Tiek daug bailių vienoje vietoje...

Shutterstock nuotrauka

„Iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi,“- sakoma Pelenų dieną, bažnyčiose. Dar nė vienais metais Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos politinių įvykių kalendorius taip gražiai nesutapo.

Lietuvos socialdemokratų partijos valdyba antradienį nedrįso net laikinai nušalinti specialiuoju liudytoju STT apklausto Druskininkų mero Ričardo Malinausko, nors tos pačios dienos rytą premjeras ir partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius teigė siūlysiantis jam tai padaryti.

Kitą dieną premjeras komentavo, kad nuspręsta leisti R.Malinauskui įrodyti savo nekaltybę. Nors nenustatė konkretaus laiko, iki kada tai reikia padaryti.

LSDP šiomis dienomis darosi panaši į Prezidento Rolando Pakso šalininkus per garsiąją jo apkaltą arba darbiečius tuo metu, kai jų įkūrėjas buvo pabėgęs nuo tyrėjų į Maskvą. Gal pamenate, kaip ir anie atkakliai bandė neigti tai, kas tikra lavina pasipylė per visą šalies žiniasklaidą, ir nedrįso atsiriboti nuo susikompromitavusių veikėjų.

Socialdemokratų Etikos ir procedūrų komisijos narys Arkadijus Vinokuras „Info TV“ laidoje „Užkalnis Plius“ pasakė, ką mano apie šiuo metu partiją užgriuvusių skandalų virtinę, ypač – apie Vijūnėlio dvaro istorijoje figūruojantį Druskininkų merą.

„Pirmi ženklai Druskininkų mero jau buvo prieš du – tris metus, kai jis buvo nusprendęs leisti lukašenkišką laikraštį už valstybinius pinigus. Kai jam buvo pasakyta, kad to negalima daryti, kur buvo partijos vadovybė? Ji tylėjo. Žinote, čia tokia paralelė: jeigu Vladimirui Putinui duosi kelią, tai jis ateis iki mūsų. Čia toks pats atvejis,“- aiškino A. Vinokuras.

Laidos svečias taip pat prisiminė, kad anksčiau siūlė iškviesti Druskininkų merą į partijos Etikos ir procedūrų komisiją, tačiau to pabijojo kiti komisijos nariai.

„Kai aš siūlau Etikos komisijai „ant kilimėlio“ pakviesti poną R. Malinauską, nes yra teismo sprendimai panaikinti laikraštį, panaikinti tvorą, aš jau nekalbu apie Vijūnėlio dvarą, arba jo pasisakymai, kad galima duoti dovanas politikams. Reakcija mane pritrenkė: „Kaip mes galime kviesti tokį žmogų?“- pasakojo A. Vinokuras ir tuoj pat pridūrė: „Aš daug esu matęs bailių atskirai, bet tiek daug vienoje vietoje...“

Trečiadienio rytą Prezidentė nustatė premjerui diagnozę - „neadekvatus situacijos vertinimas... “ ir visa kita. O popiet Vyriausybės spaudos tarnyba pranešė, kad dėl premjero ligos atšauktas jo vizitas į Indiją ir Bangladešą. R.Malinauskui tai negresia – tą pačią dieną jis išskrido į Belgijos Karalystę. Pakeliui gal net spėjo perskaityti naujausias Druskininkų skandalo žinias – apie striptizą Druskininkų savivaldybės įmonėje ir naują savo dukros Evelinos Malinauskaitės darbovietę.

Naujienų portale 15min.lt žurnalistas Šarūnas Černiauskas parašė, kad anksčiau garsėjusi kaip Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) purtomo vandens parko darbuotoja, jauna moteris dabar dirba su kitu garsiu Druskininkų savivaldybės projektu. E.Malinauskaitei darbo atsirado ne bet kur, o bendrovėje „Kautros keltuvai“. Ši įmonė eksploatuoja pernai paleistą lynų keltuvą, gabenantį keleivius nuo vandens parko iki Druskininkų „Snow“ arenos. „Kautros keltuvų“ vadovas Gintautas Pakusas žurnalistui patvirtino įdarbinęs mero dukterį.

„Verslininkas tikina, jog sprendimui įdarbinti E.Malinauskaitę jos tėvo užimamos pareigos neturėjo jokios įtakos,“- rašo Šarūnas Černiauskas. Kur gi daugiau vargšė mergaitė kurorte darbą ras? Ar dėl to jai emigruoti, kad tėvas toks žinomas?

Druskininkų savivaldybės tarybos nariai iškart prisiminė, kad 2015 m. gruodžio 30 d., opozicijai paprašius įtraukti į tarybos posėdžio darbotvarkę papildomą klausimą dėl Druskininkų lynų keltuvo veiklos ir papildomo finansavimo jo statybų užbaigimui, meras nenusišalino, nors jau gruodžio 11 d. buvo papildęs savo interesų deklaraciją naująja dukros darboviete. Panašu, kad vėl bus darbo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.

Šį trečiadienį supainiojusiu interesus pripažintas Druskininkų vandens parko direktorius Edmundas Antanaitis, kuris priėmė sprendimus dėl savo sutuoktinės.

„Yra konkretūs dalykai: du kartus jis kėlė žmonai atlyginimą, kaip direktorius, krūvį mažino ir panašiai – yra betarpiška sąsaja direktoriaus su žmona, mes pripažinome, kad jis pažeidė interesus“, - sakė VTEK vadovas Romas Valentukevičius.

Sprendimas dėl mero R. Malinausko nepriimtas – VTEK žada kviesti jį į kitą posėdį paaiškinti kai kurias aplinkybes.

Artėja prie pabaigos Seimo Antikorupcijos komisijos tyrimas – išvadas ji turi pateikti iki kovo 1 d. Tada dar laukia jų svarstymas Seime, o per tą laiką gal ir STT apsispręs kam nors iš specialiųjų liudytojų pateikti arba paneigti įtarimus.

Jeigu įtarimai pasitvirtins, premjerui jau niekaip nepavyks išvengti pareigos prisiimti politinę atsakomybę už savo pavaduotojo partijoje ir ministrų veiksmus, nors likus vos kiek daugiau negu pusmečiui iki Seimo rinkimų nei pozicija, nei opozicija ne itin nori Vyriausybės ir valdančiosios koalicijos griūties.

Kokia prasmė vilkinti skandalus?

Specialieji liudytojai R.Malinauskas ir K.Trečiokas

Šią savaitę Druskininkai išties negalėtų skųstis dėmesio stygiumi. Jau kurį laiką atrodė, kad Druskininkų skandalas aprimo ir beveik nebedomina nei nacionalinės žiniasklaidos, nei pačių druskininkiečių. Ir še tau.

STT vadovas Saulius Urbanavičius patvirtino, kad į apklausas dėl Vijūnėlio dvarą įteisinti galimai padėjusio skubaus Vyriausybės nutarimo atsiradimo bus kviečiami liudyti premjeras Algirdas Butkevičius, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas ir Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas. Pastarieji du turi specialiojo liudytojo statusą.

Specialiojo liudytojo statusas suteikiamas asmeniui, jei byloje yra duomenų apie jo galimą nusikaltimą, tačiau šių duomenų nepakanka įtarimams pareikšti. Iki šiol iš mūsų kurorto politinio elito tokio titulo buvo nusipelnęs tik mero pavaduotojas Linas Urmanavičius.

Tai dabar jau turėsim du specialiuosius liudytojus vietinėje valdžioje, su kuo ir sveikinu.

Trečiadienį žlugo įmantrios brangių advokatų, atstovavusių R.Malinauskui ir Druskininkų savivaldybei, pastangos užvilkinti į Ratnyčios upę įsibridusio mero namo Latežeryje bylą. Vilkinimą pastebėjo ne tik viešąjį interesą šioje byloje ginantis jaunas Kauno apygardos prokuroras, bet ir Druskininkų teismo teisėja, paminėjusi tai nutartyje. Panašu, kad dar šį pavasarį sulauksime sprendimo, kurį atsakovų advokatai jau dabar prasitaria ketinantys skųsti aukštesnės instancijos teismams.

Pabandykime suprasti, kokia prasmė politikams iki begalybės ištęsti visą virtinę druskininkietiškų skandalų. Kodėl Sveikatos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, prisipažinusi, kad davė kyšį medikams, buvo pasmerkta partijos bičiulių iš greitojo reagavimo viešųjų ryšių komandos, gražiai pavadintos Skaidrumo grupe, o partijos vicepirmininką R.Malinauską ta pati grupė vengia bent pradėti svarstyti? Kodėl taip atkakliai jį gina premjeras A.Butkevičius, nors dėl pavaduotojo skandalų jam jau ir pačiam teks vaikščioti į STT apklausas?

LSDP strategai vis dar tiki viešųjų ryšių konsultantų teorijomis apie trumpą savo rinkėjų atmintį. Jeigu skandalo pradžioje sugebi atlaikyti visuomenės spaudimą, tai vėliau jis jau nedaro didelės žalos, nes politiniu Alzhaimeriu sergantys rinkėjai neprisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Kuo prekybos įtaka, korupcijos ir privilegijų skandalo metu viešinamos schemos sudėtingesnės, tuo sunkiau jas suprasti vidutiniam LSDP rinkėjui, gyvenančiam provincijoje ir kalbančiam dviejų – trijų žodžių sakiniais, iš kurių bent vienas yra slaviškas keiksmažodis.

Televizoriaus atbukintą protą veikia tik nauji dirgikliai, o užsitęsusios istorijos tampa nieko nesakančiu triukšmu, informaciniu fonu, kurio niekas negirdi.

„Vis apie tą patį... Kiek galima,“- rašo anoniminis skaitytojas naujienų portalo komentarų skiltyje.

Ir jam visai nesvarbu, kad už tą „tą patį“ dar niekas nenuteistas ir neatsėdėjo.

Skirtingai nuo Sveikatos ministrės, savivaldybių merai Lietuvoje renkami tiesiogiai. Net ir visiškai apsitapšnojusius nušalinti nuo pareigų juos sudėtingiau negu Prezidentą. Net ir po įsiteisėjusio teismo sprendimo, kai savivaldybės X meras Y jau sėdi laisvės atėmimo vietoje, jo nušalinimą nuo pareigų turėtų balsų dauguma patvirtinti tos savivaldybės taryba. O jeigu toje taryboje daugumą turi ištikimi nuteistojo mero bičiuliai, kurie balsuoja prieš nušalinimą, tai jokia valstybės institucija negali priversti jų balsuoti prieš jų valią. Panašiai kaip Druskininkų savivaldybės tarybos dauguma nenorėjo tvirtinti opozicijos atstovų į jiems pagal Vietos savivaldos įstatymą numatytas komitetų pirmininkų pareigybes. Balsavo prieš ir ką tu jiems padarysi? Vienas iš jaunesnių tarybos narių netgi atvirai pasakė posėdyje, kad niekas negali priversti balsuoti prieš jo valią. Neabejoju, kad bent tas tarybos narys panašiai elgtųsi ir mano čia hipotetiškai aprašytos apkaltos atveju – tiesiog ant veido parašyta, kad galimybė tyčiotis iš demokratijos mechanizmų jam teikia malonumą.

Tokioje situacijoje nuteistasis savivaldybės X meras Y galėtų toliau vadovauti savivaldybei iš laisvės atėmimo vietos siuntinėdamas SMS paslėpęs po čiužiniu nuo prižiūrėtojų mobilųjį telefoną. Lietuvoje to dar nebuvo, bet, jeigu įstatymuose tokia spraga palikta, tai būtinai atsiras kas ja suskubs pasinaudoti.

Jūs už viską sumokėsite

Atlydys prasidėjo būtent tada, kai jo labiausiai reikėjo. Kai jau pradėjo darytis nepakeliamai sunku, prieš žengiant pro namų duris rengtis tarsi ruoščiausi išeiti į atvirą kosmosą. Krosnies kūrenimas ryte ir vakare, spėlionės ar ryte užsives dyzelinis automobilis, ar per naktį šulinyje vėl neužšals vietinio vandentiekio vamzdis.

Ir staiga atlėgo, tarsi žiema būtų mūsų pagailėjusi ir nusprendusi leisti nuo jos pailsėti.

Dar ne pavasaris, vasarį vis tiek dar bus šaltesnių dienų, o gal net tikro speigo, bet guos viltis, kad naktys jau trupesnės, daugiau šviesos, tai taip ilgėjančias Gavėnios dienas beskaičiuodami ir sulauksime šilumos.

Mūsų kurortas vis dar šviečia seniai praėjusių Kalėdų žiburiais ir džiūgauja dėl apklausos, per kurią sužinojo, kad žiemą Druskininkuose norėtų poilsiauti daugiau Lietuvos gyventojų, negu Palangoje. Nors ir be apklausos buvo aišku, kad mėgėjų sningant kaitintis paplūdimyje ir šokinėti per bangas tikrai nebus daug. Apklausą užsakiusi Druskininkų savivaldybė tik dar kartą pademonstravo pomėgį pasitaškyti mokesčių mokėtojų pinigais, nes kokios nors apčiuopiamos naudos iš tokios vienadienės viešųjų ryšių pergalės vargu ar pavyks išpešti.

Tai tarsi geidžiamiausių asmenybių rinkimai, kuriuos prieš keletą metų rengdavo vienas Druskininkų savaitraštis – laimėtoju būti smagu, bet nuo to titulo nei alga padidėja, nei žmona ir vaikai labiau gerbia.

Noras pabūti populiariu, geidžiamu ir mylimu kieno nors sąskaita kartais gali atsirūgti didelėmis išlaidomis. Jau ne pirmą dešimtmetį savo rinkėjus maitinę populistiniais pažadais ne procentais, o kartais mažinti centralizuotai tiekiamos šilumos kainas, politikai, panašu, bus persistengę dėl to spausdami šilumos tiekimo įmones.

Prancūzijos įmonių grupė „Veolia“ šią savaitę pateikė prašymą tarptautiniam investicinių ginčų arbitražui Vašingtone dėl investicinio ginčo prieš Lietuvos Respubliką nagrinėjimo. „Veolia“ reikalauja atlyginti žalą, patirtą dėl, jos teigimu, nesąžiningo Lietuvos elgesio ir bendrovės investicijų Lietuvoje nusavinimo. Padaryta žala esą siekia 100 milijonų eurų.

„Veolia“ taip pat Lietuvoje valdo „Litesko“ – ji 15 metų ar ilgesniam laikotarpiui yra išsinuomojusi miestų bei gyvenviečių centralizuoto šildymo sistemas. „Litesko“ tiekia šilumos energiją bei karštą vandenį ir Druskininkuose.

Be to, mūsų kurorte „Litesko“ valdo bendrovę „Druskininkų dujos“, kuri pastaruoju metu pakliuvo į tikras kainų pinkles, kai dujotiekiu iš Baltarusijos jai tiekiamos dujos kainuoja brangiau už kainą, už kurią jas leista parduoti gyventojams.

Jeigu manote, kad rinkdami į valdžią neatsakingai pažadus dalijančius populistus žmonės tuo kaip nors nubaudžia prieš tai valdžioje buvusius ir geresnio gyvenimo lūkesčių nepateisinusius politikus, tai pats metas pagalvoti iš naujo. Nes pavyzdžių jau pakanka. Pernai graikai išsirinko žadėjusius nutraukti diržų veržimosi politiką kraštutinius kairiuosius, o galutiniame rezultate gavo ne tik apybukę valdžią, bet ir dar žiauresnes taupymo priemones. Nes už viską vis tiek sumoka mokesčių mokėtojai.

Todėl ir tuos 100 milijonų eurų, jeigu jie bus priteisti prancūzų bendrovei, mokėsite jūs visi, kurie plojote pigesnės šilumos pažadukams. Nemokamos ar pigesnės maudynės, nemokamai dalijami leidiniai, pilni vien gerų žinių apie nuveiktus politikų darbus, fejerverkai ir puotos – už visa tai sumokėsite. Jeigu ne šiandien, tai rytoj, kai paaiškės, kiek prisiskolino jūsų išrinktieji. Viskas turi savo kainą, o pinigams taip pat galioja tvermės dėsnis. Iš niekur atsirasti jie negali. Tai jūs juos uždirbate, sumokate jais mokesčius, atsiskaitote už paslaugas, o paskui nė nepastebite, kokiais gudriais būdais jie virsta dvarais paežerėse, prabangiais automobiliais ir įmonių akcijomis, valdomomis sprendimų priėmėjų artimųjų.

Kiekvieną kartą, kai jums, man ar įkyriems žurnalistams iš nacionalinės žiniasklaidos kas nors atsisako atsakyti į nepatogius klausimus, belieka įsivaizduoti, kad slapukaujantieji jau yra pridirbę kažką tokio, ką labai norėtų nuslėpti iki sueis senatis.

Kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose?

„Jedinstvo” mitingas 1989 m., Vilniaus Kalnų parke.
Viršutinėje eilėje iš kairės:
Mykolas Burokevičius, Česlovas Juršėnas,
ketvirtas: Kęstutis Zaleckas, penktas: Oktiabris Burdenko.
Antano Ališausko nuotrauka iš LR Seimo archyvo

Girdėjau, kad šią savaitę pragare buvo didelė šventė – neseniai ten atkeliavęs Boleslovas Makutinovičius sulaukė savo bendražygio Mykolo Burokevičiaus. Kas nors dabar būtinai turėtų pasipiktinti ir sakyti, kad negalima taip apie mirusį žmogų rašyti, kalbėti ir net galvoti. Juk jis mums nieko blogo nepadarė po to, kai atsėdėjo už tai, kad 1991-ųjų sausį – rugpjūtį rengė sąmokslą nuversti nepriklausomos Lietuvos valdžią, organizavo ir bendrininkavo rengiant tyčinę sausio 13-osios aukų žmogžudystę ir kitų tuomet nukentėjusiųjų sunkius kūno sužalojimus.

O tai šito jums maža? Stalinas ir Leninas gyvenimo pabaigoje gal irgi atrodė kaip mieli Veisiejų globos namų senoliai, bet tai nenuplovė dešimčių milijonų žmonių kraujo nuo jų rankų. Žydšaudžiai ir pokario stribai, sulaukiantys teisingumo po daugelio dešimtmečių, taip pat labai stengiasi atrodyti verti vien pasigailėjimo.

Būsimos kartos turi žinoti ne tik tautos didvyrių, bet ir išdavikų vardus bei pavardes. Bent jau dėl to, kad ateityje tai nepasikartotų.

Dabar žinome vos kelias pavardes tų, kurie buvo nuteisti Sausio 13-osios byloje. Tačiau iki pat rugpjūčio pučo išdavikai reiškėsi ne tik Vilniuje ir jų buvo gerokai daugiau. Šita Druskininkų istorijos dalis vis dar neparašyta, nors praėjo jau ketvirtis amžiaus.

Rengdamas Laisvės gynėjų dienai skirtą Kurorto radijo laidą „Reikia pasišnekėti“ kalbinau vietinį istorijos žinovą ir 1988 – 1991 m. įvykių dalyvį Vytautą Valentukevičių. Deja, įvardinti viešai pavardes tų, kas 1991 m. sausio – rugpjūčio dienomis mūsų mieste talkino okupantams ir perversmininkams, jis taip ir neišdrįso, nors praėjo jau 25 metai.

Dauguma tų įvykių liudininkų dar gyvi ir nepraradę atminties, bet laikas negailestingas. Po vieną išeina ne tik burokevičiai, bet ir laisvės gynėjai. Todėl tiesiog privalome, kol dar nevėlu, užfiksuoti jų liudijimus, sugretinti ir apibendrinti faktus.

Kviečiu druskininkiečius, kurie tuomet aktyviai dalyvavo miesto viešajame gyvenime, pasidalinti savo žiniomis su redakcija ir užrašyti jas būsimoms kartoms. Gal ne viską norėsite viešinti jau dabar, o gal pageidausite, kad informacijos šaltinis liktų žinomas tik redakcijai – tokias galimybes Visuomenės informavimo įstatymas bei Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas numato. Svarbiausia, kad niekas neliktų užmirštas. Nes dar po ketvirčio amžiaus jau bus vėlu. Laikas suplaks į vieną masę didvyrius ir nusikaltėlius, laisvės gynėjus ir išdavikus.

Mes neturime tikslo kiršinti ir pjudyti visuomenę, kažkam keršyti ir susidoroti su įsivaizduojamais priešais. Tiesos įvardijimas – tai ne raganų medžioklė ar patyčios. Tai mes privalome padaryti vardan savo vaikų ateities.

Po 1991 m. pučo, vos pašalinę komunistinius stabus iš miestų ir miestelių centrinių aikščių, mes skubėjome kurti savo valstybę. Nebuvo laiko gręžiotis atgal, reikėjo mokytis kapitalizmo ir liberaliosios demokratijos veikimo taisyklių, užsidirbti duonai ir kasdien brangusiai dešrai, parsivaryti iš Vakarų Europos surūdijusių „Ford Taunus“ ir „Opel Rekord“, mokytis svetimų kalbų ir ginčytis, kaip geriau sutvarkyti šalį.

Nutilę ir išsislapstę 1991-ųjų rudenį, kolaborantai ir išdavikai niekur nedingo. Pirmosiomis dienomis po pučo jie gal dar tikėjosi būti iškarti ant gatvės apšvietimo stulpų ar nukirsdinti centrinėse miestelių aikštėse, bet po kelių mėnesių įsitikino, kad paprasčiausiai niekam nerūpi. Tarsi pernykščiai lapai miške, kurių, kitaip nei kokiame nors parke, niekas negrėbs ir nerinks. Jie ten supus ir patręš dirvą būsimam mūsų šalies klestėjimui.

Šiandien mums rūpi jau ne primityvus kerštas, o tik istorinė tiesa. Žinios, kurios padės suprasti, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame. Kodėl taip sunkiai priimami svarbiausi sprendimai, vis pasidairant ir pasiklausant, ką apie mus putoja Rusijos propagandininkai. Kodėl meilės savo šaliai ir patriotizmo kupini žodžiai taip nenuoširdžiai skamba iš kai kurių viešųjų asmenų lūpų.

Šiandien jūs turite teisę žinoti, kiek savų burokevičiukų turėjome Druskininkuose. 

Druskininkai atrado nereikalingų žmonių atsikratymo būdą

Šią savaitę gražiai atšventėme Laisvės gynėjų dienos 25-ąją sukaktį. Prieš tai kurorte kaip reikiant pasnigo ir iškart tapo šviesiau, šventiškiau.

Tačiau džiaugtis tuo grožiu trukdo mintis, kokia kaina jis pasiektas. Pirmadienį apie tai papasakojo LNK televizijos laida KK2.

Sužinojome, kad mūsų klestintis kurortas apsivalė nuo varguolių tiesiogine to žodžio prasme išmesdamas juos į konteinerius. Ir dar kuo toliau, į Leipalingį, kad svečiams išpuoselėto vaizdelio negadintų.

Pirmadienį LNK parodė, kad Druskininkų savivaldybės socialiniuose būstuose gyvenantys žmonės prašosi pagalbos – jiems tenka gyventi nežmogiškomis sąlygomis – 7 kvadratinių metrų vagonėliuose be tualetų ir vandens, kadangi žiemą šis užšąla.

Leipalingio miestelyje gyvenanti šešiasdešimt dviejų metų pensininkė Tatjana Verksienė turbūt net negalėjo įsivaizduoti, kad jos senatvėje lauks toks sunkus likimas. Moteris pasakojo, kad į Lietuvą iš tolimojo Sachalino atvyko 1970-aisiais metais, kartu su mama, tačiau mūsų šalyje moterį užklupo visa nelaimių virtinė – žuvo vyras, mirė mama, pačią Tatjaną pervažiavo traktorius.

Likusi viena Tatjana nepajėgė išgyventi ir už skolas buvo priversta palikti savo būstą Druskininkuose bei persikelti gyventi į 7 kvadratinių metrų metalinį vagonėlį, kuris vadinamas socialiniu būstu.

Žiūrovai pamatė, kas darosi Tatjanos vagonėlyje, kuriame telpa lova, spintelė, neveikiantis televizorius ir elektrinė plytelė. Viduje taip pat yra ir specialus puodas, kuriame gyventoja atlieka gamtinius reikalus bei skalbia rūbus.

Tačiau tai dar nėra baisiausias dalykas. Anot Tatjanos, didžiausi baisumai tyko kieme, kadangi kitų vagonėlių gyventojai tuštinasi tiesiog į maišiukus, kuriuos meta pro duris – kur pasitaiko.

Socialinio būsto gyventoja Tatjana taip pat žurnalistams parodė, kaip atrodo savivaldybės statytas tualetas: „Aš kaip atėjau – nebuvo tualeto. Prikakota buvo iki lubų ir daryti nėra kur. Pasakiau, tai padarė tualetą, bet irgi su juo nei tu čia atsitūpsi, nei tu čia užlipsi, čia pučia, čia šalta, čia neįmanoma. Net šviesos nėra“.

Kita konteinerinių vagonėlių gyventojų problema – vanduo. Žiemą jis būna užšalęs, todėl vagonėlių gyventojai būna nesiprausę ištisus mėnesius: „Nu kur apsiprausti? Vyrui ir tai reikia, tegu į savaitę vieną kartą, o moteriai tai kiekvieną dieną“.

Visą istoriją apie socialinių būstų gyventojus pažiūrėję druskininkiečiai kaip mat pasidalino į dvi dalis. Vieni sakė, kad tie konteinerių gyventojai gavo to, ko yra nusipelnę.

Vitalija V. klausia, kodėl niekas nefilmuoja, nesirūpina kaip gyvena jaunos, tvarkingos šeimos, vienišos mamos, visą gyvenimą vieniši pensininkai.

„Šįkart nesusilaikysiu, bet pati neturiu nei tėvų, nei brolių, seserų, nei senelių, iš vyro išėjau su dviem mažais vaikais į tokias sąlygas, kad... Teko pačiai ir prie 30 laipsnių šalčio lipti į šulinį atšildyti vamzdžius, hidroforus, tempti malkas ir daryti kitus juodus darbus. Pajamų buvo vos vos, bet niekada nekilo mintis pradėti gerti, prašyti pagalbos iš savivaldybių ar kitų įstaigų. Man tai daryti būtų pati didžiausia gėda prieš save ir dukras!“- pasakojo jauna moteris.

Virginija P. komentavo girdėjusi, kad ūkininkai neranda darbininkų.

„Apgyvendinti, pamaitinti būtų. Ai, tiesa, reiktų dirbti...“- ironizuoja ji.

Kiti vis dėlto stebisi, kaip mes praradome atjautą silpniausiems, nesugebantiems konkuruoti ir prisitaikyti visuomenės nariams. Bandome lygiuotis į Europos šalis, bet skiriamės nuo jų pirmiausiai solidarumo ir empatijos stygiumi. Gal todėl mums taip sunku suprasti europiečių norą padėti pabėgėliams ir visiems skriaudžiamiems savo šalyse pabėgėliams, net tada, kai vietoje dėkingumo sulaukia neapykantos ir terorizmo.

Mes gi ne tik svetimšaliams jokios užuojautos nejaučiame, bet ir gyvenime suklydusį ir į dugną nusiritusį savo tautietį mielai akmenimis užmėtytumėme. O kad jau Europos Sąjunga to netoleruoja, tai bent išmetame jį kuo toliau, į konteinerį, atokiau nuo miesto.

Apie krikščionišką meilę artimui šį kartą nė neužsiminsiu, bet negi smerkiantieji tuos socialiniu būstu išdidžiai pavadintų vagonėlių gyventojus patys niekada nesusimąsto, kad gal ne visą gyvenimą bus jauni, gražūs, sveiki ir energingi, atsispirs priklausomybėms ir sugebės savimi pasirūpinti. O tada pateks į tą patį konteinerį. Todėl nusprendusiems taip išvalyti kurortą politikams palinkėsiu šiąnakt susapnuoti košmarą: kad jie patys viduržemį išvežami į Leipalingį ir paliekami tokiame konteineryje.

Apie mitinius laikus, kai tarp sanatorijų griuvėsių ganėsi karvės ir ožkos

Metai prasidėjo nenuobodžiai.

Pirmiausiai policija pranešė, kad žydras „Renault Twingo“, kurio paskutiniu savininku prieš išregistravimą buvau aš, guli kažkur prie Alytaus griovyje sudaužytas ratais į viršų.

Bet mano lavono viduje nerado.

Įsijungiu Žinių radiją, o ten ponai Andrius Užkalnis ir Vladimiras Laučius šnekasi apie mano kacinus. Kacinam nesakiau, kad neišpuiktų.

Kitą dieną namie nuo ryto nebuvo vandens, nes užšalo vietinio vandentiekio vamzdžio galas, esantis šulinyje.

Apskrities policija vėl paskambino ir maloniai pakvietė į apklausą dėl kažkokio komentaro „Facebooke“. Ir pradėjo snigti.

Snigti nustojo, bet į policiją vis vien nuvažiuosiu. Pirmiausiai todėl, kad esu pilietiškas žmogus ir visada stengiuosi talkinti savo darbą dirbantiems pareigūnams. Ir dar todėl, kad smalsu, kas apskundė – mūsų vietinės valdžiukės ar didelės kaimyninės šalies gerbėjai.

Pamačiau skelbime mane dominantį fotoaparatą, parduodamą už gerą kainą. Paskambinau – jau parduota. Mažiau negu per 3 valandas. Tai reiškia, kad kaina tikrai buvo gera.

Druskininkiečiai spėlioja, kaip bus išspręsta dujų tiekimo į mūsų kurortą problema – pastatys išdujinimo stotį ar patars daugiabučių gyventojams įsirengti elektrines virykles.

Ta proga prisiminiau, kaip 1992 metų rudenį, sutrikus suskystintųjų dujų tiekimui, miestelėnai iš kelių plytų statėsi kiemuose ugniakurus, ant jų virė, kepė ir susėdę prie ugnies keiksnojo Landsbergį ir Lietuvą. Mano supratimu, būtent ten užgimė tas užkietėjęs druskininkietiškas vatnikų tipažas, atvedęs mūsų miestą į dabartinį būvį, turintį autoritariškai valdomo separatistinio darinio bruožų.

Nes būtinybės kūrenti tuos laužus, tiesą pasakius, net ir nelabai buvo. Kartą, kai tokių laužų kūrentojų paklausiau, kodėl nenusiperka elektrinių viryklių ir negamina pietų namie, tai vos išsisukau nuo smūgio samčiu.

Kaip laužai prie Seimo 1991-ųjų sausį buvo patriotizmo mokykla, taip šitie Druskininkų laužai tapo mūsų kontrrevoliucijos simboliu, savotišku Antimaidanu. Pilvo pergalės prieš protą ir sąžinę ženklu.

Nes kiekvienoje grupelėje tokių ugnies kūrentojų atsirasdavo bent po vieną agitatorių, kuris kantriai pasakojo legendas apie tuometinių šalies vadovų sąskaitas Šveicarijos bankuose, primindavo, kaip sočiai druskininkiečiai gyveno prie ruso, kai traukiniais čia suvažiuodavo nereiklūs poilsiautojai iš Sovietų sąjungos didmiesčių ir nesiderėdami nuomojosi iš vietinių lovas visokiose pašiūrėse.

Po tokio smegenų plovimo 1992-ųjų rudenį turėjome liūdnus rinkimų rezultatus, kai į valdžią sugrįžo buvę komunistai, o Druskininkuose po kelių metų įsitvirtino iš Grūto stabų rezervato importuotas vadukas.

Dabar tas laikotarpis nuo 1991 iki 2000 metų, dažniausiai primenamas dabartinių valdančiųjų kaip tariamo nuosmukio ir neracionalaus griovimo laikotarpis. Juo gąsdinamas jau šiame amžiuje užaugęs jaunimas, neprisimenantis, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų. Tokiems galima pasakoti, kad ir karvės bei ožkos miesto centre ganėsi tarp sanatorijų griuvėsių.

Bet man tie Druskininkai buvo gerokai mielesni už dabartinius, švytinčius naujais stiklo ir plieno statiniais ir išgrįstus įvairiaspalvėmis trinkelėmis. Pirmiausiai todėl, kad tuo laikotarpiu druskininkiečiai trumpam išsivadavo nuo baimės viešai reikšti savo nuomonę, ginčytis ir diskutuoti. Pasijuto, kad jų žodis ir balsas turi vertę, išsakyti argumentai gali įtakoti sprendimus. O už kitokią nuomonę niekas nepersekiojo ir nevijo iš darbo. Vienoje įmonėje ar įstaigoje galėjo dirbti skirtingų partijų nariai, per rinkimus kiekvienas agituojantis už savus, ir niekam dėl to nė plaukas nuo galvos nenukrito.

Būtent tuo laikotarpiu į Druskininkus gyventi atvyko nemažai meno ir mokslo žmonių, atradusių čia ramybę, nesubjaurotą gamtą ir kokybiškas viešąsias paslaugas. Dar nebuvo jokios Europos Sąjungos paramos, todėl nematėm ir spartaus atsinaujinimo, bet visi drauge mokėmės dirbti laisvosios rinkos sąlygomis, veikė sanatorijos, net ir jau prie šios valdžios griuvėsiais paverstas „Nemunas“. Visa Lietuva tada tik pradėjo stotis ant kojų, klydo ir taisė klaidas, bet kaip dabar miela prisiminti to meto druskininkiečių akyse spindėjusias džiaugsmo dėl atgautos laisvės kibirkštis.

Liūdna, kad dabar tie patys žmonės, sutikti gatvėje ar kokiame renginyje arba išvis vengia atviresnio pokalbio, arba prabyla su tokiu liūdesiu, tarsi šitą gražų miestą būtumėm amžiams atidavę kažkokiai svetimai grobuoniškai jėgai. Ir pats ne visuomet drįstu jiems pasakyti, kad tik nuo jų pačių valios priklauso, ar toliau gyventi užsisklendus, džiaugtis trupiniais nuo oligarchų stalo, ar pasiryžti susigrąžinti savo jaunystės Druskininkus be baimės, pataikavimo ir melo.

2016-aisiais nuo politikos nepasislėpsite

Kažkur ten pirmame laikraščio puslapyje jau minėjau, kad šitas laikraščio numeris yra paskutinis šiais metais, bet nekenkia ir pakartoti. Vėl susitiksime tik sausio 8-ąją, todėl naudojuosi proga pasveikinti jus su šv. Kalėdomis ir palinkėti laimės naujaisiais 2016-aisiais metais.

Jeigu šiemet, drauge su „Dviračio šou“ pelėmis, vis dažniau pasakydavote „Nusibodo ta politika“, tai kitais metais šituos žodžius kartoti teks gerokai dažniau ir vis tiek nepadės. Nes viltis šitame mieste išlikti anapus politikos, tiesiog gyventi ir dirbti savo darbą, kurti verslą, meną ar abu iškart, yra tik iliuzija. Tiksliau, politikos neigimas – irgi politika.

 Būtent tokį didžiosios visuomenės dalies dalyvavimo viešųjų sprendimų priėmime atsisakymą ir siekia primesti jai dabartinis vietos politinis elitas. Atėjote į rinkimus pernai, atidavėte savo balsą, patvirtinote tų pačių veikėjų mandatą dar vienai kadencijai ir būkit malonūs eiti namo ir niekur nesikišti. Kai jūsų nuomonės reikės – pakvies. Pakiš lapus pasirašyti ar kokį palaikymo renginį organizuos.

 Antai Aukštaitijoje žmonės linksminasi skaitydami pranešimą, kaip Utenos politikai gavo kvietimą atvykti į Leliūnų bažnyčią pasimelsti už tai, jog dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareikštų kaltinimų korupcija nušalintas socialdemokratas Alvydas Katinas būtų grąžintas į mero kėdę, o pas mus tik banaliai palaikymo parašus renka. Neskubėkite skųstis, kad nuobodu – bus dar visko.

 Savanoriškas tylėjimas ir taikstymasis su tuo, ką visi matome, juk iš tikrųjų nėra joks buvimas už politikos ribų. Tai taip pat politika, tik jums teko statistų vaidmuo. Bailių ir susitaikėlių politika.

 2016 metais tęsis Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimas Druskininkų sveikatinimo centro „Aqua“ byloje ir tyrėjai turės apsispręsti, kuriems iš specialiųjų liudytojų statusu apklaustų asmenų pakanka įkalčių pareikšti įtarimus. Kol kas savivaldybės vadovai laikosi pozicijos neigti bet kokią korupcijos galimybę ir laikytis drauge kaip viena grupuotė, nepaliekanti nelaimėje savo narių. Bet drauge jie tarsi prisiima bent jau politinę, o gal ir teisinę atsakomybę už visus abejotinus sprendimus.

 Politinį viso to vertinimą turėtų pateikti ir kryptį teisėtvarkos institucijų tyrimams nurodyti Seimo antikorupcijos komisija, kuri iki kovo gilinsis į Druskininkų skandalus. Kiekvienas komisijos posėdis, kviečiant į apklausas pareigūnus ir skandalų dalyvius, pateikia į viešumą vis naujų sukrečiančių faktų. Tiksliau, faktų kurie turėtų sukrėsti tuos, kas dar tiki, kad viešaisiais pinigais sukurtas turtas turėtų būti valdomas skaidriai, įstatymai – taikomi visiems be išimčių, o politika – morali.

 Druskininkuose pavyko sukurti alternatyvą europietiškai demokratinei savivaldai, kuriai būdingas demonstratyvus visų formalių jos atributų turėjimas. Čia juk vyksta panašūs į laisvus rinkimai, veikia kelios žiniasklaidos priemonės, beveik visos didžiosios šalies politinės partijos turi savo skyrius, o teisėtvarkos, mokesčių administravimo ir kitos institucijos formaliai nepavaldžios vietiniams politiniams lyderiams. Net ir nevyriausybinės organizacijos gyvuoja ir vykdo savo veiklą. Tačiau toje formalioje demokratinės visuomenės struktūroje, tarsi koks žmogaus kūną užvaldęs ateivis fantastiniame siaubo filme, tūno jai svetimas padaras ne iš šitos planetos, vadinamos Europa.

 Jis užvaldė savo aukos kūną, verčia vaikščioti ir kalbėti tarsi gyvą, bet negali neribotam laikui apgauti visų aplinkinių. Nes ilgainiui jis priprato, kad yra nesusekamas ir neišaiškinamas, vis atviriau demonstravo savo svetimą prigimtį.

 O tada, kas nori, sugeba pamatyti, kad ir tie rinkimai nebuvo tokie jau demokratiški, nes jų rezultatą nulėmė ilgalaikis smegenų plovimas, brukant viešaisiais pinigais finansuojamą vieną politikų grupę liaupsinantį ir iš jos kritikų besityčiojantį leidinį. Pamatyti, kad čia tėra viena valdžios partija, užtikrinanti savo nariams ir aktyviems rėmėjams sėkmingą karjerą ir galimybę išlikti užimamose pareigose. Visos kitos tėra arba kelių žmonių sukurtos nieko neveikiančios struktūros, skirtos daugiapartinei sistemai imituoti, arba kone pogrindinės disidentų organizacijos, veikiančios totalaus spaudimo sąlygomis. Spėju, kad teroristinės Islamo Valstybės šalininkai turi daugiau galimybių laisvai veikti Vakarų Europos šalyse, negu liberalai ar konservatoriai mūsų žaviame kurorte.

 Iš viršaus sukurtos nevyriausybinės organizacijos seniai tapo to paties politinės valdžios padaro čiulptuvų tęsiniu. Gaudamos paramą ir instrukcijas, kada reikia sumobilizuoti savo narius politiniams valdančiųjų palaikymo veiksmams, jos sėkmingai sugeba imituoti buvimą anapus politikos ir savarankišką veikimą.

 Jeigu vieną rytą to viską kontroliuojančio padaro paslaptingu būdu nebeliktų, šita sistema strigtų, nes jos elementai nepratę patys priiminėti sprendimus ir veikti autonomiškai. Pavienių Matricos pakibimų matome jau dabar, kai be nurodymo iš viršaus nebėra kam atsakyti, kodėl neveikia keltuvai arba tarybos posėdžių protokolai skiriasi nuo garso įrašų. 2016 metais jų neišvengiamai bus gerokai daugiau, nes pavienės totalinės kontrolės grandinės grandys pradeda abejoti jos galimybėmis išlikti.