Verba su spygliais

Verbų sekmadienis įsirėžė man atmintin ne įmantriai spalvingomis Vilniaus verbomis, o mūsų kraštui būdingesnėmis išsprogusių krūmų ir kadagio šakelėmis, surištomis lininiu siūlu. Kadagio spygliai duria vaikišką delną, o sausakimšoje žmonių ir peržiem įšalusioje Ratnyčios bažnyčioje kvepia smilkalais, o ne, kaip įprastai, senatve. Nes tai viena iš tų švenčių, kuomet į bažnyčią išsiruošia ne tik į devintą dešimtmetį įkopusios našlės, bet ir jų vaikai bei vaikaičiai.

Dar daugiau jų bus po savaitės per Šv. Velykas. Tada atrodo, kad išties gyvename katalikiškame krašte, kur religingumas toks visuotinis kaip Lotynų Amerikos šalyse ar Lenkijos provincijoje. Tačiau šita iliuzija lengvai išsisklaido, kai tie patys proginiai tikintieji, pagerbiantys savo apsilankymu tėvų ir protėvių parapijų bažnyčias, pradeda samprotauti apie savo santykį su Katalikų Bažnyčios skelbiamo tikėjimo tiesomis. Paaiškėja, kad net pati Kristaus prisikėlimo žinia daugeliui vadinančių save katalikais yra mažų mažiausiai abejotina, o greta jos išsitenka įvairiausios rytietiškos pseudoreliginės praktikos pradedant joga ir baigiant fengšui. O kur dar horoskopai, senosios lietuvių pagonybės liekanos, gražiai vadinamos etnokultūra ir visokiausi patriarchaliniai stereotipai, nežinia kodėl siejami su tradicine šeima ir krikščionybe.

Sudėjus visa tai, krikščionių Dievui lieka tik kuklus kamputis, kuriame jis patupdomas laukti iš anksto suplanuotų progų. Kad galėtų, prieš prasidedant ta proga rengiamoms puotoms, sudalyvauti krikšto ir santuokos apeigose. Ir žinoma – laidotuvėse. Tik, neduok Dieve, nesusireikšmindamas, pernelyg neprimindamas apie save, kad kas iš svečių nepasijustų nepatogiai. Tarsi tai būtų tokia pat viešoji paslauga kaip centralizuotas geriamo vandens tiekimas, sniego valymas nuo gatvių ir atliekų išvežimas. Estetiška, kuo mažiau pastebima ir nebrangi. Gal net visai nemokama, nes juk jūs mokate mokesčius valstybei, kurios politikai retkarčiais, dažniausiai rinkiminiu laikotarpiu, skiria kokių nors lėšų Bažnyčios stogui palopyti. Be to, kelis kartus per metus juk metėte į aukų lėkštę pinigą, už kurį gal net pusę bokalo alaus nebrangiame bare pavyktų nusipirkti. Todėl užsiminęs apie kokią nors auką per apeigas kunigas mažų mažiausiai jus įžeidžia. Dėl tokio įžeidimo tikras katalikas tiesiog privalo pasiskųsti „Facebooke“ arba parašyti skaitytojo laišką vienam iš nacionalinių naujienų portalų.

Santykis su nugrūstu į kampą Dievu staiga pasikeičia tik tuomet, kai kasdienį mūsų gyvenimą sukrečia kas nors drastiško: pavojinga liga, eismo nelaimė, teisminis persekiojimas, smurtas, karas, gamtos nelaimės. Krintančiame lėktuve paskutinę akimirką, kai suprato, kad tuojau trenksis į Alpių uolas, ko gero meldėsi net ir tie, kuriems visą gyvenimą Dievo reikėjo mažiau negu draudimo agento.

Keista, bet pati Katalikų Bažnyčia net ir ne ypatingai stengiasi ieškoti būdų kaip nors pakeisti savo vaidmenį Europoje, daugiau vilčių siedama su plėtra pasiturinčio gyvenimo neišpaikintose Trečiojo Pasaulio bendruomenėse. Ar Popiežiaus iš Lotynų Amerikos pasirinkimas reiškia, kad Europa bus be kovos atiduota islamui, ar tai, kad įkvėpimo naujam atgimimui bei entuziazmo pavyzdžių belieka ieškoti už Europos ribų?

Nes Europa tegali dairytis atgal į tuos laikus, kai krikščionybė ne tik jautėsi, bet ir formaliai buvo valstybine religija. Siekis naudoti galią – valstybės įstatymus ar prievartą, norint savo patriarchalinį paprotinės teisės supratimą apdangstytą religiniu turiniu primesti visai visuomenei yra panašiai būdingas Talibanui, Islamo valstybės teroristams, stačiatikių ir Kadyrovo-Putino Rusijai ir deja, mūsų „vertybininkams“ nuo M.Bartašiūnaitės vaikų gelbėjimo grupės narių ir P.Gražulio iki nuosaikių Tradicinės šeimos sampratos propaguotojų. Siekis keisti įstatymus taip, kad socialinė tikrovė būtų koreguojama pagal jų pažiūras, visuomenės priimamas kaip kėsinimasis diskriminuoti visus, kurių gyvenimai neatitinka to idealo – geriausias būdas atstumti rinkėjus. Gal pamenate, kaip vilniečiai sureagavo į A.Zuokienės įrašą apie „sumaišytus vaikus“?

Per mano kartos gyvenimo laikotarpį tikinčiųjų „iš tradicijos“ turėtų sumažėti bent keletą kartų, o pati Bažnyčia – prisitaikyti būti mažuma sekuliarioje visuomenėje, kurios ji negali pakeisti kaip nors kitaip, kaip tik savo įkvepiančiu pavyzdžiu. Įprastomis taps gerokai mažesnės, bet taip pat ir gerokai labiau tarpusavyje susijusios ir besidžiaugiančios galimybe drauge veikti tikinčiųjų bendruomenės, o ne paviršutiniškas visuotinis religingumas.

Reuters nuotrauka

Pražydo žalčialunkis, skleidžiasi žibutės...

Varnėnai parskrido dar aną savaitę ir tirštai užtūpė mano kiemą ieškodami visokio lesalo. Nuo jų keliamo triukšmo mūsų Vidurinės Azijos aviganė Panda po pralotos nakties negali dieną ramiai snūduriuoti – vis pakelia galvą, įsiklauso, kas čia taip nerimsta. O katinai patys į medžius sulipo ir skirtingais balsais skelbia pavasarį.

Visas tas gyvasties sujudimas ir mane savaitgalį paskatino išsiruošti pasivaikščioti po Varnėniškės mišką, užstojantį horizontą į pietus nuo mano sodybos. Tai ne koks tipiškas dzūkiškas šilas su pušelėmis ir balta samana, o veikiau kemsynai, kuriuose, pasak vietinės tautosakos, visokie nelabieji veisias ir taikosi paklaidinti vėlyvus praeivius, keliaujančius vingiuotu žvyrkeliuku iš Šadžiūnų į Varnėnus. Drėgnesnę vasarą vaikščioti po Varnėniškę išvis menkas malonumas, nes žengęs žingsnį į šalį nuo tako gali prasmegti į klampynę, o apie galvą ratus suka spiečiai kraujo ištroškusių uodžių, mašalų bei varmų.

Užtat dabar, sausą ankstyvą pavasarį, kol erdvių dar neuždengė vienmečių žolių ir medžių lapų žaluma, skubu tą miško masyvą apeiti ir apžiūrėti. Nes juk negaliu ramiai gyventi, kai visai čia pat plyti didžiulis nepažintas ir neištyrinėtas plotas.

Vos praėjusį paskutinę Šadžiūnų sodybą, pamiškėje mane pasitinka po žiemos kiek nutriušusi lapė. Sustoja šviežiame arime, stebi kurlink einu ir galvoja, ar verta nuo šito rambaus dvikojo padaro sprukti slėptis miškan, ar palaukti, kol jis praeis pro šalį. Iškart ėmiau gailėtis nepasiėmęs rimtesnio teleobjektyvo, kuriuo galėjau laputės portretą stambiu planu padaryti. Nesinorėjo apsikrauti dideliu svoriu, kurio tampymas gerokai sutrumpina kelionę, todėl dėjau ant fotoaparato universalų zoomą, kuris tiktų ir peizažui, ir įdomesnėms gamtos detalėms fotografuoti, bet iš tikrųjų dorai netinka niekam.

Takas tarp senų ąžuolų bei skroblų išveda į atvirą, lazdynais dar nespėjusią užželti kirtavietės aikštelę ir prieš akis suspindi ryškiai violetiniais žiedais apsipylęs paprastasis žalčialunkis – reto grožio, bet vienas nuodingiausių mūsų kraštų augalų. Pakanka jį paliesti ir jau galite nusideginti odą, žiedų uostymas gali baigtis akių ir kvėpavimo takų pažeidimais, o patekę į žmogaus organizmą žalčialunkio syvuose esantys toksinai sukelia ūmų inkstų nepakankamumą.

O tuo metu mane jau pastebėjo kitapus kirtimo drebulių šakas skabiusi stirnų porelė ir nušokavo gilyn į mišką per kupstus bei vėjovartas kilnodamos prieš saulę baltus pasturgalius. Užtat šernų šį kartą ne tik nesutikau, bet ir jų paliktų knisimo pėdsakų pelkėtuose tankumynuose nemačiau. Matyt medžiotojai bus iki galo atlikę įpareigojimą juos iššaudyti, kai buvo paskelbtas kiaulių maro pavojus.

Pietiniame miško pakraštyje, kur pro retas senų medžių šakas žemę pasiekia daugiausiai saulės šilumos, iš po pernykščių lapų jau pražydo žibutės. Tai dar tik pirmieji pavieniai žiedeliai, bet netrukus čia jie nuspalvins visą mišką, kol kas dar tokį neryškų, subtiliai besitenkinantį dešimtimis pilkai rudų atspalvių.

Po švelnios beveik besniegės žiemos nebuvo ir pavasarinio to sniego tirpsmo, todėl miškui, pievoms, upeliams ir pelkutėms akivaizdžiai trūksta drėgmės. Užliejamose pievose prie Ilgio ežero, kur pernai tokiu metu tyvuliavo vanduo, o jame pliuškenosi daugybė visokios gyvasties, dabar sausa it vasaros pabaigoje, ir tik vienišas smilginis strazdas lesioja žolių sėkliukes.

Senka vanduo mano kaimynų kūdrose, nukritęs jo lygis šuliniuose. Verkiant reikia ilgo pavasarinio lietaus, kuris ir žiemkenčius palaistytų, ir žolę pažadintų prieš Žemės dieną. Koks bebūtų ankstyvas pavasaris, šita pavasario lygiadienio šventė vis tiek tampa aiškia riba, skiriančia šiltą ir šviesą metų dalį nuo žiemos niūrumo.

Dairydamasis po Dzūkijos pamiškes pastebėjau ne tik drėgmės stygių ir per žiemą šviežiai išpjautas kirtavietes ten, kur stovėjo brandus miškas, bet ir gerokai mažiau gamtoje paliktų šiukšlių. Nebent ten, kur dirbo medkirčiai arba tūnojo žvejai, dar galima pamatyti numestą tuščią alaus skardinę ar baltarusiškų cigarečių pakelį, bet jau nebėra kasmet mane ypatingai siutindavusių gražiausiose miško aikštelėse suverstų buitinių atliekų krūvų.

Net jeigu dabar Dzūkijoje taikoma atliekų tvarkymo sistema ir nėra visiškai socialiai teisinga, bet gamtai jos įvedimas akivaizdžiai buvo naudingas. O drauge ir mes patys tampam brandesne visuomene, netoleruojančia gyvenimo apsišnerkštus iki ausų.

Nesam nei maži, nei silpni

„Mūsų politikai turi ir toliau drąsiai atmesti kai kurių valstybių raginimus nepraleisti progos patylėti“, - pasakė iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Bet tų raginančiųjų šiomis dienomis vis daugiau girdime ne išorėje, o šalies viduje. Ir ne vien iš kelių dešimčių akivaizdžiai ne dykai didelės kaimyninės šalies naudai dirbančių viešų asmenų. Didžioji dalis taip kalbančiųjų nėra kažkokie savos valstybės priešai ir vadovaujasi gajais mitais, įteigtais mums per ilgus svetimųjų viešpatavimo dešimtmečius.

Giliausiai iš jų įsišaknijęs yra įsitikinimas, kad Lietuva yra maža šalis, kurios likimas visiškai priklauso nuo didžiųjų valstybių tarpusavio santykių, kažkoks mažas lašelis prie Baltijos, gintarėlis ant svetimų karalių delno.

Šiuolaikiniame pasaulyje valstybių įtaką apsprendžia ne jų teritorijos dydis ar BVP vienam gyventojui. Dažniausiai daug daugiau lemia gebėjimai ir valia imtis iniciatyvos. Nedidelės Izraelio valstybės balsas girdimas ir į jos interesus atsižvelgiama gerokai labiau, negu, pavyzdžiui, 71 milijoną gyventojų turinčios Kongo demokratinės respublikos.

Pirmininkaudama Europos Sąjungoje ir išrinkta nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare Lietuva sugebėjo įrodyti, kad mūsų vaidmuo Europoje neapsiriboja pastangomis išsireikalauti kuo didesnes tiesiogines išmokas už pasėlius savo žemdirbiams, o Pasaulyje – kartoti ES senbuvių ir JAV politikų suformuluotas tezes. Būtent Lietuva šaukdavo JT Saugumo tarybą kiekvieną kartą, kai tik Rusijos teroristai Ukrainoje iškrėsdavo ką nors drastiškesnio už įprastų apimčių kasdienes žudynes.

Kitas mane ypatingai erzinantis mitas teigia, kad kaimynų nepasirinksi ir nepakeisi, todėl nevalia kištis į jų reikalus. Geriau kukliai patylėti, tada galėsime prekiauti su visais, nesulauksime jokių sankcijų, pas mus nebijos važiuoti turistai iš Rytų ir Vakarų.

Tokia logika besivadovaujantieji turėtų užsigręžti ir apsimesti nieko nematę, kai įkaušęs agresyvus paauglys, prispaudęs prie sienos tamsioje laiptinėje iš mokyklos grįžtantį pradinuką, reikalauja atiduoti jam nuo pietų likusius centus, mobiliojo ryšio telefoną bei kepuraitę su snapeliu. Negi dabar skambinsite policijai, juk kitą naktį anas gali už tai supjaustyti nesaugomoje aikštelėje stovinčio jūsų „golfuko“ padangas ar bent apspjaudyti duris? Tik tokio baimės padiktuoto elgesio mes nevadiname pilietišku ir neteikiame kaip pavyzdžio auklėdami savo vaikus. Nes greitai ateis diena, kai pačiam teks atiduoti paskutinius eurus tam tarpuvarčių šlitinėtojui.

Gal manote, kad poilsiautojai iš Rusijos tebevažiuotų į Druskininkų viešbučius ir sanatorijas kaip 2012 – 2013 m., jei tik Lietuva nebūtų viešai reiškusi solidarumo su Maidano revoliucijos rengėjais ir rėmusi Ukrainos teritorinį vientisumą?

Galėjome tylėti it vandens į burną prisiėmę, o mūsų Prezidentė tarptautiniuose renginiuose kalbėti tik apie globalią klimato kaitą, bet Rusijos užsienio politiką formuojantys ideologai Baltijos šalims jau iki visų Maidanų buvo numatę priešo vaidmenį. Jau tada per valstybės bei jai paklusnių korporacijų kontroliuojamą žiniasklaidą jie pradėjo plauti smegenis savo piliečiams, kokie fašistai ir rusofobai tie „pribaltai“, kaip čia engiama rusų mažuma, ir kokią grėsmę kelia Zokniuose viešintys NATO oro policijos misijos naikintuvai. Rusija užsiveria ne tik nuo Lietuvos, bet nuo viso Vakarų pasaulio, nors šis atkakliai bando to nepamatyti. Galų gale, jau vien rublio nuvertėjimas mažiausiai trečdaliu pabrangino kelialapius į Druskininkus.

Neapgaudinėkime savęs iliuzija, kad Ukrainoje jau prasidėjo paliaubos, tai netrukus ten įsivyraus taika, Vakarai panaikins sankcijas Rusijai, ta savo ruožtu atšauks visus prekių importo draudimus ir vėl bus galima „perkrauti“ santykius kaip po 2008 m. Rusijos-Gruzijos karo. Paliaubos gali pasibaigti anksčiau, negu šis laikraščio numeris pasieks skaitytojus, o jeigu Donecke ir Luhanske įsitvirtinę Rusijos teroristai sulauks, kol pradžius žvyrkeliai į Mariupolį, tai bus stebėtinai ilgas ramybės laikas.

Rusų kalba leidžiamo žurnalo „Snob“ internetiniame tinklalapyje anądien perskaičiau, kaip Rusijos mokinukams kurstoma neapykanta Vakarams per „patriotinio ugdymo“ pamokas. Patikėkite, tai paliks pėdsaką ne vienam dešimtmečiui ir šiandien apnuodyta karta dar ilgai įsivaizduos savo šalį kaip apgultą tvirtovę, kurios gamtos turtų gviešiasi godūs „amerikosai“ ir „geiropos“ iškrypėliai, o Baltijos šalių „fašistai“ moko Ukrainos „banderovcus“ kryžiuoti kūdikius.

Kuo greičiau susivoksime, kad Rusijos rinką atėjo metas užmiršti ilgam ir pradėsime ieškoti klientų puikioms Druskininkų kurorto paslaugoms kitur, tuo mažiau skausmingas bus pereinamasis laikotarpis.

Nebus nuobodu

Šios savaitės pradžioje nuolat teko atsakinėti į vieną ir tą patį klausimą: kaip vertinu Druskininkų mero ir savivaldybės tarybos rinkimų rezultatus? Klausinėjo bičiuliai iš kitų miestų, kolegos žurnalistai, vietos politikai ir skelbimų užsakyti į redakciją atėję skaitytojai.

Interneto socialiniuose tinkluose į šį klausimą atsakinėjau nukopijuodamas pirmadieninės televizijos laidos „Dviračio šou“ personažų peliukų dialogo vaizdo įrašą, pavadintą „Dėl Ratnyčėlės pakrantės okupacijos Malinausko reitingas artėja prie Putino“. Geriau, glausčiau ir aiškiau už juos nepasakyčiau. Kas turite galimybę, patys susiraskite internete ir pasižiūrėkite.

Bet yra ir daugiau aplinkybių, kurias čia norėčiau aptarti.

Vos prasidėjus rinkimų kampanijai Vyriausiosios rinkimų komisijos pasitarime, skirtame iš Druskininkų gautiems skundams aptarti, pasakiau, kad apie demokratiškus rinkimus galima kalbėti tik tada, jeigu toje vietovėje, kur vyksta rinkimai, veikia laisva žiniasklaida ir visi kandidatai turi vienodas galimybes skleisti apie save informaciją. Druskininkuose taip nėra – daugiau kaip du metus iki rinkimų gyventojams buvo brukamas vietos merą ir jo partiją šlovinantis bei jo oponentus menkinantis nemokamas biudžetinio Druskininkų švietimo centro leidinys. Jums plovė smegenis ir dar patys už tai susimokėjote.

Dabar jau išplauta taip tvarkingai, kad turime Druskininkuose ne tik vienpartinę valdžią, bet ir vienpartinę visuomenę. Su tuo ir sveikinu!

Man tai kas – aš juk gyvenu už kilometro nuo Druskininkų savivaldybės ribos, mažame Lazdijų rajono kaimelyje, o laikraštį leidžianti bendrovė registruota Alytuje.

Kodėl tuomet visiškai nenusispjaunu į Druskininkų pusę ir nepalieku ramybėje kurorto, kaip kažkada padarė mano tėvas rašytojas Romas Sadauskas, pamatęs peršautus savo buto langus ir išmatų krūvą ant slenksčio? Juk būtų gerokai paprasčiau rašyti apie įdomius Dzūkijos žmones, komentuoti vietinius bei pasaulio įvykius nacionalinėje žiniasklaidoje ir dideliu lankstu apvažiuoti Druskininkų savivaldybę tarsi kokią pavojingo užkrato zoną.

Bet tuomet prisiminiau Senojo Testamento Pradžios knygą, kurioje Abraomas išprašė Dievo nesunaikinti Sodomos miesto, jeigu ten ras bent dešimt teisiųjų. Tiesa, nerado.

Per 3 tūkstančius druskininkiečių atidavė savo balsus už opozicijos kandidatus į mero postą. Kaipgi galėčiau palikti tuos žmones dusti pašvinkusios propagandos užnuodytoje aplinkoje be nepriklausomo vietinės informacijos šaltinio?

Nesu politikas ir niekada nepretendavau juo tapti, todėl jaučiuosi laisvas nuo prievolės gerbti rinkėjų valią, kokia ji bebūtų ir susilaikyti nuo drastiškų vertinimų. Dauguma toli gražu ne visada būna teisi ir nematau reikalo pataikauti jos prastam skoniui šioje laikraščio skiltyje, kur visuomet rašiau tik subjektyvią savo asmeninę nuomonę, nepaisydamas jokių politkorektiškumo reikalavimų. Bet tai taip pat reiškia, kad laikraštyje ir toliau rasite objektyvią informaciją, o rašydami apie kurorto įvykius laikysimės fakto ir komentaro atskyrimo principo, išklausysime visas puses ir būsime atviri visoms nuomonėms.

O rašyti tikrai bus apie ką. Nebus nuobodūs net ir Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžiai, nes ten vietoje 4 opozicionierių, valdančiųjų pravardžiuojamų „keturiais komunarais“, bus net 7 – galės vadinti „septyniais samurajais“. Ir ne bet kas, o abiejų opozicinių partijų buvę kandidatai į mero postą Valdas Trinkūnas ir Vilius Semeška, kurių, net ir būnančių opozicijoje, taip lengvai nepastumdys.

Nebus darbiečių ir nė vieno visuomeninio komiteto, sukurto imituojant rinkėjams siūlomo pasirinkimo įvairovę. Gražu, kad tokius rinkiminius žaidimus druskininkiečiai atmetė, rinkdamiesi arba tikrus valdančiuosius socialdemokratus, o ne pigų jų pakaitalą, arba aiškią opoziciją – liberalus ir konservatorius.

Nebus nuobodu, nes jokie rinkimų rezultatai nepadaro teisėtomis užtvertų pakrančių ir Visuomenės informavimo įstatymą pažeidžiančio leidinio. Bylos teismuose tęsiasi ir kažkada turės baigtis.

Ne „Nasrai“, bet...

Tikriausiai ir jums teko matyti bent vieną siaubo filmą, kuriame rodoma, kaip kurortinio ar šiaip iš turistų neblogai uždirbančio JAV miestelio vadai slepia nuo visuomenės, kad jų paplūdimyje apsigyveno žmogiena mintantis ryklys, ežere – sunkvežimio dydžio krokodilas, iš po žemių pradeda veržtis lava arba gresia kokio nors vaizdingo kalno griūtis.

Tik nepulkite į paniką – krokodilo Druskininkų vandens parke nėra.

O druskininkiečių trečiadienio rytą girdėti iš Baltarusijos pusės sprogimai reiškia tik banalius Gožos poligone prasidėjusius kaimyninės šalies kariškių mokymus. Ir jokių gandų, kad rytoj jie ketintų pliekti raketiniais įrenginiais „Grad“ į Druskininkus, kaip kokį Mariupolį, girdėti net man neteko.

Užtat išgirdau, kad sergamumas gripu ir peršalimo ligomis Druskininkų savivaldybėje peržengė epidemijos slenkstį bei yra didžiausias Lietuvoje, bet epidemija mūsų savivaldybėje nepaskelbta.

Pastarąją savaitę 11-oje Lietuvos savivaldybių sergamumas gripu ir ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI) viršijo epidemijos lygį – 100 atvejų 10 tūkst. gyventojų. Teisės aktų nustatyta tvarka epidemija yra paskelbta Kaune, Marijampolėje bei Prienų ir Jonavos rajonų savivaldybėse, bet Druskininkai tarp jų neminimi. Nors mūsų krašte sergamumo statistika turėtų kelti didžiausią nerimą – Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis Druskininkų savivaldybėje užfiksuota 163,96 susirgimo atvejo 10 tūkst. gyventojų, o epidemiją paskelbusiame Kaune jų užfiksuota vos 118,6, Marijampolėje – 106,29. Alytaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus skelbiamais duomenimis, Druskininkuose vyrauja peršalimo ligos, o gripo atvejai sudarė vos 4,1 proc. nuo bendro registruotų ŪVKTI ir gripo atvejų skaičiaus.

Gripo epidemijos paskelbimu siekiama pristabdyti gripo viruso plitimą. Epidemijos metu gyventojams rekomenduojama nesilankyti masinio susibūrimo vietose, organizatoriai raginami renginius organizuoti pasibaigus gripo plitimui palankiam laikotarpiui. Ligoninėse įvedamas karantinas, griežtai ribojamas ligonių lankymas. Vaikų ugdymo bei švietimo įstaigos taip pat imasi atitinkamų priemonių, kad gripo ir ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijos neplistų.

Paskelbus gripo epidemiją Druskininkų savivaldybėje tektų atšaukti daugelį renginių, kuriuose vietos politikai bendrauja su rinkėjais, dalina padėkas bendruomenėms ir stengiasi pelnyti žmonių simpatijas.

„Šis gripo sezonas skiriasi nuo praeitų metų sezono – dažniau serga ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai: 50 proc. visų gripo atvejų ir 70 proc. visų peršalimo ligų registruojama šiose amžiaus grupėse,“ – teigia Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius, profesorius Saulius Čaplinskas.

Pasak medikų, šių metų virusas pasižymi pavojingomis komplikacijomis, kai iš pradžių žmogus tarsi sveiksta, bet po kelių dienų sveikata netikėtai ima blogėti.

Oficialiame Druskininkų savivaldybės administracijos tinklalapyje informacijos apie epidemiologinę padėtį savivaldybėje nepateikiama, epidemijos skelbimo galimybė nebuvo svarstyta ir šią savaitę vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje.

Gripas ir ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, žinoma, nėra taip baisu, kaip ryklio nasrai ar ugnikalnio išsiveržimas. Bet pats valdžiukės santykis su žmonėmis man vis tiek primena kažkurią klasikinio siaubo filmo „Nasrai“ dalį. Nes jei jie neskuba mums pranešti, kai pavojus yra ne mirtinas, kas gi patikės, kad taip pat nepasielgs ir išties ekstremalioje situacijoje.

Nebus per daug

Dienos jau ilgesnės ir kažkaip kitokiu kampu saulė šviečia, kai tik ją pavyksta pamatyti pro rūkus ir žemus debesis, todėl besibaigiančios žiemos nuojauta verčia jaustis visai kitaip negu gruodį ar sausio pradžioje. Smilginis strazdas pro ploną aptirpusio sniego plutą mano sode neskubėdamas išsikapsto pernykštį obuolį ir neveja šalin puotoje sudalyvauti atskubėjusių sviliko bei žaliukės. Tos natūralios lesyklos užteks visiems. Žiemos pradžioje paukščiai tvarkingai sutaršė ant obelų šakų užsilikusius vaisius ir tik dabar ėmėsi nukritusių.

Katinams nusibodo šildytis ant palangės virš radiatoriaus ir visi pasklido po kaimą triukšmingai švęsti artėjančią Šv. Valentino dieną. Kasmet vis mažiau niurzglių viešai piktinasi, kad Įsimylėjėlių šventė kažkaip trukdo Valstybės atkūrimo dienos rimčiai ir didybei. O Užgavėnės ar netrukdo? Ir baikim vieną kartą įsivaizduoti, kad valstybinės šventės privalo būti tokios saldžiarūgščiai graudžios, o jų metu vien apie patirtas kančias valia galvoti. Ir tai nėra joks kritusiųjų už laisvę menkinimas. Dauguma 1918 m. savanorių, pokario rezistentų ir 1990-1991-ųjų kovotojų už laisvę buvo gerokai linksmesni žmonės už tuos nuobodylas, kurie dabar norėtų primesti ašaringąją mūsų naujausių laikų istoriją. 1991-ųjų sausį būtent humoras, sugebėjimas pasišaipyti iš ginkluoto iki dantų priešo ir savęs padėjo nejusti baimės ir nesitraukti. O kokie iš kojų verčiantys anekdotai būdavo pasakojami ilgais vakarais prie laužų barikadomis aptvertoje aikštėje priešais Parlamentą.

Šv. Valentinas kaip tik ir buvo sunkiais laikais gyvenęs vyskupas, gynęs teisę mylėti ir džiaugtis meile tada, kai pasaulietinei valdžiai terūpėjo savo galios stiprinimo reikalai. Ore tvyrantis Įsimylėjėlių dienos erotizmas, Užgavėnių karnavalo šėlsmas ir pasididžiavimas atkurta valstybe, kurioje mums visiems pakaks vietos laisvai reikštis, artėjančio pavasario nuojauta ir savivaldybių rinkimų kampanijos šurmulys – viskas kuo puikiausiai dera.

Gal tik Dzūkijos socialdemokratams ši savaitė buvo tarsi užkeikta. Pirmiausiai paviešintas Alytaus merui Jurgiui Krasnickui priskiriamas pokalbis, kurio žodžių padorioje kompanijoje necituosiu. Tada dar LSDP kandidatas į Lazdijų merus Saulius Petrauskas įkliuvo už vairo be diržo ir buvo aprašytas kandžiosios Vilmos Danauskienės. Negana to, Druskininkų socialdemokratų lyderis, esamas meras ir kandidatas į savo paties postą Ričardas Malinauskas viešuose debatuose tarptautinio koncerno „Lidl“ parduotuves pavadino tvartais, ką jau kitą rytą skaitė ir komentavo visa Lietuva. Estafetę vėl perėmė J.Krasnickas, trečiadienį apie Seimo pirmininkę pasakęs: „Tegu Loreta Graužinienė pasižiūri į veidrodį. Manau, kad išsigąs“.

Krizių valdymo specialistai turėtų gerai išstudijuoti, o gal ir savo srities vadovėliuose aprašyti LSDP vadovybės nesugebėjimą tokiais atvejais bent imituoti sugebėjimą adekvačiai reaguoti. Partijos etikos komisija paskelbia perduodanti J.Krasnicko poelgių vertinimą Alytaus skyriaus etikos komisijai. Ta, susirinkusi po paros, sprendimo nepriima ir grąžina jį it karštą bulvę atgal į Vilnių. O tuo metu pats meras klimpsta vis giliau, svaidosi grasinimais didžiausiam šalies naujienų portalui „Delfi“, tyčiojasi iš Seimo pirmininkės.

Druskininkiečiai puikiai prisimena ne ką sėkmingesnius LSDP etikos komisijos bandymus svarstyti mūsų merą už propagandinio laikraščio leidimą ir užtvertą Ratnyčios upelio pakrantę. Tada taip pat bandyta laimėti laiko, atidedant sprendimų priėmimą, kol šie skandalai bus išnagrinėti visų instancijų teismuose, sąmoningai nutrinant ribą tarp etikos ir teisės.

Kaip tik vasario 10 d. vyko Vyriausiojo administracinio teismo posėdis, kuriame nagrinėtas Druskininkų valdžios laikraščio likimas. Teisėjams prireikė išsireikalauti papildomos medžiagos, todėl gautinio sprendimo sulauksime jau po savivaldybių ir tiesioginių merų rinkimų. Gal taip ir geriau, nes tada ši pernelyg ilgai užsitęsusi skandalinga istorija nebus siejama su rinkimų kampanija ir vertinama jos kontekste. Paskutinėmis savaitėmis prieš rinkimus dabartinei valdančiajai daugumai šis teismo sprendimas būtų jau pernelyg skaudus spyris į paslėpsnius, po kurio ji jau negalėtų atsikelti ir garbingai kautis su varžovais. O įgyvendinti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimą, kai jis bus patvirtintas visų instancijų teismų, vis tiek teks jau naujai kurorto valdžiai. Pavasarį.

Seni mitai prikelti naujam gyvenimui

Prasidėjo operacija "Mergaitė 2.0"

Pastarosiomis dienomis peržiūrinėjant virtualių draugų įrašų srautą interneto socialiniuose tinkluose neatstoja įkyri mintis: negi tik aš vienas čia niekur nekandidatuoju? Jei atmestumėm dar tuos, kurie emigravę, tai liks tik tie, kurie jau anksčiau kur nors išrinkti, arba žiniasklaidos, uždarbiaujančios iš politinės reklamos publikavimo, darbuotojai.

Kuo arčiau kovo 1-oji, tuo įdomiau gyventi tampa ir mūsų mieluosiuose Druskininkuose. Su dabartine savivaldybės vadovybe siejami verslininkai jau nuo praėjusių metų pabaigos kažkodėl skuba tvarkytis detaliuosius planus, o administracija skelbia konkursus, kuriais keleivių vežimo ir miesto tvarkymo rinka atiduodama visam būsimos kadencijos laikotarpiui. Tarsi netikėtų, kad permainų kurorte pavyks išvengti. Man, politikų kovose nedalyvaujančiam, vis tiek knieti patenkinti žurnalistinį smalsumą, ar to žolės pjovimo ir šviesoforų priežiūros konkurso sąlygose tikrai užkoduota galimybė laimėti tik vienai stambiai bendrovei su savo dukterinėmis įmonėmis. Juolab, kad neblogai pamenu, jog viena tokia bendrovė, kol dar politinėms partijoms nebuvo uždrausta gauti finansinę paramą iš juridinių asmenų, dosniai šelpė kaimyninių Lazdijų socialdemokratus. O jei dar prisimintumėm, jog Lazdijų rajonas patenka į vieną vienmandatę Seimo rinkimų apygardą, kurioje pastarąjį kartą buvo išrinkta mūsų kurorto mero pavaduotoja, tai išvis įdomi dėlionė susidarytų.

Kol vietinėje politikoje tvyro bręstančių permainų nuotaikos, visoje šalyje iš naujo reanimuojami seni mitai. Operacija „Mergaitė 2.0“ pavyko – visa Lietuva šneka apie Norvegijoje „grobiamus“ lietuviukus. Garliavos legenda nemirė, bet tyliai tūnojo žmonių galvose, o dabar prisikėlė nauju pavidalu, tarsi suskambus žadintuvo signalui. Vykdydami tokių savo rinkėjų valią Lietuvos politikai turėtų siekti, kad mūsų šalies piliečių išskirtinė teisė lupti savo vaikus būtų įteisinta tarpvalstybinėse Lietuvos ir Norvegijos sutartyse.

Nepamanykite, kad aš čia komentuoju kažkurio vieno paimto, išvežto ar atgal grąžinto vaiko bylą. Nė neketinu. Pirmiausiai todėl, kad neturiu galimybės perskaityti visos bylos ir susipažinti, kokiais motyvais vadovavosi Norvegijos institucijos priimdamos sprendimus. Visos mūsų žiniasklaidoje sekamos graudžios istorijos grindžiamos vienos konflikto šalies – vaikus praradusių mamų – pasakojimais. O etiškos žurnalistikos principai reikalautų pateikti dvi nuomones. Bet čia jums ne Garliava – Norvegijoje bylų, susijusių su nepilnamečiais asmenimis, medžiaga taip paprastai bet kam nedalinama.

Panašios vaikų atiminėjimo Norvegijoje istorijos jau senokai sukosi Rusijos propagandinių televizijos kanalų eteryje. Ten taip pat būdavo kalbinamos tik vaikus praradę mamos, pasakodavusios tai, ką norėjo, kad atrodytų šventos ir nekaltai nukentėjusios. O apibendrinimuose pasipildavo sąmokslo teorijos apie piktus supuvusios „Geiropos“ kėslus. Ir nesvarbu, kad Norvegija nepriklauso Europos Sąjungai, užtat yra NATO narė, o buvęs jos premjeras netgi šiuo metu vadovauja šiai gynybinei sąjungai.

Todėl operacijos „Mergaitė 2.0“ (nesakykite, pats žinau, kad ten berniukas) įgyvendinimui Lietuvoje pasirinktas laikas, kai Rusijos tankai uždažytais serijos numeriais su vietos sukilėlius vaidinančiais kareiviais be skiriamųjų ženklų bando rengti puolimą Rytų Ukrainoje. O Lietuva, kaip žinia, yra didžiausia Ukrainos gynėja Jungtinėse Tautose ir aktyviai agituoja kitas NATO partneres teikti karinę pagalbą ukrainiečiams. Ar begali būti tinkamesnis laikas nuteikti mūsų visuomenę prieš kitą svarbią NATO partnerę? O gal ir santykiuose aukščiausių vadovų įnešti sumaišties. O taip pat nukreipti mūsų visuomenės dėmesį nuo civilių gyventojų skerdynių Rytų Ukrainoje.

Žinau ir kitą tos, šiomis dienomis taip karštai aptarinėjamos, problemos sprendimo būdą: nukopijuokime ir įgyvendinkime Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistemą Lietuvoje. Tada mūsų emigrantai, apsigyvenę Norvegijoje, nesistebės tenykšte tvarka.

LRT „Panorama“ antradienį kalbino prie Norvegijos ambasados piketavusį kraštutinių dešiniųjų atstovą Ričardą Čekutį. Jūs dar Gervaldą-Murzą pakvieskite į „Labą rytą“, o „Pinigų kartoje“ paklausinėkite Mildos Bartašiūnaitės, kaip jai sekasi pardavinėti marškinėlius „Rusai puola“.

O kai jau Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pareiškė girdėjusi, jog renkant parašus dėl neeilinės sesijos parlamentarai „buvo gąsdinami galimu karu“, pagalvojau, jog ir ji apsipirkinėjo toje pat „Norfos“ kasoje, kur ne taip seniai gandų prisiklausė Birutė Vėsaitė.

Žmonės šneka, jog jau nebėra tos kasos, nes tą „Norfą“ uždarė, kad neišdavinėtų politikams visų valstybės ir verslo paslapčių. Jeigu kasos nebėra ir kasininkę atleido, tai gal dabar ji jau Seimo pirmininkės sekretoriate dirba? Ten jau vieną tokį atleistą iš VRM viceministrų poną Žymantą įdarbino, tai gal ir kitiems daug žinantiems bedarbiams darbo duoda.