų nuteikti savo auditoriją prieš dar vieną santykių su Rusija „perkrovimą“. Būsime vaizduojami kaip paranojiški rusofobai, kiekvieną kartą kieme sulojus šuniui bėgantys slėptis į rūsį, tradicines vertybes niekinantys kosmopolitai, gaunantys nurodymus iš JAV ambasados ir Izraelio, Naująją pasaulio tvarką kuriančių slaptųjų organizacijų talkininkai ir tiesiog apgailėtini menkystos.

Prieš dvi savaites straipsnyje „Baltijos šalims reikia Šaltojo karo“ rašydamas, kad „...nė vienas iš valdančiosios koalicijos partijų lyderių nedrįsta pirmas viešai pasiūlyti Lietuvos gynybiniam pajėgumui stiprinti numatytų lėšų panaudoti pensijų arba pašalpų didinimui, nuogąstaudami, kad pasipiktinusiųjų rinkėjų gali būti daugiau, negu dėkingų už kelis papildomai pridėtus litus“, o „...paskelbtas Vakarų santykių su Rusija „Perkrovimas 2.0“ jiems suveiktų kaip startinio pistoleto šūvis,“ nesitikėjau, jog tai nutiks taip greitai.

„Galėtume šiek tiek sumažinti krašto apsaugos finansavimą, o daugiau lėšų jai numatyti ateinančiais metais,“- spalio 6 d. prakalbo Seimo narys Petras Gražulis.

Ar dar kas nors stebisi, kodėl būtent jam buvo patikėta misija pralaužti ledus griaunant pavasarį pasiektą svarbiausių politinių jėgų susitarimą didinti krašto apsaugos finansavimą? Prisiminkime visas šio politiko pastangas kompromituoti Lietuvą homofobiškais įstatymų projektais ir vulgaria europietiškos žmogaus teisių sampratos kritika. Ir Vengrijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos radikalių „tradicinių vertybių gynėjų“ kelią nuo Europos Sąjungos kritikos prie atviros politinės paramos Rusijai.

Šioje hibridinio karo stadijoje tokie politikai iš pašiepiamos mažumos turi tapti jei ne dominuojančia dauguma, tai bent svarbia ir įtakinga politinio gyvenimo dalimi. Jei ne visoje Europoje, tai bent šalyse, kurioms numatytas aukos vaidmuo kitame etape.

Opozicijos renginiai – politinė reklama, valdžios – tik pasikalbėjimas apie nuveiktus darbus

"Savivaldos savaitė" vyksta savivaldybių
rinkimų kampanijos metu

Drauge su spaliu prasidėjusi oficiali savivaldybių rinkimų kampanija nuobodi nebus, nes jau nuo pirmųjų jos dienų Vyriausiajai rinkimų komisijai tenka nagrinėti skundus dėl galimų Rinkimų įstatymo pažeidimų. Ir iškart spėjo išgarsėti Druskininkai.

Teisininkas ir buvęs VRK narys Liutauras Ulevičius, atstovaudamas visuomeninę rinkimų stebėtojų grupę, kreipėsi į VRK dėl galimo pažeidimo mūsų mieste.

„Šių metų spalio 2 dieną Druskininkų savivaldybės įstaigos Druskininkų švietimo centras leidžiamame leidinyje „Mano Druskininkai“ išspausdinta nepažymėta politinė reklama – Druskininkų savivaldybės mero, socialdemokratų partijos vicepirmininko straipsnis. Nors leidinio rengėjai vaikiškai bandė nusiimti atsakomybę, nurodydami, kad tekstas perspausdinamas iš naujienų portalo „Delfi“ ir ten buvo išspausdintas dar iki oficialios savivaldybių rinkimų kampanijos pradžios, ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga ir kelia vien šypseną,“ - teigia L.Ulevičius.

Mero gerbėjos interneto socialiniuose tinkluose iškart puolė jį teisinti: žmogus juk tik rašo apie savo darbą, o va, varžovai tai jau tikrai reklamuojasi abiejuose nepriklausomuose savaitraščiuose ir pirštu bedė į Ronald Regan klubo renginio skelbimą. Na ir kas, kad tame skelbime neminima jokia partija ir nekviečiama už ką nors balsuoti. Jeigu teiktųsi pagūglinti ir užpildyti savo žinių spragas apie tą klubą prieš rašinėdami savo atradimus, sužinotų, kad jo renginiai vyksta jau ne pirmus metus, o juose apie viešojo gyvenimo aktualijas diskutuoja visuomenei gerai žinomi žmonės, kuriuos kone kasdien be jokių politinės reklamos ženklų matote televizoriuje.

Jei jau paminėjau šitą namų rakandą, tai neišvengsiu ir komentaro apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, turėjusių apginti mūsų smegenis nuo putiniškos propagandos, svarstymą Seime. Valdančiosios daugumos sprendimas jas atmesti buvo visiškai logiškas. Juk nutraukus nuodijimą svetima propaganda, kai kurie rinkėjai gali pradėti orientuotis aplinkoje, o tada jau tikrai už šituos nebalsuotų. Tai suprantama, kad jie nekerta šakos, ant kurios sėdi.

Įdėmiau išsinagrinėjau, kaip balsavo Seimo nariai už Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, kuria savivaldybių politikams būtų užkirsta galimybė dangstantis savo švietimo įstaigomis leisti laikraščius imituojančią savigyrą. Nesistebiu, kad prieš pataisą balsavo socialdemokratė, buvusi Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoja Kristina Miškinienė, bet negaliu suprasti, kodėl iš visos Liberalų sąjūdžio frakcijos nubalsuoti „Už” sugebėjo vienintelis Eugenijus Gentvilas. Ar tokiu būdu liberalai nepakišo riebios kiaulės savo nariams Druskininkuose, kur juos negailestingai dėjo į šuns dienas ir tikėtina, iki rinkimų dar ne kartą išdės būtent toks valdiškas leidinys, kokius ketinta uždrausti Seimo atmestąja pataisa? O kadangi „druskininkietiška liga“ plinta į kitas savivaldybes, tokį malonumą jiems gali tekti patirti vos ne kas antrame rajone.

Administracinių resursų naudojimas, kuriuo baisėjomės skaitydami pranešimus apie neseniai Rusijoje vykusius gubernatorių rinkimus, gali tapti svarbiu 2015 m. kovą vyksiančių pirmųjų mūsų šalies istorijoje tiesioginių merų rinkimų veiksniu. Ypač ten, kur kandidatuos šiuo metu pareigas einantys merai.

Štai ir šią savaitę Druskininkuose vyko renginiai, skirti Vietos savivaldos dienai. Biudžetinis Druskininkų kultūros centras organizavo rinkėjų susitikimus su politikais, kuriuose jie gyrėsi nuveiktais darbais. Druskininkų Jaunimo užimtumo centre, kaip skelbiama per „BNS kurjerį“ išplatintame pranešime, „Druskininkų savivaldybės tarybos nariai, administracijos darbuotojai ir savivaldybės įstaigų darbuotojai sportavo drauge su jaunimu“.

Mero pavaduotojas Linas Urmanavičius nė neslepia, kad tai yra būdas vilioti jaunus rinkėjus: „Bendri kultūros, sporto renginiai suartina jaunimą, įstaigų darbuotojus, kitus bendruomenės narius“. Dar atviresnis Druskininkų savivaldybės tarybos narys, socialdemokratas Algis Bolys: „Sportinės varžybos – tai galimybė bendrauti. Neoficialioje aplinkoje žmonės bendrauja drąsiau, nebijo pajuokauti, sportinis azartas skatina bendrumo jausmą“.

Peržiūrėjau visą „Savivaldos savaitės“ programą ir neradau nė vieno renginio, tarp kurio dalyvių būtų paminėti opozicijos atstovai. Užtat numatyti mero ir jo pavaduotojo susitikimai ir su jaunimu, ir su kaimiškųjų seniūnijų bendruomenėmis. Ir jokios politinės reklamos, tik pasikalbėjimai apie „nuveiktus darbus“.

Kaip tik dabar Lietuvos savivaldybės Ūkio ministerijos iniciatyva kviečiamos dalyvauti su euro įvedimu susijusiame konkurse „Sąžiningiausio verslo savivaldybė“. Jau nė neabejoju, kad laimės Druskininkai – už apsukriausią „pagalvės mokesčio” perskaičiavimą kursu 2 litai = 1 euras.

Duokit „Maseračiui“ vasarinį numerį su palmėmis ir saulytėmis

Šią savaitę žiniasklaida kone pasimėgaudama nagrinėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtas politikų turto deklaracijas. Kurio dienraščio ar naujienų portalo straipsnius šia tema beskaitytumėte, būtinai rasite paminėtus ne tik Vyriausybės ir Seimo narių, bet ir mūsų kurorto mero turtus: „Druskininkų savivaldybės meras ir tarybos narys Ričardas Malinauskas deklaravo turintis 1,3 mln. vertės nekilnojamojo turto. Jo turimų žemės sklypų vertė siekia 391 tūkst. litų. Taip pat politikas deklaravo turintis 250 tūkst. litų vertės transporto priemonių, bei 968 tūkst. litų vertės akcijų. R.Malinauskas yra sukaupęs daugiau nei 800 tūkst. litų santaupų.“

Mano žmona, pamačius šituos skaičius, man ant smegenų lipa: „Va, žiūrėk, kokie žmonės taupūs, iš varganos mero algos, ne taip jau smarkiai už tavo didesnės, kurios gal nė jo blizgiajam kostiumui neužtektų, sugeba susitaupyti, namų ir sklypų įsigyti ir dar gausų būrį vaikų aprūpina“.

Ir kaip dabar pasiteisinti, kaip išaiškinti, kad visai mes ne pavyduoliai – kas galėtų pavydėti tokio gyvenimo, jeigu tektų taupyti kiekvieną centą, skraidyti svetimais sraigtasparniais, taikytis prisikimšti vieno kąsnio sumuštinukų visokiuose valdiškuose banketuose, kad kažką nusipirkčiau?

Bandau įrodinėti, kad deklaracijoje įskaičiuotas ir paveldėtas iš šviesios atminties mero močiutės turtas su ta visų jau aprašyta bei išrodyta tvora, įbridusia į Ratnyčios upę. O juk jo už merišką algą nepirko, bet paveldėjo ir įregistravo savo vardu. Tik neatsižvelgta į tos sodybos rinkos vertės sumažėjimą dėl pradėtos viešojo intereso gynimo bylos, kuri gali baigtis tvoros ir namo griovimu.

Kita vertus, vien tų deklaracijoje paminėtų „250 tūkst. litų vertės transporto priemonių“ privalomas civilinės atsakomybės draudimas ne centukus kainuoja. O dabar, pagal naująją tvarką, tik pabandyk tris žiemos mėnesius nedrausti apsnigtais ir apledėjusiais keliais ne itin pritaikyto važinėti „Maserati“ – taigi išbrauks iš registro ir teks išlaidauti iš naujo registruojant bei techninę apžiūrą atliekant. Ne pirmos jaunystės itališki automobiliai, kruopščiau juos patikrinus, dažnokai visokiausių bėdų turi, o detalės jų kiek daugiau negu panašaus amžiaus „Golfo“ kainuoja.

Gerai, kad bent bendrapartiečiai socialdemokratai, nors ir pavėluotai, nes išregistravimo tvarkos pakeitimai jau įsigaliojo, bet vis tik suskumba ieškoti išeičių.

„Yra nusistovėję transporto priemonių valdytojų, važinėjančių tik vasaros metu, įpročiai. Todėl būtų galima pagalvoti apie sezoninės registracijos automobilius, kurie važiuoja tik vasarą. Tokiu atveju nereikėtų transporto priemonės dalyvavimo eisme sustabdymo. Pagal tokios registracijos automobilio numerį būtų aišku, kad atitinkama transporto priemonė eisme dalyvauja tik vasarą” , - sako Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas.

Kodėl tik vasarą? Važinėju savo griozdišku „MB ML320“ beveik vien tik žiemą, kai mano kaimą užverčia sniegu arba atšąla taip, jog dyzeliniai automobiliai neužsiveda. Tai galėčiau užsidėti žieminius numerius, jeigu būtų kokie nors gražūs, su snaigutėmis ir elniais. O “Maseračių” šeimininkams galėsite duoti vasarinius su palmėmis bei saulutėmis, kad ta pačia proga ir vandens parką pareklamuotų.

Kolega Andrius Užkalnis savo dienraščio skiltyje tiesiai šviesiai parašė, kas ir kodėl, jo manymu, laimės Vilniaus mero rinkimus. Sostinėje gyvenant jam tai geriau matyti, todėl nė nebandysiu ginčytis. Bet aną savaitgalį jis prikėlė pilną „Facebooką“ nuotraukų iš Druskininkų bei pažadėjo kažką ir apie mūsų miestą parašyti. O kol dar neparašė, skubu pasekti jo pavyzdžiu ir dalintis su skaitytojais savo nuomone, kokių rezultatų tikiuosi iš kitų metų kovą vyksiančių rinkimų: antrajame mero rinkimų ture varžysis konservatorius Vilius Semeška su liberalu Valdu Trinkūnu.

Prognozės ne iš lubų – juk beveik visi druskininkiečiai, išskyrus artimiausią mūsų caro aplinką, mato į kokią įvaizdžio krizę jis pateko pradedant skandalais ir teismais, o baigiant savivaldybės skolomis. Negi manote, kad už jį balsuos administracijos darbuotojai, „savo noru” einantys neapmokamų atostogų tarsi sunkmečiu ir matantys, kokia prabanga mėgaujasi sraigtasparniais skraidantys išrinktieji. O gal tie verslininkai, kuriems tenka stengtis demonstruoti lojalumą vietinei valdžiukei užsakinėjant jiems visai nereikalingą reklamą jos propagandiniame leidinyje? Ar kultūros ir meno žmonės, puikiai prisimenantys, kaip Druskininkų kultūros centras su kino sale pavirto prekybos centru? O gal bedarbiai, matantys, kaip mieste dirba Alytaus statybininkai, o jiems belieka rinkti šiukšles už pašalpas atidirbinėjant? Gal daugiabučių gyventojai, permokėję už šilumą iš brangiausių Lietuvoje dujų ir ne savo noru parėmę tarpininkus? Visi viską puikiai supranta, tik ne visi drįsta viešai kalbėti. Bet per rinkimus atsidėkos už viską.