Nesitikėkite, kad Druskininkų skandalą dar galima kažkaip suvaldyti

Ne tik mane nustebino Seimo Antikorupcijos komisijos atsisakymas pradėti tirti Druskininkų skandalus. Susidaro įspūdis, kad kai kurie Seimo nariai gyvena kitoje tikrovėje ir nesuvokia, kaip tai atrodo rinkėjams ir žiniasklaidai. Nes bandyti ką nors nuslėpti ir užglaistyti jau vėlu.

Užgriuvo tokia skandalų lavina, kokios nepamenu nuo Prezidento Rolando Pakso nušalinimo laikų. Tas momentas, kai galima buvo viską kažkaip suvaldyti, jau seniai praeityje. Dabar vadovautis principu, kad reikia gelbėti žiniasklaidos ir opozicijos mušamą saviškį, nebeliko prasmės. Juolab, kad Druskininkų meras pats šaudo sau į kojas.

Pavyzdžiui, apkaltindamas, kad Druskininkuose lankėsi Valentinas Mazuronis ir Vytautas Landsbergis. Ypač, kai iškart paaiškėja, kad pirmasis pats už viską mokėjo, o antrąjį pasikvietė ir visai kitoje sanatorijoje apnakvydino festivalio organizatoriai.

Tokios klaidos skandina ne tik patį kaltinimų autorių, bet ir visą jam padėti bandančią partiją. Bandau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis padorūs žmonės, kurių tikrai yra toje partijoje. Tik laiko klausimas, kada jie pradės reikalauti apsivalyti nuo viso šito.

Atkreipkite dėmesį, kad Darbo partijos atstovai Antikorupcijos komisijoje drauge su socialdemokratais balsavo prieš arba susilaikė dėl druskininkietiško klausimo įtraukimo į darbotvarkę. Nors darbiečių pirmininkas V.Mazuronis kelis kartus tvirtino seniai ir nuosekliai palaikantis pastangas ištirti Druskininkų skandalus.

Darbo partijos pirmininkas sekmadienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ dalindamasis Rimvydo Valatkos straipsniu „Kas įsakė nugalabyti Druskininkų saulę Malinauską?“ iš naujienų portalo „Delfi“, jį komentavo: „Kaip visada aštru. Kaip visada maksimalistiška. Kaip dažniausiai būna - įžvalgu. Ir atrodo, kad šį kartą teisinga“.

Tada jo ir paklausiau ar palaikys pastangas ištirti Druskininkų skandalus. V.Mazuronis parašė: „Gerbiamas Romai, seniai ir nuosekliai tai palaikau. Gaila, kad nepastebėjote.“

„Darbo partija pasisako už visišką skaidrumą ir atsakymų į visus klausimus pateikimą visuomenei. Mes niekada neužsiiminėsime jokiais kerštais ar politinėmis intrigomis, tuo pat metu, paslapčių nuo visuomenės neturi būti,“- sakė V.Mazuronis, komentuodamas jo vadovaujamos Darbo partijos frakcijos Seime pritarimą opozicijos inicijuotam laikinosios komisijos įgaliojimų suteikimui Seimo Antikorupcijos komisijai, kuri pradėjo parlamentinį tyrimą dėl premjero Algirdo Butkevičiaus žento verslo.

Dar dirbdamas Aplinkos ministru V.Mazuronis domėjosi Druskininkų problemomis ir po publikacijų spaudoje nurodė ministerijai pavaldžioms tarnyboms tirti Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko sodybos Latežerio kaime statybų teisėtumą.

Todėl ne taip ir keista, kad šio politiko vertinimas visuomenėje vis dar nėra kaip nors susijęs su jo vadovaujamos politinės jėgos reitingais. Žmonės ne tokie naivūs, kaip apie juos galvoja viešųjų ryšių specialistai, patarę šios partijos įkūrėjui Viktorui Uspaskichui partijos pirmininku padaryti kokį nors žinomą ir populiarų politiką.

Trečiadienį „Žinių radijo“ laidos „Aktualioji valanda“ tiesioginiame eteryje atsakinėdamas į klausimą, kaip toliau vystysis Druskininkų skandalas, sakiau, kad žiniasklaida dabar jau nepaliks šitos temos ramybėje, nes ji tapo kažkuo panašaus į Garliavos istoriją, kai naujienų portalai ir dienraščiai varžosi tarpusavyje, ką dar naujo sugebės atrasti ir parašyti.

Bet akimirkai pabandykime įsivaizduoti, kad įjungus visos galios ir įtakų mechanizmus visus pavyks užtildyti. Vieniems pažadant pelningus reklamos užsakymus iš to paties „Aqua“ centro, kitus, nesutinkančius parsiduoti, užverčiant ieškiniais teismuose dėl tariamo šmeižto, kurie bus nagrinėjami metų metus per visas instancijas. Kaip pasikeistų Lietuva?

Man regis, kad ji taptų kažkuo panašaus į Viktoro Janukovičiaus valdomą Ukrainą iki lemtingų Maidano įvykių, kurioje Regionų partija puvo drauge su visa šalimi.

Nenuobodus ruduo

Delfi.lt nuotrauka

Vėlyvas ruduo, kai dienos vidury tamsiau, negu birželio naktį, o šiaurės rytų vėjo šuorai lipdo prie veido pradėjusius pūti lapus, kurorte nebūna pats įdomiausias metų laikas. Bet ne šiemet.

Taip jau sutapo, kad spalį Druskininkai atsidūrė visos Lietuvos dėmesio centre ir čia tikrai nuobodu gali būti tik tiems, kas keliasi, eina į darbą, vykdo komandas, valgo ir tuštinasi, naudodamiesi vien stuburo smegenimis. O kadangi tokių žmogaus pavidalo daržovių tarp mūsų laikraščio skaitytojų beveik nėra, nes jo jums neatneša ir neįkiša į nasrus, tarsi jau sukramtyto maisto, o reikia sąmoningai nusipirkti, nors ir už simbolinę kainą, tai galiu su jumis nuoširdžiai apie šituos druskininkietiškus skandalus pašnekėti.

Vilniaus apylinkės teismo teisėja Diana Jankienė pirmadienį atmetė Generalinės prokuratūros prašymą panaikinti namo Druskininkų centre, ant Vijūnėlio tvenkinio kranto, statybas įteisinusius Druskininkų valdžios ir vietos žemėtvarkininkų sprendimus.

Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, prašydama panaikinti 2011 m. spalio 4 d. Druskininkų savivaldybės patvirtintą teritorijos, esančios Turistų g. 13, Druskininkų mieste, detalųjį planą, panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyriaus leidimą valstybinei žemės nuomai, leidimą pakeisti valstybinės žemės, taip pat – panaikinti statybų sąlygas ir leidimus, išduotus gyvenamojo namo, pastatyto adresu Turistų g. 13, Druskininkuose, buvusiems ir esamiems savininkams – Alytaus miesto gyventojui, vienos saugos firmos apsaugininkui Romui Baranauskui ir kauniečiams sutuoktiniams, verslininkui Žilvinui ir Zinai Poviloniams.

Teismas pripažino, kad už europinius pinigus išgražintame Vijūnėlio parke, ant tvenkinio kranto vietoje sudegusios valčių nuomos pašiūrės suręstas statinys neturėtų būti nugriautas, o kurorto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos išduoti leidimai jį statyti, sklypo nuomos sutartys ir įmantrus tos pašiūrės sklypelio sujungimas su parku vien tam, kad kaip nors pratilptų per įstatymų landas, pripažinti teisėtais ir nepanaikinti.

Vilniaus apylinkės teismo sprendimas gali būti per 30 dienų skundžiamas aukštesnės instancijos teismui. Girdėjau, kad Generalinė prokuratūra ketina pasinaudoti šia teise.

O žiniasklaida iškart susidomėjo, kokią įtaką teismo sprendimui turėjo bylos nagrinėjimo išvakarėse paskubomis priimtas Vyriausybės nutarimas, panaikinantis kurortinių zonų apribojimus.

Šio keisto įvykio paviešinimo ir skandalingų žurnalistinių tyrimų apie Druskininkų sveikatingumo centre „Aqua“ nemokamai pramogavusius politikus autorė Vilma Danauskienė sulaukė ne tik kolegų sveikinimų bei skaitytojų padėkų, bet ir grasinančių laiškų bei apskundimo Žurnalistų etikos inspektorei.

Antradienio vakarą, kai skandalingą publikaciją „Druskininkų skandalas: „Aqua“ ir jo klientai“ naujienų portale „Delfi“ jau buvo perskaitę visi, kas tik moka skaityti ir naudojasi internetu, į straipsnio autorės Vilmos Danauskienės elektroninio pašto dėžutę pradėjo plūsti laiškai su vulgariais grasinimais.

„Nu kale, tavo lašiniai bus ištirpinti už ilgą liežuvį, sena k****“- tai bene švelniausias iš tų laiškų, o kituose vyrauja tokia leksika, kurios čia netiktų cituoti.

Grasinimų šiandien sulaukė ir Seimo Antikorupcijos komisijos narys Arvydas Anušauskas, išdrįsęs pareikalauti, kad Druskininkų skandalai būtų tiriami šioje komisijoje.

„Ilgai laukti nereikėjo – jau ryte pasiekė anonimo grasinimas susidoroti. Na, nenorėjau policijos įtraukti, bet teks,“- sakė Seimo narys.

O per pietus Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija pranešė, kad kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorę Gražiną Ramanauskaitę – Tiumenevienę, dėl, jos teigimu, visuomenės informavimo priemonėse paskleistos informacijos, pažeidžiančios asmenų garbę ir orumą ir nesuderinamos su žurnalistinės etikos principais.

 „Socialdemokratai prašo ištirti žurnalistės Vilmos Danauskienės pastaruosius „žurnalistikos“ darbus, mūsų nuomone, prasilenkiančius su žurnalistinio darbo etika. Pastaruoju metu minėta žurnalistė vieną po kito publikuoja straipsnius, kupinus kaltinimų ir faktais nepagrįstų insinuacijų prieš eilę LSDP narių,“- rašo LSDP infocentro vadovė Jolanta Bielskienė.

O trečiadienio popietę mūsų meras „Delfi“ žurnalistų užtiktas  vienoje sostinės kavinėje susitikinėjantis su buvusiu STT vadovu, dabartiniu Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sekretoriato vadovu Žimantu Pacevičiumi. Sako, kalbėjo apie šeimos reikalus. Skaitytojai juokauja, kad žodį „šeima“ šiuo atveju reikėtų rašyti didžiąja raide, tada jis įgautų tą prasmę, kurią turi Pietų Italijoje. Bet galima ir mažąja – žmonės vis tiek supranta.

Kur dingo caro „stogas“?

Jau bene dešimtmetį, po kiekvienos skandalingos žiniasklaidos publikacijos apie panašią į korupciją veiklą, ne vienam skaitytojui išsprūsdavo visiškai pagrįstas klausimas - ar yra šitoje šalyje tokia institucija, kuriai tai rūpi.

Šiemet sukako lygiai 10 metų nuo pirmojo šitos, tuomet dar naujos ir energingos, kurorto valdžios skandalo. Priminsiu, jog tai buvo 2005 m. „Druskininkų naujienose“ publikuotas straipsnis „Malinauskų šeimos sklypelį valstybėperka už 253 tūkst.“. Jeigu popierinio laikraščio neišsaugojote, nesunkiai jį rasite perspausdintą naujienų portale „Delfi “.

Politinė opozicija mieste tada buvo tokia bekiaušė, kad net nesugebėjo garsiau apie tai cyptelėti. Užtat Seimo antikorupcijos komisija ėmėsi paviešintus faktus tirti ir sustabdė keistą sandėrį.

Jau gerokai vėliau, maždaug nuo 2012 m. rudens, tų skandalų užderėjo gerokai daugiau. Vietinė ir nacionalinė žiniasklaida rado užsitvertus valdiškos žemės arus, į upelį įsibridusias tvoras, įdomias savivaldybės įmonės sutartis su mero broliu vadinamu verslininku, stebuklingai išduotą leidimą statybai ant Vijūnėlio tvenkinio kranto, už europinius pinigus išgražintame parke, ir daugelį kitų keistenybių.

Druskininkiečiai tada stebėjosi, ar Specialiųjų tyrimų tarnyba, kuriai priklausytų tirti galimo valstybės tarnautojų ir politikų piktnaudžiavimo įtarimus, laikraščių ir naujienų portalų neskaito, ar kurorto šeimininkas turi tvirtą užnugarį, kriminaliniu žargonu vadinamą „stogu“.

Atsakymą vietos gyventojai gavo per vieną iš to meto Kurorto švenčių, pamatę greta mūsų savivaldybės vadovo anuometinį STT vadą Žymantą Pacevičių. Vėliau jie vis lyg tyčia patekdavo į bendras nuotraukas iš vietinio elito vakarėlių. Visuomenei buvo pasiųstas labai aiškus signalas, užgesinęs bet kokį pasiryžimą teikti kokius nors pranešimus apie korupciją Druskininkuose šitai tarnybai. Kalbėta ir apie įtaką prokuratūroje bei teismuose, bet apie tai žinau ne tiek, kad galėčiau visus čia surašyti.

Užtat ryšio su policija nė nereikėjo įsivaizduoti, nes po 2012 m. rinkimų, išėjus Kristinai Miškinienei į Seimą, Druskininkų savivaldybės administracijos direktore tapo Vilma Jurgelevičienė, kurios vyras dirba Alytaus apskrities VPK viršininko pavaduotoju.

STT vadovas Ž.Pacevičius netrukus buvo paskirtas Vidaus reikalų viceministru, bet 2014 m. rudenį naujasis ministras Saulius Skvernelis, išėjęs iš Prezidentūros, staiga pareiškė, kad nenori jo matyti savo komandoje. Dabar buvęs STT vadovas dirba Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sekretoriate, o apie jo įtaką teisėtvarkos institucijoms galime tik spėlioti.

Po Visagino merės sulaikymo 2014 m. susilaukusi politikų kritikos STT ko gero bus gavusi patarimą vengti tokių viešų akcijų ir netgi imtasi peržiūrinėti, kada ir kam dera dėti antrankius.

Atrodė, kad R.Malinausko triumfas 2015 m. kovo 1 d. tiesioginiuose mero rinkimuose nuplovė visų skandalų paliktas dėmes. Tvorų ir statybų bylos tęsėsi, bet jos vis mažiau domino druskininkiečius, nebetikinčius, kad kurorte gali būti kokių nors netikėtų permainų. Šalies politikai taip pat nebyliai susitaikė su mintimi, kad Druskininkai yra šio caru pravardžiuojamo socialdemokrato tėvonija, kurioje nėra prasmės eikvoti jėgų ir laiko skaidrumo paieškoms, nes rinkėjai vis tiek to neįvertins. Net ir artėjant 2016 m. Seimo rinkimams nė vienas garsus šalies politikas neišdrįso apsispręsti Lazdijų - Druskininkų apygardoje susirungti su buvusia Druskininkų mero pavaduotoja K.Miškiniene. Opozicinėms partijoms beliko kelti čia vietinius lyderius, panašesnius ne į politikus, bet į Baltarusijos ar Rusijos disidentus, kovojančius su juos persekiojančiais režimais.

STT sulaikymai buvo netikėti lyg perkūnas iš giedro dangaus. Pirmiausia Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus vadovė, minima ne vienoje skandalingoje žiniasklaidos publikacijoje apie Druskininkų šeimininko sklypų reikalus. Tai dar galima buvo iškęsti - paskirs naują viršininką ir tikėtina, kad tas arba ta greitai susipras, kieno žodis šiame gražiame mieste lemiamas. Bet tada nutiko tai, ko vietiniai valdžios klapčiukai negalėjo įsivaizduoti nė baisiausiame košmare.

STT agentai atėjo į Druskininkų vandens parką valdančią savivaldybės bendrovę „AQUA“. Ir netgi įžengė į pačią savivaldybę, kur jų niekas tikrai nelaukė. Operacijos laikas pasirinktas gerai apgalvotai, kai meras buvo išvykęs į Briuselį, kad dar kratoms tebevykstant jis nespėtų paskambinti kam reikia ir aktyvuoti savo įtakos svertų, kurie tą tyrimą kaip nors paveiktų.

Valdančiųjų pasimetimą liudija ir tai, kad po pirmadienio kratų tik antradienio vakarą Druskininkų savivaldybės tinklalapyje pasirodė „Druskininkų savivaldybės oficialus pranešimas“, primenantis pirmosiomis karo dienomis triuškinamos Sovietų sąjungos radijo naujienas iš fronto. Dar juokingiau, kad Druskinininkų savivaldybės „Facebook“ paskyrą administruojantys tarnautojai, pasidalinę tuo pranešimu, visą naktį kantriai trynė druskininkiečių komentarus.

Net kažkaip smalsu pasidarė, ar bus jiems tinkamai apmokėta už darbą viršvalandžiais ir naktimis? Pranešimą organizuotai pasidalino visa socialdemokratinio vietos jaunimo grupelė, tarsi atlikdami prievolę, bet neparašydami nuo savęs nė žodžio.

Peržiūrėjau kelių tokių asmenų paskyras, kuriose šis pranešimas ypatingai keistai įsikomponavo tarp Egidijaus Dragūno dainų, saldžių motyvacinių Mašenkos ir lokio paveikslėlių bei vatinės „Sdelany v SSR“ propagandos.

Nenusiminkite, mielieji, tai dar tik pradžia, sniego lavina dar tik pajudėjo nuo kalno.

Didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo patiria tikintieji, kad geria saikingai

Jau gerokai po vidurnakčio baigiau skaityti Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį „Daktaras miegas“, išėjau į namo terasą, prisėdau, užsirūkiau, bet kai viena iš mano juodųjų kačių nekviesta įsitaisė ant kelių, visai kaip tas mirtį nuspėjantis katinas iš knygos, tai net šiurpas nukratė.

O ryte pamačiau, kad kiemo žolė pražilo, kaip per vieną naktį pražyla senų kapinių patvoryje šmėklos išgąsdintas praeivis. Gavę šalnos mano kiemo uosiai be jokio vėjo šnarėdami meta dar žalius lapus, o katinai įveikia savo išdidumą ir prašosi į namą, kur vakar jau pasikūrenom, kad rudeninė žvarba neįsimestų.

Šį savaitgalį vykstantis Poetinis Druskininkų ruduo man visuomet ženklino ribą tarp šilto ir gražaus metų laiko, kai Lietuvoje gyventi gera, ir šaltojo pusmečio, kurį belieka tiesiog išlaukti. Prekybos centrai jau rikiuoja Vėlinių žvakių dėžes, o iškart po jų pradės laukti Šv. Kalėdų.

Trys niūrūs mėnesiai nuo spalio pradžios iki gruodžio pabaigos, kai kiekviena diena išaušta vis trumpesnė, jei tik nepavyksta užpildyti jų prasminga veikla, daugybei žmonių įvaro nepakeliamą liūdesį, kuriam išsklaidyti jie žino tik vieną būdą - prisigerti. Nes taip rudeninę depresiją skandindavo vasaros darbus užbaigę jų seneliai ir nuo kolchozinio absurdo pavargę tėvai. Nes tai ne tik įprasčiausias, bet ir paprasčiausias būdas, kadangi dar niekada šitame krašte nebuvo tiek vietų, kur prekiaujama alkoholiu.

Higienos institutas ir Sveikatos informacijos centras išanalizavo alkoholio prieinamumo duomenis, skaičiuodami, kiek skirtingose Lietuvos savivaldybėse vienai alkoholio prekybos licencijai tenka gyventojų. Manau, labai nenustebsite sužinoję, kad daugiausiai licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais buvo Druskininkų savivaldybėje (84 gyventojai vienai licencijai), mažiausiai – Visagino savivaldybėje (283 gyventojai vienai licencijai).

Nepulikime iškart teisintis, kad esame kurortas, kuriame viskas kuriama svečių patogumui, o patys mes tik žiūrim, kaip jie geria ir pelną skaičiuojam. Nes pagal alkoholio prieinamumą lenkiame kitus šalies kurortus - Palangą, Neringą ir Birštoną - lygiuodamiesi į Biržų aludarius.

Neketinu čia pamokslauti tarsi iš M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Druskininkų skyriaus pirmininko Sauliaus Gražio skelbimų lentose reguliariai iškabinamų plakatų. Niekada žmonėms iš rankų taurelės nelupau, nes tai jų apsisprendimas, ką valgyti ir gerti. Be to, baisiai primityvu būtų į vieną kokteilį suplakti taurę vyno prie kepsnio išragaujantį gurmaną ir bambalinį alkoholiką. Bet ir pirmojo pasimėgavimą, ir antrojo priklausomybę sukelia ta pati cheminė medžiaga, net jeigu jų vartojamų gėrimų kaina skiriasi dešimtis ar šimtus kartų.

Kalbėjimas apie alkoholio vartojimą dažniausiai apsiriboja neblaivių prie automobilio vairo įkliuvusių visuomenei žinomų žmonių smerkimu ir akcizų, valstybės surenkamų už legaliai parduotą alkoholį, duomenų palyginimu. Visiškai nekalbame apie nuostolius, kuriuos patiriame dėl alkoholio vartojimo. Kokia dalis socialiai remtinų šeimų skursta būtent todėl, kad po vieną ar kelis jų narius prageria dalį pinigų, kurių paskui pristinga maistui ar vaikų lavinimui? Į oficialią alkoholikų statistiką žmogus patenka tik tada, kai pasiekia visišką dugną, o pagalbos jam reikia pradinėje ligos stadijoje, kai smagus laisvalaikio leidimas tik virsta priklausomybe.

Sveikatos miestu vadinamame mūsų kurorte, kaip ir visoje Lietuvoje, sveiką gyvenseną propaguoja tik pavieniai entuziastai, o visiškai alkoholio nevartojantis žmogus išvis atrodo įtartinas. Įsivaizduojama, kad jis tikriausiai serga kokia sunkia liga, dėl kurios negali išgerti, arba savo jau atgėrė anksčiau. Pabandykite patys prisiminti, kas iš jūsų šeimos narių ir pažįstamų visiškai negeria. Vegetarų ir veganų ko gero surastumėte daugiau.

Į jokią statistiką nepatenka kritinė masė vidutinio amžiaus vyrų ir moterų, kurie įsitikinę, kad geria saikingai, bet iš tikrųjų jau yra priklausomi nuo alkoholio. Toliau jų liga tik progresuos, didės pragertų pinigų santykis su visu šeimos biudžetu, prisigeriama vis dažniau bus ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienų vakarais. Būtent ši visuomenės dalis patiria didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo. Nes tai ne tik tiesiogiai pragerti pinigai, bet ir dėl alkoholio vartojimo atsirandančių traumų ir ligų gydymas, sumažėjęs darbingumas kitą rytą po išgertuvių, apatija ir nepasitikėjimas savo jėgomis, anksti palaidotos profesinės karjeros viltys, iširusios šeimos ir nelaimingi vaikai. Tai jie dažniausiai visiems aplinkiniams netikėtai įkliūva girti už vairo arba neblaivūs sukelia skaudžias eismo nelaimes.

Diskutuodami apie alkoholio draudimus ir ribojimus politikai visiškai užmiršta, kad mes visi, kaip visuomenė, galime investuoti į blaivaus gyvenimo būdo populiarinimą ir skatinimą, ir iš tų investicijų gausim puikius dividendus. Gaila, kad patyliukais numarintas puikus sumanymas taikyti visiškos abstinencijos reikalavimą pareigūnais norintiems būti asmenims ir gyventojų pajamų mokesčio lengvatos alkoholio atsisakiusioms šeimoms.

Tas egzotiškas kraštas, kur tvoros turi gilias šaknis

Teisme

„Ką manai apie naująją Druskininkų savivaldybės žurnalistų akreditavimo tvarką?“- klausia manęs anądien kolegė iš vieno nacionalinio dienraščio, aptikusi tokį keistą kūrinį oficialiame savivaldybės tinklalapyje.

„Ne mano reikalas, kokią tvarką jos mokesčių mokėtojų pinigais šeriamiems žurnalistams ta savivaldybė nustatinėja, nes vadovaujuosi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu,“- atsakiau smalsuolei.

Kadangi pasaulis nei prasideda, nei baigiasi Druskininkuose, tai antradienį nuvažiavau pasižmonėti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Kaip ir dera laisvoje šalyje, niekas ten neklausė, kokios žmonijai priešiškos jėgos mane ten atsiuntė ir nereikalavo akredituotis ar registruotis.

Vaikštau po ketvirtą aukštą, o ten kaip tik durys atsidaro ir visi, buvusieji koridoriuje, sueina į nedidelę salę. Tai ir aš iš paskos įsliūkinau, tikėdamasis rasti patogią kėdę, kurioje įsitaisęs galėsiu netrukdomas „Facebooko“ naujienų srautą paskaityti ir kačiukų bei baravykų nuotraukas papatinkinti.

Neilgai taip ramiai sėdėjau, nes apsidairęs pastebėjau salėje iš matymo pažįstamų veidų. Vienas labai panašus į Druskininkų savivaldybės Juridinio skyriaus, o kitas - Architektūros ir urbanistikos skyriaus tarnautoją. Buvo ten ir pora garsių Lietuvos advokatų, vienas iš kurių, kaip vėliau supratau, atstovavo Druskininkų savivaldybei, o kitas iškart buvusiam ir esamam garsiosios vilos ant Vijūnėlio kranto šeimininkams.

Prieš juos įsitaisė vienui viena Generalinės prokuratūros Visuomenės intereso gynimo skyriaus prokurorė. Išdrįsusi pareikalauti, kad už europinius pinigus išgražintame Vijūnėlio parke, ant tvenkinio kranto vietoje sudegusios valčių nuomos pašiūrės suręstas statinys būtų nugriautas, o kurorto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos išduoti leidimai jį statyti, sklypo nuomos sutartys ir įmantrus tos pašiūrės sklypelio sujungimas su parku vien tam, kad kaip nors pratilptų per įstatymų landas, pripažinti neteisėtais ir panaikinti.

Viešas interesas prieš privatų ir savivaldybė su visu savo administraciniu resursu bei brangių advokatų iškalba stojanti privataus intereso pusėn - kas gali būti įdomiau žurnalistui, naiviai tebetikinčiam, kad gyvena laisvoje šalyje.

Per vieną posėdį teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir jau spalį priims sprendimą. Ir tas nagrinėjimas išties nebuvo nuobodus, nes atskleidė buvus kažkieno labai svarbaus valią, stūmusią įvairias institucijas priimti privačiam interesui palankius sprendimus, pavyzdžiui, nepastebint, kad valčių nuomos pašiūrė jau seniai sudegė.

Kai visos institucijos taip darniai stengiasi dėl vieno tikslo, visai nestebina druskininkiečių įtarinėjimai, kad ir tie besikeičiantys pastato šeimininkai buvo vien priedanga kažkam gerokai už juos įtakingesniam. Anksčiau ar vėliau vis tiek pamatysime, kas tuose rūmuose apsigyvens.

Nes kas gi čia, Druskininkuose, galėtų patikėti, kad viena net ir labai kieta prokurorė spindinčiomis akimis, tikinti viešojo intereso ir įstatymo viršenybe prieš šio krašto galingųjų valią, galėtų laimėti tokią bylą?

Tvoros ir mūrai šitame kartais juokais separatistine Druskonecko Respublika pavadinamame krašte stovi gerokai tvirčiau, negu bet kur kitur Lietuvoje, tarsi po žeme turėtų šaknis, nusitęsusias gerokai toliau, negu kas galėtų įtarti. Apraizgiusias ne tik vietinei valdžiai tiesiogiai pavaldžias biudžetines įstaigas ir įmones, bet ir formaliai nuo jos nepriklausomas struktūras. Ir net negausios vietinės opozicijos gretose vis atsiranda žmonių, toliau nebedrįstančių nešti sunkaus savo kryžiaus. Gal prireikia darbo artimiesiems, gal verslo interesai spaudžia arba pagunda nusilenkti stabui ir tapti tokiais kaip visi, besimaitinantieji jo numestais trupiniais ir besidžiaugiantieji malone? Kas pasmerks išdavystę, jeigu visa minia toje pat pusėje?

Kokia prasmė kalbėti apie kažkokį viešąjį interesą visuomenei, kuri jo nenori, apie laisvę - savanoriškai jos išsižadantiems, apie demokratiją - bijantiems ja naudotis? Bet juk būti vienu iš daugumos taip beviltiškai nuobodu. Kuo daugiau namų, tvorų, titulų ir kitų banalių galios simbolių žmogus įsigyja, tuo labiau bijo juos prarasti. Kuo labiau susireikšmina, tuo smagiau jį erzinti paprasčiausiu viešu tiesos sakymu ir atviru kitokios nuomonės skelbimu.

Premija už valstybės turto supūdymą

Labai norėjau spaudos konferencijos pabaigoje,

užuot uždavęs klausimą, premjerui padovanoti šitą albumą,

bet Druskininkuose neradau pirkti

„Kodėl nieko neklausei?“- pasiteiravo kolegė iš „Druskonio“ mums išeinant iš Druskininkų savivaldybėje surengtos premjero Algirdo Butkevičiaus spaudos konferencijos.

Mačiau, koks palengvėjimas atsispindėjo administracijos darbuotojų akyse, kad šitie, kaip ne itin seniai oficialiame savivaldybės tinklapyje mus pavadino, „save nepriklausomais žurnalistais laikantys, tačiau žurnalistų akreditacijų neturintys asmenys“ nesugadino šventės ir nepuolė uždavinėti nepatogių klausimų apie A.Butkevičiaus požiūrį į jo pavaduotojo partijoje tvoras ir Vietos savivaldos įstatymų pažeidimus taryboje.

Nėra jokios prasmės dar kartą pamatyti spektaklį, kaip Algio Ramanausko kažkada nemandagiai, bet taikliai prietaisu pavadintas politikas pakartoja, jog vertins Druskininkų skandalus tuomet, kai sulauks teismų sprendimų. Kol jis pats nesugeba skaidriai pateikti žiniasklaidai ir visuomenei atsakymų savo žento skandale, apie kažkokią politinę atsakomybę kalbėtis ne vieta ir ne laikas.

Premjeras atvežė druskininkiečiams labai aiškią žinią: savo partijos valdomoms savivaldybėms duos tiek pinigų, kiek tik jos užsigeis.

Druskininkų savivaldybė iš dabartinio premjero pirmtako Gedimino Kirkilo vyriausybės rankų perėmė tuomet dar beveik gyvą „Nemuno“ sanatoriją - valstybės turtą. Nevykdė ten jokios veiklos, neįgyvendino jokių investicinių projektų. Pastatų kompleksas virto griuvėsiais, o gėdingai supūdytiems mediniams sanatorijos korpusams nugriauti šiemet išleista 80 000 eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Negana to, naujienų portalas „Delfi“ ir „Druskininkų naujienos“ šių metų pradžioje skelbė, kad buvusioje „Nemuno“ sanatorijoje neaiškiomis aplinkybėmis sunaikintas valstybės saugomas meno kūrinys.

Už tokį valstybės turto naikinimą Druskininkų valdžia susilaukia ne valstybės kontrolės ar prokuratūros dėmesio, o pažado skirti mokesčių mokėtojų pinigų, kad nugriautų medinukų vietoje galėtų pastatyti Kongresų rūmus mieste, kur neužpildomos jau dabar veikiančios sanatorijų bei viešbučių konferencijų salės. Ir jokių abejonių Druskininkų savivaldybės gebėjimais skaidriai įgyvendinti sudėtingus ir brangius projektus, nors lynų keltuvo užbaigimas atidėliojamas jau ne pirmą kartą, o savivaldybės taryboje nėra nei Kontrolės komiteto, nei Antikorupcijos komisijos, kurie turėtų tą skaidrumą užtikrinti.

Statybos negali pasibaigti ar sustoti, nes tai yra darbo vietos rinkėjams, gyventojų pajamų mokestis į vietinį biudžetą nuo objektuose dirbančių statybininkų algų, rangos ir subrangos užsakymų skirstymas, įrangos pirkimo konkursai. Pinigų upelis negali liautis tekėjęs. Jei nepavyksta gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, tai, kaip lynų keltuvų atveju, skiriama iš Klimato kaitos programos, nors ir prajuokinant ekologijos ekspertus. Kai kitų būdų nėra, tai belieka pinigus semti tiesiai iš valstybės biudžeto, kaip žadama Kongresų rūmų statyboms.

Nemažai paišlaidauti galima ruošiantis mūsų kurorte 2017 metais vyksiančiam šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės finalui, nes niekas gerai nežino, kaip ta sporto šaka atrodo, tik garsiai neišsiduoda. Tingintiems pagūglinti paaiškinsiu, kad šiuolaikinė penkiakovė – daugiakovės sporto šaka, kurioje sportininkai varžosi penkiose rungtyse: fechtavimosi, plaukimo, jojimo ir kombinuotoje. Originaliai šiuolaikinės penkiakovės programą sudarė šaudymas pistoletu, fechtavimasis špaga, 200 m plaukimas laisvuoju stiliumi, konkūrinis jojimas ir krosas. Po 2008 m. vasaros olimpinių žaidynių šiuolaikinės penkiakovės programoje šaudymas ir bėgimas sujungta į vieną bendrą kombinuotą rungtį.

Ši sporto šaka nesusilaukia didelio populiarumo kaip kitos sporto šakos ir joje dominuoja Rytų Europos šalys, todėl 2005 m. ir 2012 m. tarptautinis olimpinis komitetas balsavo dėl šiuolaikinės penkiakovės pašalinimo iš olimpinės programos.

2014 m. šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionatas vyko Varšuvoje. Peržiūrėjau jo nuotraukas: varžybos vyko stadionuose ir plaukimo baseinuose, kurių Lenkijos sostinėje, žinoma, iš naujo statyti nereikėjo, o žiūrovų tribūnose ne kažin kiek.

Bet čia juk Druskininkai, mes kaip kokie arabų šeichai piniguose maudomės, tai iki 2017 m. pasistatysim viską, ko penkiakovės varžyboms reikia.

Ar Druskininkų valdžios laikraščio finansavimas mažiau skandalingas už premjero žento istoriją?

Šilti rugsėjo vidurio orai patinka ne tik poilsiautojams, bet ir vapsvoms, kurios šiomis dienomis ištisais būriais svečiuojasi kurorto lauko kavinėse, skanauja pietaujančių lankytojų patiekalus ir cukrų. Įprastai vapsvos aktyviausiai lendą į akis rugpjūtį, tačiau šiltą rudenį jas gali tekti kęsti iki spalio vidurio, kai jos užmigs žiemos miegu ir nubus tik gegužę.

Mes taip užmigti negalim, todėl jau greitai teks patirti visus rudens ir žiemos vargus. Būtų galima bent trumpam juos užmiršti tarp Druskininkų vandens parko palmių, bet pirkdamas bilietą sumokėčiau ne tik už baseino vandenį ir pirties kaitrą, bet ir už jūsų smegenų plovimą, nes tą parką valdanti Druskininkų savivaldybės įmonė pripažino tebefinansuojanti privačiam leidėjui perduotą savo laikraštį.

Nuo 2012 m. Druskininkų savivaldybė per Druskininkų švietimo centrą faktiškai valdė leidinį „Mano Druskininkai“. Žurnalistų etikos inspektorė yra pripažinusi, kad leidinį leidžianti kurorto valdžia pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą. Šį sprendimą patvirtino pirmos instancijos teismas. Iš pradžių Druskininkų valdžia sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bet po to skundą atsiėmė, o patį leidinį perdavė privačiai viešajai įstaigai „Kantri medija“ ir visai Lietuvai apsiskelbė nutraukusi jo leidybą.

Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Vilius Semeška pabandė išsiaiškinti ar leidinys nėra toliau finansuojamas viešaisiais pinigais, bet jų klausimų tarybos valdančioji dauguma nesiteikė įtraukti į posėdžių darbotvarkes, bet pažadėjo atsakyti raštu.

Pasak V.Semeškos, gauti atsakymai opozicijos netenkino, nes juose nebuvo paaiškinta, kaip ir kodėl biudžetinės įstaigos turtas atiteko privačiam leidėjui. Įtarimą opozicijai kėlė „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro Aqua“, valdančio Druskininkų vandens parką, gydyklą ir viešbutį, parama leidiniui „Mano Druskininkai“, nes 100 proc. centro akcijų priklauso savivaldybei ir jo uždirbtas pelnas, patekdamas į savivaldybės biudžetą, tampa viešaisiais pinigais. Bendrovės valdyboje posėdžiauja savivaldybės administracijos vadovai, kurie nuolat liaupsinami „Mano Druskininkuose“.

Rugsėjo 11 d. UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras Aqua“ direktorius Edmundas Antanaitis, raštu atsakydamas į Druskininkų savivaldybės tarybos narių J. Šarkaus ir V. Semeškos klausimus, pripažino, kad jo vadovaujama įmonė „abipusiai naudingais marketinginiais pagrindais šiuo metu teikia paramą leidiniui „Mano Druskininkai“.

V.Semeška teigia, kad toks leidinio, ir po jo perdavimo privačiai viešajai įstaigai toliau tenkinančio Druskininkų socialdemokratų grupinius politinius interesus, finansavimas viešaisiais pinigais yra ne mažiau skandalingas už A. Butkevičiaus žento įmonės veiklą bei premjero ir jo konsultantės nedeklaruotus interesus, tik toliau nuo sostinės vykstantys procesai rečiau patenka į nacionalinės žiniasklaidos akiratį.

O man pagaliau tapo aišku, kodėl premjeras taip atlaidžiai vertindavo visus savo pavaduotojo partijoje skandalus pradedant tuo laikraščiu ir baigiant tvora. Juk svarbiausia, kad partija Druskininkų krašte per visus rinkimus gauna daugiausia balsų, o kokiais metodais tai pasiekiama - neįdomu.

Pats premjeras kurį laiką sugebėjo išsaugoti kiek provincialoko, nerišliai kalbančio, kaitaliojančio nuomonę, bet į jokius korupcijos skandalus neįsipainiojusio naivuolio įvaizdį, už kurio nugaros bendrapartiečiai kartais ką abejotino nuveikia. Bet tai visokie bradauskai ir malinauskai, o pats A.Butkevičius skaidrus ir tyras, tikras europietiškas socialdemokratas, kuriam terūpi paprasto žmogaus vargai.

Po žento skandalo pamatėme kitą premjero veidą - perkreiptą pykčio, kad žurnalistai išdrįso visa tai paviešinti, visai ne užuominomis kalbančio apie bylos prieš Lietuvą galimybę. Neabejoju, kad daug kam buvo staigmena, kad šitas populiarus žmogus pasirodė besąs toks pats kaip ir jo aplinka.