Rūšiuojam!

Gal jau tikėjotės, kad šios skilties čia neberasite arba laikraštis visai nebeišeis, prisiskaitę propagandiniame valdžiukės leidinyje pažertų kaltinimų? Nesulauks.

Aną penktadienį buvau nuėjęs į Druskininkų policiją pasišnekėti apie Druskininkų švietimo centro jiems parašytą skundą. Pasakiau tyrėjui, kad teisėtu būdu už nustatytą kainą (nemokamai) prekybos centruose įsigyju tiek spaudos, kiek man jos reikia. O ką su ja darau savo virtuvėje – mano privatus reikalas. Jeigu rytoj dalins nemokamą alų, tai paimsiu dėžę, nors pats ir negeriu.

Gal manote, kad dabar pulsiu atsakinėti į absurdiškus kaltinimus ir teisintis?

Irgi nesulauks.

Įkeldamas socialiniame tinkle „Facebook“ dailiai susuktų valdžiukės leidinių, sukrautų į rietuvę drauge su malkomis nuotrauką, paslapčia tikėjausi, kad kas nors iš jo leidėjų užsitrolins. Tai yra neišlaikys jų nervai, pasiduos provokacijai.

Rezultatas tikrai viršijo lūkesčius. Ačiū mielajai Laimai, kad nemokamai paskelbė visą mano įrašą iš „Facebook“ drauge su jo iliustracija. Galėjo ir komentarus patalpinti, ten taip pat daug šiltų žodžių apie Druskininkų carą bei jo leidybinius užmojus prirašyta.

Užsitrolino, nes kaip tik tuo metu Vyriausiasis administracinis teismas paskelbė datą, kada bus svarstoma byla dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo, kuriuo „Mano Druskininkai“ pripažinti leidžiamais pažeidžiant Visuomenės informavimo įstatymą. Vilniaus apygardos teismas tą sprendimą patvirtino, o Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas bus galutinis ir neskundžiamas. Beliks jį įvykdyti, tai yra nutraukti daugiau kaip porą metų vykdomą neteisėtą veiklą.

Pamanėte, kad ponia Laima, užuot švaisčiusi laiką Baudžiamojo kodekso straipsnių citavimui, galėjo užsiimti naujo darbo paieškomis? Klystate. Taip išgarsėjus per visą Lietuvą, susipykus su visa žurnalistų bendruomene, darbo pagal profesiją ieškoti galima būtų nebent kaimyninėje Baltarusijoje.

O šią savaitę jaunimas internete puolė šmaikštauti tema „Kur dingsta „Mano Druskininkai“?“ Linksmiausią trumpą vaizdo įrašą ta tema per pirmąją parą peržiūrėjo maždaug 5 tūkstančiai žmonių. Nufilmuota kaip nežinomas asmuo randa savo pašto dėžutėje nemokamą valdžios propagandinį leidinį, perskaito Laimos straipsnio „Kur dingsta...“ pavadinimą ir kartodamas tuos žodžius neša jį tiesiai prie mėlynojo popieriaus bei plastiko atliekų konteinerio. Atidaro jo dangtį, o ten jau beveik pilna tokių leidinių. Išmeta ir sako „Rūšiuojam!“

Įrašas, kurį paskelbė Domas Miciulevicius.

Šią savaitę Druskininkai gražiai paminėti LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“, skirtoje Prancūzijos įvykiams ir žodžio laisvės suvaržymams mūsų šalyje aptarti.

„Manau, kad iš esmės žodžio laisvė Lietuvoje yra gerbiama, nors ir yra taisytinų dalykų. Pavyzdžiui, baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą ar įžeidimą. Taip pat kai kurių atskirų politikų senas sovietinis palikimas, kokį matome Druskininkuose, kur įsivaizduojama, kad už mokesčių mokėtojų pinigus galima leisti vietos valdžią šlovinantį laikraštį,“ – laidoje kalbėjo BNS vyriausiosios redaktorės pavaduotojas Vaidotas Beniušis.

Po poros metų Druskininkų žurnalistų kovos už spaudos laisvę, nesuprasti, kas čia vyksta, gali tik tie, kas sąmoningai stengiasi neigti akivaizdžius faktus. Todėl, kad taip priklauso galvoti pagal užimamas pareigas arba dėl savo verslo interesų. Ir Premjerui, kuriam dabar, artėjant savivaldos rinkimams, visai nesinori viešai aptarinėti skandalus, susijusius su jo pavaduotoju Lietuvos socialdemokratų partijoje. Mums, žurnalistams, irgi nėra jokio noro tapatintis su kažkuria viena opozicine politine jėga ir savivaldybių bei tiesioginių merų rinkimų kampanijos metu sudaryti skaitytojams klaidingą įspūdį, jog visa mūsų kova už žiniasklaidos laisvę tėra kažkokia politinė agitacija.

Bet juk ne mes sugalvojome vilkinti daugiau kaip prieš metus priimtą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo vykdymą, ginčijant jį visų instancijų teismuose, kai jau iš pat pradžių buvo aišku, kad ten tik bus patvirtinta pradinė išvada. Galėjo jau tada baigti neteisėtus leidybinius eksperimentus ir iki rinkimų tai visi būtų užmiršę. O dabar gali taip nutikti, kad Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas bus paskelbtas visai prieš pat rinkimus ir jau tikrai nepridės populiarumo valdantiesiems. Tačiau kaltinti dėl to turėtų ne kažkokias mistinių galių turinčias jėgas, o vien tik savo aroganciją.

Artėjant prie komunizmo, klasių kova aštrėja

Galėtų būti gyvi ir kiti prakartėlės personažai

Po dvi savaites trukusių atostogų sugrįždamas į darbą jaučiausi kaip tie Holivudinių trilerių personažai, po kelių dešimtmečių klajonių parvykstantys į gimtąjį Vidurio Vakarų miestelį, kur vis dar veikia ta pati užkandinė, bet pirmoji paauglystėje įsimylėta mergina jau seniai ištekėjusi už korumpuotu pareigūnu tapusio mokyklos nevykėlio, o vaikystės draugai sustorėję ir prasigėrę. Ir net jeigu redakcijoje nereikėjo nupūsti dulkių sluoksnio nuo kompiuterio klaviatūros, o baldai nebuvo uždangstyti plėvele, pirmąją dieną reikėjo iš naujo pratintis prie kurorto viešojo gyvenimo specifikos.

Druskininkiečiai spėjo pasidalinti į manančiuosius, kad asilas yra arktinių platumų gyvūnas ir žiemą gali gyventi atviroje prakartėlėje arba lauke bei reikalaujančius suteikti asiliukui šildomą socialinį būstą. Asilas ir avys miesto centre buvo šaunus sumanymas, tik neišplėtotas – turėtų būti gyvi ne tik gyvuliai, bet ir kiti prakartėlės personažai. Šv. Juozapą, Švč. Mergelę Mariją bei Tris karalius vaidinantys Druskininkų kultūrininkai ir koks kūdikis išsinuomotas iš socialiai remtinos šeimos. Juk infraraudonųjų spindulių šildytuvai gerai šildo, tai nieko blogo jiems nenutiks.

Ta pačia proga pratinuosi matuoti gyvenimą eurais. Labiausiai tam trukdo prekybininkų daugmaž sąžiningai vykdoma prievolė skelbti kainas dviem valiutom. Kuo greičiau baigsim gręžiotis atgal, versti mintyse eurus į litus, tuo greičiau pradėsime mąstyti eurais, orientuotis, kas brangu, o kas pigu. Vis dėlto visas pinigų keitimo vajus mūsų mieste, kaip ir visoje Lietuvoje, vyksta stebėtinai sklandžiai. Niekur nemačiau didelių eilių, negirdėjau pasipiktinimo šūksnių. Jeigu pašte dar susidarė šiokia tokia atnešusiųjų iškeisti į eurus savo santaupas eilutė, tai vaizdas bankų skyriuose ne kažin kiek skyrėsi nuo įprastinio. Didžiuosiuose kurorto prekybos centruose taip pat sėkmingai išvengta nesklandumų, pirkėjų eilės judėjo ne ką lėčiau, negu anksčiau, o kasininkės išties sparčiai skaičiavo litus, eurus ir išdavinėjo jais grąžą nebambėdamos, kai žiebtuvėlį perkantis žmogus atkišdavo 500 litų banknotą.

Smulkusis verslas, ketinęs nedirbti dvi pirmąsias šių metų savaites, kol apyvartoje cirkuliuos abi valiutos, nes baiminosi tapti pinigų keityklomis ir pristigti apyvartinių lėšų, didžiąja dalimi tokių ketinimų atsisakė. Aptikau tik vieną mažą krautuvėlę, kuri nedirbo pirmąją 2015-ųjų savaitę.

Žiauriausių sovietinių represijų metais Stalinas „patobulino“ marksizmą sava interpretacija, kad, artėjant prie išsvajotojo komunizmo, klasių kova aštrėja. Druskininkuose mes prie to komunizmo matyt jau būsime ypatingai priartėję, nes esamos vietinės valdžios ir jos oponentų kova linksmina visą šalį. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas prieš pat didžiąsias žiemos šventes surengė pasitarimą, kaip pats sakė, „Druskininkų klausimu“. Ir aš ten buvau, nei alaus, nei midaus negėriau, užtat pamačiau tokį šou, kokio pavydėtų bet kurios komercinės televizijos pokalbių laida.

Darbo dienos rytą vienoje stalo pusėje susėdo Druskininkų savivaldybės administracijos ir Švietimo centro atstovai, o kitoje – vietinė opozicija. Per vidurį – pats Komisijos pirmininkas ir keli jos nariai. Priminsiu, kad VRK yra gavusi visą pluoštą skundų, kuriuose Druskininkų savivaldybės administracija kaltina du nepriklausomus vietos laikraščius nepažymėtos politinės reklamos skelbimu, o trys opozicinės partijos tuo pačiu – Druskininkų švietimo centro leidinį „Mano Druskininkai“. Tą patį, kurį Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino leidžiamu neteisėtai.

Z.Vaigauskas labai stengėsi kaip nors įtikinti abi puses, kad nereikia tirti jų skundų ir visi gali taikiai išsivaikščioti švęsti Kalėdų. Nebandysiu atpasakoti viso pokalbio, nes didžioji jo dalis buvo jau ne kartą čia aprašytų teiginių kartojimas. Man pačiam pavyko suformuluoti teiginį, kad artėjančių savivaldos bei mero rinkimų Druskininkuose negalima vadinti demokratiškais, nes dabartiniai valdantieji ir opozicija turi nevienodas galimybes skleisti rinkėjams informaciją apie save. Paklausiau VRK pirmininko, ar jis nusiteikęs naikinti rinkimų rezultatus, jeigu Vyriausiasis administracinis teismas patvirtins Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimus, kad Druskininkų švietimo centro laikraštis neteisėtai leidžiamas „tenkinti grupinius politinius interesus“. Z.Vaigauskas tokią galimybę atmetė, todėl beliko paprašyti VRK atlikti savo darbą – tirti konkrečius skunduose įvardintus pažeidimus.

VRK posėdis, kuriame turėjo būti priimti sprendimai dėl druskininkietiškų skundų buvo suplanuotas tarpušvenčiu. Paskelbus darbotvarkę paaiškėjo, kad šių klausimų ten nėra. Komisijos narius galima suprasti, per šventes ne taip lengva parengti sprendimą tokios didelės apimties tyrime. Juolab, kad gali tekti kažkaip nuskriausti įtakingiausios Lietuvos partijos kontroliuojamą savivaldybę arba rasti būdų neįžvelgti labai jau akivaizdžių rinkimų agitacijos tvarkos pažeidimų.

Iki pasimatymo 2015-aisiais!

Besibaigiant metams įvairūs leidiniai ir naujienų agentūros rengia savo skaitytojų, žymių žmonių arba įvairių sričių apklausas, kuriose jie vardija įsimintiniausius metų įvykius savo šalyse, Pasaulyje arba savo kaime. O kadangi šioje skiltyje jau 14 metų rašau tik savo asmeninę nuomonę, tai ir šį kartą nelaužysiu tradicijos.

Nebūsiu labai originalus, jeigu parašysiu, kad, mano nuomone, svarbiausiu 2014-ųjų metų Pasaulio įvykiu buvo Rusijos agresija prieš Ukrainą. Šis įvykis, tęsėsi visus 2014 m. ir iš esmės pakeitė visų mūsų – europiečių ir amerikiečių – požiūrį į santykius su Rusija, sugriovė iliuzijas, kad XXI a. karas Europoje neįmanomas ir privertė pradėti rūpintis savo saugumu bei prisiminti pamatines vakarietiškos liberaliosios demokratijos vertybes.

Ne ką mažiau reikšmingas, nors mums tolimas ir ne taip smarkiai aptarinėjamas buvo Islamo valstybės susikūrimas. Išsipildė viso pasaulio džihadistų svajonė. Kuo ilgiau Vakarai dels pradėti sausumos kariuomenės operaciją, kurio metu būtų visiškai sunaikinta Islamo valstybė, tuo sunkiau tai bus įvykdyti. 2015 m. suprasime, kad smūgiai iš oro ir bandymai pasikliauti irakiečių bei kaimyninių šalių pajėgomis buvo didelė klaida.

O labiausiai mane, kaip ir kiekvieną vairuojantį žmogų, šiemet džiugino pasaulinių naftos kainų kritimas 2014 m. antroje pusėje ir Rusijos rublio krachas 2014 m. pabaigoje. Abu šie tarpusavyje susiję įvykiai, Vladimiro Putino žodžiais tariant, „pakilusią nuo kelių“ Rusiją tėškė veidu į jos pačios ištryptą purvą. Jų pasekmes pamatysime 2015 m. Ta proga prisiminiau biblinį pasakojimą apie tai, kaip Abraomas ginčijosi su Dievu dėl teisiųjų žmonių sunaikinimo drauge su kaltaisiais neteisingumo, kol buvo išsiaiškinta, kad Lotas yra vienintelis teisusis visoje Sodomoje. Taip ir Rusijoje nenusidėjusių putinizmu žmonių yra nepakankamai daug, kad jos rublio nuopuoliu nebūtų verta pasidžiaugti.

O dabar atsigręžkime į Lietuvą. Čia svarbiausiu įvykiu pavadinčiau Prezidentės rinkimus. Aiški Dalios Grybauskaitės pergalė pademonstravo piliečių pritarimą visai mūsų valstybės pasirinktai vystymosi krypčiai ir visuomenės politinę brandą.

Antras Lietuvos įvykis, kurį norėčiau išskirti 2014-aisiais, buvo svarbiausių šalies politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos gynybos finansavimo didinimo. Pozicija ir opozicija sugebėjo atidėti į šalį politinius nesutarimus ir populistinius rinkimų pažadus bei pademonstravo sugebėjimą susitelkti išorinio pavojaus akivaizdoje.

Visaliaudine švente tapo suskystintųjų dujų terminalo statybos užbaigimas. Lietuva tapo bent iš dalies energetiškai nepriklausoma šalimi ir pademonstravo sugebėjimą, net ir keičiantis valdančiajai daugumai, sėkmingai užbaigti didelius strateginius projektus.

Dar galėčiau paminėti euro įvedimą, bet tai bus jau 2015 m. įvykis, nors visi pasiruošimo darbai ir sprendimai vyko šiais metais.

Druskininkų Metų įvykiu pavadinčiau mūsų mero tvoros Latežerio kaime skandalą. Pirmą kartą valstybės institucijos oficialiai konstatavo, kad neklystantis kurorto vadovas buvo neteisus, o jo pavaldiniai, išdavę leidimus neteisėtai statybai, tik dėl senaties išvengė baudžiamojo persekiojimo. Labai norisi tikėti, kad šio skandalo teisminis nagrinėjimas pasibaigs bent jau 2015 m.

Antrą vietą paskirčiau trijų įtakingiausių Druskininkų opozicinių partijų susitarimui bendradarbiauti iki savivaldos rinkimų, o po jų sudaryti koaliciją Druskininkų savivaldybės taryboje. 2015 m. pradžioje pamatysime, ar pavyks joms tesėti rinkėjams duotą pažadą nesusirieti iki rinkimų ir drauge paremti į antrąjį rinkimų turą pateksiantį kandidatą į mero postą.

O užbaigia svarbiausių 2014 m. Druskininkų įvykių trejetą pono Ričardo Malinausko skyrybos. Nekomentuoju privataus mūsų mero gyvenimo, bet ne aš, o jis pats pavertė tą įvykį viešu, išplatindamas žiniasklaidai pranešimą tarsi apie kokios nors pramogų verslo įžymybės šeimyninio statuso pasikeitimą ir infošou žanro televizijos laidose pasakodamas apie naujos draugės paieškas.

2014-ieji metai buvo ypatingai sunkūs nepriklausomai Druskininkų spaudai, bet ji ne tik sugebėjo nuvilti visus, nekantriai laukusius abiejų laisvų laikraščių bankroto, bet ir garbingai atlikti savo misiją - teikti kurorto visuomenei objektyvią informaciją. O dabar jau galiu ramia sąžine pasveikinti jus visus, mieli mano skaitytojai su Šventomis Kalėdomis, palinkėti laimingų Naujųjų metų!

Ne pagal reitingus, o pagal snukį...

Jeigu artimiausiu metu lankysitės Druskininkuose,
nepraleiskite progos pamatyti asilą už tvoros

Laisvosios rinkos institutas šią savaitę paskelbė savo sudarytus Lietuvos savivaldybių reitingus. Druskininkų savivaldybė užėmė 4 vietą tarp rajonų savivaldybių, nusileidusi tik Kauno, Klaipėdos ir Plungės rajonams. Kaip pasityčiojimas skamba teiginys išplatintame pranešime, kad „tyrimas vertina, kiek savivaldybėse yra užtikrinama žmonių ekonominė laisvė, t. y. laisvė imtis veiklos ir rinktis paslaugas ir jų tiekėją. Taip pat – kaip efektyviai panaudojami iš mokesčių surinkti pinigai“, prisiminus, kaip druskininkiečiams brukama už jų pinigus atspausdinta valdančiosios partijos politinė reklama. O apie „ekonominę laisvę“ geriausiai galėtų papasakoti turistus laiveliu plukdantis Nemuno upe verslininkas, bendrovės „Halsas“ vadovas Vidmantas Malinauskas, nuo 2007 metų kovojantis su spendžiamomis jo verslui kliūtimis.

Reitingų sudarinėtojai tokių iš pirmo žvilgsnio pavienių atvejų nevertina, bet žvelgia į bendresnius skaičius, apklausų duomenis, o ten atrodom beveik taip pat gražiai, kaip ir, pavyzdžiui, Garliava (Kauno r.). Tik iš tų tariamai pavienių atvejų ir susideda visas gyvenimas, o jame ta ekonominė laisvė virsta savo pačios parodija, nes galioja vis siauresniam patvaldžio draugų bei draugų draugų ratui.

„Druskininkai, o tiksliau – dabartinis miesto meras socialdemokratas Ričardas Malinauskas, yra gyvas pavyzdys tos senosios, priešmirtinėje agonijoje tebetrūkčiojančios, komunistinės nomenklatūros,“- parašė pirmadienį naujienų portale 15min.lt Seimo narė ir Šešėlinės vyriausybės krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Vardindama Druskininkuose užfiksuotus rinkimų įstatymų pažeidimus, ji teigia, kad „...be socialdemokratų partijos vadovybės žinios bei palaiminimo R.Malinauskas nedrįstų elgtis taip įžūliai. Tad visa atsakomybė dėl rinkimų kampanijos įstatymo pažeidimų krenta ant Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos partijos pečių“.

Kai Premjeras nevykusiai bandė apsimesti, kad per savo akinius neįžiūri to, ką išdarinėja Druskininkuose jo pavaduotojas partijoje, maniau, kad tai kažkokia ypatinga europietiškai socialdemokratijai būdinga naivumo atmaina. Bet kai pirmadienį išgirdau, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo tyrimą dėl galimo paties A.Butkevičiaus ir buvusio Sveikatos viceministro Gedimino Černiausko piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, būtų keista nepaspėlioti, ar tas naivumas nėra tik gražiai suvaidintas. O kai tas pats A.Butkevičius, vos spėjęs atsakyti į žurnalistų klausimus apie STT pradėtą tyrimą, nuskuba Vyriausybės rūmuose dalinti apdovanojimų „už veiksmingas antikorupcines iniciatyvas“, tai jau nė juokas nebeima.

Užtat gerai pasilinksminau, kai socialinio tinklo „Facebook“ administracija užblokavo mano profilį dėl nežinomų pokštininkų skundų atakos, neva ten naudoju netikrus vardą ir pavardę. Kadangi tai jau anksčiau buvo nutikę Algiui Ramanauskui, Andriui Užkalniui, Remigijui Šimašiui ir dar keliems aktyviai besireiškiantiems viešiems asmenims, tai tikėjausi kažko panašaus. Juk vos prieš kelias dienas erzinau poną Andrių paskelbdamas internete užuojautą dėl jo profilio skaitmeninės mirties. O dabar jau manęs smalsuoliai klausinėjo, kaip atrodo skaitmeninis pomirtinis gyvenimas. Sakiau, kad labai panašiai į filmus apie vaiduoklius, kai jūs miręs vaikščiojate tomis pačiomis gatvėmis, gyvenimas vyksta toliau, bet nieko jau nebegalite pasakyti ar padaryti gyviesiems. Nei palaikinsi vaikystės draugo žmonos iškirptės, nei užblokuosi bjauraus kremlinio trolio. Kelis kartus žiūrėjau į veidrodį ar dar matosi mano atspindys, o kai prekybos centre stambi tetulė visu svoriu užmynė ant kojos, patikėjau, kad manęs tikrai nėra. Tik vaikščioti kiaurai per sienas nespėjau išmokti, kol mano „Facebook“ paskyra prisikėlė.

Tai ką, jau manėt, kad ramiai sau gyvensite be mano katukų nuotraukų? Neišdegs! Sugrįžau.

Pamatę, kad kitiems prisikėlimas užtruko kelias dienas, o aš atgijau po kelių valandų, draugai klausinėjo, kaip pavyko tai padaryti. Pajuokavau, kad paskambinau Markui Zuckerbergui, aprėkiau, išvadinau piemeniu ir kaip mat atblokavo... Nes būtent taip įpratę elgtis kai kurie sau svarbūs druskininkiečiai.

Gyvename juk ne pagal reitingus, o kaip tame anekdote apie Rabinovičių, kuris, prasidėjus carinėje Rusijoje žydų pogromams, tikėjosi, kad jo niekas nelies, nes pagal pasą (rus. po pasportu) jis rusas. Į ką žmona Sara atsakė, kad muš ne pagal/per pasą, o pagal/per snukį (ne po pasportu, a po morde rus.).

Ar atsitversim Didžiąja siena nuo Lietuvos?

Išgirdę, kad šią savaitę mūsų kurorto savivaldybės vadovas labai svarbiu reikalu viešėjo Kinijoje, druskininkiečiai iškart prisiminė, kaip po viešnagės kažkurioje egzotiškoje rytų šalyje anas susižavėjo įspūdingo dydžio raidėmis užrašytu kažkokio miestelio pavadinimu, mėgdžiojančiu užrašą „Hollywood“. Iš to susižavėjimo prie mūsų miesto, ant „Snow arenos“ stogo, atsirado raidės „Druskininkai“ ir „Like“ ženklas. Druskininkuose dabar juokaujama, kad geriau jau kinai nerodytų R.Malinauskui savo Didžiosios sienos, nes, neduok Dieve, jam ir ši patiks, tai grįžęs panašia atitvers ir be to separatistine vis dažniau pavadinamą mūsų savivaldybę nuo Lietuvos.

Palikim tuos pajuokavimus ramybėje ir geriau pasvarstykime, kaip galėjo nutikti, kad būtent Druskininkuose susiformavo palanki terpė tam separatizmui suvešėti? Kuo Druskininkų gyventojai tokie unikalūs, kad čia lengvai galėjo įleisti šaknis likusiai Lietuvos daliai nebūdingas autoritarinis valdymo modelis, išlaikantis demokratinei savivaldai būdingą formalią struktūrą?

XX a. pirmojoje pusėje buvę nedideliu ir didžia dalimi nelietuvišku kurortiniu miesteliu Druskininkai sparčiai pūtėsi vėlyvuoju sovietmečiu, pradėjus statyti didžiąsias sanatorijas, kurioms reikėjo daug darbo jėgos. Tuomet čia atvyko ne tik mokslus baigę gydytojai, bet ir daugybė nekvalifikuotos darbo jėgos iš gretimų rajonų kaimų. Reikėjo tūkstančių valytojų, padavėjų, kambarinių, pagalbinių darbininkų... Sovietmečio pabaigoje tik pramoniniame Alytuje didesnė visų miesto gyventojų dalis gyveno bendrabučiuose, o antroje vietoje buvo Druskininkai.

Ypatinga kurorto aplinka, sukurta unikalios gamtos, šimtamečių sanatorinių tradicijų ir įvairiataučio kultūrinio paveldo klodų šitiems žmonėms mažiausiai rūpėjo. Svarbiausia buvo kuo greičiau ištrūkti iš gimtojo kaimo, toliau nuo varžančio tėvų ir kaimynų dėmesio, kolchozinių prievolių, sunkaus ir prastai atlyginamo žemdirbiško darbo. Viliojo viltis greitai tapti miestiečiais, įsidarbinti sanatorijoje, gauti bendrabučio kambarį, paskui butą, vaikščioti gatvėmis tarp šventiškai nusiteikusių poilsiautojų. Todėl Druskininkų žiburiai viliojo kaimų jaunimą ne ką mažiau už pramoninius didmiesčius.

Druskininkiečių padėtis buvo privilegijuota net ir lyginant su Vilniaus ar Kauno gyventojais. Ne veltui iki pat 1990-ųjų butą Druskininkuose galėjote pasikeisti į tokio pat dydžio butą Vilniuje be jokios priemokos. Tą išskirtinumą sudarė galimybės papildomai užsidirbti išnuomojant kambarius poilsiautojams. Pavyzdžiui, mano seneliai Sadauskai, gyvenę nuosavame name P.Cvirkos gatvėje, vienu metu sugebėdavo apgyvendinti 16 svečių, o patys glausdavosi lauko virtuvėlėje.

Sanatorijų darbuotojai iš darbo grįždavo nešini pilnais krepšiais nusuktų nuo poilsiautojų pietų maisto produktų. To nė nevadindavo vagystėmis, sakydavo, kad tiesiog parsineša iš darbo mėsos, grietinės, varškės... Druskininkų prekybininkai tapo atskiru klanu, kuris keitėsi tarpusavyje į atvirą prekybą nepatenkančiomis deficitinėmis prekėmis. Net ir tos prekės, kurių kituose šalies miestuose buvo galima laisvai nusipirkti, čia buvo paverstos deficitu, nes parduotuvėse viską šluodavo nuo lentynų iš alkanų Rusijos didmiesčių suvažiavusių poilsiautojų minia.

Niekur kitur Lietuvoje nebuvo tiek KGB agentų, nes Druskininkai turėjo visasajunginio kurorto statusą. Čia suvažiuodavo daug žydų tautybės poilsiautojų, tarp kurių būta nemažai disidentų ar bent trokštančių išvykti į Izraelį asmenų. Kurorte apsigyveno daug tremtinių, kuriems neleista grįžti į tėviškes Lazdijų ir Varėnos rajonuose. Juos sekė ir stebėjo ištisa skundikų armija. Puikiai prisimenu, kaip 1988 m. vasarą, kai visoje Lietuvoje jau vyko masiniai Sąjūdžio mitingai, kilo Trispalvės, Druskininkai priminė giliame sovietmetyje užstrigusį miestą.

Staiga visa tai pasibaigė. 1990-ieji visai Lietuvai pirmiausiai reiškė laisvės atgavimą, bet druskininkiečiams tai buvo ir jų išskirtinio statuso praradimas. Nebeliko šimtų tūkstančių nereiklių poilsiautojų iš Sovietų sąjungos, o drauge ir darbo vietų jiems skirtose sanatorijose, gydyklose. Apie kažkokius Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondus dar negalėjome nė pasvajoti, o vilniečiai ir kauniečiai neturėjo pinigų savaitgaliais pasilepinti kurorte.

Dirbau tada „Lietuvos aido“ korespondentu Druskininkuose ir kasdien girdėdavau, kaip iš Vilniaus mažinamas finansavimas reabilitaciniam gydymui sanatorijose, o vietinė valdžia neturėjo jokių galimybių įtakoti Specialiajam fondui besikuriančioms profesinėms sąjungoms remti priklausančios infrastruktūros veiklą. Neįtikėtinai žema ir niekšinga dabar kaltinti tuos žmones, kad jie kažko ten nepadarė ir naudoti politinei agitacijai praeito amžiaus pabaigos ir šių dienų kurorto vaizdelių palyginimą. Keitėsi ne tik Druskininkai – per tą laiką net ir badaujančių Užsacharės Afrikos šalių miestuose pridygo plieno ir stiklo dangoraižių.

Druskininkiečiai buvo daug kuo panašūs į Rytų Ukrainos šachtininkus, griūvant Sovietų sąjungai taip pat praradusius savo išskirtinį statusą ir pajamas. Ir ten, ir čia permainų traumuotų žmonių sąmonę buvo ypatingai lengva paveikti propaganda, kad jiems reikalingas šeimininkas, kuris grąžins prarastą aukso amžių, tarsi atsuktų laikrodžio rodykles į 1970-uosius ar 1980-uosius. Donecko, Luhansko ir Druskininkų separatistai kalba, kad likusi Ukrainos ir Lietuvos dalis jų nesupranta, nori primesti savo europietiškus įstatymus ir etikos standartus. Todėl visi skandalai apie tvoras, sklypus, mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą propagandai daliai druskininkiečių net nepasiekia tos vietos, kur galėtų būti mąstančio žmogaus smegenys. Jie atmetami kaip bereikšmis priekabiavimas iš kažkokio įsivaizduojamo pavydo ar noro atimti galią iš kurorto šeimininko. Panašiai kaip Rytų Ukrainos separatistai gyvena visiškai kitoje informacinėje erdvėje, tikėdami Rusijos televizijos kanalų pasakomis apie „Dešiniojo sektoriaus“ „fašistų“ nukryžiuotą berniuką, analizuoti skirtingus informacijos šaltinius nepajėgūs druskininkiečiai užsisklendė virtualiame pasaulėlyje, kuriame mero svajonių rūmams viešai nepritarę menininkai yra netikri arba suklaidinti, o ramybę drumsčia blogio jėgų pasamdyti pavyduoliai.

Virtuali Didžioji kinų siena tarp Lietuvos ir Druskininkų jau seniai pastatyta, todėl visai nesvarbu, ar ji bus įkūnyta dar vienu butaforiniu griozdu, ar taip ir liks tik druskininkiečių galvose.

Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavime priimta rezoliucija „Dėl valdžios įtakos nepriklausomai žiniasklaidai“

Jūratės Marčiulaitienės nuotrauka

Lapkričio 22 d. Vilniaus Rotušėje į ataskaitinį rinkiminį suvažiavimą susirinko Lietuvos žurnalistų sąjungos delegatų iš visos Lietuvos. Tiesiog privalau pasveikinti LŽS pirmininką Dainių Radzevičių, absoliučia balsų dauguma išrinktą į šias pareigas dar vienai ketverių metų kadencijai. Pirmiausiai todėl, kad per keletą pastarųjų metų D.Radzevičius įrodė, kad jo vadovaujama profesinė žurnalistų bendrija gali realiai ginti žurnalistų teises ir kertinius žiniasklaidos laisvės principus net tada, kai tenka į akis sakyti nemalonią tiesą įtakingiausiems šalies politikams.

Ponas Dainius išties nemažai prisidėjo, kad Druskininkuose vykstantis laisvos spaudos naikinimas taptų žinomas ir smerkiamas visoje šalyje. Ir šiame suvažiavime žurnalistų bendrija pademonstravo solidarumą priimdama griežtą rezoliuciją „Dėl valdžios įtakos nepriklausomai žiniasklaidai“.

„Mes, LŽS XVI-ojo suvažiavimo delegatai, atkreipiame dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymas numato, jog valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą.

Tačiau praktika rodo, kad dalis valdžios institucijų faktiškai valdo žiniasklaidos priemones ir taip įtakoja jų turinį. Tai konstatavo ir žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. gruodžio 3 d. sprendime. Išnagrinėjęs Druskininkų krašto savaitraščio „Druskonis“ redaktoriaus Eugenijaus Rutkausko ir savaitraščio „Druskininkų naujienos“ redaktoriaus Romo Sadausko skundą dėl leidinio „Mano Druskininkai“ leidybos, priėmė sprendimą, kuriuo skundą pripažino pagrįstu. Sprendime taip pat akcentuota, kad Druskininkų savivaldybės institucijos ir įstaigos ne tik nekontroliavo visuomenės informavimo pliuralizmo ir sąžiningos konkurencijos išsaugojimo, kaip įpareigoja Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis, bet ėmėsi šiems siekiams priešingų priemonių ir jų įgyvendinimo.

Žurnalistų etikos inspektorius nustatė, kad de jure leidinio „Mano Druskininkai“ leidėjas / viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) yra Druskininkų švietimo centras, tačiau de facto - ir Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius bei Druskininkų savivaldybės administracija.

Kartu nustatyta, jog per laikraščio „Mano Druskininkai“ leidybą buvo vykdyta akivaizdi kampanija, parengta pagal išankstinius nusistatymus ir tenkinant grupinius - politinius interesus. Tokiu būdu pažeistas Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas (numatantis, jog viešosios informacijos rengėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus).

Tokių pavyzdžių kaip Druskininkuose randasi ir kituose Lietuvos rajonuose. Ši tendencija stiprėja artėjant savivaldos rinkimams.

Kadangi žiniasklaida lieka labai įtakingu politiniu įrankiu ir kadangi esama didelio pavojaus, jog žurnalistai nebepajėgs atlikti demokratijos sergėtojos vaidmens, siūlome iš naujo peržiūrėti ir įvertini Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas dėl žiniasklaidos priemonių savininkystės.

Todėl įpareigojame LŽS Tarybą, Valdybą ir Pirmininką imtis iniciatyvos ir siekti, kad Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintos nuostatos būtų tinkamai taikomos dėl viešosios informacijos rengėjų savininkystės ir kad demokratinėje šalyje valdžia nemonopolizuotų žiniasklaidos rinkos.“

Dėkoju visiems kolegoms, kurie teisingai suprato, kas vyksta Druskininkuose, ir vienbalsiai pritarė šiai rezoliucijai. Ačiū!

Mūsų Seimo narė savo sumanymais stebina ne tik opoziciją, bet ir kolegas iš valdančiosios koalicijos

Pirmojo sniego dažniausiai sulaukdavome dar spalį, bet šiemet iki pat lapkričio vidurio mano kieme žolė žaliuoja. Tik to žalumo visą savaitę nespėju pamatyti, nes dienos taip susitraukė, kad iš namų išvažiuoju dar tamsoje, o grįžtu jau sutemus. Net ir savaitgaliais baisu ilgiau pamiegoti, nes lengvai galiu pražiopsoti tas kelias trumpas šviesos valandas, kai galiu pamatyti, kokios spalvos mūsų katinai. Trečiadienį iškritęs sniegas bent jau prašviesino tą pilkai rudą niūrumą balta nesutepto tyrumo vilties spalva.

Tą pačią dieną kolegos iš „Druskonio“ pranešė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atmetė „susirūpinusios druskininkietės“ skundą, neva jų straipsnis apie mano keliuose viešuose renginiuose dėvėtus marškinėlius „CARAS CHUILO“ kažkaip ten ypatingai žaloja nepilnamečius. Belieka pasveikinti kolegas su sveiko proto pergale ir pasidžiaugti, kad inspektorė neleido savęs paversti susidorojimo su laisva žiniasklaida įrankiu. Nes tikrai nepatikėsiu, jog mūsų mielajame kurorte staiga visi tokie jautrūs tapo, kad ne tik toli ir be bilieto pasiųsti nebėra ką, bet ir laikraštyje paminėtas ukrainietiškas žodis, kurį šiais metais dainoje „Putin chuilo la la la...“ kartoja ištisi stadionai visuose planetos pakraščiuose. Nepatikėsiu, kad jautriosios druskininkietės vaikučiai, perskaitę tą žodį laikraštyje, patirs moralinę traumą dėl kurios staiga ims nebeklausyti mamos, nevalgyti penkių grūdų dribsnių košės ir gauti neigiamus pažymius geografijos bei lietuvių literatūros pamokose. Matau tik didelį norą pritaikyti laikraščiui kokį nors Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo straipsnį keršijant už visas kritines publikacijas apie vietinės valdžiukės darbus.

Tai, kad nei skundais, nei grasinimais jau nepavyks užčiaupti išlaisvėjusių druskininkiečių, liudija ir šią savaitę išplatintas gausaus žinomų vietinių meno kūrėjų ir organizatorių kreipimasis. Apie jį paskaitysite „Druskininkų naujienų“ kultūros puslapyje, o čia geriau jums papasakosiu kolegų parašus rinkusio dailininko Gintaro Žilio įspūdžius.

„Dauguma atsakingai pilietiškos mąstysenos žmonių tą kreipimąsi pasirašė nedvejodami. Jie, jausdamiesi laisvos Lietuvos valstybės piliečiais, nebijojo išreikšti savo nuomonės, palaikančios kultūrinės bendruomenės siekius. Deja, baimės už savo nuomonę ir įsitikinimus netekti darbo ar užsitraukti vadovų nemalonę atmosfera apnuodijo daugelį Druskininkų savivaldybei priklausančių įstaigų darbuotojų, kurie neišdrįso padėti parašo dėl minėtos priežasties. Netelpa galvoje, kad tai kas vyksta Druskininkuose, yra ne sovietmetis, bet 24 metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo,“- pasakojo G.Žilys.

Pono Gintaro užčiaupti nepavyks – pensijos iš jo jau neatims, o malonių iš vietinės valdžios jis jau seniai nesitiki, dar nuo to meto, kai per 2012 m. Seimo rinkimus buvo pjudomas už tai, kad viešai suabejojo ar tuometinė mero pavaduotoja Kristina Miškinienė tinka užimti Seimo nario vietą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų apygardoje.

Po dviejų Seimo kadencijos metų G.Žilys bent jau gali būti ramus, kad anuomet atliko savo pilietinę pareigą. Ypač tokiu metu, kai mūsų Seimo narė savo sumanymais priverčia gūžčioti pečiais ne tik opoziciją, bet ir kolegas iš valdančiosios koalicijos.

Taip darbietis Mečislovas Zasčiurinskas, kurio pažiūros šiaip jau man didelių simpatijų nekelia, šią savaitę nuoširdžiai pasipiktino K.Miškinienės parengtomis įstatymų pataisomis, kuriomis būtų prailgintas policijos pareigūnų ir karių pensinis amžius.

„Iš beveik 10 tūkst. Lietuvoje dirbančių policijos pareigūnų, daugiau nei 2 000 yra pensinio amžiaus. Tokios įstatymo pataisos svarstymui tik prasidėjus, tie du tūkstančiai bus priversti pasinaudoti kol kas galiojančia lengvata ir kas liks dirbti? Įstatymo pataisos autorė Kristina Miškinienė taip ir sako, kad „pastaruoju metu smarkiai daugėja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų ir todėl didėja valstybės biudžeto lėšų poreikis tokioms išmokoms“. O paprastai kalbant, iš dirbančių pensininkų bus atimtos pensijos. Sunkiai suvokiamas dalykas, kad politinės partijos, teigiančios, jog „Svarbiausia – žmogus!“, atstovė, remiasi tokia logika. Kalbant paprasčiau, siūlo atimti iš statutinių pareigūnų ir karių tai, kas jiems priklauso, ką jie užsitarnavo! Todėl teigiu, kad pasiūlymas prailginti statutinių tarnautojų bei karių tarnybos amžių penkeriais metais yra neteisingas socialiai ir visiškai nesavalaikis,“- piktinosi M. Zasčiurinskas.

Iš antraeilio personažo savivaldybėje virtusią didele politike Seimo narę gelbsti tik tai, kad valdančiojoje koalicijoje yra ir daugiau nesuvokiančių atsakomybės už savo veiksmus politikų.

„Mieli socialdemokratai, kiek jūs galite kentėti Artūro Skardžiaus patyčias? Nuolat kaldamas jus prie kryžiaus už terminalą, gąsdindamas dėl išaugsiančių dujų kainų, jis atlieka Kremliaus užsakymus, o jūs nuolankiai tylite. Kuo jis toks svarbus, kad taip kankinatės? Edmundo Jakilaičio laidoje ministras R. Masiulis su D. Korsakaite aiškiai pasakė, kad dujos nebrangs. Minėjo neatsakingus politikus. Kodėl be pavardžių? Kodėl visiems politikams ta etiketė? Beje, A. Skardžius Seimo posėdyje šiandien reikalavo Krašto apsaugai numatytų pinigų dalį skirti sportui...“- socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Seimo narė Rasa Juknevičienė.

Nesunku suprasti, jog tokius veikėjus socialdemokratai partijoje laiko dėl to, kad gautų panašios pasaulėžiūros ne itin lojalių Lietuvai rinkėjų balsus. Iš to ir susideda aukšti LSDP reitingai. Vos tik ši partija atsikratytų skardžių, bradauskų ir malinauskų, taip išgrynindama europietiškos socialdemokratijos tradiciją, parama jai vos siektų tą ribą, už kurios tampama neparlamentine.