Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 30 d.

Maždaug tokiu metu, tarp Grybų šventės ir PoetinioDruskininkų rudens būna pats tikriausias rudens metas, kai įvairiomis spalvomis nuo skaisčiai raudonos iki purvinai rudos nakties šalnų nuspalvinti klevų lapai lėtai leidžiasi mums ant galvų, o ilgi jau ne ką tesušildantys saulės spinduliai nutįsta pro šakas. Lėtas sliūkinimas tiems lapams šiugždant po kojų išsiklaipiusiais šaligatviais pro pusiau apleistus kurorto medinukus man visuomet išliks kaip mielas 1990 – 2000 m. Druskininkų prisiminimas. Nostalgija tam laikui mūsų krašte dar nėra įprastas reiškinys. Besiilgintieji Smetonos laikų jau beveik išmirė, o tie, kam „už ruso“ buvo geriau, nuoširdžiai ilgisi brandaus brežnevizmo, nes tada jiems nereikėjo mąstyti nuosavais smegenimis. Paskutinis XX a. dešimtmetis daug kam asocijuojasi tik su prarastu socialiniu saugumu, nedarbu ir gausybe permainų, kurioms jie visai nebuvo pasiruošę. Bet tai buvo ir neįtikėtinos laisvės bei galimybių metas, kai per naktį galėjote viską prarasti arba tapti fantastiškai turtingu, kai ką tik griuvo visi suvaržymai, o nauji dar nebuvo pastatyti. Mano karta tiesiog dar neturi laiko pažvelgti atgal, bet neabejoju – kada nors tų laikų mes ilgėsimės.

Kas antras į redakciją užsukantis druskininkietis čiaudėja ir kosti, sako, daugiabučiai jau išvėso, kieno langai ne į pietus, jausmas tarsi gyventum rūsyje, bet šiemet tai jau tikrai nieks neskubės įjungti šilumą. Neerzinsiu jūsų pasakojimais, kad savo krosnyje kas dvi trys dienos sukūrenu popierines šiukšles ir vieną dvi malkas ir vien nuo to vakarais radiatoriai būna maloniai šilti, o namukas neišvėsta. Užtat mane, kas rytą nuo namų iki darbo važiuojantį beveik 20 kilometrų, baisiai erzina be jokios progos pabrangę automobilinės dujos. Kai kuro kainos kyla reaguodamos į pasaulinius naftos kainos pokyčius, čia jau, kaip sakoma, prieš vėją nepapersi, bet pastaruoju metu nafta nebrango. Kai kainos didėja todėl, kad didinami mokesčiai, siunčiame prakeiksmus tokius sprendimus priėmusiems vietiniams bei ES politikams ir mintyse žadame su jais už tai atsiskaityti per artimiausius rinkimus. Bet mokesčiai irgi nedidėjo. Tai kas, po perkūnais, nutiko?

„Didmeninė degalų kaina priklauso ne tik nuo naftos barelio kainos tuo metu, kai naftą perdirbančios bendrovės įsigyja žaliavą, bet ir nuo degalų paklausos visame regione konkrečiu laikotarpiu. Tačiau degalų kainoje taip pat yra svarbių veiksnių, kurie nepriklauso nuo naftos rinkos, tai yra logistika, vietiniai mokesčiai ir kita,” - kainų pokytį komentavo „Orlen Lietuvai” atstovaujantis ryšių su visuomene agentūros „Idea prima” komunikacijos projektų vadovas Audrius Stasiulaitis.

Ką nors supratote? Aš tai tik tiek, kad mielieji „ereliukai“ nusprendė pasigerinti šių metų finansinius rezultatus, nes pamatė, kad dujomis visai apsimoka važinėti ir žmonės jas perka. Kodėl neuždirbti daugiau, jeigu gali uždirbti? Kitur tai vadinama piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje. Kokių nors veiksmingų protesto formų nežinome ne tik mes, visoje Europoje vartotojai nepajėgia kaip nors paveikti kuro kainų. Kartais linksma paskaityti, kaip Rumunijoje prieš degalų brangimą protestuojantys vairuotojai atvažiavo į degalines automobiliais, į kuriuos buvo įkinkyti arkliai, bet nuo to kainos ir ten nesumažėjo. Pripažinkim, kad šioje srityje esame absoliučiai bejėgiai.

Jeigu dar neįvariau jums depresijos, tai reikėtų paminėti, kad nuo 2012 metų dėl akcizų didinimo nuo 3 iki 5 procentų pabrangs cigaretės. Kaip pranešė „Verslo žinios“, kartu su 2012 metų valstybės biudžeto projektu Finansų ministerija planuoja pateikti Akcizų įstatymo pakeitimo projektą. Jame specifinis akcizų tarifas didinamas 6 proc., o minimalus akcizų tarifas – 5 proc. Ir, kas bjauriausia, kontrabandinių rūkalų Druskininkuose įsigyti vis sunkiau. Net aš pats rūkau cigaretes su lietuviškomis banderolėmis, nors tiek kartų raginau virtualius draugus socialiniuose tinkluose protestuoti prieš lupikiškus akcizus vartojant kontrabandinius rūkalus. Dabar net gėda viešoje vietoje išsitraukti pakelį iš kišenės, tarsi būčiau koks mielosios Ingridos Šimonytės bendramintis.

Grįžtant prie kuro kainų, reikėtų užsiminti, kad tokiose diskusijose visuomet kas nors išsižioja apie elektromobilių privalumus. Gerai, sutikčiau įsiskolinti bankams iki ausų, nors iki šiol bet kokių paskolų vengiau kaip velnias kryžiaus, ir pirkčiau už 50000 Lt neviršijančią kainą naują golfo klasės elektromobilį, kuris vienu pakrovimu vasarą nuvažiuotų apie 150 km, o žiemą – 100 km. Kasdieniniam važinėjimui į darbą to pakaktų. Jei tokį rasite, pasiūlykite. Bet tikrai nemokėsiu per šimtą „štukų“ už pusiau eksperimentinius elektrinius žaislus, sulipintus iš pigiausius kiniškus barškučius primenančios plastmasės.

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 23 d.

Lankydamasis Druskininkuose, kai buvo atidarinėjama „Snoras snow arena“, Premjeras Andrius Kubilius, mano žiniomis, vietiniams TS-LKD nariams patarė nepersistengti kritikuojant mūsų kurorto merą. Tokios kapituliacinės nuotaikos akivaizdžiai reiškia, kad didžiausia valdančioji partija per 2012 m. Seimo rinkimus nė nesiruošia eikvoti jėgų bei lėšų šiame Lietuvos pakraštyje ir mesti iššūkį į valdžią besiveržiantiems socialdemokratams. O gal tiesiog neturi žmonių, kurie turėtų ką naujo pasakyti druskininkiečiams? Tada belieka džiaugtis nuolatinių rėmėjų balsais, kuriuos, nieko neerzinant ir su niekuo nesipykstant, pavyks surinkti daugiamandatėje apygardoje. Truputį apgailėtina, bet pragmatiška.

Šios kadencijos Seimui belikus dirbti vienerius metus, politinės partijos pradėjo dalintis, kam kurioje vienmandatėje apygardoje kandidatuoti. „Socdemų tvirtove“ vadinami Druskininkai, suporuoti į vieną apygardą su konservatorišku Lazdijų rajonu, daug metų buvo „rezervuoti“ profesoriui Justinui Karosui. Per tą laiką Druskininkai jam ir Garbės piliečio titulą spėjo suteikti, bet lazdijiečiai taip ir neišmoko jo laikyti savu, todėl per kiekvienus rinkimus profesorių ištraukdavo tik kurorte gauti balsai. Garbės piliečiais paprastai tampama tada, kai ateina laikas pailsėti, o tolimais 1937 m. gimusiam J.Karosui palikti aktyvią politiką norėjosi jau senokai, bet tik šią kadenciją tą norą jis išdrįso išsakyti. Tai išgirdę, Druskininkų ir Lazdijų socdemai sujudo siūlyti savus žmones. Mūsų merui iškart kilo mintis deleguoti į Seimą savo pavaduotoją Kristiną Miškinienę, o ši ir pati nelabai tokiam pasiūlymui priešinosi. Kairysis partijos sparnas, atstovaujamas jos pirmininko A.Butkevičiaus, po G.Kirkilo nušalinimo, tebesivaržo dėl įtakos su europarlamentaro Z.Balčyčio neoficialiai vadovaujama „senąja gvardija“. Prieš metus net buvo pasigirdę kalbų, kad partija gali suskilti ir atsikurti senoji LDDP. Tarp galimų jos lyderių minėtas ne tik Z.Balčytis, bet ir Druskininkų meras R.Malinauskas.

Kol partija yra opozicijoje, dalintis kaip ir nėra ko, socialdemokratams šiaip taip pavyksta susitaikyti išlaikyti vienybę, bet pasiskirstyti vietas vienmandatėse apygardose – ne ką mažesnis iššūkis, negu vienoje programoje sutalpinti postkolchozinių milijonierių ir kairiųjų intelektualų siekius. Antai kaimyniniame Varėnos rajone į socialdemokratus perėjo visa centristų partija, taip ne tik sugrąžinusi savo lyderį V.Mikalauską į rajono valdžią, bet ir užsitikrinusi, kad po Seimo rinkimų bus tikėtinų valdančiųjų pusėje.

Savaitgalį socialdemokratai paskelbė suformavę abėcėlinį kandidatų sąrašą daugiamandatei apygardai ir bebaigią susitarti dėl vienmandatininkų. Daugumoje apygardų kandidatai jau įvardinti, bet tik ne mūsiškėje. Čia vis dar minimi trys – Kristina Miškinienė, Justinas Karosas arba Vilniaus mero patarėjas Justas Pankauskas. Mūsų vicemerės sėkme neabejoja tik Druskininkų bendrapartiečiai, o Lazdijuose jos paprasčiausiai niekas nepažįsta. J.Pankausko šansai didesni pirmiausiai todėl, kad jis jau yra nemažai reiškęsis kaip Europos Parlamento nario Justo Vinco Paleckio padėjėjas, socialdemokratų partijos tarptautinis sekretorius, o 2011 m. buvo perrinktas LSDP pirmininko pavaduotoju. Lazdijuose jis žinomas, turi Veisiejų miestelyje būstą ir yra Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys, o Druskininkuose socialdemokratų elektoratas ir taip nubalsuos taip, kaip partija palieps. Visada nubalsuoja.

Liberalcentristai dalyvauti rinkimuose veikiausiai bandys įkalbėti dr. Juozą Šarkų. Jei jis nesutiks, dar yra jaunasis Karolis Kaklys ir susilpnėjęs nuo areštų bei kratų, bet gyvas Lazdijų skyrius. Nežinia, ką gali iškrėsti Vilniaus mero vadovaujamas visuomeninis judėjimas, ketinantis persitvarkyti į partiją ir pakovoti kiekvienoje apygardoje. Nuo konservatorių atsiskyrę tautininkai dar tik vienijasi su kitais dešiniaisiais radikalais ir tik prieš pat rinkimus matysime, kokio stiprumo „prieš juodus, žydrus, raudonus“ kovą žadėsiantis darinys iš to susiformuos. Negalima užmiršti ir Darbo partijos bei tvarkiečių. Pastariesiems susilaikyti nuo vietinės valdžios kritikos jų partijos vadovybė matyt pamiršo patarti, tai jie ir vanoja negailėdami. Jau šį rudenį jų mėgstama tema tikriausiai taps šilumos kainos, juolab, Druskininkuose jos tikrai nebus mažiausios Lietuvoje. Čia atsiveria puikios galimybės oponuoti merui, kuris kažkada perleido šilumos ūkį nuomininkams, o dabar ne itin skubina jį pervesti nuo dujų prie biokuro. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kaip tik paskelbė rugsėjo mėnesio šilumos kainas. Verta atkreipti dėmesį, kad Druskininkuose šilumos ūkio išlaidos, išskyrus kuro kainą, yra vienos mažiausių šalyje, bet, pridėjus brangias iš Baltarusijos per keletą tarpininkų perkamas dujas, galutinė kaina tampa viena didžiausių. Žiūrint į  komisijos sudarytą lentelę, atrodo, kad mums investuoti į kuro rūšies pakeitimą apsimoka netgi labiau, negu kitiems miestams, nes, jeigu kuras sudaro didžiausią kainos dalį, lyginant su veiklos išlaidomis, tai net ir nedidelis kainos sumažėjimas labiau įtakotų galutinę šilumos kainą.

„Lietuvos žinių“ nuotraukoje: socdemas J.Karosas ir konservatorė I.Degutienė

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 16 d.

Simboliška, kad šią savaitę pirmasis Lietuvos ir Lenkijos santykius iš abipusių kaltinimų į sveikos dalykinės diskusijos vagą sugrąžinantis ekspertų susitikimas surengtas būtent čia, Druskininkuose. Nes druskininkiečiai per pastarąjį šimtą metų savo kailiu patyrė visą lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių raidą. Tarpukarį buvęs kone šimtaprocentiniu lenkišku kurortu, kuriame lietuviškai mokėjo tik iš aplinkinių kaimų suvažiavę tarnaitės ir pagalbiniai darbininkai, Druskininkų miestas dabar labiau lietuviškas, negu bet kada buvo. Ne pačius linksmiausius mūsų senelių kartos prisiminimus apie lietuvybės persekiojimą šiame krašte sugebėjome palikti istorikams ir į gausiai atvykstančius čia lenkus žvelgti kaip į svečius iš draugiškos mums šalies. Gydyklų parke, prie Nemuno, įgyvendinant bendradarbiavimo per sieną projektą su Lenkijos Augustavo miestu, jau beveik baigiamas pastatyti paminklas bendram mūsų valdovui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui II Augustui, Augustavo miesto įkūrėjui. Neabejoju, kad kada nors koks nors atminimo ženklas bus pastatytas ir toje vietoje, kur, atvykęs į Druskininkus, apsistodavo arba mėgdavo lankytis maršalas Juzefas Pilsudskis. Na, gal iki to dar nepribrendome, dar viena karta turi pasikeisti, kol ši asmenybė nebekels tiek emocijų. Mano supratimu, Maršalą reikėtų nulieti iš metalo ir pavaizduoti jau senatvėje, su ilgu paltu, nukarusiais ūsais, sėdintį ant suoliuko prie Nemuno ir liūdnai žvelgiantį į kitame upės krante tuomet buvusią Lietuvą. Liūdnai pirmiausiai todėl, kad nesugebėjo įgyvendinti savo svajonės atkurti Abiejų Tautų Respubliką nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, kurioje gerai jaustųsi lenkai, lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Svajonę sugriovė pirmiausiai bendra ano meto Europai tendencija formuoti valstybingumą tautiniu pagrindu.

Ten, kur tarp abiejų tautų vyksta verslas, nėra jokios įtampos. Prie vieno mūsų kurorto prekybos centro sustojus lenkų turistų autobusui, jų eilutė išsirikiuoja prie kasos, kurioje dirba jaunutė, turbūt ką tik mokyklą pabaigusi kasininkė. Su užplūdusiais pirkėjais ji bando šnekėti lenkiškai, o nežinomus žodžius pakeičia... angliškais. Nusišypso ir įteikia dovanų trispalvės krepšinio sirgalių atributikos, kuria pirkėjai kuo nuoširdžiausiai apsidžiaugia.

Šiandien dar niekas negali pasakyti, kokia bus Europa, kurioje teks gyventi mūsų vaikams, bet skolų krizė neišvengiamai verčia pasirinkti susiskaldymą arba didesnę integraciją, atvesiančią prie federacinės valstybės, kažkokių „Jungtinių Europos Valstijų“ sukūrimo. Iš mūsų tautinių valstybių tuomet beliks kažkas panašaus į antro lygio savivaldą, gal net mažiau reikšmingą už tiesiogiai žmonių kasdienio gyvenimo reikalus tvarkančias savivaldybes. Kaip tik šią savaitę viską iš eilės reitinguoti mėgstantis „Veido“ žurnalas paskelbė Lietuvos savivaldybių reitingą. Žinoma, pirmiausiai susiradau jo lentelėje Druskininkus ir šiek tiek nuliūdau, mūsų savivaldybė iš 6-osios vietos, užimtos 2010 m., nusirito į 14-ąją. Šiemet į reitingą įtraukti trys nauji kriterijai: šilumos kaina skirtinguose miestuose ir rajonuose, taip pat šalto vandens kaina bei savivaldybių prasiskolinimo lygis. Su skaičiais ginčytis beprasmiška, bet ir čia druskininkiečiai rado priemonių neatrodyti apgailėtinai. Per visą žurnalo puslapį užsakyta matyt ne itin pigiai kainavusi Druskininkų vandens parko reklama. Ir ką jūs manote, gretimame puslapyje, redaktoriaus skiltyje iškart pasipylė liaupsės mūsų kurorto valdžiai. Gintaras Sarafinas tiesiai šviesiai siūlo klonuoti Druskininkų merą ir tuos klonus susodinti į Energetikos ir Aplinkos ministerijas. O kas keisčiausia, ir į Vilniaus savivaldybę, kuri reitinge užėmė... Pirmąją vietą. Matyt Artūras Zuokas bus nesuskubęs sostinės vandens parkui nurodyti reklamą užsakyti. Arba ne taip labai troško, kad žurnalo redaktorius už pinigus jam pataikautų. Įdomu, kad abu šie merai politologų vis dažniau minimi kaip galimi po 2012 metų Seimo rinkimų ateisiančios Vyriausybės vadovai. Mūsų meras paprastai į klausimus apie tolimesnę politinę karjerą atsako niekur iš Druskininkų keltis nesiruošiantis, bet jo partijoje dar nuo ano amžiaus pradžios įprasta eiti ne ten, kur trokšta širdis, o ten, kur pasako partinė vadovybė. Pastarąjį kartą šia tema viešai diskutuota, kai po susitikimo su Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovybe Ričardą Malinauską galbūt būsimuoju Premjeru pavadino Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

O šios savaitės viduryje mus pasiekė dar viena druskininkiečiams bene labiausiai iš visos Lietuvos aktuali žinia – trečiadienį posėdžiavusi Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo pritarė siūlymui neimti konsulinio mokesčio už prašymų išduoti nacionalines vizas Baltarusijos piliečiams nagrinėjimą. Nacionalinė viza, dar vadinama D kategorijos viza, suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir būti joje ilgiau kaip tris mėnesius. Iki šiol tokios vizos kaina Baltarusijos piliečiams buvo 207 litai arba 60 eurų. Tai reiškia, kad gerokai daugiau svečių iš Gardino ir tolimesnių Baltarusijos miestų galės atvykti į Druskininkų vandens parką bei sniego areną ir jiems dar liks pinigų keliems alaus bokalams miesto kavinėse. O po jų ir bus galima, pasak Vyriausybės pranešimo, „paskatinti demokratėjimo procesus Baltarusijoje bei stiprinti šios šalies pilietinę visuomenę“.

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 9 d.

Jeigu pastarosiomis dienomis matėte mane, lyg kokį Dr. Hausą iš televizijos serialo, kibilkščiuojantį su lazda ir iš to apgailėtino vaizdelio nepasijuokėte, tai galite padaryti dabar.

Kaip visuomet, dėl visko kaltas vienas labai didelis prekybos tinklas. Tai jie sekmadienį rengė akciją kaukazietiškam kiaulienos sprandinės šašlykui. Buvo gera kaina, tai ir nusipirkau, namie padėjau į šaldytuvą ir prisiminiau tik antradienį. Lyg tyčia tądien po darbo dar apsilankėme parodos atidaryme, taigi kepsninę kieme užkūriau jau temstant. Kol malkos galutinai virto žarijomis, spėjo visiškai sutemti. O tamsoje ne tik visos katės pilkos, bet ir visa veja atrodo lygi. Net ir tose vietose, kur pavasarį mūsų kalė Panda prikasė duobių. Nemažas šuo (Vidurinės Azijos aviganė) – atitinkamos ir duobės. Reguliariai pjaunant žolę mulčiuojančia vejapjove jos šiek tiek pasislėpė, bet visiškai neužsilygino.

Taigi, plasnoju per savo kiemą link kepsninės ir dešine koja pataikau tiesiai į duobę. Gerai, kad buvo tamsu ir niekas, išskyrus žmoną, nematė tokio apgailėtino vaizdo. Žmonos, tai jos mus ir taip kaip nuluptus pažįsta. Žino, kad visi, nepaisant socialinio statuso ir užimamų pareigų, viduje esam maži berniukai, žaidžiantys su ugnimi, sportinėmis ir visureigėmis mašinėlėmis, buriniais ir motoriniais laiveliais, privačiais lėktuvėliais...

O tą vakarą Pandai pasisekė. Taip ir nepasakiau jai savo nuomonės apie jos pomėgį rausti duobes. Juolab, tas rausimas dabar įgavo gan civilizuotą formą, o prieš keletą metų, kai įvažiavimas į kiemą dar nebuvo išgrįstas trinkelėmis, grįžę po darbo tiesiai ant keliuko vos neįsmukome į tokią duobę, kur ne tik žmogus, bet ir golfo klasės automobilis prasmegtų.

Pirmiausiai apsidžiaugiau, kad koja nelūžo, tik buvo stipriai patempta. Tada – kad dirbu ne grioviakasiu ir dėl kažkokios kojos nenudirbtų darbų nepaliksiu. Susiradau tokią truputį juokingą medinę lazdą, kurią prieš keltą metų man dovanų žmona nupirko, kaip įtariu, prekių už vieną eurą parduotuvėje. Juokinga ji ne tiek todėl, kad užsibaigia drakono galva, suspaudusia dantyse plastiko rutuliuką, bet dėl to, kad aprašinėta kiniškais rašmenimis, pasak šio rašto truputį pramokusios mūsų dukros, parašytais su grubiomis klaidomis. Kitaip sakant, sumodeliuota ir pagaminta Kinijos mažaraščių. Ja pasiramsčiuodamas šiaip taip nunešu savo sėdmenis nuo namų iki automobilio, o vairuoti, kaip paaiškėjo, daug kojų nereikia, nes stabdžio pedalą, pasak lietuvių liaudies, sugalvojo bailiai. Atvykęs iki redakcijos, pirmą kartą pagalvojau, kad trečias aukštas yra labai blogai. Pradėjau suprasti ir užjausti neįgaliuosius, kuriems kiekvienas laiptelis, bortelis ar pertvara yra jei ne neįveikiama kliūtis, tai bent jau rimtas iššūkis. Bet dar iki tol diskriminaciją patyriau pusryčiaudamas savo paties virtuvėje. Užvirė arbatinukas ir, kol aš iki jo nušlubavau, katės Senė Katė ir Rainius Šiknius pavogė iš lėkštės sumuštinius. Jos pas mus jaunos ir greitos, o aš... Kol nešiojuosi lazdą, prieiti artyn ir ką nors atimti namiškiai dar nedrįsta.

Vienintelė paguoda – šiuo metu vykstantis Europos krepšinio čempionatas. Kol komandos žaidė atrankos grupėse, žiūrėjau transliacijas tik epizodiškai, nes labiau norėjosi dar spėti pasimėgauti paskutiniais šiltais ankstyvo rudens vakarais. Dabar beliks tapti tikru sirgalium, nors ant automobilio vėliavėlių vis tiek nekabinsiu. Nesupykit, kas saviškius taip papuošėte, stengiuosi suprasti ir toleruoti visokias patriotizmo išraiškos priemones. Na, iki tam tikros ribos, nes šią savaitę Lietuvos kariuomenės atstovų pristatytos „tyrimo“ išvados dėl joje tarnaujančių ultradešiniųjų radikalų teatskleidžia nenorą pripažinti, kad tokia problema išvis egzistuoja. Nesugebėjimas atskirti, kur baigiasi nuoširdus pasididžiavimas savo šalimi ir domėjimasis jos istorija, o kur prasideda Trečiojo Reicho ir Vermachto pergalių šlovinimas gali atvesti prie to, kad bet koks patriotizmas taps įtartinas. Jaunimui susidarys įspūdis, kad egzistuoja pasirinkimas tik tarp agresyviojo nacionalizmo ir visiškos paniekos Tėvynei. Beje, man taip pat keltų nerimą, jeigu kariuomenėje knibždėtų Paleckio šalininkų. Radikalizmui ten, kur žmonės gauna į rankas ginklus, išties ne vieta. Patriotinio ugdymo programose, tarsi nurašytose iš XIX a., kone kiekviename sakinyje rasite žodžius „tauta“ ir „valstybė“, bet ilgai teks paieškoti žodžio „laisvė“. O juk pokario partizanai, kurių pavyzdžiu esame raginami didžiuotis, kovojo, R.Kalanta susidegino ir disidentai kalėjimuose bei beprotnamiuose kentėjo pirmiausiai už laisvę, valstybę suvokiant tik kaip tos laisvės įgyvendinimo formą.

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 2 d.

Pirmąjį Druskininkų sniego arenos „Snoras Snow Arena“ darbo savaitgalį joje kasdien apsilankydavo po 700 žmonių, todėl 25 metus pagal koncesijos sutartį ją valdysiančios bendrovės „Stamita“ savininkas Andrius Stasiukynas trina rankas iš džiaugsmo: „Akivaizdu, kad žmonės laukė tokių pramogų, jomis domisi ir nori išbandyti“.

Nuo pat kalbų apie šio atrakciono statybą pradžios buvau veikiau skeptikų, negu jos entuziastų gretose. Kaip tas Vidaus reikalų ministras, būčiau gal ir iš dėžės brendžiuko lažinęsis, kad ji nebus pastatyta, nes, kaip beskaičiavau, nemačiau atsipirkimo galimybės. Ir dabar nematau, bet kai sukišta europiniai ir banko paskolinti pinigai, ponas Andrius nelabai kuo rizikuoja. Kadangi arena jau veikia, dabar ne pats tinkamiausias metas apie tai diskutuoti. Tiesiog palaukime, kol praeis „naujumo efektas“ ir pamatysime, kiek tų tikrųjų slidinėjimo entuziastų beliks. Galų gale, jei to didžiulio šaldytuvo energetinės sąnaudos bus didesnės už klientų sunešamas pajamas, jį bus galima išjungti, o šalia liks visai neprastai įrengta atvira žieminė trasa. O kol žmonės dar plūsta mėgautis vasaros pabaigoje iškritusiu sniegu, bent dalis jų užsuka ir į miestą, apsistoja viešbučiuose, užkandžiauja kavinėse, nuomojasi dviračius, lanko galerijas ir muziejus, perka kosmetines ir gydomąsias procedūras. Žodžiu, šiokią tokią tiesioginę, ar ne visai tiesioginę naudą patiriame visi. Todėl, mielus savo skaitytojus nedruskininkiečius skubu pakviesti paslidinėti. Nemokate? Nebijokite, sulaužytas kojas sugipsuoti Druskininkų ligoninėje dar moka.

Skaitau Susisiekimo ministerijos išplatintas „Kelininkų rekomendacijas krepšinio čempionato sirgaliams“ ir darosi vis aiškiau, kad krepšinio čempionato metu reikės susilaikyti nuo nebūtinų kelionių. Jau nuo pirmadienio po Druskininkus išties nesaugiu greičiu skraido autobusas, kuriam kelią skina policijos automobilis su švyturėliais. Iš užrašo „Montenegro” ir krepšinio čempionato simbolikos supratau, kad čia ne kokius „kalnų negrus”, o Juodkalnijos krepšininkus į kurortą atvežė. „Romai, pozityvumo daugiau,“- atsiliepė į mano komentarą šia tema viename interneto socialiniame tinkle ministras E.Masiulis. Tai aš ir džiūgauju, kad krepšininkai atvežti į mūsų miestą ir druskininkiečiai uždirbs iš čempionato, o drauge rūpinuosi krepšininkų saugumu, nes prie lėto kurorto eismo įpratę pensininkai su supuvusiais „Pasatais” gali nespėti pasitraukti iš kelio. Bet kuriuo atveju tokia proga turime mobilizuoti savo kantrybę ir, net jeigu visiškai nesidomite krepšiniu, kantriai iškęsti tą savaitę. Tegul geriau Druskininkai išgarsėja kaip vieta, kur krepšininkams buvo sudarytos geriausios gyvenimo sąlygos, juos supo mandagus daugeliu kalbų šnekantis aptarnaujantis personalas, graži gamta, skanus maistas ir geranoriški gyventojai. Mes tai galime, nereikia savęs nuvertinti. Ir, šiukštu, jokių patyčių, rasistinių užgauliojimų! Net ir tai, kad į Alytuje žaidžiančią ir Druskininkuose gyvenančią komandų grupę pateko ne pačios turtingiausios Europos šalys, neturėtų skatinti mūsų nekreipti į juos dėmesio. Juk paskui krepšininkus atvyksta ne tik sirgaliai, bet ir tarptautinė žiniasklaida. Druskininkietiškas svetingumas ir tolerancija gali plačiai išgarsėti, bet viena kvaila klaida gali viską sugadinti.

Tik nepamanykite, kad mes čia, Druskininkuose, visi tokie veidmainiai, už centą blusą į Varšuvą nuvarytumėm, tėvą ir motiną išnuomotumėm. Dauguma mūsų čia sovietmečiu suvažiavo iš gretimų dzūkiškų kaimų, prie jų nuoširdaus atlapaširdiško svetingumo priprato atvykusieji pagal paskyrimus iš įvairių Lietuvos pakraščių ir taip susiformavo išties unikali bendruomenė, kuri kartais gali erzinti savo nuolankumu visų lygių valdžioms ir valdžiukėms, abejingumu gamtos, kurią pamatę kurorto svečiai kone išsižioję vaikšto, grožiui, polinkiu tikėti gandais ir gandeliais bei stebėtinu neverslumu. Bet, po galais, esame be galo darbštūs ir pamažu, klysdami ir taisydami klaidas, o kartais netyčia ir ką nors vertingo sunaikindami, sutvarkysime šitą miestą taip, kad miela bus žiūrėti. Jei tik truputį daugiau gero skonio, tarimosi su specialistais, gal net man, niurzgliui, pabustų išdidumas, kad Druskininkai atgimsta greičiau negu visa Lietuva.

Kristinos Platonovienės ir Basketnews.lt nuotraukos

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 26 d.

„Ar jau nori mokyklon?“- glostydama iki šiaudų geltonumo per vasarą saulės išblukintus plaukus pradinukiško amžiaus berniokui, paklausia autobuso stotelėje sutikta kaimynų senučiukė. Vaikas nuoširdžiai susiraukia ir apsidairo: argi tos vasaros tikrai jau visai nė truputėlio neliko? Na ir kas, kad ryte vienmarškinis į kiemą jau neišbėgsi, o vakarais, vos saulei panirus už šilo, pievas nugula rūkas. Dieną dar šilta, o ir vanduo ežere vos šiek tiek teatvėso. Kas nuvalgys visus krituolius obuolius, iš po jaunų pušelių surinks kazlėkus, jeigu ryte visus vaikus išveš geltonas mokyklinis autobusiukas.

Kol mes buvom maži, viena birželio ar liepos diena trukdavo visą amžinybę. Atsikėlęs tada, kai pro vyšnios lapiją prasibrovę saulės spinduliai priverčia atsimerkti, iki sutemų spėdavau patirti tiek džiaugsmų ir nusivylimų, susigurinti nosį ir pratrinti sandalų padus, kad ruduo ir nekenčiama mokykla dar atrodė neįsivaizduojamai toli. Galėdavau sekti akimis lėtai slenkantį dangumi debesį ir svajoti apie keliones į tolimus egzotiškus kraštus, o laikas tuo metu visai nejudėjo. Lietingą dieną jis slinkdavo dar lėčiau ir, prispaudęs nosį prie lango stiklo, niekaip nesulaukdavau, kada galėsiu ištrūkti iš trobos į kiemą. Kaip besistengdavau tada paskubinti laiką, jis nė nemanė skubėti, kaip ta juodmargė Būžio karvė, kurios pieno kas vakarą su močiute eidavau parsinešti.

Ir tik paskutinę rugpjūčio savaitę viskas staiga pasikeisdavo. Iš paskutinių jėgų bandydavau sugriebti vasaros likučius. Įsiminti ir išsaugoti iš tarybinio ūkio sandėlio sklindantį šiemečio derliaus grūdų ir prie krosnies džiovinamų grybų kvapus, pūdytos laukinės kriaušės skonį ir jausmą, kai basomis kojomis bėgi per ką tik nupjautą kiemo žolę. Bet būdavo jau vėlu – niekas nepadėjo. Paskutinės vasaros savaitės dienos pasibaigdavo taip greitai, kaip viena birželio popietės valanda. Ir tą rytą, kai mama prikeldavo ir vesdavosi į stotelę, iš kurios autobusas nuveždavo iki geležinkelio stoties, jausdavausi praradęs viską. Taip nuleidę galvas ir praradę viltį link ešafoto kėblindavo išklausiusieji mirties nuosprendį.

Rugsėjo pirmosios gėlės, tėvų ir pedagogų šypsenos, mokyklos kieme iš garsiakalbių skambanti muzika... Dieve, kaip tai buvo svetima. Būčiau paaukojęs bet ką, kad tik to kaip nors pavyktų išvengti. Pasislėpti kažkur ant šieno, likti Neravuose ir gyventi, tarsi vasara niekada nesibaigia. Rugsėjo 1-osios nekantriai laukiau tik dukart gyvenime – iš smalsumo, kai įstojau į universitetą, ir kai į mokyklą pirmą kartą vedėme dukrą. Tik iš jos niekada nereikalavau veidmainiauti, neva rugsėjo 1-oji yra džiugi moksleivių šventė. Galbūt pirmokėlių tėvų, kurie džiaugiasi, kad vaikai jau tiek paūgėjo, jog eis į mokyklą? Gal pedagogų, nors abejoju, ar ir jiems vasaros atostogos taip smarkiai nusibosta, jog veržtųsi atgal į darbą? Tuomet, kam tos gėlės ir suvaidintas džiaugsmas? Po atostogų į darbą grįžtančios prekybos centro kasininkės ar autobuso vairuotojos juk niekas nepasitinka su gėlėmis. Na, nebent kas iš kolegų būtų įsimylėjęs, bet tai jau kita tema.

Visų mūsų problemų ieškoti vaikystėje įpratę psichoanalitikai turbūt nesunkiai padarytų išvadą, kad mano pasirinkimas apsigyventi užmiestyje buvo nulemtas slapto troškimo sugrįžti į tą nerūpestingą vaikiškų vasaros atostogų kaime pasaulį, iš kurio mane kasmet išplėšdavo rugsėjis. Ne tik centralizuotos šilumos kainos, privatumo ir ramybės stoka išmokė taip nekęsti daugiabučių namų. Jie man visada reiškė vietą, į kurią mane atveždavo rugsėjį. O dabar, net ir tada, kai išskris paukščiai ir visi mano kiemo uosiai skubės mesti lapus, vasara nesibaigs, nes aš niekur neišvažiuosiu. Kasdienė kelionė į darbą, bažnyčią ar parduotuvę nesiskaito. Nes vakare grįšiu namo, pas savo kiemo žolę, alyvų krūmus, obelis, kates ir muses. Net kai išvykstu kažkur toliau darbo reikalais ar tiesiog keliaudamas, jei įmanoma, nesąmoningai viską planuoju taip, kad visai neprireiktų arba kuo mažiau naktų tektų nenakvoti namie. Ne vieną kartą, užuot gerai išsimiegojęs plačioje viešbučio lovoje ir tik ryte keliavęs namo, esu per naktį parvairavęs kelis šimtus ar net per tūkstantį kilometrų, palaikydamas budrumą tik arkliškomis kavos ar energetinių gėrimų dozėmis.

Kaip besistengčiau – į savo vaikystės vasarą atgal jau niekas nebeįleis. Seneliai, pas kuriuos anuomet vasarodavau, duok, Viešpatie, jiems amžiną ramybę, jau seniai paliko šį pasaulį. Vaikystės nuotykių bendražygiai ir bendražygės, kaip ir aš pats, nusenę, išsiblaškę po pasaulį, augina savo vaikus ir tik itin retomis progomis arba perdaug išgėrę tampa tokie sentimentalūs, kaip aš dabar.

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 19 d.

Dažnas oligarchas anksčiau ar vėliau pasiekia tokią būseną, kai net ir pats prabangiausias automobilis nebetenkina išsipūtusio ego. Kokiu „Maserati“ ar „Lamborghini“ bevažiuotum, kelyje painiojasi visokios „Audi lupynesdešimt“, vairuojamos pavėpusių pensininkų, dūmijantys vilkikai neskuba trauktis iš kelio.

Tada prireikia pakilti virš varguolių minios ir skristi. Tokia būsena geriausiai atspindi santykį su ropojančiais žeme mužikais žemaičių ir Lietuvos.

Apie mūsų kurorto bendruomenės mylimo mero pomėgį apžvelgti savo valdas iš padebesių kažkur jau esu skaitęs, bet, prisipažinsiu, nežinojau, kad jo kieme yra oficialiai registruota sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Ne, ne Grūte, o Druskininkų miesto centre, prie to paties namo, kurio statybas prieš dešimtmetį beviltiškai bandė stabdyti paveldosaugininkai, susirūpinę M.K.Čiurlionio namų vizualinės apsaugos erdvėmis. Gal kokiame nors „gyvenimo būdo“ žurnale ar juos mėgdžiojančiame laikraštyje tai ir buvo paminėta, bet nuo šito žanro man vidurius pučia. Neskaitė apie tai ir Druskininkų teniso kortuose, kurie yra ant Druskonio ežero kranto, greta pramogų klubo „Sūkurys“, taigi, ir prie mero sklypo tvoros, dalyviai. Todėl nuoširdžiai pasipiktino, kai šeštadienio rytą, anot ten buvusio režisieriaus ir TV laidų prodiuserio Lino Ryškaus, „sukeldamas šiukšlių ir žemių gūsį, vos ne susirinkusiems žmonėms ant galvų“ nusileido sraigtasparnis. Anot įvykį mačiusių poilsiautojų, į orlaivį įlipo keli vyrai ir sraigtasparnis nuskrido toliau. Dėl sraigtasparnio keliamo vėjo, žemių ir šiukšlių gūsio turnyrą teko sustabdyti. Žiniasklaida netrukus išsiaiškino, kad sraigtasparnis „Eurocopter 130 B4“ priklauso AB „Kauno grūdai“. LNK televizijos žinių laidai Druskininkų meras R.Malinauskas patvirtino: „Jokio kriminalo nebuvo, greta kortų yra oficiali sraigtasparnių nusileidimo aikštelė“. O Civilinės aviacijos administracijos direktorius Kęstutis Auryla pažadėjo atlikti šio įvykio tyrimą. Kitaip sakant, paaiškinti tiems skundikams tenisininkams ir jų užsiundytiems nesupratingiems „žurnaliūgoms“, kad viskas vyko teisėtai teisingai, o springti oligarchų sukeltomis dulkėmis esame nusipelnę.

Tai beveik taip pat prasminga, kaip „Reddenda est terra terrae...“, kai Pelenų dieną kunigas beria ant galvų tikintiesiems pelenus ir primena apie mūsų kūno mirtingumą. Tik čia jie mums taip nesubtiliai primena apie mūsų socialinio statuso skirtumus. To nepakeis jokios krizės ir jokie laisvi rinkimai. Jūsų vaikai ir jūsų vaikų vaikai tebejaus tą dulkių skonį burnoje. Ir pareigą sumokėti už visą tarsi iš niekur atsirandančią ir savaime besidauginančią jų prabangą. Finansų ministerija suskaičiavo, kad Druskininkų savivaldybė finansinėms institucijoms skolinga 17 milijonų litų. Tai sudaro 56,3 proc. visų patvirtintų šių metų savivaldybės pajamų ir yra vienas prasčiausių skolos ir pajamų santykis šalyje. Palyginus su „PIGS“ pravardžiuojamomis šalimis (Portugala, Ispanija, Graikija, Italija) tai gal ir neatrodo taip baisu.

„Savivaldybių vadovų, kaip, beje, ir daugumos mūsų pasąmonėje, vyrauja įsitikinimas, kad pradėjome kilti į kalną ir būsimas ekonomikos augimas mus išgelbės. Tačiau yra nemaža tikimybė, kad ekonomikos plėtros scenarijus bus ne toks palankus, todėl savivaldybėms patarčiau skaičiuoti ne taip optimistiškai,” – dienraštyje „Lietuvos žinios“ atsargiai komentavo šiuos skaičius finansų analitikas Rimantas Rudzkis.

„Ne toks palankus“ arba kaip dar liepą mus įspėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, „šiam regionui euro zonos skolų krizė kelia didžiausią grėsmę“. „Pasaulinės finansų ir nekilnojamojo turto rinkų krizės traukiasi į antrą planą – jas greitai pranoks naujos vyriausybių krizės,“- leidinio „Financial Times“ straipsnyje „The coming crises of governments” prognozuoja Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Robert Barro. Net ir tokiame kontekste vargu ar atsiras daugiau pavydinčių jokių skolų neturinčiai Birštono savivaldybei, negu džiūgaujančių dėl atidaromų naujų infrastruktūros objektų. Na ir kas, kad pelną, jei tokio kada nors bus, jie kraus investuotojams, o praskolintą vietos biudžetą ištempti turėsime mes visi. Užtat galime džiaugtis, kad esame druskininkiečiai, išdidžiai rodyti savo svečiams atnaujintas kurorto gatves, SPA centrus, parkus bei arenas... Ir subtiliai palaukti lauke, kol jie ten apsilankys, neišsiduodami, jog teuždirbame mokesčiams už šilumą ir trečiarūšiam maistui, nes už tą kurorto grožį sumokėjote. Tiesiogiai, mokėdami į vietos biudžetą patenkantį Gyventojų pajamų mokestį, ir per rinkliavas, kurias sumoka jūsų darbdavys, teišgalintis jums mokėti, kiek nuo jų belieka.