Kur dingo caro „stogas“?

Jau bene dešimtmetį, po kiekvienos skandalingos žiniasklaidos publikacijos apie panašią į korupciją veiklą, ne vienam skaitytojui išsprūsdavo visiškai pagrįstas klausimas - ar yra šitoje šalyje tokia institucija, kuriai tai rūpi.

Šiemet sukako lygiai 10 metų nuo pirmojo šitos, tuomet dar naujos ir energingos, kurorto valdžios skandalo. Priminsiu, jog tai buvo 2005 m. „Druskininkų naujienose“ publikuotas straipsnis „Malinauskų šeimos sklypelį valstybėperka už 253 tūkst.“. Jeigu popierinio laikraščio neišsaugojote, nesunkiai jį rasite perspausdintą naujienų portale „Delfi “.

Politinė opozicija mieste tada buvo tokia bekiaušė, kad net nesugebėjo garsiau apie tai cyptelėti. Užtat Seimo antikorupcijos komisija ėmėsi paviešintus faktus tirti ir sustabdė keistą sandėrį.

Jau gerokai vėliau, maždaug nuo 2012 m. rudens, tų skandalų užderėjo gerokai daugiau. Vietinė ir nacionalinė žiniasklaida rado užsitvertus valdiškos žemės arus, į upelį įsibridusias tvoras, įdomias savivaldybės įmonės sutartis su mero broliu vadinamu verslininku, stebuklingai išduotą leidimą statybai ant Vijūnėlio tvenkinio kranto, už europinius pinigus išgražintame parke, ir daugelį kitų keistenybių.

Druskininkiečiai tada stebėjosi, ar Specialiųjų tyrimų tarnyba, kuriai priklausytų tirti galimo valstybės tarnautojų ir politikų piktnaudžiavimo įtarimus, laikraščių ir naujienų portalų neskaito, ar kurorto šeimininkas turi tvirtą užnugarį, kriminaliniu žargonu vadinamą „stogu“.

Atsakymą vietos gyventojai gavo per vieną iš to meto Kurorto švenčių, pamatę greta mūsų savivaldybės vadovo anuometinį STT vadą Žymantą Pacevičių. Vėliau jie vis lyg tyčia patekdavo į bendras nuotraukas iš vietinio elito vakarėlių. Visuomenei buvo pasiųstas labai aiškus signalas, užgesinęs bet kokį pasiryžimą teikti kokius nors pranešimus apie korupciją Druskininkuose šitai tarnybai. Kalbėta ir apie įtaką prokuratūroje bei teismuose, bet apie tai žinau ne tiek, kad galėčiau visus čia surašyti.

Užtat ryšio su policija nė nereikėjo įsivaizduoti, nes po 2012 m. rinkimų, išėjus Kristinai Miškinienei į Seimą, Druskininkų savivaldybės administracijos direktore tapo Vilma Jurgelevičienė, kurios vyras dirba Alytaus apskrities VPK viršininko pavaduotoju.

STT vadovas Ž.Pacevičius netrukus buvo paskirtas Vidaus reikalų viceministru, bet 2014 m. rudenį naujasis ministras Saulius Skvernelis, išėjęs iš Prezidentūros, staiga pareiškė, kad nenori jo matyti savo komandoje. Dabar buvęs STT vadovas dirba Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sekretoriate, o apie jo įtaką teisėtvarkos institucijoms galime tik spėlioti.

Po Visagino merės sulaikymo 2014 m. susilaukusi politikų kritikos STT ko gero bus gavusi patarimą vengti tokių viešų akcijų ir netgi imtasi peržiūrinėti, kada ir kam dera dėti antrankius.

Atrodė, kad R.Malinausko triumfas 2015 m. kovo 1 d. tiesioginiuose mero rinkimuose nuplovė visų skandalų paliktas dėmes. Tvorų ir statybų bylos tęsėsi, bet jos vis mažiau domino druskininkiečius, nebetikinčius, kad kurorte gali būti kokių nors netikėtų permainų. Šalies politikai taip pat nebyliai susitaikė su mintimi, kad Druskininkai yra šio caru pravardžiuojamo socialdemokrato tėvonija, kurioje nėra prasmės eikvoti jėgų ir laiko skaidrumo paieškoms, nes rinkėjai vis tiek to neįvertins. Net ir artėjant 2016 m. Seimo rinkimams nė vienas garsus šalies politikas neišdrįso apsispręsti Lazdijų - Druskininkų apygardoje susirungti su buvusia Druskininkų mero pavaduotoja K.Miškiniene. Opozicinėms partijoms beliko kelti čia vietinius lyderius, panašesnius ne į politikus, bet į Baltarusijos ar Rusijos disidentus, kovojančius su juos persekiojančiais režimais.

STT sulaikymai buvo netikėti lyg perkūnas iš giedro dangaus. Pirmiausia Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus vadovė, minima ne vienoje skandalingoje žiniasklaidos publikacijoje apie Druskininkų šeimininko sklypų reikalus. Tai dar galima buvo iškęsti - paskirs naują viršininką ir tikėtina, kad tas arba ta greitai susipras, kieno žodis šiame gražiame mieste lemiamas. Bet tada nutiko tai, ko vietiniai valdžios klapčiukai negalėjo įsivaizduoti nė baisiausiame košmare.

STT agentai atėjo į Druskininkų vandens parką valdančią savivaldybės bendrovę „AQUA“. Ir netgi įžengė į pačią savivaldybę, kur jų niekas tikrai nelaukė. Operacijos laikas pasirinktas gerai apgalvotai, kai meras buvo išvykęs į Briuselį, kad dar kratoms tebevykstant jis nespėtų paskambinti kam reikia ir aktyvuoti savo įtakos svertų, kurie tą tyrimą kaip nors paveiktų.

Valdančiųjų pasimetimą liudija ir tai, kad po pirmadienio kratų tik antradienio vakarą Druskininkų savivaldybės tinklalapyje pasirodė „Druskininkų savivaldybės oficialus pranešimas“, primenantis pirmosiomis karo dienomis triuškinamos Sovietų sąjungos radijo naujienas iš fronto. Dar juokingiau, kad Druskinininkų savivaldybės „Facebook“ paskyrą administruojantys tarnautojai, pasidalinę tuo pranešimu, visą naktį kantriai trynė druskininkiečių komentarus.

Net kažkaip smalsu pasidarė, ar bus jiems tinkamai apmokėta už darbą viršvalandžiais ir naktimis? Pranešimą organizuotai pasidalino visa socialdemokratinio vietos jaunimo grupelė, tarsi atlikdami prievolę, bet neparašydami nuo savęs nė žodžio.

Peržiūrėjau kelių tokių asmenų paskyras, kuriose šis pranešimas ypatingai keistai įsikomponavo tarp Egidijaus Dragūno dainų, saldžių motyvacinių Mašenkos ir lokio paveikslėlių bei vatinės „Sdelany v SSR“ propagandos.

Nenusiminkite, mielieji, tai dar tik pradžia, sniego lavina dar tik pajudėjo nuo kalno.

Didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo patiria tikintieji, kad geria saikingai

Jau gerokai po vidurnakčio baigiau skaityti Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį „Daktaras miegas“, išėjau į namo terasą, prisėdau, užsirūkiau, bet kai viena iš mano juodųjų kačių nekviesta įsitaisė ant kelių, visai kaip tas mirtį nuspėjantis katinas iš knygos, tai net šiurpas nukratė.

O ryte pamačiau, kad kiemo žolė pražilo, kaip per vieną naktį pražyla senų kapinių patvoryje šmėklos išgąsdintas praeivis. Gavę šalnos mano kiemo uosiai be jokio vėjo šnarėdami meta dar žalius lapus, o katinai įveikia savo išdidumą ir prašosi į namą, kur vakar jau pasikūrenom, kad rudeninė žvarba neįsimestų.

Šį savaitgalį vykstantis Poetinis Druskininkų ruduo man visuomet ženklino ribą tarp šilto ir gražaus metų laiko, kai Lietuvoje gyventi gera, ir šaltojo pusmečio, kurį belieka tiesiog išlaukti. Prekybos centrai jau rikiuoja Vėlinių žvakių dėžes, o iškart po jų pradės laukti Šv. Kalėdų.

Trys niūrūs mėnesiai nuo spalio pradžios iki gruodžio pabaigos, kai kiekviena diena išaušta vis trumpesnė, jei tik nepavyksta užpildyti jų prasminga veikla, daugybei žmonių įvaro nepakeliamą liūdesį, kuriam išsklaidyti jie žino tik vieną būdą - prisigerti. Nes taip rudeninę depresiją skandindavo vasaros darbus užbaigę jų seneliai ir nuo kolchozinio absurdo pavargę tėvai. Nes tai ne tik įprasčiausias, bet ir paprasčiausias būdas, kadangi dar niekada šitame krašte nebuvo tiek vietų, kur prekiaujama alkoholiu.

Higienos institutas ir Sveikatos informacijos centras išanalizavo alkoholio prieinamumo duomenis, skaičiuodami, kiek skirtingose Lietuvos savivaldybėse vienai alkoholio prekybos licencijai tenka gyventojų. Manau, labai nenustebsite sužinoję, kad daugiausiai licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais buvo Druskininkų savivaldybėje (84 gyventojai vienai licencijai), mažiausiai – Visagino savivaldybėje (283 gyventojai vienai licencijai).

Nepulikime iškart teisintis, kad esame kurortas, kuriame viskas kuriama svečių patogumui, o patys mes tik žiūrim, kaip jie geria ir pelną skaičiuojam. Nes pagal alkoholio prieinamumą lenkiame kitus šalies kurortus - Palangą, Neringą ir Birštoną - lygiuodamiesi į Biržų aludarius.

Neketinu čia pamokslauti tarsi iš M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Druskininkų skyriaus pirmininko Sauliaus Gražio skelbimų lentose reguliariai iškabinamų plakatų. Niekada žmonėms iš rankų taurelės nelupau, nes tai jų apsisprendimas, ką valgyti ir gerti. Be to, baisiai primityvu būtų į vieną kokteilį suplakti taurę vyno prie kepsnio išragaujantį gurmaną ir bambalinį alkoholiką. Bet ir pirmojo pasimėgavimą, ir antrojo priklausomybę sukelia ta pati cheminė medžiaga, net jeigu jų vartojamų gėrimų kaina skiriasi dešimtis ar šimtus kartų.

Kalbėjimas apie alkoholio vartojimą dažniausiai apsiriboja neblaivių prie automobilio vairo įkliuvusių visuomenei žinomų žmonių smerkimu ir akcizų, valstybės surenkamų už legaliai parduotą alkoholį, duomenų palyginimu. Visiškai nekalbame apie nuostolius, kuriuos patiriame dėl alkoholio vartojimo. Kokia dalis socialiai remtinų šeimų skursta būtent todėl, kad po vieną ar kelis jų narius prageria dalį pinigų, kurių paskui pristinga maistui ar vaikų lavinimui? Į oficialią alkoholikų statistiką žmogus patenka tik tada, kai pasiekia visišką dugną, o pagalbos jam reikia pradinėje ligos stadijoje, kai smagus laisvalaikio leidimas tik virsta priklausomybe.

Sveikatos miestu vadinamame mūsų kurorte, kaip ir visoje Lietuvoje, sveiką gyvenseną propaguoja tik pavieniai entuziastai, o visiškai alkoholio nevartojantis žmogus išvis atrodo įtartinas. Įsivaizduojama, kad jis tikriausiai serga kokia sunkia liga, dėl kurios negali išgerti, arba savo jau atgėrė anksčiau. Pabandykite patys prisiminti, kas iš jūsų šeimos narių ir pažįstamų visiškai negeria. Vegetarų ir veganų ko gero surastumėte daugiau.

Į jokią statistiką nepatenka kritinė masė vidutinio amžiaus vyrų ir moterų, kurie įsitikinę, kad geria saikingai, bet iš tikrųjų jau yra priklausomi nuo alkoholio. Toliau jų liga tik progresuos, didės pragertų pinigų santykis su visu šeimos biudžetu, prisigeriama vis dažniau bus ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienų vakarais. Būtent ši visuomenės dalis patiria didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo. Nes tai ne tik tiesiogiai pragerti pinigai, bet ir dėl alkoholio vartojimo atsirandančių traumų ir ligų gydymas, sumažėjęs darbingumas kitą rytą po išgertuvių, apatija ir nepasitikėjimas savo jėgomis, anksti palaidotos profesinės karjeros viltys, iširusios šeimos ir nelaimingi vaikai. Tai jie dažniausiai visiems aplinkiniams netikėtai įkliūva girti už vairo arba neblaivūs sukelia skaudžias eismo nelaimes.

Diskutuodami apie alkoholio draudimus ir ribojimus politikai visiškai užmiršta, kad mes visi, kaip visuomenė, galime investuoti į blaivaus gyvenimo būdo populiarinimą ir skatinimą, ir iš tų investicijų gausim puikius dividendus. Gaila, kad patyliukais numarintas puikus sumanymas taikyti visiškos abstinencijos reikalavimą pareigūnais norintiems būti asmenims ir gyventojų pajamų mokesčio lengvatos alkoholio atsisakiusioms šeimoms.

Tas egzotiškas kraštas, kur tvoros turi gilias šaknis

Teisme

„Ką manai apie naująją Druskininkų savivaldybės žurnalistų akreditavimo tvarką?“- klausia manęs anądien kolegė iš vieno nacionalinio dienraščio, aptikusi tokį keistą kūrinį oficialiame savivaldybės tinklalapyje.

„Ne mano reikalas, kokią tvarką jos mokesčių mokėtojų pinigais šeriamiems žurnalistams ta savivaldybė nustatinėja, nes vadovaujuosi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu,“- atsakiau smalsuolei.

Kadangi pasaulis nei prasideda, nei baigiasi Druskininkuose, tai antradienį nuvažiavau pasižmonėti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Kaip ir dera laisvoje šalyje, niekas ten neklausė, kokios žmonijai priešiškos jėgos mane ten atsiuntė ir nereikalavo akredituotis ar registruotis.

Vaikštau po ketvirtą aukštą, o ten kaip tik durys atsidaro ir visi, buvusieji koridoriuje, sueina į nedidelę salę. Tai ir aš iš paskos įsliūkinau, tikėdamasis rasti patogią kėdę, kurioje įsitaisęs galėsiu netrukdomas „Facebooko“ naujienų srautą paskaityti ir kačiukų bei baravykų nuotraukas papatinkinti.

Neilgai taip ramiai sėdėjau, nes apsidairęs pastebėjau salėje iš matymo pažįstamų veidų. Vienas labai panašus į Druskininkų savivaldybės Juridinio skyriaus, o kitas - Architektūros ir urbanistikos skyriaus tarnautoją. Buvo ten ir pora garsių Lietuvos advokatų, vienas iš kurių, kaip vėliau supratau, atstovavo Druskininkų savivaldybei, o kitas iškart buvusiam ir esamam garsiosios vilos ant Vijūnėlio kranto šeimininkams.

Prieš juos įsitaisė vienui viena Generalinės prokuratūros Visuomenės intereso gynimo skyriaus prokurorė. Išdrįsusi pareikalauti, kad už europinius pinigus išgražintame Vijūnėlio parke, ant tvenkinio kranto vietoje sudegusios valčių nuomos pašiūrės suręstas statinys būtų nugriautas, o kurorto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos išduoti leidimai jį statyti, sklypo nuomos sutartys ir įmantrus tos pašiūrės sklypelio sujungimas su parku vien tam, kad kaip nors pratilptų per įstatymų landas, pripažinti neteisėtais ir panaikinti.

Viešas interesas prieš privatų ir savivaldybė su visu savo administraciniu resursu bei brangių advokatų iškalba stojanti privataus intereso pusėn - kas gali būti įdomiau žurnalistui, naiviai tebetikinčiam, kad gyvena laisvoje šalyje.

Per vieną posėdį teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir jau spalį priims sprendimą. Ir tas nagrinėjimas išties nebuvo nuobodus, nes atskleidė buvus kažkieno labai svarbaus valią, stūmusią įvairias institucijas priimti privačiam interesui palankius sprendimus, pavyzdžiui, nepastebint, kad valčių nuomos pašiūrė jau seniai sudegė.

Kai visos institucijos taip darniai stengiasi dėl vieno tikslo, visai nestebina druskininkiečių įtarinėjimai, kad ir tie besikeičiantys pastato šeimininkai buvo vien priedanga kažkam gerokai už juos įtakingesniam. Anksčiau ar vėliau vis tiek pamatysime, kas tuose rūmuose apsigyvens.

Nes kas gi čia, Druskininkuose, galėtų patikėti, kad viena net ir labai kieta prokurorė spindinčiomis akimis, tikinti viešojo intereso ir įstatymo viršenybe prieš šio krašto galingųjų valią, galėtų laimėti tokią bylą?

Tvoros ir mūrai šitame kartais juokais separatistine Druskonecko Respublika pavadinamame krašte stovi gerokai tvirčiau, negu bet kur kitur Lietuvoje, tarsi po žeme turėtų šaknis, nusitęsusias gerokai toliau, negu kas galėtų įtarti. Apraizgiusias ne tik vietinei valdžiai tiesiogiai pavaldžias biudžetines įstaigas ir įmones, bet ir formaliai nuo jos nepriklausomas struktūras. Ir net negausios vietinės opozicijos gretose vis atsiranda žmonių, toliau nebedrįstančių nešti sunkaus savo kryžiaus. Gal prireikia darbo artimiesiems, gal verslo interesai spaudžia arba pagunda nusilenkti stabui ir tapti tokiais kaip visi, besimaitinantieji jo numestais trupiniais ir besidžiaugiantieji malone? Kas pasmerks išdavystę, jeigu visa minia toje pat pusėje?

Kokia prasmė kalbėti apie kažkokį viešąjį interesą visuomenei, kuri jo nenori, apie laisvę - savanoriškai jos išsižadantiems, apie demokratiją - bijantiems ja naudotis? Bet juk būti vienu iš daugumos taip beviltiškai nuobodu. Kuo daugiau namų, tvorų, titulų ir kitų banalių galios simbolių žmogus įsigyja, tuo labiau bijo juos prarasti. Kuo labiau susireikšmina, tuo smagiau jį erzinti paprasčiausiu viešu tiesos sakymu ir atviru kitokios nuomonės skelbimu.

Premija už valstybės turto supūdymą

Labai norėjau spaudos konferencijos pabaigoje,

užuot uždavęs klausimą, premjerui padovanoti šitą albumą,

bet Druskininkuose neradau pirkti

„Kodėl nieko neklausei?“- pasiteiravo kolegė iš „Druskonio“ mums išeinant iš Druskininkų savivaldybėje surengtos premjero Algirdo Butkevičiaus spaudos konferencijos.

Mačiau, koks palengvėjimas atsispindėjo administracijos darbuotojų akyse, kad šitie, kaip ne itin seniai oficialiame savivaldybės tinklapyje mus pavadino, „save nepriklausomais žurnalistais laikantys, tačiau žurnalistų akreditacijų neturintys asmenys“ nesugadino šventės ir nepuolė uždavinėti nepatogių klausimų apie A.Butkevičiaus požiūrį į jo pavaduotojo partijoje tvoras ir Vietos savivaldos įstatymų pažeidimus taryboje.

Nėra jokios prasmės dar kartą pamatyti spektaklį, kaip Algio Ramanausko kažkada nemandagiai, bet taikliai prietaisu pavadintas politikas pakartoja, jog vertins Druskininkų skandalus tuomet, kai sulauks teismų sprendimų. Kol jis pats nesugeba skaidriai pateikti žiniasklaidai ir visuomenei atsakymų savo žento skandale, apie kažkokią politinę atsakomybę kalbėtis ne vieta ir ne laikas.

Premjeras atvežė druskininkiečiams labai aiškią žinią: savo partijos valdomoms savivaldybėms duos tiek pinigų, kiek tik jos užsigeis.

Druskininkų savivaldybė iš dabartinio premjero pirmtako Gedimino Kirkilo vyriausybės rankų perėmė tuomet dar beveik gyvą „Nemuno“ sanatoriją - valstybės turtą. Nevykdė ten jokios veiklos, neįgyvendino jokių investicinių projektų. Pastatų kompleksas virto griuvėsiais, o gėdingai supūdytiems mediniams sanatorijos korpusams nugriauti šiemet išleista 80 000 eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Negana to, naujienų portalas „Delfi“ ir „Druskininkų naujienos“ šių metų pradžioje skelbė, kad buvusioje „Nemuno“ sanatorijoje neaiškiomis aplinkybėmis sunaikintas valstybės saugomas meno kūrinys.

Už tokį valstybės turto naikinimą Druskininkų valdžia susilaukia ne valstybės kontrolės ar prokuratūros dėmesio, o pažado skirti mokesčių mokėtojų pinigų, kad nugriautų medinukų vietoje galėtų pastatyti Kongresų rūmus mieste, kur neužpildomos jau dabar veikiančios sanatorijų bei viešbučių konferencijų salės. Ir jokių abejonių Druskininkų savivaldybės gebėjimais skaidriai įgyvendinti sudėtingus ir brangius projektus, nors lynų keltuvo užbaigimas atidėliojamas jau ne pirmą kartą, o savivaldybės taryboje nėra nei Kontrolės komiteto, nei Antikorupcijos komisijos, kurie turėtų tą skaidrumą užtikrinti.

Statybos negali pasibaigti ar sustoti, nes tai yra darbo vietos rinkėjams, gyventojų pajamų mokestis į vietinį biudžetą nuo objektuose dirbančių statybininkų algų, rangos ir subrangos užsakymų skirstymas, įrangos pirkimo konkursai. Pinigų upelis negali liautis tekėjęs. Jei nepavyksta gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, tai, kaip lynų keltuvų atveju, skiriama iš Klimato kaitos programos, nors ir prajuokinant ekologijos ekspertus. Kai kitų būdų nėra, tai belieka pinigus semti tiesiai iš valstybės biudžeto, kaip žadama Kongresų rūmų statyboms.

Nemažai paišlaidauti galima ruošiantis mūsų kurorte 2017 metais vyksiančiam šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės finalui, nes niekas gerai nežino, kaip ta sporto šaka atrodo, tik garsiai neišsiduoda. Tingintiems pagūglinti paaiškinsiu, kad šiuolaikinė penkiakovė – daugiakovės sporto šaka, kurioje sportininkai varžosi penkiose rungtyse: fechtavimosi, plaukimo, jojimo ir kombinuotoje. Originaliai šiuolaikinės penkiakovės programą sudarė šaudymas pistoletu, fechtavimasis špaga, 200 m plaukimas laisvuoju stiliumi, konkūrinis jojimas ir krosas. Po 2008 m. vasaros olimpinių žaidynių šiuolaikinės penkiakovės programoje šaudymas ir bėgimas sujungta į vieną bendrą kombinuotą rungtį.

Ši sporto šaka nesusilaukia didelio populiarumo kaip kitos sporto šakos ir joje dominuoja Rytų Europos šalys, todėl 2005 m. ir 2012 m. tarptautinis olimpinis komitetas balsavo dėl šiuolaikinės penkiakovės pašalinimo iš olimpinės programos.

2014 m. šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionatas vyko Varšuvoje. Peržiūrėjau jo nuotraukas: varžybos vyko stadionuose ir plaukimo baseinuose, kurių Lenkijos sostinėje, žinoma, iš naujo statyti nereikėjo, o žiūrovų tribūnose ne kažin kiek.

Bet čia juk Druskininkai, mes kaip kokie arabų šeichai piniguose maudomės, tai iki 2017 m. pasistatysim viską, ko penkiakovės varžyboms reikia.

Ar Druskininkų valdžios laikraščio finansavimas mažiau skandalingas už premjero žento istoriją?

Šilti rugsėjo vidurio orai patinka ne tik poilsiautojams, bet ir vapsvoms, kurios šiomis dienomis ištisais būriais svečiuojasi kurorto lauko kavinėse, skanauja pietaujančių lankytojų patiekalus ir cukrų. Įprastai vapsvos aktyviausiai lendą į akis rugpjūtį, tačiau šiltą rudenį jas gali tekti kęsti iki spalio vidurio, kai jos užmigs žiemos miegu ir nubus tik gegužę.

Mes taip užmigti negalim, todėl jau greitai teks patirti visus rudens ir žiemos vargus. Būtų galima bent trumpam juos užmiršti tarp Druskininkų vandens parko palmių, bet pirkdamas bilietą sumokėčiau ne tik už baseino vandenį ir pirties kaitrą, bet ir už jūsų smegenų plovimą, nes tą parką valdanti Druskininkų savivaldybės įmonė pripažino tebefinansuojanti privačiam leidėjui perduotą savo laikraštį.

Nuo 2012 m. Druskininkų savivaldybė per Druskininkų švietimo centrą faktiškai valdė leidinį „Mano Druskininkai“. Žurnalistų etikos inspektorė yra pripažinusi, kad leidinį leidžianti kurorto valdžia pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą. Šį sprendimą patvirtino pirmos instancijos teismas. Iš pradžių Druskininkų valdžia sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bet po to skundą atsiėmė, o patį leidinį perdavė privačiai viešajai įstaigai „Kantri medija“ ir visai Lietuvai apsiskelbė nutraukusi jo leidybą.

Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Vilius Semeška pabandė išsiaiškinti ar leidinys nėra toliau finansuojamas viešaisiais pinigais, bet jų klausimų tarybos valdančioji dauguma nesiteikė įtraukti į posėdžių darbotvarkes, bet pažadėjo atsakyti raštu.

Pasak V.Semeškos, gauti atsakymai opozicijos netenkino, nes juose nebuvo paaiškinta, kaip ir kodėl biudžetinės įstaigos turtas atiteko privačiam leidėjui. Įtarimą opozicijai kėlė „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro Aqua“, valdančio Druskininkų vandens parką, gydyklą ir viešbutį, parama leidiniui „Mano Druskininkai“, nes 100 proc. centro akcijų priklauso savivaldybei ir jo uždirbtas pelnas, patekdamas į savivaldybės biudžetą, tampa viešaisiais pinigais. Bendrovės valdyboje posėdžiauja savivaldybės administracijos vadovai, kurie nuolat liaupsinami „Mano Druskininkuose“.

Rugsėjo 11 d. UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras Aqua“ direktorius Edmundas Antanaitis, raštu atsakydamas į Druskininkų savivaldybės tarybos narių J. Šarkaus ir V. Semeškos klausimus, pripažino, kad jo vadovaujama įmonė „abipusiai naudingais marketinginiais pagrindais šiuo metu teikia paramą leidiniui „Mano Druskininkai“.

V.Semeška teigia, kad toks leidinio, ir po jo perdavimo privačiai viešajai įstaigai toliau tenkinančio Druskininkų socialdemokratų grupinius politinius interesus, finansavimas viešaisiais pinigais yra ne mažiau skandalingas už A. Butkevičiaus žento įmonės veiklą bei premjero ir jo konsultantės nedeklaruotus interesus, tik toliau nuo sostinės vykstantys procesai rečiau patenka į nacionalinės žiniasklaidos akiratį.

O man pagaliau tapo aišku, kodėl premjeras taip atlaidžiai vertindavo visus savo pavaduotojo partijoje skandalus pradedant tuo laikraščiu ir baigiant tvora. Juk svarbiausia, kad partija Druskininkų krašte per visus rinkimus gauna daugiausia balsų, o kokiais metodais tai pasiekiama - neįdomu.

Pats premjeras kurį laiką sugebėjo išsaugoti kiek provincialoko, nerišliai kalbančio, kaitaliojančio nuomonę, bet į jokius korupcijos skandalus neįsipainiojusio naivuolio įvaizdį, už kurio nugaros bendrapartiečiai kartais ką abejotino nuveikia. Bet tai visokie bradauskai ir malinauskai, o pats A.Butkevičius skaidrus ir tyras, tikras europietiškas socialdemokratas, kuriam terūpi paprasto žmogaus vargai.

Po žento skandalo pamatėme kitą premjero veidą - perkreiptą pykčio, kad žurnalistai išdrįso visa tai paviešinti, visai ne užuominomis kalbančio apie bylos prieš Lietuvą galimybę. Neabejoju, kad daug kam buvo staigmena, kad šitas populiarus žmogus pasirodė besąs toks pats kaip ir jo aplinka.

Kitokios odos spalvos žmogus, kalbantis mums nesuprantama nėra blogesnis už mus

Bet juk nebūsim per amžius Krepšinio šalimi. Kažkada ima ir praeina tas laikas, kai jaunuoliams iš nušiurusių daugiabučių vienintelis būdas pajusti tikro gyvenimo skonį – tapti krepšinio žvaigždėmis. Prisistatėm arenų ir prisipirkom televizorių per visą sieną, bet nebeliko kam žaisti.

Tai jau ne antroji religija, o tik žaidimas, nes mums jau nebereikia krepšinio pergalėmis bandyti įrodinėti savo vertę ir tikėtis, kad bent dėl jų mus kažkas pastebės ir ims gerbti. Dar bus tų pergalių, o gal ir medalių, bet jos nebeturės tokios sakralinės reikšmės, kaip „Žalgirio“ prieš CASK arba pirmosios Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos rinktinės iškovoti medaliai. Tai tik žaidimas, todėl džiaukimės krepšininkų pergalėmis prieš Estiją ir Ukrainą, futbolininkų - prieš San Mariną, o jeigu kitą dieną nepasiseks, tai juk lažybų punkte palikote tikrai ne paskutinius savo eurus.

Po varganos Lietuvos futbolininkų pergalės prieš San Mariną puoliau domėtis, ar mūsų atrankos grupėje nėra Vatikano ir Monako rinktinių. Būtų bent mažytė viltis, kad galim dar prieš kažką laimėti.

Žurnalistas Paulius Gritėnas, dar tebevykstant varžyboms, „Facebooke“ paklausė: „O galima pasiimti pabėgėlius, kurie futbolą žaidę?“

Pakomentavau, kad jie ten daugmaž visi ant dykumos smėlio žaidė, kol laukė laisvos valties per Viduržemio jūrą. Tai geriau rinktis tuos, kurie savo sportbačius turi.

Taip bejuokaudami apie futbolą neišvengiamai sugrįžom prie pabėgėlių temos.

Kadangi viešosios erdvės diskusijos šia tema kuo toliau tuo labiau garliavėja, o aš pats jaučiuosi kaltas užtrolinęs visuomenę savo sekmadieniniu pamokslu „Delfi“ Nuomonių ringe, tai dabar pabandysiu paaiškinti, kaip įsivaizduoju pabėgėlių integraciją ir išvardinsiu keletą principų, kurių, mano nuomone, Lietuvai būtų prasminga laikytis.

Gailestingumas

Bet kuris nuo karo bėgantis ar tokiu besidedantis žmogus vertas gailesčio. Nes net ir tie, kuriuos paniekinamai vadiname ekonominiais migrantais, ne iš didelės laimės palieka savo gimtinę ir rizikuoja gyvybe keliaudami per jūras ir valstybių sienas į Europą.

Pakantumas kitokiam. Kitokios odos spalvos žmogus, kalbantis mums nesuprantama kalba, savaime nėra nei blogesnis, nei geresnis už mus. Jo buvimas šalia nesunaikins mūsų kultūros ir religijos, neprivers keisti gyvenimo būdo ir įstatymų, jeigu mes patys to nenorėsime. Išankstinis priešiškas nusiteikimas labiausiai kenkia mums patiems, nes priimame neracionalius sprendimus vadovaudamiesi baime ir stereotipais.

Išskaidymas

Pabėgėlių integracija neįmanoma, jeigu jie gyvens pabėgėlių centruose arba uždarame gete tarp panašių į save. Popiežiaus Pranciškaus pasiūlymas kiekvienai katalikų parapijai priimti po vieną pabėgėlių šeimą yra prasmingas dar ir todėl, kad viena šeima krikščioniškoje europietiškoje aplinkoje, jausdama rūpestį ir globą, labai greitai atsivers vietinės kultūros pažinimui. Mažuose Lietuvos miesteliuose gyvenančių kitataučių vaikai labai greitai perima lietuvišką gyvenimo būdą, o Kirtimų tabore izoliavęsi romai jaučiasi ir elgiasi kaip svetimi šitoje šalyje.

Vienodas įstatymų taikymas

Nuo pat pirmos dienos atvykęs į Lietuvą žmogus privalo gauti išsamią informaciją, kokie įstatymai čia galioja ir patirti, kad visos jo teisės ir pareigos galios be jokių išlygų į kokį nors ypatingą statusą, tautybę ar religiją. Smurtas artimoje aplinkoje bus negailestingai užkardomas, vaikų teisų pažeidimai grės jų paėmimu iš tėvų, o bandymai kelti riaušes – teismais ir realiomis laisvės atėmimo bausmėmis toli gražu ne europietiško komforto įkalinimo įstaigose.

Terorizmo užkardymas

Vakarų Europos šalių pavyzdžiai liudija, kad žinomiausių teroristinių aktų rengėjai ir jų organizacijos brendo iki žudynių ne vienerius metus, bet buvo atlaidžiai vertinami specialiųjų tarnybų ir teismų. Garliavos byla liudija, kad mūsų valstybės aparatas pajėgus lėtai, bet nuosekliai sudoroti bet kokį antisisteminį gaivalą, o ikiteisminiai tyrimai, pradėti prieš prorusiškus veikėjus, – kad valstybė gali apsiginti.

Pareiga tarnauti Lietuvai

Kiekvienas pretenduojantis apsigyventi Lietuvoje ir tapti Lietuvos Respublikos piliečiu šaukiamo amžiaus vyras turėtų atlikti privalomąją karo tarnybą. Tikiu, kad iš jos grįš puikiai mokėdamas lietuvių kalbą ir tapęs tikru Lietuvos patriotu, laisvės ir demokratijos gynėju.

Valstybės institucijų ir visuomeninių organizacijų pagalba ir kontrolė

Visos valstybės institucijos, pradedant Vaiko teisių tarnyba ir baigiant Veterinarijos tarnyba turėtų nuolat konsultuoti pabėgėlius ir prižiūrėti, kaip jiems seksis prisitaikyti lietuviškoje aplinkoje, pasitelkti nevyriausybines organizacijas, kurios tą prisitaikymą palengvintų. Prievolė integracijos laikotarpiu savanoriškai atsisakyti dalies privatumo ir geranoriškai priimti pagalbą turėtų būti įstatymų ar poįstatyminių aktų lygmenyje susieta su valstybės paramos dydžiu ir galimybe gauti Lietuvos pilietybę.

Kiek žemių reikia hipotetinei močiutei?

Savaitė prasidėjo nuo to, kad „Druskininkų naujienų“ redakcija persikraustė į kitas patalpas. Dabar mus rasite Druskininkų autobusų stoties pastate (Gardino g. 1). Įėjimas iš gatvės pusės, reikia užlipti suktais laiptais į antrą aukštą ir ten jau tikriausiai nepasiklysite.

Po baldų ir dėžių su popieriais tampymo reikėjo kažkur pailsėti. Todėl pirmadienį nuėjau į Druskininkų savivaldybės tarybos posėdį. Maniau, kad ten bus ramu, vėsu, kėdės patogios... Aną kartą, kai registruodamasis posėdį stebėti atvykusių svečių knygoje savo atėjimo tikslą pavadinau „pramoginiu“, tai tapo savaitės sensacija, o valdžios nelaikraštis net į rašinio pavadinimą tai iškėlė. Todėl dabar norėjau pasielgti kuo mandagiau ir kaip tikras estetas parašiau, kad atėjau „pasigėrėti tarybos darbu“.

Deja, ramiai ilsėtis ir mėgautis vaizdu, kaip vieningai liaudies išrinktųjų dauguma spaudo mygtukus balsuodami už savivaldybės administracijos parengtus sprendimų projektus, taip ir nepavyko. Pirmiausiai opozicionieriams užkliuvo, kad reikia nustatyti kainą, už kurią Druskininkų savivaldybės paslaugų ūkis vežios krovinius naujai įsigytu 9 tonų sunkvežimiu. Kadangi jiems niekaip nesisekė suprasti, kokiu būdu krovinių gabenimas iš verslo tapo viena iš viešųjų paslaugų, meras apsiėmė paaiškinti. Tokie jo paaiškinimai verti, kad specialiai jiems būtų sukurtas kažkoks naujas pasakojamosios tautosakos žanro pavadinimas. Šį kartą kalbėta apie močiutę ir devynias tonas juodžemio. Ne, gal ne devynias, o septynias, ar dar kiek mažiau, nes į devynių tonų bendrosios masės sunkvežimį telpa mažiau.

Pasakojimas apie žemę ir močiutę neturėtų jūsų klaidinti. Čia visai ne ta močiutė, kuri Latežeryje namą ant upės kranto statė, o paskui laimingai jį paliko savo anūkui. Tai kita, neįvardinta, galima sakyti hipotetinė močiutė, kuriai hipotetiškai gali prireikti tų gal septynių, o gal ir mažiau tonų žemių. Nesvarbu, kokiam reikalui. Visai ne pakrantei užpilti, nereikia čia tokių užuominų.

Taip smarkiai prireikia, kad jokia privati vežėjų bendrovė, kurių Druskininkuose nors devynių tonų sunkvežimiais vežk, to poreikio patenkinti negali. Nes mūsų hipotetinė močiutė juk žino, kad visokie ten verslininkai yra lupikautojai bei sukčiai, kurie devynias pensijas nulups, o paskui tų žemių taip ir neatveš - nei devynių, nei septynių tonų, nei dar mažiau.

Todėl supratingoji hipotetinė močiutė puikiai žino, kad padėti jai gali tik vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitiki, bei jo paslaugų ūkis. Nes anas ypatingai gerbia savo šviesios atminties močiutės palikimą, negriauna jos tvoros, koks neteisingas teismas tai beįsakytų. Tik dėl tokio pagarbos pavyzdžio visos iki vienos hipotetinės močiutės anuo pasitiki ir tik iš jo žemių laukia. Visos po septynias tonas ar kiek mažiau. Kiekis čia juk nesvarbu, svarbiausia dėmesys paprastam hipotetiniam žmogui.

 Po tokių netikėtų linksmybių jau maniau galėsiąs ramiai ilsėtis iki posėdžio pabaigos, abejingai žiūrėdamas, kaip opozicija vis iš naujo siūlo tuos pačius kandidatus į jiems skirtus komitetų ir komisijų vadovų postus, o pozicija nieku gyvu už juos nenori balsuoti. Kai tai vyksta pirmą kartą, galima sakyti, kad yra kažkokia intriga. Antrą kartą būna keista - negi taip gali būti tikrame gyvenime? Trečią jau galima juoktis, nes neįprasto veiksmo pasikartojimas būtent tokią reakciją sukelia. Gal kada teko cirke matyti, kaip klounas tyčia pargriūva užkliuvęs už to paties daikto tris kartus iš eilės. Pirmąjį juokiasi tik patys nerimčiausi žiūrovai. Tie, kuriems iškeltą pirštą parodyčiau ir pradėtų juoktis. Antrą kartą prisijungia jau koks trečdalis salės, o trečią juokiasi visi. Nors buvo atliktas lygiai toks pats veiksmas, kaip ir pirmąjį kartą, nė trupučio ne daugiau juokingas.

 Nepagalvokite, mielieji, kad aš čia lyginu sunkų mūsų išrinktųjų darbą su kažkokiu cirku. Aš čia jums tik atskleidžiu žmonių juokinimo dėsnius. Galima sakyti, paslaptis, kurių niekas kitas nepasakys.

 Joks klounas tyčia nepargrius daugiau kaip tris kartus iš eilės. Nes daugiau kartojant tą patį veiksmą jis jau nebebūna nei juokingas, nei įdomus. Tada jau įsijungia visai kiti mechanizmai - žiūrovams tampa nuobodu. Jie pradeda muistytis, žiovauti, o paskui gali ir visai iš cirko palapinės išeiti namo.

Taigi, grįžkim iš hipotetinio cirko į visai tikrą Druskininkų savivaldybės tarybos salę ir prisiminkime kas vyko toliau. Opozicija siūlo - pozicija nepritaria, opozicija siūlo - pozicija nepritaria. Gali skelbti kur tik nori apie varžomas teises, pažeidžiamus įstatymus, bet žiūrovai nekreipia jokio dėmesio. Panašiai kaip šimtas pirmas mano rašymas apie jokių teismų neįveikiamas tvoras jau niekam neįdomus, nors tai nė kiek ne mažiau skandalinga, kaip ir tada, kai parašiau pirmą kartą.

 Viskas, kas tęsiasi pernelyg ilgai, sukelia tik nuobodulį. Ypatingai tai veikia televizinę kartą, pripratintą prie vis greitesnės kadrų kaitos, praradusią sugebėjimą ilgiau išlaikyti dėmesį.

Būtent todėl į skandalus įsipainioję politikai taip stengiasi kuo ilgiau vilkinti lemiamų sprendimų priėmimą. Visos lėtai dirbančios tyrimų komisijos, darbo grupės bei kelių instancijų teisminiai nagrinėjimai sugalvoti tik tam, kad mudviem su tamsta, mielasis skaitytojau, pasidarytų nuobodu ir mes užmirštumėm jų nuodėmes susidomėję kitais, gal ir mažiau skandalingais, bet naujais įvykiais.