Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 29 d.

Senokai bepasitaikė, kad Kristaus prisikėlimo šventė taip gražiai sutaptų su visos gamtos pavasariniu atbudimu. Porą metų iš eilės ankstų Velykų rytą net ir šlapdribą teko pastebėti, bet man tikrai labiau patinka tokios vėlyvos Velykos kaip šiemet, kai ir Ratnyčios bažnyčioje jau įmanoma dantimis nekalenant šv. Mišias išklausyti ir šventorius šviežia ryškia žaluma pasidabinęs. Vieną rytą išsprogo beržai, o po dienos jau pažaliavo kaštonai, sprogsta liepos, maumedžiai jaunais spygliukais pasipuošė. O jeigu dar palis, tai po savaitės jau pirmą kartą galėsiu nupjauti savo kiemo veją. Kur ne kur ją, kaip paauglio veidą spuogai, subjaurojo kurmiarausiai. Jeigu žinote efektyvų būdą, kaip tuos padarėlius nubaidyti, parašykite, pasidalinkite savo žiniomis, nes šį pavasarį kurmių išdaigomis skundžiasi dažnas sutiktas namų valdos šeimininkas.

Šv. Velykų išvakarėse apsipirkinėjome didžiausiame Druskininkų prekybos centre. Įsigytas prekes, sukrautas į maišelius, parduotuvės vežimėliu nusigabenau iki aikštelėje palikto automobilio. Žiūriu, ogi iš vieno maišo kažkas varva. Paskubomis perkroviau jo turinį tiesiai į bagažinę ir dugne radau prasidariusį nealkoholinio alaus butelį. Žmona patarė jį išmesti, bet mano postsovietiniam mentalitetui išmesti alų, nors ir nealkoholinį, būtų kažkokia šventvagystė. Todėl beliko jį išgerti. Juolab, diena saulėta, šilta, atsigerti neprošal. Kol žmona nustūmė pastatyti į vietą vežimą, aš taip ir likau stovėti prie automobilio su alaus buteliu rankoje, periodiškai jį užsiversdamas... Beje, išvaizda tas butelis nuo tikro alaus beveik nesiskiria, o užrašo, kad jis nealkoholinis, iš toliau nė nepastebėtum... Tiesa, tai aš tik vėliau supratau.

O tuo metu gatvele nuo turgaus pusės neskubėdamas žingsniavo Druskininkų policijos pareigūnas Donatas Š. Neuniformuotas, žmona parankėn įsikabinusi. Žiūri, ogi iš matymo pažįstamas druskininkietis, tai yra aš, Didžiojo šeštadienio rytą viešoje vietoje alų maukia ir su buteliu rankoje į automobilį sėda, tiesiai vairuotojo vieton. Suprantu, kad žmogui turėjo iš atminties prasibrauti ATPK straipsniai ir galimų baudų dydžiai. Gerai, kad mandagus pareigūnas pasitaikė, pirmiausiai priėjo, pasisveikino ir paklausė, ar aš jau pradėjęs Velykas švęsti... Beliko jam parodyti užrašą ant butelio „Nealkoholinis“ ir papasakoti kaip tas butelis prarado sandarumą. Pasijuokėm iš tos situacijos drauge, palinkėjom vienas kitam linksmų švenčių, žmonos, berods, apie kiaušinių dažymo technologijas spėjo padiskutuoti.

Šią savaitę paviešinta šiemetės Druskininkų kurorto šventės preliminari programa ir jos tema: „Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas“. Jau maniau, kad galų gale sumanyta atsigręžti į gydomąsias Druskininkų kurorto tradicijas, stelbiamas pastaruoju metu formuojamo pramogų ir grožio procedūrų miesto įvaizdžio. Bet preliminarioje programoje tie sveikatos šaltiniai minimi tik pavadinime. Kaip ir pernai, kai Druskininkų kurorto šventė buvo kuklesnė dėl sunkmečio, renginių gausą bandoma užtikrinti sutraukiant į jos savaitgalį kitus tradicinius mūsų mieste vykstančius renginius: „Druskomaniją“, „Foozas“, „Druskininkų vasaros su M.K.Čiurlioniu“. Tiesa, bus dar kažkoks moterų krepšinio turnyras, gatvės spektaklių festivalis, ežere plaukiojančių skulptūrų ekspozicija. Neabejoju, kad ir patys druskininkiečiai, ir čia suplūsiantys kurorto svečiai ras kur nueiti, ką pamatyti, sudalyvauti... Vietiniams dar lieka viltis, kad iki šventės bus baigtas M.K.Čiurlionio gatvės remontas ir miesto centras nebeprimins statybų aikštelės. Tradiciškai šventė rengiama paskutinį gegužės savaitgalį, kai visoje šalyje vyksta gausybė įvairiausių renginių, bet Druskininkai tokiu metų laiku, kai prie jūros dar šalta, vis tiek yra bene tinkamiausia vieta dviejų-trijų dienų pabėgimui iš įgrisusio didmiesčio.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 22 d.

Trečiadienį Ministro pirmininko tarnybos Komunikacijos departamentas atsiuntė pranešimą „Nustatoma paprastesnė Lietuvos ir Baltarusijos pasienio gyventojų kelionių tvarka“. Skamba taip, tarsi jau rytoj galėtumėte užsikurti savo „Pasatą“ ir traukti anapus sienos pigesnių rūkalų bei kuro parsivežti. Ogi, kai paskaitai, paaiškėja, kad dar teks palaukti. Mat Vyriausybė trečiadienį vykusiame posėdyje dar tik nutarė kreiptis į Prezidentę su prašymu pateikti Seimui ratifikuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pasienio gyventojų kelionių tvarkos, pasirašytą 2010 m. spalio 20 d. Minske.  Pasak pranešimo, šis susitarimas leis tam tikroms pasienio gyventojų grupėms kirsti valstybės sieną be vizų ir su specialiais vietinio eismo leidimais būti kitos valstybės 50 km. pločio pasienio teritorijoje iki 90 dienų per pusę metų. Iki penkerių metų galiosiantys vietinio eismo leidimai bus išduodami nuolatiniams pasienio teritorijų gyventojams, kurie dėl giminystės ryšių, pagrįstų ekonominių, prekybinių, kultūrinių ir kitų svarbių priežasčių planuoja lankytis kitos valstybės pasienio teritorijoje. Leidimai nesuteiks teisės dirbti. Numatomas vietinio eismo leidimo išdavimo mokestis – 20 eurų.

Dabar lauksime, kol Prezidentė pateiks prašymą Seimui, vėliau – kada Seimo nariai teiksis įtraukti tą ratifikavimą į savo darbotvarkę. Ir tik tada, kai tas ratifikavimas įsigalios, bus paskelbta, kur kreiptis išsvajotojo leidimo. Nors Vyriausybė tikisi, kad „šis susitarimas sudarys palankesnes sąlygas pasienio gyventojų tarpusavio ryšiams palaikyti, suintensyvins prekybinius, kultūrinius ir turistinius mainus, Lietuvos ir Baltarusijos regionų bendradarbiavimą, paskatins Baltarusijos suartėjimą su Europos Sąjunga“, daugumai druskininkiečių rūpi labai konkretūs „prekybiniai mainai“. Užuot pirkę gudišką dyzeliną iš vizas turinčių profesionalių perpardavinėtojų, jie patys galės nuvykti už sienos ir prisipilti pilną baką. Tik va, bėda, kad per tą laiką, kol užtruks sutarties ratifikavimas, visiškai neaišku, kaip pasikeis pati Baltarusija ir kokias kainas pamatysime ten nuvykę. Šią savaitę net pats kaimyninės šalies prezidentas, duodamas interviu savo valdiškai televizijai kažkokioje statybų aikštelėje, nuoširdžiai keiksnojo bendrapiliečius, kurie puolė keisti gudiškus rublius į užsienio valiutą ir šluoti iš parduotuvių produktus. Pasišaipęs iš vargšų pensininkų, kurie drėgnuose garažuose sukrovė tonas cukraus, A.Lukašenka prisipažino uždraudęs naudoti valstybės aukso atsargas atsiimamiems valiutiniams indėliams išmokėti. Oficialus Baltarusijos rublio kursas vis dar tebebuvo 3000 rublių už dolerį, spekuliantai dolerius supirkinėja po 3600-3800 rublių, o verslininkai, sudarinėdami sandorius, jau skaičiuoja, kad doleris kainuoja 4000 rublių.

„Tokiomis sąlygomis, kai gyventojai negali konvertuoti savo santaupų, jiems belieka pirkti produktus, kurių būsimas pabrangimas siejamas su devalvacija,“- teigia radijo stoties „Svoboda“ žurnalistas Igoris Karnėjus. Tai anie ir perka. Sunku dabar pasakyti, kokios kainos ir koks rublio kursas bus Baltarusijoje vasaros pabaigoje, kai, kaip tikimasi, įsigalios susitarimas supaprastinta pasienio gyventojų kelionių tvarka. Bet jau dabar aišku, jog tariamai baltarusiškai „gerovės valstybei“, kurią atvirai liaupsino nemaža dalis mūsų antivakarietiškai nusiteikusių politikų bei interneto komentatorių, ateina galas. Nedirvonuojantys kolchozų laukai ir švarios Minsko bei Gardino gatvės, mažas nedarbas, pigūs maisto produktai, kuras, degtinė... Tiesiog „runkelio“ svajonių šalis. Bet už kiekvieną svajonę kažkas turi sumokėti. Už baltarusišką gerovę ilgą laiką mokėjo Rusija, tiekdama dujas bei naftos produktus mažesnėmis už pasaulines kainomis. O dabar už viską teks mokėti patiems baltarusiams arba mažinant valstybės išlaidas ir veržiantis diržus, arba devalvuojant savo valiutą, kas reikštų faktinį visų gyventojų santaupų, algų ir pensijų sumažėjimą. Abu variantai nepatrauklūs A.Lukašenkai, nes jam baisiausia, kad nusivils ligi šiol jį rėmusi gyventojų dalis. Bet ką aš čia vis apie gudus, kai ir savame mieste yra apie ką pašnekėti. Vos du kartus tebuvo susirinkusi naujoji Druskininkų savivaldybės taryba, o keli valdančiajai partijai nepriklausantys jos nariai jau pasijuto kaip „prie Lukašenkos“. Labai atsargiai šiame „Druskininkų naujienų“ numeryje apie tai bando prasitarti jaunas tarybos narys, dar nesupratęs, kad bendras darbas savo miesto labui yra tik gražus šūkis, o tikrame gyvenime jo gerų norų niekam nereikia.

Dar betrūko, kad kas nors imtų atsižvelgti į opozicijos nuomonę, dalintis su jais postais ar galimybe įtakoti sprendimus. Gal kada nors, į kadencijos pabaigą, jeigu visą tą laiką nuolankiai pritarinės valdančiųjų parengtiems projektams, kilnos rankas, kada reikia, neuždavinėdamas kvailų klausimų, jam ir bus leista pasireikšti kokioje nors niekam neįdomioje veiklos srityje. O šakosis – greitai liks be darbo, galimybių įsukti savo verslą, o gal ir kokia nors kompromituojanti informacija netruks „išplaukti“ į viešumą. Bent jau tam, kad kiti jauni žmonės išmoktų pamoką, jog karjera šiame mieste daroma vieninteliu būdu – per vieną partiją ir jos programą vykdančias vietinės administracijos struktūras, o ne per opoziciją, jaunimo organizacijas ar profsąjungas.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 15 d.

Pagaliau turime naują vietinę valdžią. Tiesa, nauja ją vadinti kažkaip nedera, nes Savivaldybės tarybos dauguma, meras, vicemerė, administracijos vadovai – tie patys. Kita vertus, kaip kalbėdama pirmajame naujos kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje pasakė jos narė Vida Krisiuvienė, rinkėjai labai aiškiai išreiškė savo valią ir susirinkusiesiems belieka ją patvirtinti. Nuobodoka, žinoma, tokiame posėdyje sėdėti, kai iš anksto aišku, kas bus kas ir tik tarybos narių balsų, atiduotų už kandidatą į merus skaičius – 17 ar visi 25 – dar kėlė šiokią tokią intrigą. Štai todėl, didžiausia šios savaitės naujiena, visai ne valdžios rinkimai, o žinia, kad sniego arenos statybos užsitęs iki vasaros. Gal pamenate tokį seną sovietinį animacinį filmuką apie Senelį šaltį, kuris labai norėjo pamatyti vasarą... Tuo, kad sniego arenos įrengimo darbai nesibaigs, kaip žadėta, balandžio mėnesį, matėsi jau nuo kelio Druskininkai-Leipalingis. Bet dar būta vilties, kad arena atvers duris bent gegužę, per Kurorto šventę, kai į Druskininkus suvažiuoja daugiausiai svečių. Gal kokią simbolinę atidarymo profanaciją ir pavyks surengti per šventę. Juk, pamenate, prieš dešimtmetį, kai rūpestingoji valdžia atvedė į Druskininkus iš Baltarusijos dujas, simbolinį fakelą velionis A.M.Brazauskas su mūsų meru uždegė, kai jokios dujos vamzdynu dar netekėjo. Į fakelą jos buvo paduotos iš gerai paslėpto baliono, o džiūgaujantiems žiūrovams beliko ploti ir tikėtis pigaus šildymo. Dabar tas „pigumas“ per antrą galą lenda. Skelbimai apie raginimus susimokėti skolas už šildymą ir skolininkų turto varžytines jau tuoj užims pusę laikraščio. O jei kitą rudenį dujos bus, kaip prognozuoja šilumininkai, trečdaliu brangesnės, gyventojų pajamos – ne kažin kiek padidėjusios, cyps visi, kas tik turi kokią centralizuotai šildomą patalpėlę. Prieš keletą dienų mūsų redakcijoje apsilankęs vieno nedaug kam žinomo sostinės laikraštėlio leidėjas papasakojo kažkada nusipirkęs Druskininkuose dviejų kambarių butą. Pirko pigiai, bet antra tiek investavo į remontą, nė nepaklausęs vietinių patarimo, kad Gardino gatvė nėra itin prestižinė. Buvo tai senokai, kai Druskininkai dar buvo ramus gydomasis kurortas, čia gyveno daug poetų, rašytojų, dailininkų.

„Neberandu Druskininkuose su kuo bendrauti, visi išsivažinėjo... Ir ramybės jau nebėra, vietoje gydymo visur tik grožio paslaugos,“- dalijosi įspūdžiais svečias. Susirinkęs į krūvą per žiemą prisikaupusias sąskaitas, jis net nustėro ir rimtai suabejojo, ar toks, kaip pats sako, „auksinis“ butas tokiame miestelyje jam išties reikalingas. Paprašytas ką nors patarti, susimąsčiau, ką pats daryčiau jo vietoje ir, prisipažinsiu, pasakiau, nežinąs geriausios išeities. Racionaliausias sprendimas, žinoma, būtų tą butą parduoti ir, vietoje jo, įsigyti trobelę miško viduryje, iki kurios šilumininkų vamzdžiai neateina. Užrakinai, išvažiavai ir rami galva. Svarbiausia vertingų daiktų nepalikti, kad vagys neįsisuktų, arba artimiausiam kaimynui „bambalį“ nupirkti už priežiūrą. Tik va, bėda, parduoti butą Gardino gatvėje dabar beveik neįmanoma. Vieninteliai mūsų pirkėjai – rusai bei baltarusiai – tos gatvės, susirinkę informaciją apie jos reputaciją, privengia. O vietiniai, jei kartais ką ir nuperka, tai nebent labai pigiai. O už tą „pigiai“ trobelės miške įpirkti nepavyks, nebent gūdžioje kolchozinėje gyvenvietėje arba ariamų laukų vidury, kur žiemą švilpauja vėjai, o vasarą kepina saulė. Taip ir išlydėjau svečią dar liūdnesnį, negu atėjo, nieko paguodžiančio jam nepasakęs.

Antradienio vakarą visiškai spontaniškai pasodinau savo kieme šimtą pušų. Kokių jau ten pušų, veikiau pušelių, oficialiai sąskaitoje vadinamų dvimečiais pušies sėjinukais. Bičiulis Ricielių naujakurys senokai užsimindavo, kad norėtų apželdinti savo sklypo ribas kuo nors greitai augančiu ir žiemą nenuplinkančiu, būdingu mūsų kraštui. O kas gi gali būti labiau dzūkiška už paprastąją pušį? Druskininkų miškų urėdija jam paaiškino pati pušies nedaiginanti, perkanti iš kaimyninių medelynų, Kapčiamiesčio medelynas pasiūlė skambinti kitą savaitę, o štai Varėnos miškininkai sakė: „Atvažiuokite, turime, mažiausias parduodamas kiekis – 200 vienetų“. Kaip turbūt supratote, dviejų šimtų pušelių mano draugui tikrai nereikėjo, todėl į Senąją Varėną nuvažiavome dviese. Pasitiko mus ten itin draugiška uniformuota jauna miškininkė, paklaususi, ko taip mažai perkame, ir nuoširdžiai nudžiugusi, kad rūstūs vyriškiai iš kaimyninės savivaldybės savo kieme nori sodinti ne runkelius, o pušis. Taip pusė tų pušelių vakarop atsidūrė mano patvoriuose, o naktį jas palaistė smulkus pavasario lietus. Gal kada nors, jei Dievas duos ilgą gyvenimą, tame pušynėlyje dar spėsiu prisikazlėkauti ar prisirudmėsiauti.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 8 d.

Jeigu neužpildėte gyventojų surašymo anketos internete, artimiausiu metu į jūsų namus veikiausiai pasibels surašinėtojai. Turint omenyje, kad pusė surašinėtojų yra beveik atsitiktiniai žmonės, surankioti iš Darbo biržos, ne iš piršo laužtos atrodo dvejonės tų, kas atkreipia dėmesį, jog nevertėtų atmesti galimybės, kad tarp jų gali pasitaikyti ir tokių asmenų, kurie turi draugų bei giminaičių, pasirinkusių ne itin garbingą butų vagies profesiją, susirašiusieji internetu, turbūt, pasielgė išmintingiausiai. Neįsileisdami surašinėtojų arba atsisakydami jiems teikti informaciją rizikuotumėte gauti baudą. Bet juk nenubaus už tai, kad neras jūsų namie... Skirtingai, negu dauguma surašymo entuziastų, aš visai netrykštu džiaugsmu, kad valstybė žinos tikslius duomenis apie šalies gyventojus. Pirmiausiai, tie duomenys visai nebūtinai bus tikslūs, nes dalies gyventojų surašinėtojams taip ir nepavyks surasti, o atsakiusieji į anketos klausimus visai nebūtinai sakys tiesą. Vieni turi polinkį girtis, kiti – ką slėpti... Jau dabar valstybė yra sukaupusi milžinišką kiekį daugeliu atvejų perteklinės informacijos įvairių savo institucijų duomenų bazėse. Bendras neūkiškumas ir administravimo gebėjimų stygius trukdo tą informaciją susieti tarpusavyje, apibendrinti, analizuoti. Todėl, vietoje to, dar kartą trukdomi gyventojai, uždavinėjant jiems kvailus klausimus. Gyventojų registras jau seniai galėjo turėti tikslius duomenis, kas kur gyvena, bet iš sovietinės „registracijos“ daug ką paveldėjusi sistema šimtus tūkstančių žmonių verčia būti „prideklaruotus“ ne ten, kur faktiškai gyvena. Nekilnojamojo turto registre tiksliai aprašyti tik tie būstai, kuriuos žmonės pirko, pardavė, paveldėjo ar pasistatė pastarąjį dešimtmetį. Daugybė žmonių gyvena „ore kabančiuose“ neinventorizuotuose namuose, žemė po kuriais nei išpirkta, nei nuomojama iš valstybės. Kadangi valstybė iš turto registravimo paslaugų padarė verslą ir už kiekvieną popieriuko atspausdinimą lupa iš žmogaus devynis kailius, visiškos tvarkos šioje srityje mano karta jau nebesulauks. Visas šis jovalas išlindo viešumon tuomet, kai rinkliavą už atliekų tvarkymą pradėta skaičiuoti ne „nuo galvų“, o pagal įregistruoto nekilnojamojo turto plotą, bet tai galėtų būti atskiro straipsnio tema. Jeigu jūsų namas „Registrų centro“ duomenų bazėje aprašytas kaip 1899 m. statyta dūminė pirkia šiaudiniu stogu be vandentiekio, kanalizacijos ir su kiaulės pūsle vietoje lango stiklo, o realybėje ji panašesnė į tviskantį 5 žvaigždučių viešbutį, tai ir pildydamas surašymo anketą veikiausiai neminėsite, kad naudojatės geoterminiu šildymu, nes geriau už mane žinote, jog kada nors, neduok Dieve, įvedus nekilnojamojo turto mokestį, jis tikriausiai bus skaičiuojamas pagal būsto vertę ir 1000 proc. nusidėvėjimas bei kelių centų likutinė vertė jums tik į naudą. Duomenis, kas kur dirba ir kiek uždirba turi „Sodra“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija, mūsų automobilius žino „Regitra“... Lietuviškas supratimas, kad geriau, kai valstybė apie jus žino kuo mažiau, paremtas karčia istorine patirtimi. Aktuali ji ir dabar, kai mokesčių reformas kuria bei siūlo kas tik netingi, o Vyriausybė vis dar nepraranda vilties iš „šešėlio“ atimti milijardą litų. Dėl tikrųjų „šešėlio“ turčių ir nusikalstamo pasaulio lyderių galite nesidžiaugti, jie tikrai ras lėšų konsultantams ir advokatams pasisamdyti, o štai jūs, vargo pelės, kartą per metus prisiduriantys prie minimalios algos perparduodami kokį surūdijusį šlamštą arba atsiveždami iš užsienio pigesnio kuro kaip mat galite tapti tuo „šešėliu“, kuris ką tik minėtą milijardą privalės sunešti.

Populiariausiu šios savaitės keiksmažodžiu tapo „progresiniai mokesčiai“. Bent jau tai, ką pasiūlė vienos opozicinės partijos lyderis, o valdančiosios daugumos populistai iškart nusigriebė, man panašiau ne į kažkokį „socialinio teisingumo“ siekį, o į paprasčiausią mokesčių didinimą visiems, kas dar kažką užsidirba. 3500 Lt suma, nuo kurios Gyventojų pajamų mokesčio tarifas progresyviai didėtų, nesiekia daugelio normaliai gyvenančių ES šalių minimalios algos. Pasak „Eurostato“, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Airijoje ir Liuksemburge minimalus atlygis per mėnesį viršija 1 100 eurų arba 3 795 litų. Vadinti tiek uždirbančius žmones turtuoliais, o jų didesnį apiplėšimą – socialiniu teisingumu, mano nuomone, tiesiog nesąžininga. Kai išgirsite politikus tariant žodžius „socialinis teisingumas”, nereikia belsti į medį, tris kartus spjaudyti per kairį petį, bet dėl visa ko pasitikrinkite, ar piniginė dar vietoje.

Ryčio Daukanto piešinys

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 1 d.

Šią savaitę mūsų miestą labiausiai sukrėtė ne žinia, kad, nepaisant visuomenės nuomonės, „Atgimimo“ vidurinė mokykla tikrai bus pertvarkyta į pagrindinę, o paprasto policijos pareigūno Donato S. žygdarbis. Šis drąsus trisdešimtmetis iš Leipalingio išdrįso mesti iššūkį visai lupikiškų Europos Sąjungos akcizų politikai, nepabijojo ryžtis lydėti tarnybiniu policijos automobiliu kontrabandinių cigarečių prifarširuotą vilkiką nuo Merkinės iki pat Lenkijos sienos. Kaip kažkada knygnešiai privertė carinę Rusiją panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, taip dabar tik bebaimiai vyrai ir moterys, policininkai, muitininkai ir paprasti keliauninkai per sieną gali sugriauti geležinę uždangą, skiriančią mus nuo pigaus kuro, alkoholio ir rūkalų Rytuose. Kaip pastebėjo vienas interneto komentatorius, aptarinėdamas pranešimą apie šį sulaikymą, Lietuvai Donatas S. nepadarė jokios žalos, nes cigaretės keliavo iš Baltarusijos į Lenkiją, o gal ir dar toliau. Gal pats laikas susiburti ir politinei jėgai, kuri pasiūlytų visuomenei Lietuvos, kaip kontrabandos tranzito šalies viziją. Esame įsipareigoję Europos Sąjungai taikyti ne mažesnius už Europos Komisijos nustatytąjį dydį akcizus, todėl panaikinti jų negalime. Bet galime turėti kiauras sienas ir pareigūnus, kurie nesistengs pastebėti, ką veža jų bendrapiliečiai. Žinoma, valstybės biudžete tuomet galima nė nebenumatyti pajamų iš akcizų, bet kaip jos bus kompensuotos, netrukus paaiškinsiu. Jeigu kontrabanda užsiimtų didžioji dalis Lietuvos gyventojų, akcizinių prekių jie atvežtų keliskart daugiau, negu gali suvartoti vidaus rinka. Todėl rūkalai ir degalai per nekontroliuojamas sienas sklistų iš mūsų šalies po visą Šengeno erdvę. O už juos gauti eurai bei zlotai būtų keičiami į litus ir leidžiami mūsų vidaus rinkoje. Padidėjus vartojimui, valstybė surinktų gerokai daugiau PVM, kuris kompensuotų akcizų netektis. Iš kontrabandos praturtėję lietuviai statytųsi namus, pirktų naujesnius automobilius... Atsirastų darbo ir tiems, kurie dėl savo prigimtinio sėslumo ar žioplumo keliauti per sieną nenori ar bijo. Gavę neoficialias instrukcijas, muitininkai galėtų neįdėmiai tikrinti tik lietuviškus pasus turinčius ir automobilius lietuviškais numeriais vairuojančius keliautojus, o užsieniečiai būtų kontroliuojami taip pat, kaip ir dabar, o gal ir dar atidžiau, kad neatimtų darbo iš mūsiškių.

Leiskite paklausti, kuo toks ekonomikos skatinimo planas prastesnis už kitus? Antai Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas tik per interpeliaciją išdrįso pasakyti, jog pristatyti butų renovacijos programą kaip ekonomikos skatinimo planą buvo klaida, nes gyventojai suprato, jog statybų verslas bus gelbėjamas jų sąskaita. Būtų nesupratę – viskas būtų tvarkoje. Mano plane viešieji, arba, tiksliau būtų sakyti, neviešieji ryšiai – irgi be galo svarbūs. Lietuvos, kaip kontrabandos šalies viziją kažkaip reikėtų atskleisti savo piliečiams, kad jie galėtų per būsimus rinkimus patikėti valdžios vairą šį planą įgyvendinsiantiems politikams, bet nuslėpti nuo Europos Komisijos, kad nesusilauktumėm sankcijų ar, neduok Dieve, nebūtumėm išmesti iš Šengeno zonos. Vyriausybė turėtų ir toliau viešai kalbėti apie kovą su kontrabanda, muitinė – rengti parodomuosius nelegaliai gabenamų prekių sulaikymus. Tik sulaikyti geriau kokį lenką ar baltarusį, kad savo piliečių nuo šios veiklos neatbaidytumėm.

Sovietmečiu puikiai įvaldę Ezopo kalbą, mes ir dabar puikiai sugebėtumėm suprasti, kas slypi po oficialiomis frazėmis. Pavyzdžiui, jeigu po šios savaitės skandalingojo sulaikymo seks ne pareigūno nušalinimas ir teismas, o tyrėjų tyla ir laukimas, kol visi šią istoriją užmirš, galėsime daryti išvadą jog panašus ekonomikos skatinimo planas jau iki manęs buvo protingų žmonių sugalvotas ir patyliukais įgyvendinamas.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 25 d.

Savaitgalį vėl žaisime šviesų junginėjimo žaidimus. Juk taip patogu visus metus spjaudyti ant realių ekologinių problemų, o kartą metuose vienai „Žemės valandai“ išjungti šviesą ir užsikabinti planetos gelbėtojo etiketę. Reaguodamas į tokią ekologinę veidmainystę, pernai, tuo metu, kai jūs sėdėjote tamsoje ir džiaugėtės, kokie esate ekologiški, savo namuose ir kieme įjungiau visus šviečiančius prietaisus, o ryškiai apšviesto namo nuotraukas patalpinau socialiniame tinkle „Facebook“ http://www.facebook.com/photo.php?fbid=103916632980951&set=a.103915352981079.3603.100000878447777&theater . Ačiū draugams, kurie tokį mano išsidirbinėjimą suprato, palaikė ir komentavo. Juokingiausia, kad šviesų degiojimą Lietuvoje pradėjo Druskininkai, kažkada garsėję, kaip vieta, kur gamta sugrąžina žmonėms sveikatą, o dabar tapę prabangia išlepintų poniučių grožio procedūrų, sintetinių tropikų bei dirbtinio sniego miestu. Juk ir mūsų naujoji sniego arena statoma iškirtus mišką ir „pakoregavus“ Avirės draustinio ribas. Tiems „koreguotojams“ visokios „žemės valandos“ tampa puikia proga nusimazgoti savo mundurą ir susikurti nūdien madingą pseudoekologinį įvaizdį. Valdžios kečiasi, o puolimas prieš gamtą tebesitęsia visoje šalyje. Naujausia jo išraiška – aistras kaitinantis Miškų įstatymas. „Jo pataisas svarstyti pradėję politikai su pirmaisiais klausimais kibo vieni kitiems į atlapus ir atskleisdami kardinaliai priešingą požiūrį ne tik į tai, ką galima ir ko negalima daryti miške, bet ir į konstitucines teises,“- rašo žurnalistas Renaldas Gabartas kovo 16 d. naujienų portale Alfa.lt.

Priminsiu, kad Aplinkos ministerija 2010 m. pradžioje įteikė Seimui Miškų įstatymo pataisas, kuriose pagal Konstitucinio teismo rekomendacijas buvo pateikti siūlymai, kokiais išimtinais atvejais miško žemė gali būti pakeista kitomis naudmenomis.

Šią savaitę grupės nevyriausybinių organizacijų išplatintame pranešime teigiama, jog 2010 metų pabaigoje Seimui skubos tvarka buvo įteiktos „patobulintos” Miškų įstatymo pataisos, pagal kurias miško žemės pakeitimas kitomis naudmenomis taptų ne išimtimi, o taisykle.

Antai 2 straipsnio pirmos dalies pakeitime siūloma pakeisti miško sąvoką, mišku laikant ne mažesnį kaip 0,5 ha plotą , o ne 0,1 ha plotą kaip yra pagal iki šiol galiojusį Miškų įstatymą. Išlikusių mažų miškelių, kurių plotas iki 0,5 ha, priskaičiuojama apie 7-8 tūkst. ha. Jų pervedimas į kitas naudmenas (želdinius) ženkliai sumažintų Lietuvos miškingumą. Siūlomuose 4 straipsnio 3 dalies pakeitimuose ir papildymuose numatoma daug atvejų, kada leidžiama skaidyti miško valdas, kai jos tampa mažesnės nei 5 ha. 11 straipsnio pataisose 8 punkte siūloma įteisinti 0,2 ha ploto namų valdų formavimą privačiose miško valdose. Ne tik „žaliųjų“, bet ir Prezidentės patarėjos teisės klausimais, konstitucinės teisės žinovės Rasos Svetikaitės nuomone, šitokia pataisa visiškai nesiderina su Konstitucinio teismo išaiškinimu dėl miško žemių pakeitimo kitomis naudmenomis tik išimtinais atvejais. 11 straipsnio pataisų 9 dalyje suformuluota išimtis, kai miško žemę paverčiamai naudingų iškasenų karjeru nereikalaujama kompensacijos nei už prarastą medienos prieaugį, nei už prarastas kitas miško funkcijas, o užtenka pasižadėjimo išeksploatuotą karjerą apželdinti mišku. Kaip sunkiai sekasi kovoti su jų kaime žvyro karjerą sumaniusiais eksploatuoti verslininkais, smulkiau galėtų papasakoti Margionių kaimo bendruomenė.

Planuojamas eksploatuoti žvyro ir smėlio telkinys yra apie 300 m atstumu nuo Dzūkijos nacionalinio parko ribos, ir nuo „Natura 2000“ teritorijų. Pradėjus eksploatuoti žvyro karjerą, ši veikla gali sunaikinti retų paukščių rūšių perimvietes, maitinimosi vietas ir turės neigiamą poveikį Dzūkijos nacionalinio parko buferinės zonos kraštovaizdžiui.

Beje, šiuo atveju vilčių teikia neabejingas Druskininkų savivaldybės administracijos požiūris. Praėjusių metų pabaigoje mūsų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius nedelsdamas atsakė į margioniškių pagalbos prašymą bei išreiškė nepritarimą žvyro ir smėlio karjero steigimui Margionių kaimo apylinkėse.

„Etnografiniuose kaimuose, visų lygių teritorinio planavimo dokumentuose įvertintuose, kaip svarbios Lietuvos kultūros paveldui teritorijos, turėtų būti plėtojamos kitos veiklos (turizmas, rekreacija, švietimas), o ne pramonė ar išteklių gavyba,“- rašė L.Urmanavičius.

Druskininkų savivaldybė kreipėsi į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentą ir buvo įtraukta į Margionių karjero steigimo poveikio aplinkai vertinimo procedūrą.

Belieka tik išsiugdyti tokį pat jautrumą ne tik kaimyninio rajono, bet ir Druskininkų savivaldybės gamtai, ir jokių specialių „žemės dienų“ nebereikės, nes tokios bus visos 365 metų dienos.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 18 d.

Net ir gyvendami kitame pasaulio pakraštyje, visą savaitę sekame Japonijos įvykius. Dauguma mūsų nei kada ten buvę, nei draugų ar pažįstamų turi, bet vis vien negalime abejingai žiūrėti, kaip ramus civilizuotų žmonių gyvenimas per keletą dienų virto tikru košmaru. Mane bene labiausiai stebina ne pačios katastrofos dydis, o tai, kaip Japonijos gyventojai ramiai ir tvarkingai reaguoja į užgriuvusias jų salą nelaimes. Kai kas nors tragiško nutinka, pavyzdžiui, kaimyninėje Rusijoje arba Artimųjų rytų šalyse, televizijos kanalai rodo šaukiančius ir besiblaškančius vyrus, raudančias moteris... Reportažuose iš Japonijos vyrauja vaizdai, kaip tenykščiai žmonės, praradę viską, ką buvo užgyvenę, ramiai tvarko nuolaužas, tvarkingai vorele evakuojasi iš pavojingų teritorijų, esančių šalia atominių elektrinių. Jokios gamtos stichijos nepajėgios sudrumsti jų rimties ir susikaupimo, todėl tikėtina, kad po visų bėdų, šalis ras jėgų greitai viską susitvarkyti ir netgi tie atkūrimo darbai išjudins lig šiol stagnavusią Japonijos ekonomiką. Tuo metu, kai rašiau šį tekstą, didžiausią nerimą pasauliui kėlė pranešimai, kad krizė Japonijos atominėse elektrinėse gali greitai tapti nebekontroliuojama. Žinau, kad toli ir mūsų tai nepalies, bet kažkur pasąmonėje vis tiek kirba „o jeigu?“. Iš ten jį be galo sunku iškrapštyti jau vien todėl, kad priklausau kartai, kuri puikiai prisimena Černobylio avariją, visą tą sovietinės valdžios melą ir mūsų nežinojimą, leidusį ramiai mėgautis pavasario šiluma, kai virš galvų slinko radioaktyvūs debesys. Anuomet ta apgaulė pakirto paskutinius pasitikėjimo valstybe likučius, pavertė ją milžinu molinėmis kojomis, kurį kažkam beliko pastumti. Mūsų žodyne tada atsirado naujas žodis „černobylietis“. Jauni vyrai, paskubomis mobilizuoti ir nusiųsti į avarijos zoną, grįžo be jokių matomų sužalojimų, bet radiacija iš vidaus naikino jų kūnus, o ne vienas ir be laiko atgulė į Ratnyčios pušyno smėlį.

Kaip beramintų mus atominės energetikos specialistai, neišvengiamai sumažės žmonių, pritariančių naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. O juk teisūs žalieji, sakydami, kad sprendimą dėl to turėjo priimti visi piliečiai, o ne vien šalies vadovai. Dar veidmainiškiau skamba nuogąstavimai, kad Baltarusija statys naują savo elektrinę pernelyg arti Lietuvos sienos, kai mes patys ilgai ir laimingai eksploatavom Ignalinos AE pasienio regione ir dabar tebesaugome ten branduolines atliekas. Bent jau man asmeniškai daug mieliau už spėliones, ar pakankamai saugi yra šiuolaikinė branduolinė energetika, važiuojant pro Seirijų miestelį, matyti ant aukščiausios kalvos išdygusias vėjo jėgaines ir žinoti, kad, kokia avarija benutiktų, jie neužterš visko aplink nematoma, bet mirtina spinduliuote. Man pernelyg brangi šita žemė, šitos pušimis apaugusios kalvos, raistai ir upeliai, kad dėl keliais centais pigesnės elektros energijos sutikčiau taikstytis su bent mažiausia rizika, kad visa tai taps gyventi netinkama evakuacijos zona. Jau užaugo karta, apie Černobylį girdėjusi tik iš tėvų pasakojimų, bet užkrėstoje teritorijoje aplink sprogusią atominę elektrinę gyventi vis dar negalima.

Anos savaitės pabaigoje daugiabučiuose gyvenantys druskininkiečiai savo pašto dėžutėse rado sąskaitas už vasario mėnesį suvartotą šilumą. Kadangi vasaris buvo išties šaltas, daugelis baiminosi, jog mokėti teks dar daugiau, negu už gruodį, kurio sąskaitos daliai miesto gyventojų išties sukėlė šoką. Vis dėlto šilumininkai mūsų pagailėjo – vasario sąskaitos savo dydžiu buvo panašesnės ne į gruodžio, o į sausio. Skirtingi namai už kvadratinio metro šildymą mokės gerokai tarpusavyje besiskiriančias sumas, bet bendra tendencija akivaizdi – gruodžio rekordų neviršysime. Man labiausiai įstrigo pranešimai, kad kitas šildymo sezonas gali būti pats brangiausias mūsų istorijoje. Ir tai mums sako ne kokie nors nekilnojamojo turto supirkinėtojai, o pati Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija.

„Rekordiškai didelė naftos kaina – dar vienas įspėjimas, kad pastaraisiais metais tik aukštyn lipanti gamtinių dujų kaina Lietuvai toliau kils. Ši žinia bloga visiems šalies miestams, kuriuose pagrindinę šilumos kainos dalį sudaro išlaidos iš Rusijos importuojamoms dujoms“, - sako jos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Rinkimai baigėsi ir dabar jau niekas jums nebežadės stebuklingu būdu atpiginti šilumą. Gelbėtis teks pavieniui, kraustantis į mažesnio ploto butus, malkomis kūrenamus būstus užmiestyje arba renovuojant daugiabučius namus. Prieš savaitę redakcijoje apsilankiusi Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros atstovė pateikė man daugybę skaičių, jos teigimu pagrindžiančių teiginį, jog renovuoti namus apsimoka net ir šiuo metu taikomomis gyventojų ne itin mėgiamomis sąlygomis. O man vis tiek labiau prie širdies malkos, nes už tą pačią kainą sušylu du kartus – pirmiausiai jas skaldydamas, o vėliau – kūrendamas.