Užvaldytas savivaldybes tiria ne tik STT, bet ir mokslininkai

Oliver Wetter paveikslas

Gal nepatikėsite, bet būna ir taip. 86 metų Druskininkų savivaldybės gyventoja laimėjo bylą prieš Alytaus pataisos namus – ši įstaiga privalės sumokėti jai 1680 eurų turtinę ir 1,5 tūkstančio eurų neturtinę žalą, patirtą, nukentėjus nuo kalinimo įstaigoje laikomų sukčių.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ cituoja sprendimą priėmusį Vilniaus apylinkės teismo teisėją Gintarą Seikalį, kuris pareiškė, kad valstybė nesiėmė priemonių užkirsti kelią pavojui, todėl ji privalo prisiimti atsakomybę už neigiamas pasekmes.

Apgautos senutės atvejis abejonių nekelia, bet kas prisiims atsakomybę už tai, kas pastaruosius 15 metų vyko Druskininkuose, kai visi Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimai bus baigti, įtariamieji įvardinti ir susodinti į teisiamųjų suolą?

Per 15 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos (1945 – 1960 m.) okupantai Lietuvoje sunaikino partizaninį pasipriešinimą ir užsiaugino naują sovietizuotų lietuvių kartą. Ne ką mažesni pokyčiai per tokį patį laiką turėjo įvykti malinauskizmo užvaldytuose Druskininkuose. Mes dar tik pradedame suvokti, kokios galėtų būti tokio užvaldymo pasekmės.

Ne taip seniai Lietuvos universitetų studentai kartu su dėstytojais aiškinosi, ar Lietuvoje yra užvaldytų savivaldybių. Išskyrė keletą požymių: vienos partijos dominavimą per rinkimus, įtartinai aukštą rinkiminį aktyvumą, vietinės spaudos kontrolę. Tyrimui buvo pasirinkta Širvintų rajono savivaldybė, kurioje dominuoja Darbo partija.

Dalyvaudama projekte „Mokslo pieva“ įvairių universitetų studentų ir dėstytojų grupė rinko informaciją apie rinkimų situaciją Širvintose, rėmėsi socioekonominiais rodikliais, skaitė vietos žiniasklaidą, kalbėjosi su Širvintų gyventojais. Studentus konsultavo TSPMI dėstytojai Mažvydas Jastramskis, Ieva Petronytė, Ainė Ramonaitė ir Vaidas Morkevičius iš KTU.

Širvintų rajonas tyrėjams įdomesnis, nes užvaldymo procesai ten dar tebevyksta, viskas šviežia, tiesiog garuoja. Druskininkų situacija kiek kitokia – čia jau galime matyti ilgalaikes užvaldymo pasekmes. Ateina laikas, kada efektyviu vadintas autoritarinis valdymas, kuriam vos prieš keletą metų komplimentų negailėjo aukščiausi šalies vadovai, apžiūrėję trinkelėmis išgrįstus takus ir pritrenkti vandens parkų bei slidinėjimo arenų didybės, tampa bendruomenės progreso stabdžiu.

„Nepaisant to, kad valdančioji grupė rūpinasi miesto gerove ir teikia paramą sau lojaliems, dauguma galiai išlaikyti pasitelkiamų priemonių pamina demokratinės valstybės principus ir prieštarauja vaizdiniui, kaip turėtų funkcionuoti moderni vakarietiška valstybė,“- konstatuoja tyrimo autoriai.

Bet grįžkime į Druskininkus, kurių savivaldybės taryba penktadienį pasitvirtino šviežutėlį 2016 m. biudžetą. Jo svarstymas posėdyje nebuvo panašus į valstybės biudžeto svarstymą Seime, su konstruktyviais ginčais ir diskusijomis, o veikiau į tolimų laikų liaudies deputatų tarybos posėdį, kur darbo pirmūnai ir melžėjos skubėdavo kelti rankas, balsuodami už sprendimus, kurių nė neskaitė. Kam čia diskutuoti, jeigu administracija visus skaičiukus sudėliojo kaip turi būti ir pačiam svarbiausiam autoritetui niekas neužkliuvo?

Nesvarbu, kad, kaip skelbiama, pelningai dirbantis „Aqua“ centras savo dividendais beveik neprisidės prie viešųjų poreikių tenkinimo. Užtat liks pinigų remti valdančiuosius liaupsinantį leidinį ir pramogomis pamaloninti vienos partijos bičiulius.

Užvaldyta savivaldybė dar kurį laiką galės išlaikyti paviršutinišką blizgesį, bet žmonių gerovės viešųjų ryšių priemonėmis sukurti neįmanoma. Todėl ir stebimės, kad šimtai milijonų eurų susigėrė kaip lietus į dzūkišką smėlį, o vietiniai žmonės taip ir liko čia vargelio vargti už algas, vis smarkiau smarkiai atsiliekančias nuo šalies vidurkio. O ir tų pasiliekančių čia vis mažiau, išmirštam, išsivažinėjam.

Klusnūs caro baudžiauninkai niekaip negali sukurti gerovės sau ir kitiems, nes kasdien trypiamo žmogaus kūrybingumas ir būna kaip grindų skuduro. Kūrybingiausi ir laisviausi, vos baigę mokyklas, mauna tolyn neatsigręždami, o čia dirbti suvažiuoja įpratusieji gauti postus už klusnumą partijai. Tačiau iš tokių tikėtis kažkokio proveržio tiesiog neįmanoma.

Skandalinga šlovė galų gale pradeda ir europinius bei valstybės biudžeto milijonus skirstantiems valdininkams kelti abejonių, ar čia išvis įmanomas skaidrus lėšų panaudojimas. Ir ten juk ne visi per 15 metų nupirkti ir nemokamai išmaudyti. Klestinčių Druskininkų pasaka baigėsi, vietiniai žmonės taip pat pradeda atmerkti akis ir susivokti, kas mums buvo nutikę.

Nuskęs ar išplauks Lietuva?

Neblogai pamenu tuos netolimus laikus, kai daugeliui Seimo narių atrodė, kad Druskininkus galima tiesiog palikti gal netgi neišvengiamai vienvaldystei ir nekreipti dėmesio į tai, kas čia vyksta. Nes tai tolimas, negausiai gyvenamas Lietuvos pakraštys, o juk svarbiausi įvykiai gali nutikti tik sostinėje ir gal dar dviejuose didžiuosiuose miestuose. Svarbiausia turėti veikiančią demokratiją nacionaliniu lygiu, o tada ir provincija kažkaip savaime susigės ir demokratizuosis.

O nutiko atvirkščiai.

Dar 2013 m. kovą Seimo konferencijų salėje druskininkiečiai įspėjo, kad tai, ką pavadino „druskininkietiška liga“, turi polinkį plisti sparčiau už sezoninį gripą. Tada ir aš gąsdinau Seimo narius ir kolegas iš nacionalinės žiniasklaidos, kad numojus ranka į Druskininkų valdžios bandymą už viešuosius pinigus leisti į laikraštį panašią politinę savireklamą, tokia praktika išplis po visą šalį ir apie laisvą žiniasklaidą galėsime užmiršti.

2014 m. pabaigoje druskininkiečiai retoriškai klausė Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, ar jis sutiks naikinti mero ir savivaldybės tarybos narių rinkimų rezultatus, kai teismai galų gale nuspręs, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba buvo teisi, pasmerkdama grupinius politinius interesus tenkinančią leidybą už mokesčių mokėtojų pinigus?

Inspektorės sprendimas 2015 m. pavasarį galų gale įsiteisėjo Druskininkų švietimo centrui atsiėmus savo skundą iš Vyriausiojo administracinio teismo, bet rinkimų rezultatai, nulemti ilgalaikio rinkėjų smegenų plovimo, taip ir liko.

Tuomet stebėjome ilgą šou, kaip Druskininkų savivaldybės tarybos dauguma laviravo savo pačių pasitvirtintu reglamentu ir Vietos savivaldos įstatymo spragomis, bandydami neprileisti mažumos atstovų prie Antikorupcijos ir Kontrolės komitetų bei Etikos komisijos. Dėl to triukšmą keliančių tarybos narių vieši nusiskundimai jau spėjo atsibosti, bet tada dauguma sugalvojo į Rytus nuo mūsų esančiose valstybėse matytą modelį sukurti alternatyvią opoziciją ir jai atiduoti visas mažumai numatytas pareigybes.

Formaliai toks veikimas įstatymo raidės gal ir nepažeidžia, bet nužudo jo dvasią, o ką jau kalbėti apie gyvą veikiančią demokratiją, paremtą pozicijos ir opozicijos konkuravimu.

2015 m. rudenį tai pratrūko – Druskininkai tapo įdomūs specialiųjų tyrimų tarnybai ir nacionalinei žiniasklaidai. Bet dar tik kaip vietinis, keistas, bet nebūdingas visai šaliai reiškinys.

Tik tuomet, kai pagarsinti įtarimai, jog dėl Vijūnėlio dvaru vadinamo statinio įteisinimo galėjo būti skubiai pakeistas Vyriausybės nutarimas, o kilus skandalui LSDP valdyba nedrįso net laikinai suspenduoti R.Malinausko narystės partijoje, Seimo nariai ir viešosios erdvės komentatoriai pradėjo bandyti susivokti, kas nutiko.

Šį pirmadienį LRT laidoje „Teisė žinoti“ visa Lietuva galėjo pamatyti, kaip prispaustas citata iš teismo nuosprendžio politikas bandė neigti akivaizdžius dalykus ir demonstravo Vladimiro Putino retorikai prilygstančius gebėjimus.

Dabar jau ne tik socialdemokratai, bet visa Lietuva pasijuto valdoma iš Grūto. Ypač tuomet, kai trečiadienį Seimo valdantieji atmetė opozicijos siūlytą darbų programą ir taip neleido įvykti Vytauto Gapšio apkaltai bei socialdemokratus kamuojančius skandalus turėjusiai svarstyti parlamento neeilinei sesijai.

„Manyčiau, kad šiandien, jeigu atsitiks taip, kad jūs pabandysite užgniaužti opozicijos natūralią teisę demokratinėje valstybėje bent jau kelti klausimus, tai akivaizdu, kad Druskininkų tarybos metodai, jūsų, socialdemokratų partijos, „pirmininko“ R. Malinausko metodai jau apėmė ir Seimą. Tai yra demokratijos erozija, kuri apskritai kelia grėsmę mūsų valstybės pamatams ir nacionaliniam saugumui,“- iš parlamento tribūnos kalbėjo TS-LKD frakcijos narė Rasa Juknevičienė.

Ne ką švelniau tai komentavo jos partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis: „Dejuojame, kad Ukraina negeba įrodyti mums, jog išties kovoja su korupcija, o kaip su ja kovoti sekasi mums patiems? Premjeras A. Butkevičius ir jo vadovaujama koalicija turėjo puikią progą atsakyti į Prezidentės, visuomenės ir opozicijos keliamus klausimus, tačiau jiems geriau murkdytis neskaidrumo pelkėje. Liūdna tik, kad skęsdami patys, skandinate ir Lietuvą.“

Nuskęs ar išplauks Lietuva? Arba užstrigs iki pusės įklimpusi seklioje neskaidrių interesų ir prekybos poveikiu pelkėje, nesugebėdama nei iš jos visiškai išsivaduoti, nei nusiskandinti.

Tiek daug bailių vienoje vietoje...

Shutterstock nuotrauka

„Iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi,“- sakoma Pelenų dieną, bažnyčiose. Dar nė vienais metais Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos politinių įvykių kalendorius taip gražiai nesutapo.

Lietuvos socialdemokratų partijos valdyba antradienį nedrįso net laikinai nušalinti specialiuoju liudytoju STT apklausto Druskininkų mero Ričardo Malinausko, nors tos pačios dienos rytą premjeras ir partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius teigė siūlysiantis jam tai padaryti.

Kitą dieną premjeras komentavo, kad nuspręsta leisti R.Malinauskui įrodyti savo nekaltybę. Nors nenustatė konkretaus laiko, iki kada tai reikia padaryti.

LSDP šiomis dienomis darosi panaši į Prezidento Rolando Pakso šalininkus per garsiąją jo apkaltą arba darbiečius tuo metu, kai jų įkūrėjas buvo pabėgęs nuo tyrėjų į Maskvą. Gal pamenate, kaip ir anie atkakliai bandė neigti tai, kas tikra lavina pasipylė per visą šalies žiniasklaidą, ir nedrįso atsiriboti nuo susikompromitavusių veikėjų.

Socialdemokratų Etikos ir procedūrų komisijos narys Arkadijus Vinokuras „Info TV“ laidoje „Užkalnis Plius“ pasakė, ką mano apie šiuo metu partiją užgriuvusių skandalų virtinę, ypač – apie Vijūnėlio dvaro istorijoje figūruojantį Druskininkų merą.

„Pirmi ženklai Druskininkų mero jau buvo prieš du – tris metus, kai jis buvo nusprendęs leisti lukašenkišką laikraštį už valstybinius pinigus. Kai jam buvo pasakyta, kad to negalima daryti, kur buvo partijos vadovybė? Ji tylėjo. Žinote, čia tokia paralelė: jeigu Vladimirui Putinui duosi kelią, tai jis ateis iki mūsų. Čia toks pats atvejis,“- aiškino A. Vinokuras.

Laidos svečias taip pat prisiminė, kad anksčiau siūlė iškviesti Druskininkų merą į partijos Etikos ir procedūrų komisiją, tačiau to pabijojo kiti komisijos nariai.

„Kai aš siūlau Etikos komisijai „ant kilimėlio“ pakviesti poną R. Malinauską, nes yra teismo sprendimai panaikinti laikraštį, panaikinti tvorą, aš jau nekalbu apie Vijūnėlio dvarą, arba jo pasisakymai, kad galima duoti dovanas politikams. Reakcija mane pritrenkė: „Kaip mes galime kviesti tokį žmogų?“- pasakojo A. Vinokuras ir tuoj pat pridūrė: „Aš daug esu matęs bailių atskirai, bet tiek daug vienoje vietoje...“

Trečiadienio rytą Prezidentė nustatė premjerui diagnozę - „neadekvatus situacijos vertinimas... “ ir visa kita. O popiet Vyriausybės spaudos tarnyba pranešė, kad dėl premjero ligos atšauktas jo vizitas į Indiją ir Bangladešą. R.Malinauskui tai negresia – tą pačią dieną jis išskrido į Belgijos Karalystę. Pakeliui gal net spėjo perskaityti naujausias Druskininkų skandalo žinias – apie striptizą Druskininkų savivaldybės įmonėje ir naują savo dukros Evelinos Malinauskaitės darbovietę.

Naujienų portale 15min.lt žurnalistas Šarūnas Černiauskas parašė, kad anksčiau garsėjusi kaip Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) purtomo vandens parko darbuotoja, jauna moteris dabar dirba su kitu garsiu Druskininkų savivaldybės projektu. E.Malinauskaitei darbo atsirado ne bet kur, o bendrovėje „Kautros keltuvai“. Ši įmonė eksploatuoja pernai paleistą lynų keltuvą, gabenantį keleivius nuo vandens parko iki Druskininkų „Snow“ arenos. „Kautros keltuvų“ vadovas Gintautas Pakusas žurnalistui patvirtino įdarbinęs mero dukterį.

„Verslininkas tikina, jog sprendimui įdarbinti E.Malinauskaitę jos tėvo užimamos pareigos neturėjo jokios įtakos,“- rašo Šarūnas Černiauskas. Kur gi daugiau vargšė mergaitė kurorte darbą ras? Ar dėl to jai emigruoti, kad tėvas toks žinomas?

Druskininkų savivaldybės tarybos nariai iškart prisiminė, kad 2015 m. gruodžio 30 d., opozicijai paprašius įtraukti į tarybos posėdžio darbotvarkę papildomą klausimą dėl Druskininkų lynų keltuvo veiklos ir papildomo finansavimo jo statybų užbaigimui, meras nenusišalino, nors jau gruodžio 11 d. buvo papildęs savo interesų deklaraciją naująja dukros darboviete. Panašu, kad vėl bus darbo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.

Šį trečiadienį supainiojusiu interesus pripažintas Druskininkų vandens parko direktorius Edmundas Antanaitis, kuris priėmė sprendimus dėl savo sutuoktinės.

„Yra konkretūs dalykai: du kartus jis kėlė žmonai atlyginimą, kaip direktorius, krūvį mažino ir panašiai – yra betarpiška sąsaja direktoriaus su žmona, mes pripažinome, kad jis pažeidė interesus“, - sakė VTEK vadovas Romas Valentukevičius.

Sprendimas dėl mero R. Malinausko nepriimtas – VTEK žada kviesti jį į kitą posėdį paaiškinti kai kurias aplinkybes.

Artėja prie pabaigos Seimo Antikorupcijos komisijos tyrimas – išvadas ji turi pateikti iki kovo 1 d. Tada dar laukia jų svarstymas Seime, o per tą laiką gal ir STT apsispręs kam nors iš specialiųjų liudytojų pateikti arba paneigti įtarimus.

Jeigu įtarimai pasitvirtins, premjerui jau niekaip nepavyks išvengti pareigos prisiimti politinę atsakomybę už savo pavaduotojo partijoje ir ministrų veiksmus, nors likus vos kiek daugiau negu pusmečiui iki Seimo rinkimų nei pozicija, nei opozicija ne itin nori Vyriausybės ir valdančiosios koalicijos griūties.

Kokia prasmė vilkinti skandalus?

Specialieji liudytojai R.Malinauskas ir K.Trečiokas

Šią savaitę Druskininkai išties negalėtų skųstis dėmesio stygiumi. Jau kurį laiką atrodė, kad Druskininkų skandalas aprimo ir beveik nebedomina nei nacionalinės žiniasklaidos, nei pačių druskininkiečių. Ir še tau.

STT vadovas Saulius Urbanavičius patvirtino, kad į apklausas dėl Vijūnėlio dvarą įteisinti galimai padėjusio skubaus Vyriausybės nutarimo atsiradimo bus kviečiami liudyti premjeras Algirdas Butkevičius, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas ir Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas. Pastarieji du turi specialiojo liudytojo statusą.

Specialiojo liudytojo statusas suteikiamas asmeniui, jei byloje yra duomenų apie jo galimą nusikaltimą, tačiau šių duomenų nepakanka įtarimams pareikšti. Iki šiol iš mūsų kurorto politinio elito tokio titulo buvo nusipelnęs tik mero pavaduotojas Linas Urmanavičius.

Tai dabar jau turėsim du specialiuosius liudytojus vietinėje valdžioje, su kuo ir sveikinu.

Trečiadienį žlugo įmantrios brangių advokatų, atstovavusių R.Malinauskui ir Druskininkų savivaldybei, pastangos užvilkinti į Ratnyčios upę įsibridusio mero namo Latežeryje bylą. Vilkinimą pastebėjo ne tik viešąjį interesą šioje byloje ginantis jaunas Kauno apygardos prokuroras, bet ir Druskininkų teismo teisėja, paminėjusi tai nutartyje. Panašu, kad dar šį pavasarį sulauksime sprendimo, kurį atsakovų advokatai jau dabar prasitaria ketinantys skųsti aukštesnės instancijos teismams.

Pabandykime suprasti, kokia prasmė politikams iki begalybės ištęsti visą virtinę druskininkietiškų skandalų. Kodėl Sveikatos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, prisipažinusi, kad davė kyšį medikams, buvo pasmerkta partijos bičiulių iš greitojo reagavimo viešųjų ryšių komandos, gražiai pavadintos Skaidrumo grupe, o partijos vicepirmininką R.Malinauską ta pati grupė vengia bent pradėti svarstyti? Kodėl taip atkakliai jį gina premjeras A.Butkevičius, nors dėl pavaduotojo skandalų jam jau ir pačiam teks vaikščioti į STT apklausas?

LSDP strategai vis dar tiki viešųjų ryšių konsultantų teorijomis apie trumpą savo rinkėjų atmintį. Jeigu skandalo pradžioje sugebi atlaikyti visuomenės spaudimą, tai vėliau jis jau nedaro didelės žalos, nes politiniu Alzhaimeriu sergantys rinkėjai neprisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Kuo prekybos įtaka, korupcijos ir privilegijų skandalo metu viešinamos schemos sudėtingesnės, tuo sunkiau jas suprasti vidutiniam LSDP rinkėjui, gyvenančiam provincijoje ir kalbančiam dviejų – trijų žodžių sakiniais, iš kurių bent vienas yra slaviškas keiksmažodis.

Televizoriaus atbukintą protą veikia tik nauji dirgikliai, o užsitęsusios istorijos tampa nieko nesakančiu triukšmu, informaciniu fonu, kurio niekas negirdi.

„Vis apie tą patį... Kiek galima,“- rašo anoniminis skaitytojas naujienų portalo komentarų skiltyje.

Ir jam visai nesvarbu, kad už tą „tą patį“ dar niekas nenuteistas ir neatsėdėjo.

Skirtingai nuo Sveikatos ministrės, savivaldybių merai Lietuvoje renkami tiesiogiai. Net ir visiškai apsitapšnojusius nušalinti nuo pareigų juos sudėtingiau negu Prezidentą. Net ir po įsiteisėjusio teismo sprendimo, kai savivaldybės X meras Y jau sėdi laisvės atėmimo vietoje, jo nušalinimą nuo pareigų turėtų balsų dauguma patvirtinti tos savivaldybės taryba. O jeigu toje taryboje daugumą turi ištikimi nuteistojo mero bičiuliai, kurie balsuoja prieš nušalinimą, tai jokia valstybės institucija negali priversti jų balsuoti prieš jų valią. Panašiai kaip Druskininkų savivaldybės tarybos dauguma nenorėjo tvirtinti opozicijos atstovų į jiems pagal Vietos savivaldos įstatymą numatytas komitetų pirmininkų pareigybes. Balsavo prieš ir ką tu jiems padarysi? Vienas iš jaunesnių tarybos narių netgi atvirai pasakė posėdyje, kad niekas negali priversti balsuoti prieš jo valią. Neabejoju, kad bent tas tarybos narys panašiai elgtųsi ir mano čia hipotetiškai aprašytos apkaltos atveju – tiesiog ant veido parašyta, kad galimybė tyčiotis iš demokratijos mechanizmų jam teikia malonumą.

Tokioje situacijoje nuteistasis savivaldybės X meras Y galėtų toliau vadovauti savivaldybei iš laisvės atėmimo vietos siuntinėdamas SMS paslėpęs po čiužiniu nuo prižiūrėtojų mobilųjį telefoną. Lietuvoje to dar nebuvo, bet, jeigu įstatymuose tokia spraga palikta, tai būtinai atsiras kas ja suskubs pasinaudoti.

Jūs už viską sumokėsite

Atlydys prasidėjo būtent tada, kai jo labiausiai reikėjo. Kai jau pradėjo darytis nepakeliamai sunku, prieš žengiant pro namų duris rengtis tarsi ruoščiausi išeiti į atvirą kosmosą. Krosnies kūrenimas ryte ir vakare, spėlionės ar ryte užsives dyzelinis automobilis, ar per naktį šulinyje vėl neužšals vietinio vandentiekio vamzdis.

Ir staiga atlėgo, tarsi žiema būtų mūsų pagailėjusi ir nusprendusi leisti nuo jos pailsėti.

Dar ne pavasaris, vasarį vis tiek dar bus šaltesnių dienų, o gal net tikro speigo, bet guos viltis, kad naktys jau trupesnės, daugiau šviesos, tai taip ilgėjančias Gavėnios dienas beskaičiuodami ir sulauksime šilumos.

Mūsų kurortas vis dar šviečia seniai praėjusių Kalėdų žiburiais ir džiūgauja dėl apklausos, per kurią sužinojo, kad žiemą Druskininkuose norėtų poilsiauti daugiau Lietuvos gyventojų, negu Palangoje. Nors ir be apklausos buvo aišku, kad mėgėjų sningant kaitintis paplūdimyje ir šokinėti per bangas tikrai nebus daug. Apklausą užsakiusi Druskininkų savivaldybė tik dar kartą pademonstravo pomėgį pasitaškyti mokesčių mokėtojų pinigais, nes kokios nors apčiuopiamos naudos iš tokios vienadienės viešųjų ryšių pergalės vargu ar pavyks išpešti.

Tai tarsi geidžiamiausių asmenybių rinkimai, kuriuos prieš keletą metų rengdavo vienas Druskininkų savaitraštis – laimėtoju būti smagu, bet nuo to titulo nei alga padidėja, nei žmona ir vaikai labiau gerbia.

Noras pabūti populiariu, geidžiamu ir mylimu kieno nors sąskaita kartais gali atsirūgti didelėmis išlaidomis. Jau ne pirmą dešimtmetį savo rinkėjus maitinę populistiniais pažadais ne procentais, o kartais mažinti centralizuotai tiekiamos šilumos kainas, politikai, panašu, bus persistengę dėl to spausdami šilumos tiekimo įmones.

Prancūzijos įmonių grupė „Veolia“ šią savaitę pateikė prašymą tarptautiniam investicinių ginčų arbitražui Vašingtone dėl investicinio ginčo prieš Lietuvos Respubliką nagrinėjimo. „Veolia“ reikalauja atlyginti žalą, patirtą dėl, jos teigimu, nesąžiningo Lietuvos elgesio ir bendrovės investicijų Lietuvoje nusavinimo. Padaryta žala esą siekia 100 milijonų eurų.

„Veolia“ taip pat Lietuvoje valdo „Litesko“ – ji 15 metų ar ilgesniam laikotarpiui yra išsinuomojusi miestų bei gyvenviečių centralizuoto šildymo sistemas. „Litesko“ tiekia šilumos energiją bei karštą vandenį ir Druskininkuose.

Be to, mūsų kurorte „Litesko“ valdo bendrovę „Druskininkų dujos“, kuri pastaruoju metu pakliuvo į tikras kainų pinkles, kai dujotiekiu iš Baltarusijos jai tiekiamos dujos kainuoja brangiau už kainą, už kurią jas leista parduoti gyventojams.

Jeigu manote, kad rinkdami į valdžią neatsakingai pažadus dalijančius populistus žmonės tuo kaip nors nubaudžia prieš tai valdžioje buvusius ir geresnio gyvenimo lūkesčių nepateisinusius politikus, tai pats metas pagalvoti iš naujo. Nes pavyzdžių jau pakanka. Pernai graikai išsirinko žadėjusius nutraukti diržų veržimosi politiką kraštutinius kairiuosius, o galutiniame rezultate gavo ne tik apybukę valdžią, bet ir dar žiauresnes taupymo priemones. Nes už viską vis tiek sumoka mokesčių mokėtojai.

Todėl ir tuos 100 milijonų eurų, jeigu jie bus priteisti prancūzų bendrovei, mokėsite jūs visi, kurie plojote pigesnės šilumos pažadukams. Nemokamos ar pigesnės maudynės, nemokamai dalijami leidiniai, pilni vien gerų žinių apie nuveiktus politikų darbus, fejerverkai ir puotos – už visa tai sumokėsite. Jeigu ne šiandien, tai rytoj, kai paaiškės, kiek prisiskolino jūsų išrinktieji. Viskas turi savo kainą, o pinigams taip pat galioja tvermės dėsnis. Iš niekur atsirasti jie negali. Tai jūs juos uždirbate, sumokate jais mokesčius, atsiskaitote už paslaugas, o paskui nė nepastebite, kokiais gudriais būdais jie virsta dvarais paežerėse, prabangiais automobiliais ir įmonių akcijomis, valdomomis sprendimų priėmėjų artimųjų.

Kiekvieną kartą, kai jums, man ar įkyriems žurnalistams iš nacionalinės žiniasklaidos kas nors atsisako atsakyti į nepatogius klausimus, belieka įsivaizduoti, kad slapukaujantieji jau yra pridirbę kažką tokio, ką labai norėtų nuslėpti iki sueis senatis.

Kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose?

„Jedinstvo” mitingas 1989 m., Vilniaus Kalnų parke.
Viršutinėje eilėje iš kairės:
Mykolas Burokevičius, Česlovas Juršėnas,
ketvirtas: Kęstutis Zaleckas, penktas: Oktiabris Burdenko.
Antano Ališausko nuotrauka iš LR Seimo archyvo

Girdėjau, kad šią savaitę pragare buvo didelė šventė – neseniai ten atkeliavęs Boleslovas Makutinovičius sulaukė savo bendražygio Mykolo Burokevičiaus. Kas nors dabar būtinai turėtų pasipiktinti ir sakyti, kad negalima taip apie mirusį žmogų rašyti, kalbėti ir net galvoti. Juk jis mums nieko blogo nepadarė po to, kai atsėdėjo už tai, kad 1991-ųjų sausį – rugpjūtį rengė sąmokslą nuversti nepriklausomos Lietuvos valdžią, organizavo ir bendrininkavo rengiant tyčinę sausio 13-osios aukų žmogžudystę ir kitų tuomet nukentėjusiųjų sunkius kūno sužalojimus.

O tai šito jums maža? Stalinas ir Leninas gyvenimo pabaigoje gal irgi atrodė kaip mieli Veisiejų globos namų senoliai, bet tai nenuplovė dešimčių milijonų žmonių kraujo nuo jų rankų. Žydšaudžiai ir pokario stribai, sulaukiantys teisingumo po daugelio dešimtmečių, taip pat labai stengiasi atrodyti verti vien pasigailėjimo.

Būsimos kartos turi žinoti ne tik tautos didvyrių, bet ir išdavikų vardus bei pavardes. Bent jau dėl to, kad ateityje tai nepasikartotų.

Dabar žinome vos kelias pavardes tų, kurie buvo nuteisti Sausio 13-osios byloje. Tačiau iki pat rugpjūčio pučo išdavikai reiškėsi ne tik Vilniuje ir jų buvo gerokai daugiau. Šita Druskininkų istorijos dalis vis dar neparašyta, nors praėjo jau ketvirtis amžiaus.

Rengdamas Laisvės gynėjų dienai skirtą Kurorto radijo laidą „Reikia pasišnekėti“ kalbinau vietinį istorijos žinovą ir 1988 – 1991 m. įvykių dalyvį Vytautą Valentukevičių. Deja, įvardinti viešai pavardes tų, kas 1991 m. sausio – rugpjūčio dienomis mūsų mieste talkino okupantams ir perversmininkams, jis taip ir neišdrįso, nors praėjo jau 25 metai.

Dauguma tų įvykių liudininkų dar gyvi ir nepraradę atminties, bet laikas negailestingas. Po vieną išeina ne tik burokevičiai, bet ir laisvės gynėjai. Todėl tiesiog privalome, kol dar nevėlu, užfiksuoti jų liudijimus, sugretinti ir apibendrinti faktus.

Kviečiu druskininkiečius, kurie tuomet aktyviai dalyvavo miesto viešajame gyvenime, pasidalinti savo žiniomis su redakcija ir užrašyti jas būsimoms kartoms. Gal ne viską norėsite viešinti jau dabar, o gal pageidausite, kad informacijos šaltinis liktų žinomas tik redakcijai – tokias galimybes Visuomenės informavimo įstatymas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas numato. Svarbiausia, kad niekas neliktų užmirštas. Nes dar po ketvirčio amžiaus jau bus vėlu. Laikas suplaks į vieną masę didvyrius ir nusikaltėlius, laisvės gynėjus ir išdavikus.

Mes neturime tikslo kiršinti ir pjudyti visuomenę, kažkam keršyti ir susidoroti su įsivaizduojamais priešais. Tiesos įvardijimas – tai ne raganų medžioklė ar patyčios. Tai mes privalome padaryti vardan savo vaikų ateities.

Po 1991 m. pučo, vos pašalinę komunistinius stabus iš miestų ir miestelių centrinių aikščių, mes skubėjome kurti savo valstybę. Nebuvo laiko gręžiotis atgal, reikėjo mokytis kapitalizmo ir liberaliosios demokratijos veikimo taisyklių, užsidirbti duonai ir kasdien brangusiai dešrai, parsivaryti iš Vakarų Europos surūdijusių „Ford Taunus“ ir „Opel Rekord“, mokytis svetimų kalbų ir ginčytis, kaip geriau sutvarkyti šalį.

Nutilę ir išsislapstę 1991-ųjų rudenį, kolaborantai ir išdavikai niekur nedingo. Pirmosiomis dienomis po pučo jie gal dar tikėjosi būti iškarti ant gatvės apšvietimo stulpų ar nukirsdinti centrinėse miestelių aikštėse, bet po kelių mėnesių įsitikino, kad paprasčiausiai niekam nerūpi. Tarsi pernykščiai lapai miške, kurių, kitaip nei kokiame nors parke, niekas negrėbs ir nerinks. Jie ten supus ir patręš dirvą būsimam mūsų šalies klestėjimui.

Šiandien mums rūpi jau ne primityvus kerštas, o tik istorinė tiesa. Žinios, kurios padės suprasti, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame. Kodėl taip sunkiai priimami svarbiausi sprendimai, vis pasidairant ir pasiklausant, ką apie mus putoja Rusijos propagandininkai. Kodėl meilės savo šaliai ir patriotizmo kupini žodžiai taip nenuoširdžiai skamba iš kai kurių viešųjų asmenų lūpų.

Šiandien jūs turite teisę žinoti, kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose. 

Druskininkai atrado nereikalingų žmonių atsikratymo būdą

Šią savaitę gražiai atšventėme Laisvės gynėjų dienos 25-ąją sukaktį. Prieš tai kurorte kaip reikiant pasnigo ir iškart tapo šviesiau, šventiškiau.

Tačiau džiaugtis tuo grožiu trukdo mintis, kokia kaina jis pasiektas. Pirmadienį apie tai papasakojo LNK televizijos laida KK2.

Sužinojome, kad mūsų klestintis kurortas apsivalė nuo varguolių tiesiogine to žodžio prasme išmesdamas juos į konteinerius. Ir dar kuo toliau, į Leipalingį, kad svečiams išpuoselėto vaizdelio negadintų.

Pirmadienį LNK parodė, kad Druskininkų savivaldybės socialiniuose būstuose gyvenantys žmonės prašosi pagalbos – jiems tenka gyventi nežmogiškomis sąlygomis – 7 kvadratinių metrų vagonėliuose be tualetų ir vandens, kadangi žiemą šis užšąla.

Leipalingio miestelyje gyvenanti šešiasdešimt dviejų metų pensininkė Tatjana Verksienė turbūt net negalėjo įsivaizduoti, kad jos senatvėje lauks toks sunkus likimas. Moteris pasakojo, kad į Lietuvą iš tolimojo Sachalino atvyko 1970-aisiais metais, kartu su mama, tačiau mūsų šalyje moterį užklupo visa nelaimių virtinė – žuvo vyras, mirė mama, pačią Tatjaną pervažiavo traktorius.

Likusi viena Tatjana nepajėgė išgyventi ir už skolas buvo priversta palikti savo būstą Druskininkuose bei persikelti gyventi į 7 kvadratinių metrų metalinį vagonėlį, kuris vadinamas socialiniu būstu.

Žiūrovai pamatė, kas darosi Tatjanos vagonėlyje, kuriame telpa lova, spintelė, neveikiantis televizorius ir elektrinė plytelė. Viduje taip pat yra ir specialus puodas, kuriame gyventoja atlieka gamtinius reikalus bei skalbia rūbus.

Tačiau tai dar nėra baisiausias dalykas. Anot Tatjanos, didžiausi baisumai tyko kieme, kadangi kitų vagonėlių gyventojai tuštinasi tiesiog į maišiukus, kuriuos meta pro duris – kur pasitaiko.

Socialinio būsto gyventoja Tatjana taip pat žurnalistams parodė, kaip atrodo savivaldybės statytas tualetas: „Aš kaip atėjau – nebuvo tualeto. Prikakota buvo iki lubų ir daryti nėra kur. Pasakiau, tai padarė tualetą, bet irgi su juo nei tu čia atsitūpsi, nei tu čia užlipsi, čia pučia, čia šalta, čia neįmanoma. Net šviesos nėra“.

Kita konteinerinių vagonėlių gyventojų problema – vanduo. Žiemą jis būna užšalęs, todėl vagonėlių gyventojai būna nesiprausę ištisus mėnesius: „Nu kur apsiprausti? Vyrui ir tai reikia, tegu į savaitę vieną kartą, o moteriai tai kiekvieną dieną“.

Visą istoriją apie socialinių būstų gyventojus pažiūrėję druskininkiečiai kaip mat pasidalino į dvi dalis. Vieni sakė, kad tie konteinerių gyventojai gavo to, ko yra nusipelnę.

Vitalija V. klausia, kodėl niekas nefilmuoja, nesirūpina kaip gyvena jaunos, tvarkingos šeimos, vienišos mamos, visą gyvenimą vieniši pensininkai.

„Šįkart nesusilaikysiu, bet pati neturiu nei tėvų, nei brolių, seserų, nei senelių, iš vyro išėjau su dviem mažais vaikais į tokias sąlygas, kad... Teko pačiai ir prie 30 laipsnių šalčio lipti į šulinį atšildyti vamzdžius, hidroforus, tempti malkas ir daryti kitus juodus darbus. Pajamų buvo vos vos, bet niekada nekilo mintis pradėti gerti, prašyti pagalbos iš savivaldybių ar kitų įstaigų. Man tai daryti būtų pati didžiausia gėda prieš save ir dukras!“- pasakojo jauna moteris.

Virginija P. komentavo girdėjusi, kad ūkininkai neranda darbininkų.

„Apgyvendinti, pamaitinti būtų. Ai, tiesa, reiktų dirbti...“- ironizuoja ji.

Kiti vis dėlto stebisi, kaip mes praradome atjautą silpniausiems, nesugebantiems konkuruoti ir prisitaikyti visuomenės nariams. Bandome lygiuotis į Europos šalis, bet skiriamės nuo jų pirmiausiai solidarumo ir empatijos stygiumi. Gal todėl mums taip sunku suprasti europiečių norą padėti pabėgėliams ir visiems skriaudžiamiems savo šalyse pabėgėliams, net tada, kai vietoje dėkingumo sulaukia neapykantos ir terorizmo.

Mes gi ne tik svetimšaliams jokios užuojautos nejaučiame, bet ir gyvenime suklydusį ir į dugną nusiritusį savo tautietį mielai akmenimis užmėtytumėme. O kad jau Europos Sąjunga to netoleruoja, tai bent išmetame jį kuo toliau, į konteinerį, atokiau nuo miesto.

Apie krikščionišką meilę artimui šį kartą nė neužsiminsiu, bet negi smerkiantieji tuos socialiniu būstu išdidžiai pavadintų vagonėlių gyventojus patys niekada nesusimąsto, kad gal ne visą gyvenimą bus jauni, gražūs, sveiki ir energingi, atsispirs priklausomybėms ir sugebės savimi pasirūpinti. O tada pateks į tą patį konteinerį. Todėl nusprendusiems taip išvalyti kurortą politikams palinkėsiu šiąnakt susapnuoti košmarą: kad jie patys viduržemį išvežami į Leipalingį ir paliekami tokiame konteineryje.