Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 18 d.

Anos savaitės „Druskininkų naujienų” numerio pirmajame puslapyje pamatę juodai baltais kvadratėliais išmargintą stačiakampį, nemažai mūsų skaitytojų teiravosi, kas tai per kodas ir kaip juo naudotis?

„1994 metais dukterinės „Toyotos“ kompanijos „Denso Wave“ sugalvotas QR kodas – tai nedidelis baltų ir juodų taškų tinklelis, kuriame gali būti užkoduota iki 3 KB duomenų. Palyginti su įprastu brūkšniniu kodu, QR kodai dešimt kartų talpesni, universalesni, atsparesni pažeidimams. Juos vis dažniau aptinkame kasdienybėje. Dabar šio tipo žymos taikomos ne tik produktams atpažinti, bet gali saugoti informaciją apie dominančią prekę, nuolaidas, nuorodas į gamintojo svetainę,“- rašoma QR kodams populiarinti skirtoje interneto svetainėje www.qrcode.lt

Mūsų atveju tai ir yra nuoroda į „Druskininkų naujienų“ interneto tinklalapį www.druskininkunaujienos.lt kuriame rasite pagrindinius mūsų savaitraščio straipsnius, redakcijos kontaktus, reklaminių skelbimų kainas ir dar daug kitos naudingos informacijos. Išmaniųjų telefonų su „Android“, „Symbian“ ir „Windows Phone 7“ operacinėmis sistemomis, taip pat „iPhone“, „Blackberry“ bei planšetinių kompiuterių turėtojai gali nuskaityti QR kodą, naudodami vieną iš daugelio tam skirtų nemokamų programėlių, pavyzdžiui, „Semacode“, skirtą „iPhone“, arba „QR Barcode Scanner“ skirtą „Android“.

QR kodo pritaikymas sparčiai populiarėja visame pasaulyje ir Lietuvoje. Bandėme sužinoti, ar kas nors iš vietinės žiniasklaidos jį naudoja, bet nieko neaptikome. Jeigu matėte – praneškite, kad be priežasties nesigirčiau. Tiesa, nacionalinis dienraštis „15min.“ mus pralenkė ir efektyviai naudoja QR kodus kaip nuorodas į papildomą medžiagą, kurios nėra popieriniame dienraštyje, patalpintą jų interneto svetainėje. Tokius kodus rasite ant vieno gamintojo lietuviško alaus butelių etikečių, bei žurnaluose spausdinamose informacinių technologijų kompanijų reklamoje. Šiuo metu QR kodai ypač populiarėja vizitinėse kortelėse – jį nuskenavus visi kontaktai išsaugomi telefone, kartais juos randame ant bilietų į renginius. Ši technologija bus naudojama kaip orientyras Kauno mieste ir Trakuose – iškabintas įvairiose vietose QR kodas leis turistams gauti informacijos. Šis mūsų plėtros kelias veda link to, ką vadiname „išplėstąja realybe“. Išplėstosios realybės rinka auga dėl sparčiai populiarėjančių išmaniųjų telefonų. „Galima pamatyti virtualią Berlyno sieną, skaitmeninį Pasaulio prekybos centro vaizdą, virtualiai apsilankyti su grupe „Beatles“ susijusiose įsimintinose vietose,“- rašo technologijos.lt Kada nors ir Druskininkuose, eidami gatve, nukreipsite savo telefono kamerą į aplinkinius pastatus ir matysite vaizdą, papildytą informacija, kiek yra laisvų kambarių viešbutyje ir staliukų restorane, kokias naujas procedūras siūlo Gydykla ir kas šį vakarą koncertuos Pramogų aikštėje. Druskininkams tai itin aktualu, nes savaitgaliais pas mus suvažiuoja toli gražu ne pati skurdžiausia Lietuvos didmiesčių gyventojų dalis ir kone kiekvieno svečio kišenėje yra po išmanųjį telefoną. Žinoma, lygiagrečiai su tuo būtų baisiai naudinga miesto centrą paversti nemokamo „Wifi“ interneto zona.

Šia linkme jau senokai dirba mūsų sanatorijos, bet veikdami pavieniui darniai veikiančios sistemos nesukursime. Jei jau pasirinktas ne tiek gydomojo, kiek pramogų įvairovę siūlančio kurorto plėtros kelias, tai „išplėstosios realybės“ technologijos būtų, kaip sakoma, pakeliui. Gal ir europinių pinigų gauti pavyktų, jei projektą imtųsi kurti šią sritį išmanantys specialistai. Labai lietuviška būtų tyliai apie tai mąstyti ir niekam nesakyti – o gal pasitaikys proga pačiam įgyvendinti? O aš, štai, imu ir viską jums viešai išpasakoju, nes esu šioks toks mūsų kurorto patriotas, nors ir ne visi tuo galėtų patikėti. Imkite ir darykite, negaila, kad tik Druskininkams būtų geriau.

Atsiprašau skaitytojų, kuriems šitos informacinių technologijų temos yra svetimos ir nesuprantamos. Kitą kartą tai jau tikrai rašysiu apie meną, gamtą, politiką, šilumos kainas ar gerą orą. O gal ir apie tai, kaip Seimo posėdžio metu prof. Justinas Karosas užsiminė, jog trečiadienį Druskininkų savivaldybės vadovai pasirašė sutartį su „Snoro" banko atstovais dėl investicijų į apleistą Druskininkų „Nemuno" sanatoriją, kai Vyriausybė jau rinkosi į posėdį, kuriame perėmė šio banko akcijas.

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 11 d.

Tai, kad naktį iš lapkričio 8-osios į 9-ąją šalia Žemės praskridęs 400 metrų skersmens dangaus akmenukas netėkštelėjo į geltonuosius rūmus su vėliava Druskininkų centre, yra išties džiugi naujiena. Tebūnie šis sakinys – duoklė tiems, kas priekaištauja man dėl perdėto pesimizmo. O dabar jau galime pasvarstyti apie žemiškus reikalus. Na, kad ir apie Prezidentės vizitą į Druskininkus. Ir sugalvok tu man atvykti tokią dieną, kai šis laikraščio numeris jau bus spausdinamas, o iki kito dar bus likusi visa savaitė, ir per tą laiką dienraščiai spės viską aprašyti. Parašysiu, kad jau apsilankė, o jos Ekscelencija pakeis planus dėl kokio nors svarbaus europinio reikalo – apsikvailinsiu kaip reikiant. Visai nepaminėti būtų nepadoru, nes, šiaip ar taip, tai yra svarbus įvykis miesto gyvenime. Tai manykite, kad jau paminėjau. Jeigu jums to nepakanka, galiu ir vizito išvakarėse išplatintą Prezidentūros pranešimą pacituoti.

“Žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo teisingo ir aiškaus vietos valdžios apsisprendimo, kuria kryptimi vystytis. Druskininkai yra pavyzdys, kaip suradus savo nišą ir išnaudojant savo išskirtinumą, nuosekliai dirbant ir sudarant palankias sąlygas investuoti galima užtikrinti ilgalaikį regiono augimą “, - pabrėžia Prezidentė.

„Aukso žodžiai...“- pasakytų vienos rusiškos humoro laidos personažai politikai.

O štai naujienų portale „Balsas.lt“ skaitau tokio Arvydo Akstinavičiaus, kuris yra vis dar tebeegzistuojančios, nors nedaug kam žinomos Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas, nuomonę apie lietuviškąją savivaldą ir žmogaus teisę ja naudotis, „kurią visais laikais norėjo atimti kunigaikštukai, diktatoriai, tironai, o dabar Lietuvoje – Seimo partijos, merai ir prezidentai, leisdami vykdyti savivaldos centralizaciją“. Siūlo jis tiesiogiai rinkti ne merus, o seniūnus, kurie yra arčiausiai žmogaus ir kuriems „būtų gėda kiekvieną dieną pasirodyti gatvėje kaimynams, jei jie dirbtų neatsakingai ar aplaidžiai.“ A.Akstinavičiui Druskininkai taip pat yra pavyzdys, tik truputį kitoks: „Druskininkų vadovui R.Malinauskui stipraus mero pozicijos reikalingos vienvaldžiam, niekam neatskaitingam vietos reikalų tvarkymui“. O tas tvarkymas, pasak socialdemokratų sąjungos pirmininko, „Druskininkuose išsklaidė čiurlioniškąją dvasią“.

Dvasia ar ilgalaikis regiono augimas? Kam ana rūpi, jeigu jos nei ant duonos užtepsi, nei į automobilio baką suvarvinsi. Neapčiuopiama tokia, sunkiai į litus ar eurus konvertuojama. Beje, patį M.K. Čiurlionį, kaip prekės ženklą, Druskininkų savivaldybė mielai perimtų iš nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus drauge su visais memorialiniais nameliais. Pastarąjį kartą apie tokią galimybę aną savaitę Kultūros ministerijoje surengtoje diskusijoje kalbėjo mūsų mero pavaduotoja Kristina Miškinienė. Savivaldybė giriasi galinti atrasti pinigų ne tik kosmetiniam muziejaus namelių remontui. Įdomiai čia išeina. Kai kalba pasisuka apie biokuro katilą, galintį gerokai atpiginti centralizuotai tiekiamą šilumą daugiabučiuose namuose gyvenantiems druskininkiečiams, meras dievagojasi, kad pinigų nėra. Taip labai nėra, kad, juos taupant, net savivaldybės vadovams tenka nemokamai paatostogauti. Bet, bendraujant su alkanais kultūrininkais, galima vaidinti baisius turtuolius, kuriems milijonas ten ar šen ne ką tereiškia. Tokio šlėktiško dosnumo artimiausiu metu galima tikėtis daugiau, nes partija apsisprendė 2012 m. mūsų mero pavaduotoją kelti kandidate į Seimą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų rinkimų apygardoje. Sunku patikėti, kad net ir tie druskininkiečiai, kuriems nuo jos kalbų lieka saldu kur reikia ir kur nereikia, galėtų nenubalsuoti už tokią dosnią ir maloningą ponią Kristiną. Lazdijuose gali būti sudėtingiau. Esu kartą rašęs, kad ten K.Miškinienės niekas nepažįsta ir, pasirodo, suklydau. Nuvažiavo aną ketvirtadienį mūsų vicemerė į Lazdijų mieste vykusį Alytaus regiono plėtros tarybos posėdį ir iškart „užsirovė“ ant „Lietuvos ryto“ bei „Lazdijų žvaigždės“ žurnalistės Vilmos Danauskienės. O ši ne tik atpažino kaimyninės savivaldybės politikę, bet ir įžūlų klausimą uždavė: kodėl automobilis „Audi A8”, pažymėtas valstybiniu numeriu EAS 002, kuriuo į Lazdijus ponią Kristiną atvežė Druskininkų savivaldybės administracijos vairuotojas, nepažymėtas jokiais skiriamaisiais ženklais. Žurnalistė V.Danauskienė tai žino, kad tarnybinių automobilių žymėjimas ir tvarka yra privaloma, ir reglamentuota Lietuvos Respublikos teisės aktais, o mūsų mero pavaduotoja – ne.

“Čia ne mano, o savivaldybės administracijos reikalas. Perduosiu jūsų klausimą savivaldybės administracijai. Ačiū, kad pasakėte”, - pacitavo K.Miškinienę žurnalistė. Ir dar paminėjo, kad įstatymų nežinojimu besiteisinanti kurorto politikė, kuri, užklupta tokio klausimo, „nustebusi stengėsi atrodyti“, yra dar ir „būsima Lietuvos socialdemokratų partijos rinkimų į Seimą kandidatė Lazdijų – Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje“. Čia jums ne valdiškais užsakymais peršerta vietinė žiniasklaida – kolegė Vilma ką mato, tą ir rašo. „Stengtis atrodyti“ gali ir nepakakti, nes ji tokius kiaurai mato. Laikas pratintis, nes Seime tokių danauskienių bus ant kiekvieno kampo, visos tik ir taikysis įžvelgti ar sužinoti tai, ką labiausiai norėtųsi nuslėpti. Nelengva bus pakeisti profesorių Justiną Karosą, nes tas, išskyrus gal tik keletą pastarųjų metų, kai amžius ir nuovargis pradėjo akivaizdžiai matytis, sugebėdavo tą žiniasklaidos dėmesį pasukti sau naudinga linkme. Gali būti, kad po kelerių metų šito XX a. marksisto dar imsiu ilgėtis, nes politikoje pretenduojantys jį pakeisti jaunesni žmonės nė iš tolo neprilygsta nei intelektu, nei patirtimi.

Kristinos Platonovienės nuotrauka

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 4 d.

„Laimingos epochos, kurios turėjo aiškias dramas, svajones, gėrio ir blogio veikėjus,“- rašo savo tinlaraštyje europarlamentaras Leonidas Donskis. Mums, deja ar ačiū Dievui, tokios laimės teko nedaug. Net ir brandaus brežnevizmo epochoje, kurios dvelksmą dar teko patirti ir mano kartai, ne viskas buvo taip jau vienareikšmiška. Nes po nuovargiu dvelkiančių smegenų plovimo valandėlių mokykloje buvo vakarinės Mišios gotikinėje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje, buvo Vėlinės, kai tūkstančiai žmonių degdavo žvakeles ant visiškai jiems nepažįstamų seniai mirusių žmonių kapų Rasose. Trumpam viskas buvo aišku apie 1988-1990 m., kai net ir būdami skirtingų kartų bei pažiūrų, buvome suvienyti svajonės pakeisti pasaulį ir sugriauti mus varžančią sistemą.

Dabar viskas kur kas sudėtingiau. Jaunų dienų bičiuliai, vieni tapę kairiais, kiti dešiniaisiais radikalais, viešojoje erdvėje pliekiasi tarpusavyje. Kiti išvis vengia išsakyti kažką panašaus į pažiūras, nes, anot jų, kokios, po galais, gali būti pažiūros, kai kasdien reikia spręsti, ką rytoj padėti į lėkštę vaikams ir naminiams gyvūnams, pilti į automobilio baką ir kaip įtikinti komunalines paslaugas teikiančias tarnybas ko nors neatjungti arba nepradėti teisminio išieškojimo iki kitos algos, pašalpos, pensijos... Čia mes nejučia prisiartinom prie varguolių temos. Pastarąjį žodį išpopuliarino „Dviračio šou“ personažas „Mėslitos“ vadovas Saulius Poška, o Goda Juocevičiūtė  „Lietuvos ryte“ pavaizdavo „vientisą, išbaigtą XXI amžiaus Marijos žemės varguolio portretą“ ir atskyrė jį nuo „giminaičio“ runkelio. „Varguolis nebūtinai tas, kuris gauna kuklias pajamas, o tas, kuris jas vertina kaip nepriteklių ir kaip gyvenimo ašį,“- rašo G.Juocevičiūtė. Užtarti „brolį varguolį“ tame pačiame dienraštyje sumanęs Edvardas Čiuldė pabandė įrodyti, “...jog skurdas yra sisteminio pobūdžio fenomenas, o ne žmogaus tipažo ar charakterio ypatybių nulemta socialinė nelaimė...”. Manding neįrodė, nors tai gal priklauso ir nuo skaitytojo išankstinės nuostatos bei pažiūrų. Nepadeda nei marksistinė „kapitalo ir darbo” terminologija, nei pavyzdžiai iš Lotynų Amerikos bei Robinzono Kruzo salos (irgi ten, 350 km nuo Čilės krantų). Reikėtų įrodyti, kad sistema atima iš varguolių galimybę prasimušti į visuomenės elitą, kaip buvo vergovės ar baudžiavos laikais. Tuomet Viktoras tebevirintų vamzdžius, o Zuokas negalėtų tapti meru vien dėl savo kilmės. O juk būtent „darbo ir kapitalo” ideologijos įperša varguoliams asmeninio bejėgiškumo idėją. „Ne tau, Marynai, mėlynas dangus...“ tai yra, ne tau, bėdžiau, amerikietiškoji svajonė, todėl statusą tegali pakeisti kartu su visa darbininkų klase, sistemiškai, o ne asmeniškai.

Čia visai tiktų mūsų kurorto mero jau kokį dešimtmetį periodiškai išsakomi visai nesocialdemokratiški pamąstymai apie bedarbius, kurie nenori dirbti, nes pašalpas gauti jiems labiau apsimoka. Prieš gerus metus tą jo temą nusigriebė ir Premjeras, o Socialinių reikalų ir darbo ministerija jau spėjo parengti visą krūvą įstatymų pataisų, kurios atimtų iš ilgalaikių bedarbių galimybę gauti net ir socialinę pašalpą. Tiesa, palikta išlyga, kad tai bus taikoma tik nepilnamečių vaikų neturinčioms šeimoms ar asmenims. Čia galima būtų svarstyti apie savotišką beširdiškumo ribos suvokimą – numarinti badu galima tik sulaukusius pilnametystės... Bet ir pats asmeniškai pažįstu ne vieną ilgą laiką valstybės parama besinaudojantį žmogų, labai toli nuo tos ribos, kada pradedama badauti. O sudėjus pajamas iš atsitiktinių uždarbių, pašalpų, perparduotų baltarusiškų, prekių, gal net daugiau, negu mano alga susidaro. Tik yra viena problema – šitie išmoksta prisitaikyti prie socialinės paramos sistemos gerokai greičiau už tikruosius neturtėlius. Ir visi tie tvarkos sugriežtinimai pirmiausiai smogs išties jokių pajamų ilgą laiką negaunantiems žmonėms. Daugelis iš jų serga įvairiomis priklausomybėmis, tiksliau, yra padoriai prasigėrę, praradę kvalifikaciją, sveikatą... Kažkada Europa visa tai jau išgyveno ir įsitikino, jog pigiau, saugiau ir paprasčiau yra labiau pasiturinčiųjų pinigais suteikti šiems žmonėms minimalų išgyvenimui būtiną išlaikymą, negu bandyti juos perauklėti „bado terapija“. Žinau, dabar man pradėsite pirštais badyti į senųjų ES narių ir ypač Skandinavijos šalių pavyzdžius, kur visuomenės išlaikytiniai gyvena geriau, negu Lietuvoje dirbantieji už minimalią algą. Bet ar tie trys šimtai litų lietuviškos socialinės pašalpos tokia jau prabanga, kad dėl jų vertėtų prie kiekvieno jos gavėjo pastatyti po du jo veiksmus sekančius socialinius darbuotojus. Joks Kubilius ir joks Malinauskas neprivers įsidarbinti tuščius butelius renkančio Jono iš Lipliūnų. Pašalpos atėmimas nepadės įsidarbinti žmonėms, kuriems liko vos keli metai iki pensijos. Dar vieną kitą bedarbį tai paskatins emigruoti, tik nežinau, ar toks yra mūsų politikų tikslas. Kai paklausau, kaip mūsų savivaldos vadovai džiaugiasi, kad butus iš druskininkiečių superka Rusijos gyventojai, imu abejoti, ar tai nėra sąmoningai sumodeliuota situacija. Jeigu neįmanoma sumažinti nedarbo įprastiniais verslo skatinimo ir investicijų pritraukimo metodais, tai paprasčiausia yra tiesiog išstumti skurdžiausią bendruomenės dalį iš kurorto. Viena iš tokio išstūmimo priemonių gali būti aukštos komunalinių paslaugų kainos. Gal dar padėtų vienos ar kelių papildomų rinkliavų vietos gyventojams įvedimas, nekilnojamojo turto mokestis, skaičiuojamas nuo išpūstos jo vertės. Valdžios požiūriu, rusai yra idealūs gyventojai, nes gyvena čia vos kelias savaites ar mėnesius per metus. Išlaidauja tuo metu visokiuose parkuose ir arenose, o paskui išvažiuoja ir moka už paliktus tuščius butus. Jie neateis kaulyti socialinės pašalpos, net ir pasilaidoti išvyks į Tėvynę. Pakeisti jais bent pusę vietinių gyventojų galėtų būti bet kurio Lietuvos mero svajonė. Tik ne visur jie perka butus. Druskininkuose perka. O jeigu truks kokių viešbučio kambarinių ar gatvių šlavėjų, visada galima jų atsivežti iš gretimų savivaldybių, kaip dabar kas rytą iš Alytaus ir Lazdijų atvyksta statybininkų bei kelininkų brigados. O vietiniai tam nelabai ir tinka, nes tarp jų perdaug visokius gudrius universitetus pabaigusių, kažin kokią algą gauti besitikinčių, menininkų visokių, pedagogų. Na, pastaruosius mūsų valdžia jau gerai patvarkė, jeigu jau 2009 m. pirmavome šalyje pagal mokinių, tenkančių vienam mokytojui, skaičių. O po to mokyklų tinklo optimizavimas juk tęsėsi.

Kaip tik prieš Visus šventuosius sutikau degalinėje vieną iš aktyviausių kovotojų prieš „Atgimimo“ mokyklos nuoptimizavimą, pučiantį orą į apyplikes senutės „Mazdos“ padangas. Neetiška būtų atpasakoti viso pokalbio turinio, nes įtariu, kad didžioji jo dalis nebuvo skirta viešinimui, bet bendras įspūdis liko toks slogus, jog suabejojau, ar pagrįstai esu besąlygiškai pripažįstamas didžiausiu pesimistu Pietų Lietuvoje.

O per pačias šventes iškilmingai susiskaičiavome, kad mūsų čia, žemėje, jau per 7 milijardus. Gal su kelių dešimčių milijonų paklaida. BBC tinklalapyje aptikta skaičiuoklė pasakė, kad tuo metu, kai aš gimiau, negyveno nė 4 milijardų. Tokio prieauglio turėtų pakakti ne tik „Atgimimo“, bet ir dar ne vienai mokyklai, tik jie dar ten, Vidurio Afrikoje, Bangladeše, Pakistane, o tušti suolai čia. Anksčiau ar vėliau ir jie bus čia, kad ir kaip tai nepatiktų patriotinių eisenų su deglais organizatoriams. O aš nei ypatingai tuo džiaugiuosi, nei dėl to pergyvenu, tiesiog konstatuoju akivaizdų faktą, kad gamta nemėgsta tuštumos. Pasaulis, kuriame gyvens mūsų vaikai, bus jau visiškai kitoks, gal dar mažiau aiškus ir vienareikšmiai interpretuojamas, labiau susijęs ekonomiškai ir kultūriškai, bet drauge suteikiantis daugiau erdvės skirtybių raiškai.

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 28 d.

„Druskininkų užkeikimas,“- gūžčioja pečiais nacionalinių dienraščių žurnalistai, kai Druskininkuose staiga nuo širdies smūgio mirusio Bronislovo Lubio laidotuvių dieną teko pranešti apie ligoninėn dėl širdies problemų patekusį Aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską. Viešieji asmenys kartais serga ir tai nėra ypatingai keista. Apie paslaptingus sutapimus imta kalbėti todėl, kad abu vyrai savaitgalį ilsėjosi Druskininkuose. Skelbiama, kad G.Kazlauskas buvo apsistojęs Druskininkų vandens parko viešbutyje „Aqua Hotel“, mėgavosi vandens pramogomis.

Žymių žmonių mirtys čia nutikdavo nuo pat mūsų kurorto istorijos pradžios. 1847 m. rugpjūčio 1 d. Druskininkuose mirė ir senosiose Ratnyčios kapinėse palaidotas 51 metų poetas, filomatas Jan Czeczot (Jonas Čečiotas). Vyresniosios kartos mūsų skaitytojai gal dar prisimena, kaip 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose mirė anuometinis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas Antanas Sniečkus. Jeigu rimčiau paieškočiau informacijos, šį sąrašą būtų galima pratęsti, bet neturiu jokio tikslo įrodinėti užkeikimo teorijos. Jei kam nors gyvenimą itin apsunkina, pavyzdžiui, anyta arba uošvė, nupirkite jai kelialapį į Druskininkus ir patys įsitikinsite, kad seni užkeikimai neveikia – grįš atjaunėjusi, švytinti, o gal dar sanatorijos šokiuose kokį perpus jaunesnį diedą nukabins.

Ir jau tikrai ne dėl tariamo užkeikimo planų aplankyti Druskininkų savivaldybę bei naująją sniego areną atsisakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Už pusę pensijos užsakiau puokštę gėlių, išsivaliau šliūbinį kostiumą, nuvaksavau batus ir laukiu Prezidentės. Abudu laikraščiai rašė, kad šiandien turi atvažiuot, tai gal žinot, kurią valandą, nes man bus šalta visą dieną prie savivaldybės Jos Ekscelencijos laukti,“- sakė į redakciją paskambinęs garbingo amžiaus druskininkietis. Trečiadienį Druskininkų savivaldybė savo žiniatinklio svetainėje vis dar atkakliai skelbė, kad tądien mūsų kurorte turėjo apsilankyti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors Prezidentūra spalio 26 d. Prezidento darbotvarkėje aiškiai parašė, kad D.Grybauskaitė bus išvykusi į neeilinį Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikimą, kuriame sprendžia Graikijos skolų krizę ir gelbsti mirštantį eurą. Na, sprendžia tai gal kiti, daugiausiai vokiečiai su prancūzais, bet vis tiek gražu sudalyvauti ir kartu su visais nusifotografuoti.

Suprantu, kad prieš Vėlines juokauti apie žmonių ar valiutų mirtį yra siaubingai netaktiška, gal net ne itin etiška. Bet jūs, mano brangieji skaitytojai, tikriausiai jau esate pripratę, kad ten, kur visuomenė nusilipdo sau stabus ir pasižymi neliečiamas teritorijas, aš neprašomas kišu savo knyslę. Todėl humoro jausmo nestokojančios tautos Visų šventųjų išvakarėse švenčia linksmą Heloviną, kurio metu mirties ir vaiduoklių baimė įveikiama persirengiant iš anapusinio pasaulio sugrįžusiais siaubo filmų personažais, o kaimynų gąsdinimas tampa kone privalomu žaidimu. Neprigyja ši šventė Lietuvoje, gal tik išskyrus klubinę popkultūrą, nes rimtuoliui lietuviui iš mirties ne tik juoktis, bet ir garsiai apie ją šnekėti nevalia. Garsiai įvardintas blogis gali materializuotis, seni demonai iš sakmių ir XX a. devintojo dešimtmečio siaubo filmų vakaro prieblandoje išlįsti iš lapų krūvos ir nusitempti neatsargų piktžodžiautoją į savo karaliją. Nuo tamsos gelbėjamės persukdami laikrodžius, kas irgi labai primena iš senųjų pasakų atkeliavusį magišką veiksmą. Tik tai jau nepadės – po Vėlinių ir Visų šventųjų ateis toks metas, kai dienos bus jau tokios trumpos, jog iš darbo grįžęs nebematysiu savo namų natūralioje šviesoje. Be lapų likusių uosių šakų ilgų šešėlių kaulėti pirštai ryte taikysis sugriebti išeinantį, o vakarais neįleisti sugrįžtančio. Ir tik baltas Advento pradžios sniego tyrumas bei spindinčios pasiruošimo Kalėdoms šviesos išstums iš pavargusios sielos, išsklaidys ir nuvys šalin visus rudeninius baubus. Pernai jis mane pasveikino žvelgiantį pro savo kabineto langą į tolumoje virš Druskininkų naujųjų statybų į dangų smingančią neogotikinę bažnyčios bokšto smailę. Po kelių minučių jau snigo stambiais gabalais ir ta rodyklė ištirpo pilkšvame danguje. Bet liko nuoroda, kryptis, kurlink turiu kreipti savo žvilgsnį ir mintis, kad rudenio darganos liūdesiu neprislėgtų sielos. Todėl šiemet jau žinau, kad mirtis negali nugalėti amžinojo gyvybės rato, mirusieji ne tyko mūsų patamsyje, o laimina, kai tęsiame jų pradėtus darbus, ir džiaugiasi, kai cituojame jų ištartus žodžius. Kodėl tokiu metu drauge neprisiminti, pavyzdžiui, Bronislovo Lubio 2010 m. sausį pateikto pasiūlymo Finansų ministerijai „apmokestinti neskustas barzdas“. Ech, linksmas žmogus buvo!

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 21 d.

„Sveiki, Jūs esate vertas didesnio atlyginimo,“- praneša man elektroninio pašto šiukšlintojai ir primygtinai siūlo nemokamai parsisiųsti kažkurio „sėkmės mokytojo“ elektroninę knygą, kuri, neva, išmokys mane net septyniais būdais „mėgautis lengvais papildomais pinigais“.

Užuot parsisiuntęs tą knygelę, jiems atrašiau, kad verslo guru apsiriko – aš nesu vertas didesnės algos. Nes yra parašyta „...valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio...“ (Lk 10-7). O gal kitas pasakys, kad ir to nevertas, nes pernelyg dažnai sėdžiu socialiniuose tinkluose, užuot išėjęs į gatvę su gyvais žmonėmis pasišnekėti. Tas stereotipas, neva informacinės technologijos mus kažkaip nutolina nuo realaus pasaulio, tikro gyvenimo ir paverčia vos ne zombiais, kartojamas kas antrame „įvairenybių“ skyriaus straipsnelyje. Nekalbėsiu apie 24 valandas per parą veiksmo žaidimus žaidžiančius paauglius ar virtualias fermas veisiančias šviesiaplaukes valstybės tarnautojas. Kiekvienas pasirenka pagal savo poreikius. Taigi, užuot kiurksojęs prie „bambalio“ su kaimynu ir klausęsis monologo, kaip Landsbergis sugriovė jo gimtąjį kolūkį, žiniatinklio socialiniuose tinkluose galiu susikomplektuoti tokį virtualių draugų ratą, su kuriais yra apie ką padiskutuoti. Skirtingai nuo „Farm Villio“ karvių, ar žaidime nušautų ateivių-monstrų tai yra tokie pat realūs žmonės, kaip ir aš pats. Kartais pasitaiko vieną-kitą iš jų gyvai susitikti, gyvenantieji kituose miestuose, pasitaikius progai apsilankyti Druskininkuose, ir pas mus į redakciją pasisveikinti užsuka, kiti, į Lietuvą iš tolimų kraštų atvykę, ir į namus užgriūva. Tiesiog dabar jau nebereikia rinktis su kuo bendrauti iš fiziškai šalia esančių žmonių. Pasaulis staiga tapo mažas, atstumai nebesvarbūs. Galima tuos pokyčius paprasčiausiai ignoruoti, galima baimintis priklausomybės nuo žiniatinklio arba stengtis išnaudoti jo galimybes. Savanoriškai pasirinkta skaitmeninė atskirtis, mano supratimu, galėtų turėti prasmę tik tada, jei žmogus, vardan kažkokių kitų tikslų, atsisako ir kitų civilizacijos išmislų. Pirmiausiai – durnadėže vis dažniau vadinamo televizoriaus. Lietuvoje veikianti laidų reitingavimo sistema lemia tai, kad iš reklamos gyvenančios komercinės televizijos priverstos rodyti tai, ką nori matyti jiems dar likę žiūrovai. O liko tie, kas neišėjo į žiniatinklį, negaišta laiko skaitydami knygas ir turi daug laisvo laiko, nes niekur nedirba.

Didžioji tokių žiūrovų dalis, kaip čia švelniau parašyti, kad visų neįžeisčiau, turi ribotas galias suvokti bet kokią sudėtingesnę laidą ar filmą. Todėl perjungia kanalą, kai transliuojamas turinys tampa jiems nesuprantamas. O tai fiksuoja reitingų tyrėjų aparatūra. Taip kasmet, keičiantis televizijos sezonams, sutartys su intelektualesnių laidų kūrėjais nebepratęsiamos, o jų vietą užima lengvą silpnaprotystę turinčiam žmogui suvokiami kūriniai. Jie, savo ruožtu, nemenkai įtakoja prie ekrano augančių vaikų, kurių tėvai neturi laiko, galimybių ar noro patys su jais bendrauti, vystymąsi. Teko apie tą poveikį truputį padiskutuoti su Seimo nare Agne Zuokiene, kuri, kaip paaiškėjo, yra šia tema rašiusi diplominį darbą Universitete. Bandžiau įrodyti jos pastangų apsaugoti vaikus nuo galimai nesveikų maisto produktų reklamos beprasmiškumą, bet nepavyko. Kiekvienas pasilikome su savo nuomone. Aš – kad valstybė neturi perimti tėvų vaidmens auklėti vaikus, o gerbiamoji Agnė – kad vaikų sveikata svarbiau už visus liberalizmo principus.

Bet grįžkime prie buko ir dar bukesnio žiūrovo temos. Šį rudenį aktyviausiai žiniatinklio socialiniuose tinkluose besireiškiantys tinklaraštininkai ėmė bendrinti ir reklamuoti vieno iš jų – žurnalisto ir rašytojo Andriaus Užkalnio pradėtą vesti televizijos laidą „Užkalnio 5“. Bet jau po pirmųjų laidų pasipylė komentarai, kad paties Andriaus straipsniai dienraščiuose ir jo tinklaraštyje gerokai įdomesni už tą laidą. Televizija, deja, diktuoja savo formatą. Po poros pirmųjų stipresnių laidų, trečiosios iki galo neperžiūrėjo net kai kurie ištikimiausi A.Užkalnio skaitytojai. Kuo nuoširdžiausiai linkėdamas jam sėkmės, vis dėlto abejoju, ar šiame TV kanale pavyks įgyvendinti sumanymą sukurti amerikietiško tipo rimtą pokalbių laidą.

Jeigu būčiau koks „sėkmės mokytojas“, kaip tas, kur man žadėjo didesnę algą, optimistiškai sušukčiau, kad durnadėžė turi ateitį, tereikia mąstyti pozityviai. Bet nuo pastarojo žodžio man visuomet virškinimas sutrinka. „Pozityviai mąstantis“ žmogus – tai be priežasties išsišiepęs silpnaprotis, kuris 2008 m. ėmė paskolas, tikėdamas, jog butai amžinai tik brangs, o dabar tiki, jog Europos Sąjungos skolų krizė kaip nors savaime išnyks ar bent jau jos pasekmės mūsų nepalies. Jam kažkas, dažniausiai – tie patys „sėkmės mokytojai“, įkalė į tuščią vietą kaukolėje, kur galėtų būti mąstymo priemonės, kad gyvenimas neišvengiamai turi gerėti, algos didėti, vykti nuolatinė plėtra ir augimas. Apgailestauju, brangieji, bet tai paprasčiausias melas. Jūsų tikėjimas šviesia ateitimi jiems reikalingas tik tam, kad galėtų jums ką nors parduoti. Geriausia – į skolą. Nes beatodairiškas skolinimasis neįsivaizduojamas be teigiamų lūkesčių. Todėl taip nemėgiamos mano šnekos apie tai, kad plėtros ir augimo laikotarpis, pagrįstas beatodairišku pigių iškastinių energetinių išteklių švaistymu, jau negrįžtamai baigėsi. Vien tik pastangos stabdyti klimato kaitą mums visiems kainuos tiek, kad ir šiandieninio gerovės lygio išlaikyti nebepajėgsime. O kur dar emigracija ir visuomenės senėjimas. „Pozityviai“ mąstyti tokiu metu reiškia paprasčiausią tikrovės neigimą. Vakarų Europos miestuose langus daužantys ir automobilius padeginėjantys radikalai tą mums įprasto pasaulio griūtį nujaučia geriau už visus „sėkmės mokytojus“, tik jų metodai sunaikinti esamą sistemą keliant chaosą ir tikslai perskaityti neomarksistinėse brošiūrose man nekelia simpatijų. Taip nuoširdžiai, kaip anarchistai langų nedaužantys, bet į daugiatūkstantinius mitingus susirenkantys žmonės, atvirkščiai, ne siekia kažką sugriauti, o reikalauja neliesti per visas siūles braškančio socialdemokratiško europietiškos gerovės valstybės modelio. Tokiame fone mūsų daugmaž sėkmingai įgyvendinama pramogų kurorto, skirto gyvenimu besidžiaugiantiems žmonėms, vizija tampa jei ne keista, tai bent jau abejotina. Artimiausioje ateityje ji dar kuo puikiausiai veiks ir kels susižavėjimą svečiams, bet po 20-30 metų miškais apaugusioje 1-1,5 mln. senukų Lietuvoje reabilitacinės ir sanatorinio gydymo paslaugos gali būti reikalingesnės, negu pramogos ir grožio salonai. Nesunkiai galime numatyti, kas bus rytoj ar poryt, bet apie tolimesnę ateitį šnekėti nesiima nei politikai, nei ekonomistai, nes kažkaip nepopuliaru sakyti žmonėms, kad jau laikas ieškoti „nesėkmės mokytojų“, kurie patartų, kaip reikės prisitaikyti prie ilgalaikio gyvenimo kokybės nuosmukio.

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 14 d.

Trečiadienį per pačius pietus ledų kruopoms nuklojus žemę, druskininkiečiai pagaliau suprato, jog po šilto rudens neišvengiamai ateis visai nebūtinai tokia pat šilta žiema, ir pradėjo aptarinėti žieminių padangų ir malkų kainas, spėlioti, kada butuose įjungs šilumą ir kokio dydžio sąskaitos už tai bus išrašytos po mėnesio. Iš visų liaudiškų būdų spėlioti, kokia bus ateinanti žiema, praktikuoju tik vieną, keletą pastarųjų metų suveikusį stebėtinai tiksliai.

Stebiu, kokio ilgio ir tankumo vilną rudenį užsiaugina mūsų Vidurinės Azijos aviganė Panda, palaida gyvenanti aptvertame kieme ir visus orų pokyčius patirianti savo kailiu. Pernai ir užpernai ji apžėlė kaip avis, o prieš porą metų kailio būta gerokai retesnio. Tai va, šiemet, „Pandos metodu“ prognozuoju būsiant šiltą europietišką žiemą.

Kas gali sau leisti, tokiu metu svajoja apie egzotiškus šiltus kraštus. Kažkada, iki krizės, turėjau viziją senatvei nusipirkti namelį rytinėje Venesuelos pakrantėje, kur ištisus metus šilčiau, negu dabar yra jūsų svetainėje. Buvau išsirinkęs nedidelį miestelį su bažnyčia, ligonine, sugriuvusiu tiltu į jūrą... Planus atidėjau, kai toje šalyje į valdžią atėjo prieš „pasaulinį kapitalizmą“ kovoti bandantis diktatorius. O paskui prasidėjo krizė, ir supratau, jog nesu ir gal niekada nebūsiu toks turtingas, kad senatvėje galėčiau ilsėtis. Žinodamas demografines tendencijas, neturiu iliuzijų, kad kas nors sugalvos stebuklingą receptą, kaip „Sodra“ mūsų kartai galėtų mokėti pensijas, iš kurių čia ar bet kur kitur būtų įmanoma pragyventi. O į privačius pensijų fondus sukaupsime tik tiek, kad to priedo beveik nepajusime. Taigi, turbūt teks dirbti, kol pakels sukniubusį nosimi į klaviatūrą ir išneš iš kabineto kojomis į priekį, jei tik bus, kas mano rašliavas popieriuje ar internete skaito.

Kiekvienai kartai tenka savas svajonių žlugimas. Mūsų tėvai, pasak vienintelės tuo metu partijos pažadų, jau turėjo gyventi komunizme. Jų tėvai, eidami į mišką, svajojo, kad ateis amerikonas ir išvaduos. Mūsų vaikai svajoja kuo greičiau iš čia išvažiuoti, kad nereikėtų savo mokesčiais finansuoti svetimų svajonių įgyvendinimo.

Dviems didžiausiems svajotojams vienoje šalyje sunku išsitekti. Net, jei vienas iš jų savo svajones įgyvendina Vilniuje, o kitas – populiariame kurorte. Vos tik sostinės meras Artūras Zuokas pasiūlo išties nestandartinę idėją nusipirkti vieną finansinių sunkumų kamuojamos Graikijos salą, kurioje be kitų projektų „galėtų įsikurti Druskininkų SPA Viduržemio filialas“, Ričardas Malinauskas iškart atkerta, kad kurortas niekada tokios galimybės nesvarstė ir kažin ar ateityje svarstys.

„Už pinigų sumą, kurią išleistume salai pirkti, būtų galima labai pakeisti į gera dabartinį kurortą,“- kalbėjo Druskininkų meras. O juk galėjo tiesiai pasakyti, kad ši idėja netinkama pirmiausiai todėl, kad sugalvota ne jo paties. Uždara slidinėjimo trasa ir dangumi skraidančios gondolos už šimtus europinių milijonų – ne utopija, o 7 kv. kilometrų salos įsigijimas už 6,9 mln. eurų – mūsų savivaldybėms staiga tampa prabanga.

Nenorim – nereikia. Bus ne „Druskininkų SPA Viduržemio filialas“, o, pavyzdžiui, „Birštono SPA Viduržemio filialas“. Arba Palangos. Nors, jeigu tenykščiai merai taip pat dėmesį kreips ne į tai, ko verta idėja, bet į jos autoriaus partinę priklausomybę, tai bus nebent „Viči“ vandens parko filialas. Taip jau buvo, kai Vilniaus meras pasiūlė savo planą, kaip sumažinti šilumos kainą. Jį sukritikavusi Energetikos ministerija iškart puolė siūlyti labai panašų, bet savo. Kuo arčiau 2012 m. Seimo rinkimai, tuo tai, kas siūlo, bus labiau svarbu už tai, kas siūloma.

Net keista, kaip Vyriausybė per visą kadenciją leido mūsų kurorto vadovui ne tik svajoti, bet ir įgyvendinti svajones. Jeigu būtų paisę vien partiškumo, bent jau sniego arenos tikrai neturėtumėm. Juk kiekviename tokio dydžio projekte galima rasti prie ko prikibti ir užvilkinti europinių lėšų skyrimą iki amžinybės. Labai stengiantis, kiekvieną ne savos partijos valdomą savivaldybę, apkarpant jai lėšas, per vieną Seimo kadenciją galima taip nustekenti, kad jos gyventojai prakeiks tą dieną, kai išsirinko savo vadovus, o kitą, valdomą savų, paversti klestėjimo oaze. Pakanka prisiminti, kaip kažkada Viktoras Uspaskich, vos tapęs Ūkio ministru, buvo sustabdęs lėšų skyrimą Druskininkų vandens parko statybai. Kadangi požymių, jog pastaruoju metu taip būtų buvę daroma, pastebėti neteko, darau išvadą, kad šalį valdančią koaliciją sudarančioms partijoms ne itin rūpėjo stiprinti savo įtaką savivaldoje arba jie stengėsi būti baisiai objektyvūs ir demokratiški.

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 7 d.

Šią savaitę visai užsibaigė šiltoji metų pusė – antradienį dar vaikščiojau po lapais nuklotą savo kiemą vienmarškinis, o trečiadienį nuo pat ryto užslinko tokie tamsūs debesiai, vėjas pakilo, atšalo. Tegul sako kas ką nori, bet visuotinis klimato atšilimas man patinka bent jau tuo, kad šitoje šalyje galima gyventi jau ne tris, o penkis ar šešis mėnesius. Kitą pusę metų belieka prisišildyti namus ir laukti pavasario. Slidinėjimo ir kitų žiemos pramogų entuziastai manęs niekada neįtikins, kad galima jausti malonumą voliojantis sniege ir gydantis nušalusias galūnes. Užpustytą kraštovaizdį man gražu stebėti pro langą, kai kambaryje prikūrenta bent iki 25 laipsnių šilumos, arba iš automobilio su gerai veikiančia šildymo sistema. Bet kai reikia nukasti sniegą nuo įvažiavimo į kiemą, nuoširdžiai apsidžiaugiu, jei tai, vietoje rytinės mankštos, pasisiūlo padaryti mano žmona. O rudenį, net kai bjauri dargana netrukdo gėrėtis krintančių lapų spalvomis, vis tiek nebėra to džiaugsmo, kurs apima vėlyvą pavasarį. Gal todėl sovietmečiu „Poetinis Druskininkų ruduo“ buvo sugalvotas kaip alternatyva pernelyg valdiškam, oficialiam ir optimistiškam „Poezijos pavasariui“. Jį ir pradėjo tokie sovietinio šviesaus rytojaus džiaugsmo savo kūryboje neskubėję šlovinti poetai K.Platelis, S.Geda, V.Bložė... Paskutinį XX a. dešimtmetį nepraleisdavau nė vieno „Poetinio Druskininkų rudens“ renginio, kartą, apie 1993-uosius net buvau prisilakęs tiek, kad nedaug bepamenu. O šiame amžiuje visi taip greit pasikeitėme, kad kelis metus vos rasdavau laiko ateiti į oficialią Jotvingių premijos įteikimo ceremoniją. Žinoma, paskui baisiai gailėdavausi pražiopsojęs naktinius jaunųjų poezijos skaitymus, nepabuvęs toje vis labiau tarptautinėje, bet laisvoje ir kūrybiškai-bohemiškoje draugijoje. Šiemet jau tikrai nieko nepražiopsosiu, juolab, kad net ir diskusija „O kas nėra poezija?“, manyčiau, bus įdomi paklausyti ne vien literatūros mokslininkams.

Tokiu metu, kai savaitgalinių poilsiautojų truputį mažiau arba jie neišlenda iš grožio salonų ir vandens pramogų parkų, Druskininkai vėl šiek tiek primena tą dailininkų ir rašytojų pamėgtą ramų kurortinį miestelį miške, kokiu dar ne taip seniai buvo. Anądien į redakciją paskambinusi mūsų skaitytoja pasakojo mačiusi po miestą klaidžiojantį šerną. Ta girių kiaulė prikibo prie vieno poilsiautojo ir vijosi jį per kelis kvartalus, niekaip nenorėdama atstoti. O mūsų meras, užuot savus nuo šernų gynęs, medžioti nusibastė kažkur į Šiaurės Lietuvą ir įsipainiojo į paslaptingą istoriją dėl nežinia kieno brakonieriškai nušauto elnio. Pasak tenykščio dienraščio „Šiauliųkraštas“, lemtingosios medžioklės išvakarėse „po Girkančių mišką braidė ne tik eiliniai Kepalių medžiotojų būrelio nariai, bet netgi pats Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas“.

Kai dienraščio žurnalistė telefonu pasiteiravo mūsų mero, ar savaitgalį lankėsi ir medžiojo Joniškio rajone, išgirdo: „Dieve tu brangus... Savaitgalį kur noriu, ten lankausi! Jonišky juk nebuvau Savivaldybės reikalais. Kur aš noriu, ten važiuoju savaitgalį. Su kuo noriu, su tuo važiuoju. Jūs dar paklauskit, kur aš gulėjau naktį!“

Kolegos iš kito Lietuvos pakraščio, nepratę prie tokios politikų arogancijos, taip ir nesuprato, kodėl Savivaldybių asociacijos prezidentas taip susierzino. Būtų civilizuotai papasakojęs savą įvykio versiją, tai gal ir jokių įtarimų žurnalistei nebūtų kilę. O dabar apie galimą brakonieriavimo atvejį Girkančių miške „Šiaulių kraštas“ informavo Aplinkos ministeriją. Aplinkos ministro atstovas spaudai Tomas Beržinskas informavo, kad ministerija domėsis šio įvykio tyrimu ir, prireikus, imsis atitinkamų veiksmų. Mes, savo ruožtu, stebėsime, kuo ši istorija baigsis. Juk ir jums smalsu, ar ne?

Mero pyktis pastaruoju metu pratrūksta vis dažniau. „Youtube“ nuorodą į vieną tokį vaizdelį, nufilmuotą Druskininkų savivaldybės tarybos salėje, šią savaitę druskininkiečiai siuntinėjo vienas kitam. O juk turėdamas Taryboje tokią paklusnių narių daugumą galėtų būti ramus kaip belgas. Nors šitas, kažkada nušalintojo Prezidento paleistas į viešumą palyginimas, čia gal nelabai tinka, nes belgai ilgiau kaip metus gyveno be vyriausybės ir dėl to ne itin pergyveno. Be paternalistinės valdžios globos ir rūpinimosi savo gyvenimą sunkiai įsivaizduojantiems druskininkiečiams tokių pavyzdžių geriau pirštais nerodyti. Iškart apšauks anarchistu, o jei dar netrumpame mano „Facebook“ virtualių draugų sąraše pastebės lietuviškojo anarchizmo patriarchą Darių Pocevičių, tos etiketės niekaip nenusikratysiu. Todėl geriau šį palyginimą perdaryti į „ramus kaip baltarusis“. Juolab mūsų meras šioje kaimyninėje šalyje ką tik lankėsi. Gal ir savitvardos iš tenykščio valstybės vadovo bus pasimokęs. Nes kitų baltarusiškų valdžios santykių su negausia ir susiskaldžiusia opozicija „subtilybių“ mokytis nė nereikia.

Gintaro Žilio nuotrauka