Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 27 d.

Savaitgalį prasidedančioje Druskininkų kurorto šventėje Prezidentės Dalios Grybauskaitės tikriausiai neišvysime. Ir ne tik todėl, kad šalies vadovė bus labai užimta. Ir nors antradienį su ja susitikęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas įteikė Ekscelencijai įspūdingą puokštę geltonų tulpių, tai nepadėjo. Abu ne itin mėgstantys girdėti kitokias nuomones politikai susikirto kaip reikiant. Jeigu taip paprieštarauti Prezidentei išdrįstų kas nors iš Vyriausybės narių ar Prezidentūrai pavaldžių institucijų vadovų, veikiausiai „galva nusiristų” per 24 valandas... Bet meras tai ne ministras – jį renka savivaldybės taryba ir Prezidentė tam jokios įtakos, išskyrus savo autoritetą, neturi. Daugiau kaip prieš dešimtmetį R.Malinauskas jau buvo susikirtęs su anuometiniu Prezidentu V.Adamkumi dėl degalinės statybvietėje iškirstų pušų. Tada ir sužinojome, kad meras, jei tik nori, gali nusispjauti į Prezidento nuomonę ir savo teritorijoje daryti ką tik nori. Žinoma, mūsų savivaldybės vadovas mandagesnis už Seimo narį A.Valinską ir „boba“ Prezidentės, bent jau viešai, išties nepavadintų. Bet Prezidentės raginimas prisiimti atsakomybę už šilumos kainas reiškia, kad kiekvienas druskininkietis, gavęs astronominę sąskaitą už buto šildymą, turėtų į ką pirštu parodyti. Žinoma, meras negalėtų paneigti, kad per jo valdymo dešimtmetį priimti svarbiausi šilumos kainą lemiantys sprendimai dėl šilumos ūkio išnuomojimo ir dujotiekio atvedimo iš Baltarusijos. Pirmajame šios kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje R.Malinauskas bandė guostis, kad sprendimas išnuomoti šilumos tinklus priimtas būnant išties beviltiškoje padėtyje, kai įmonė buvo įklimpusi į skolas. Akivaizdu, kad dėl šio sprendimo jam teks teisintis kiekvieną kartą, kai tik dar ir dar sykį bus didinamos šilumos kainos. Pažiūrėję į kuro kainas degalinėse, daugmaž galime įsivaizduoti, kad panašiai, kaip jos pasikeitė nuo metų pradžios, turės keistis ir centralizuotai tiekiamos šilumos kainos. Ir vargu ar savivalda gali nuo tos atsakomybės visiškai atsiriboti, nes, kaip pastebėjo Prezidentė, šilumos ūkio valdymas ir katilinių kuro pasirinkimas išimtinai priklauso savivaldybėms. Abejoju ar artimiausiu metu sužinosime, kas yra įmonių, kurios tarpininkauja ir atsiriekia savo pelno dalį nuo tiekiamų į Druskininkus dujų, akcininkai, todėl visi svarstymai, kodėl šiluma gaminama būtent tokiu būdu, kaip ji gaminama dabar, ir kainuoja tiek, kiek kainuoja, yra panašus į mano juodosios katės Puodės gaudymą tamsiame kambaryje. Pirmiausiai reikia uždegti šviesą, tada ir matysime, kiek dar tų „riebių katinų“ slepiasi už krosnies.

Šventė yra puiki proga truputį rimčiau pasišnekėti tarpusavyje ir su mus aplankysiančiais neabejingais svečiais apie tai, kokį kurortą visi mes norime matyti artimiausioje ir kiek tolimesnėje ateityje. Šiandien jis dar labiau panašus ne į kurortinį miestą, bet į statybų aikštelę, bet jau rytoj svarbiausi gatvių tvarkymo darbai bus baigti, iš visų Lietuvos pakraščių suvažiavę darbininkai grįš namo, o juos pakeitę šventės svečiai aikčios, koks lygus centrinių miesto gatvių asfaltas, kokie nauji šaligatviai. Visa tai išties reikalinga ir už tai net ir aš, kaip po šitą miestą kasdien vairuojantis ir pėsčiomis vaikštantis žmogus, prieš mūsų savivaldybės vadovus kepurę nukelčiau. Bet gerokai svarbesnis už naujus ar senus šaligatvius yra kurorto vystymo krypties pasirinkimas ir ta tema vis dažniau išgirstu visai ne vien susižavėjimo šūksnius. Vyresnio amžiaus žmonės, kuriems Druskininkai visuomet simbolizavo ramybę ir gydančias gamtos galias, kažkodėl vis dažniau mieliau renkasi Birštoną ar Nidą, o Druskininkus kažkodėl lygina su Palangos Basanavičiaus gatve. Kai Neringos savivaldybės vadovai pagarsina planus statyti gydyklą, tampa aišku, kad jie supranta, jog gydomasis turizmas yra bene didžiausią pridėtinę vertę teikianti paslauga. O tuo metu mes, turėdami poros amžių kurortinio gydymo tradiciją, skubame ją paneigti, statydami grandiozinius pramogų kompleksus. Ir tik šios Druskininkų kurorto šventės šūkis „Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas“ teikia vilties, kad dar nespjausime į gręžinį, iš kurio taip ilgai gėrėme. Žinoma, jeigu tai nėra tik šūkis.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 20 d.

Kadangi druskininkiečiai jau spėjo įtikinti savo valdžią, jog jiems nors kuolą ant galvos tašyk, vis tiek atbėgs pono rankos bučiuoti, tai dėl vadinamojo pagalvės mokesčio naujoji vietinė valdžiukė per daug nesuko sau galvos. Juolab, du litai nuo kiekvieno poilsiautojo galvos – ne astronominė suma, kai turime omenyje tik tą vieną žmogų. Tik tie neklusnūs sanatorijų vadovai kažkodėl pradeda skaičiuoti, kiek jų vadovaujamoms įstaigoms iš viso tai atsieis: pavyzdžiui, „Eglei” šiemet teks sumokėti 300-400 tūkstančių litų naujosios kurortinės rinkliavos, „Grand SPA Lietuva” – apie 200 tūkst. Lt. Ne taip jau mažai, ar ne? Jūs su tokia sumele kišenėje turbūt kurį laiką visai neblogai pagyventumėte, aš taip pat rasčiau kur išleisti. Druskininkų kurorto apgyvendinimo įmonių vadovai sako, kad ir jiems tai yra nemaži pinigai. Anokia čia paslaptis, kad sunkmetis Druskininkuose buvo nesunkus tik vienam žmogui, per jį europiniais, skolintais ir vietinio biudžeto pinigais įgyvendinusiam savo sapnus ir svajones. Vietiniam verslui tuo metu teko nesudėtingas vaidmuo: pritarti toms svajonėms, šypsotis parodose ir pritariamai linkčioti galvas. Ar bent jau patylėti apie patiriamus nuostolius ir mažėjančius poilsiautojų srautus. Žmonės sukando dantis, sumažino visas įmanomas išlaidas, atleido dalį darbuotojų, o likusiems sumažino algas ir laukė geresnių laikų. Tai leido gerokai sumažinti paslaugų kainas ir bent pigumu prisivilioti vieną kitą rusą ar lenką. O dabar vis girdime, kad tie geresni laikai jau atėjo. Krizės pabaigą skelbia visi – nuo biudžeto surinkimo duomenimis besidžiaugiančios ministrės I.Šimonytės iki Lietuvon atvykstančių turistų skaičių skaičiuojančių valdininkų. O čia dar Seimas PVM viešbučiams ir kitoms apgyvendinimo įstaigoms sumažino. Druskininkų apgyvendinimo įstaigos dėl to kaip nors ypatingai nepralobtų, bet bent jau galėtų tikėtis dirbti be nuostolių, o gal ir vienam kitam sunkmetį už minimalią algą ištikimai vilkusiam padidintą darbo krūvį darbuotojui algą bent iki padoraus lygio padidinti, vieną kitą naują kambarinę ar apsukresnį rinkodaros vadybininką įdarbinti.

„Esame verčiami tai daryti metų viduryje, kai jau pasirašytos sutartys su klientais, paslaugų kainos suderintos. Galima dar būtų diskutuoti, jeigu mokestis būtų įvedamas nuo sausio pirmos, bet dabar tai visiškai ne laiku padaryta”, - šią savaitę dienraščiui „Lietuvos žinios“ komentavo Druskininkų kurorto sveikatinimo įstaigų asociacijos prezidentas, „SPA Vilnius Sana” generalinis direktorius Valdas Trinkūnas.

Ir ne tik komentavo. 14 asociacijai priklausančių apgyvendinimo įmonių vadovų rimtai susiruošė Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimą įvesti vietinę rinkliavą už naudojimąsi viešąja infrastruktūra skųsti teismui. To jau per daug! Pasipriešinti mero valiai gali koks keistuolis rašytojas su „žaliųjų“ ir pensininkų palyda arba savo galių ribų nesuvokiantis regioninės kultūros paveldo institucijos vadovas. Bet ir tai būta tik aną dešimtmetį. Bet tikėtis, kad miesto šeimininkui pasipriešins vietiniai, beveik savi, tokiu metu, kai jo svajonėse „kosminiai laivai“, atsiprašau, gondolos plaukia dangumi, o jas pamatę investuotojai ir ES fondai laukia prie kabineto durų su pinigų maišais... Gal todėl meras net nesistengia slėpti įniršio: „O jeigu ponui V.Trinkūnui norisi, kad pas jį kas nors ateitų, atsiklauptų ir paprašytų jo palaiminimo, tai, atleiskite, pagal Lietuvos įstatymus savivaldybės taryba pati priima tokius sprendimus.“ Griežtai suformuluota! Nenustebčiau, jei ne spaudai ir riebiau pasakytų. Nes bet koks tarimasis su vietiniu verslu jam yra „atsiklaupimas“. Akivaizdu, kad „SPA Vilnius Sana” generalinis direktorius Valdas Trinkūnas ir  „Eglės” sanatorijos generalinis direktorius Romualdas Domarkas mieste dabar taps „liaudies priešais“ Nr.1, baisesniais už mūsų valdžią pašiepti mėgstantį „Skyrybų centro“ vadovą S.Vaikšnorą arba profsąjungos „Solidarumas“ veikėjus.

„Dabar atrodo, kad verslas tiesiog reketuojamas”, - išdrįso viešai pasakyti V.Trinkūnas. Anksčiau apie tai, kaip „privalomai-savanoriškai“ tekdavo remti šventes bei kitus valdžios sumanymus, tekalbėjo smulkusis vietinis verslas, ir tik patyliukais.

Dar baisiau, kad į valdžios sprendimo kritikų pusę stojo ir naujasis sveikatingumo ir poilsio komplekso „Grand SPA Lietuva” generalinis direktorius Petras Lisauskas, nes už jo nugaros nesunku įžiūrėti vieno turtingiausių Lietuvos žmonių Bronislovo Lubio siluetą. O juk dar neseniai šiam savo šimtus milijonų litų mūsų kurorte investavusiam žmogui buvo suteiktas Druskininkų garbės piliečio titulas. Berods, kaip tik tada jis šnekėjo, kad nesitiki, jog Druskininkuose sukištos investicijos greitai atsipirks. Bet ir B.Lubiui norėjosi, kad „Lietuva“ sugebėtų veikti bent jau nenuostolingai, todėl ne kartą kaitalioti įvairaus lygio vadovai. 200 000 litų per metus „Lietuvai“ nėra didelė suma, bet metines sutartis su turizmo agentūromis pasirašiusiai ir centų tikslumu biudžetą suplanavusiai įmonei tai gali sujaukti visus planus. Gal todėl „informacinė kampanija“ prieš kurortinę rinkliavą pirmiausiai prasidėjo su tuo pačiu B.Lubiu siejamose „Lietuvos žiniose“. Darosi įdomu.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 13 d.

Šią savaitę pradėjau žolės pjovimo sezoną. Neskubėjau tai padaryti pirmas visoje apylinkėje, nes norėjosi, kad sunkią žiemą iškentusi veja bent šiek tiek sutvirtėtų, o ir pienių žiedai tiesiog maldavo leisti dar bent vieną-kitą dienelę pasidžiaugti saule. Apsigyvenęs užmiestyje nė nenumaniau, kad žolės pjovimas yra ištisas mokslas, o vejos priežiūros technikos įvairovė ne ką mažesnė už automobilių. Senelio pamokytas, vaikystėje esu mojavęs dalgiu ir maniau, kad tokių įgūdžių visiškai pakanka, bet netrukus pastebėjau, kad šio lietuvių literatūros klasikų apdainuoto įrankio jau beveik niekas nebenaudoja. Prekybos centre nusipirkau pigiausią elektrinę žoliapjovę, žmonių vadinamą „trimeriu“ ir ilgą laidą. Pabandęs juo mojuoti, netrukus įsitikinau, kad rezultatai apgailėtini – žolė „iškandžiota“ kuokštais, o įrankio plastikinės dalys netruko sulūžti. Sukrapštęs per šimtą litų parsivežiau namo stumdomą elektrinę vejapjovę, taip pat pagamintą iš plastmasės, bet labai kompaktišką ir lengvą. Beje, ji iki šiol sėkmingai tarnauja gerokai mažesnį kiemą turinčiai mano mamai, ar bent jau ji nedrįsta pasakyti, jog tas daiktas niekam tikęs, nes kas kelis žingsnius tenka sustoti ir tuštinti žolės rinktuvą. O aš kitą vasarą internetiniame skelbimų tinklapyje aptikau nebrangią naudotą mulčiuojančią žinomo švedų gamintojo (pavadinimų dykai nereklamuoju) elektrinę vejapjovę. Būtent ji nuskuto daug metų nepjautą sodą, išlygino kiemą, kentėjo nuo kelmų, akmenų ir mano nemokšiškumo, kol žolė tapo panaši į veją. Nežinantiems paaiškinsiu, kad mulčiavimas yra toks veiksmas, kai nupjauta žolė susmulkinama vos ne į miltus, paskleidžiama ir tampa trąša jūsų pievutei. Tais pačiais metais įsitikinau, kad tampytis paskui save elektros laidą yra baisiai nepatogu. Kiek kartų jis apsivyniodavo apie medžius, akmenis, pindavosi tarp kojų ir taikydavosi mane pargriauti. Kartą drėgnu oru pervažiavau jį peiliais, tai taip nupurtė, kad jau kitą dieną nuvažiavau pirkti benzininės vejapjovės. Per keletą pastarųjų metų turėjau jų naujų ir naudotų, pigių ir pobrangių, pirktų turguje, parduotuvėje, internete, kaitaliojau jų peilius ir variklius, porą esu netgi pardavęs. Mano išvados buvo negailestingos – dauguma pardavėjų veža ir siūlo pirkėjams pačią pigiausią mėgėjišką techniką, skirtą labai nedideliems žolės plotams pjauti. Jų skardiniai korpusai jau po pirmo sezono surūdija, plonytės rankenos neapsaugo jūsų nuo vibracijos ir lūžinėja, o, pasibaigus garantijai, jos akimirksniu virsta metalo laužo krūva. Rimtas vejapjoves su nerūdijančiais lieto aliuminio korpusais, metaliniais, o ne plastmasiniais ratais, masyviomis rankenomis gamina vos keli stambiausi sodo technikos gamintojai ir priskiria jas profesionalams skirtoms gaminių serijoms. Nauja tokia technika gali kainuoti kaip dar neblogai važiuojantis automobilis arba pigus sodo traktoriukas, o naudota į turgų arba į skelbimų tinklalapius patenka tik tada, kai būna visiškai „sudrožta“, nes retas švedas ar vokietis išmeta brangiai pirktą patikimai tarnaujantį daiktą, kol jis nesugenda taip, jog remontas kainuoja brangiau už naujo įsigijimą.

Tiesa, mes čia, Rytų Europoje, kone visi, net ir visiški humanitarai, jaučiamės visų sričių mechanikais, ir tai, ko joks vakarietis nedrįstų ardyti, patys ar draugų padedami nesunkiai susiremontuojame. O pats žolės pjovimas visame pasaulyje teikia džiaugsmą daugybei skirtingo amžiaus, pažiūrų ir išsilavinimo žmonių, vyrų ir moterų. Net jeigu veją prie savo namo pjaunančio žmogaus vaizdas jums asocijuojasi su amerikietiško pavyzdžio vartotojiška visuomene, baltomis tvoromis, žemės resursus negailestingai eikvojančiais dideliais automobiliais, didkepsnių, mėsainių ar dešrelių kepimu bei valgymu, šešių alaus skardinių pakuote... Bala nematė tos klimato kaitos ir besivystančio pasaulio skurdo, prisiminsime jį, kai prasidės rudens darganos, o dabar, kai šviečia saulė ir žydi obelys, plati amerikietiška šypsena prie aplinkos dera labiau, negu kančia ir liūdesys. Kai po surašymo paaiškėjo, kad mūsų čia beliko vos 2,7 milijono, būtų laikas suprasti, jog visiems gali užtekti bent po keliolika arų pievutės, kelis medžius ir virš galvos čirenantį vieversį. Jei jau esame paskutinė karta, ir po pasaulį pasklidę mūsų vaikai čia nebeturi ką veikti, tai bent jau nugyvenkime mums likusią gyvenimo dalį kaip tie „Titaniko“ keleiviai, skambant muzikai. Nes tokių saulėtų gegužės dienų, ryto rūkų, saulėlydžių bei naktinio karkvabalių bumbsėjimo į kiemo šviestuvo stiklą galime tiesiog nepastebėti per kasdienius rūpesčius ir tarpusavio rietenas.

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 6 d.

Nors gimiau ne vakar ir kas antras barzdos plaukas spėjo pražilti, bet niekaip negaliu prisiminti tokio pavasario, kai gegužės mėnesį prisninga. Ir ne kokios trys snaigės, susimaišę su lietumi – trečiadienio rytą visas mano kiemas buvo baltas, lapus jau spėję užsiauginti obelys ir alyvų krūmai linko nuo sniego svorio. Truputį šiurpokai tas sniegas atrodė ant tulpių ir slyvų žiedų. Didelės žalos augalams tas sniegas, žinoma, nepadarė, nes iki pietų jo nebeliko, o svarbiausia – nebuvo smarkiai atšalę. Bet nebeliko to jausmo, kad jau beveik galima džiaugtis vasara. Juk prieš kelias dienas Druskininkų kurortą tvarkantys darbininkai jau kur ne kur pirmą kartą pjovė žolę, didmiestiečiai, savaitgalį suvažiavę į savo sodybas Dzūkijos pamiškėse, suskaičiavo visus išdaužytus langus ir pavogtas vejapjoves bei krūmapjoves. O dabar nieko nebesinori – tik užsikurti krosnį ir susirangyti fotelyje kaip po bulviakasio.

Keli pastarojo meto įvykiai, mano kuklia nuomone, gali nemenkai įtakoti druskininkiečių gyvenimą artimiausiu metu. Pirmasis – tai pakankamai rimti Muitinės departamento ketinimai „prastumti“ įstatymų pataisas, leisiančias plėšti akcizą iš mūsų piliečių, kuo legaliausiai savo automobilių bakuose atsivežančių pigesnio kuro iš kaimyninių šalių. Nesvarbu, kad visos ES direktyvos tai leidžia, nusispjaunama į nekaltumo prezumpcijos principą ir visi, vykstantys per sieną dažniau kaip 5 kartus per mėnesį, paskelbiami nusikaltėliais. Urmu, be jokio tyrimo. Nors Lietuvoje teisingumą vykdo teismas, muitininkai nori turėti teisę patys nuspręsti, kam važinėjimas per sieną yra „verslas“ ir apmokestinti akcizais. O jau tada tu, žmogau, įrodinėk, kad nesi, atsiprašant, nešulinis gyvulys. Nes vadovautis nekaltumo prezumpcija ir kaltinimus pareikšti tik tada ir tik tiems, kuriuos sugauna išsiurbiant degalus iš savo automobilio bako ir kam nors parduodant, mūsų valstybė nepajėgi. Juk dažniausiai tai vyksta nuosavuose kiemuose ir garažuose, parduodama tik nuolatiniams klientams, draugams ir pažįstamiems. Bet pripažinti savo bejėgiškumo valstybė nenori. Užuot iškėlę rankas ir pasakę, jog kalbos apie milijardą iš šešėlio tebuvo priešrinkiminiai viešieji ryšiai, jie geriau laužys Konstituciją ir tūkstančius žmonių pavers be kaltės kaltais. Gal tuomet paprasčiau būtų visiems, gyvenantiems 30 ar 50 km nuo Baltarusijos sienos, automatiškai paskirti baudas už galimybę verstis kontrabanda? O visus vyriškos lyties piliečius priversti mokėti alimentus, nes turi įrangą, kuria gali pridaryti vaikų, kuriuos gali palikti be išlaikymo?

Sprendimas dėl kurortinės rinkliavos jau nebėra vien projektas. Jį patvirtino naujoji Druskininkų savivaldybės taryba. Visi žinome, kad turistų apgyvendinimo verslas mūsų mieste klesti arba tuojau suklestės, kai tik duris atvers ištisus metus veikiančios sniego arenos, dangumi plaukios gondolos, o oro uoste leisis... Taigi, nuoširdžiai tuo suklestėjimu tikintys vietos politikai nusprendė, kad atėjo laikas atsiriekti savo kąsnį, ir nustatė, jog nuo birželio 1 d. kiekvienas Druskininkuose apsistojęs svečias jį apgyvendinusiam viešbučiui ar sanatorijai kainuos po 2 litus už parą. Taip pat nustatyta vietinės rinkliavos 100 proc. lengvata ligoniams, kuriems medicininės reabilitacijos paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vaikams iki 7 metų bei vaikams iki 18 metų, atvykusiems gydytis į VUVL filialą Druskininkų „Saulutė“ bei sanatoriją „Belorus“. Jeigu tų poilsiautojų čia kaip reikiant privažiuos ir bus jie ne tik du vasaros mėnesius, bet ir ištisus metus, iš tų litų galėtų susidaryti išties solidi suma. Bus pinigų gėlytėms sodinti, žolei pjauti, šiukšlėms rinkti. O gal ir mašalams naikinti? Kasmet šiam reikalui pinigų pavykdavo iškaulyti iš Vyriausybės. O šiemet ėmė ir nedavė. Norite gyventi kraujasiurbių neišsiurbti – finansuokite patys. Tikriausiai ne vakar buvo žinoma, kad tų pinigų Vyriausybė neketina skirti. Bet vietos politikai vis tikėjosi – nepaliks bėdoje. O jei ir paliks, tai bus galima garsiai šaukti, koks blogas Kubilius, kaip nemyli dzūkų, kad palieka juos mašalams „an suėdzimo“.

Nesu toks jaunas, kad neprisiminčiau, kaip prieš dešimtmetį vasaros pradžioje druskininkiečiai ir kurorto svečiai vaikščiojo gatvėmis mojuodami nusilaužtomis krūmų šakelėmis. Tiesa, tų svečių ne kažin kiek ir buvo. Būdavo ir taip, kad iš Lenkijos atvykę poilsiautojai, vos išlipę iš autobuso ir apnikti mašalų spiečiaus, tuojau pat pareikalauja juos vežti atgal. O grįžę ten tokią „reklamą“ mūsų kurortui padarydavo, kad iki šiol kartais tenka įrodinėti, jog mašalų Druskininkuose jau nėra arba beveik nėra. Nelengva buvo ir Dzūkijos kaimo žmonėms. Daržus ravėdavo ar šieną grėbdavo veidus išsitepę dyzelinu arba panaudotais tepalais. Sakydavo, kad mašalai to dvoko nemėgsta ir nesiartina. Tik tas dyzelinas tada buvo pigesnis, o dabar jau turbūt pigiau visokius specialiai apsaugai nuo vabzdžių skirtus purškalus pirkti. Nuoširdžiai linkiu, kad nei jums, nei man jų neprireiktų, o kitąmet Vyriausybė ir nuo mašalų kenčiančios Pietų Lietuvos savivaldybės sugebėtų tarpusavyje susitarti ir bendromis jėgomis to Nemunan pilamo bakteriologinio preparato nupirkti.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 29 d.

Senokai bepasitaikė, kad Kristaus prisikėlimo šventė taip gražiai sutaptų su visos gamtos pavasariniu atbudimu. Porą metų iš eilės ankstų Velykų rytą net ir šlapdribą teko pastebėti, bet man tikrai labiau patinka tokios vėlyvos Velykos kaip šiemet, kai ir Ratnyčios bažnyčioje jau įmanoma dantimis nekalenant šv. Mišias išklausyti ir šventorius šviežia ryškia žaluma pasidabinęs. Vieną rytą išsprogo beržai, o po dienos jau pažaliavo kaštonai, sprogsta liepos, maumedžiai jaunais spygliukais pasipuošė. O jeigu dar palis, tai po savaitės jau pirmą kartą galėsiu nupjauti savo kiemo veją. Kur ne kur ją, kaip paauglio veidą spuogai, subjaurojo kurmiarausiai. Jeigu žinote efektyvų būdą, kaip tuos padarėlius nubaidyti, parašykite, pasidalinkite savo žiniomis, nes šį pavasarį kurmių išdaigomis skundžiasi dažnas sutiktas namų valdos šeimininkas.

Šv. Velykų išvakarėse apsipirkinėjome didžiausiame Druskininkų prekybos centre. Įsigytas prekes, sukrautas į maišelius, parduotuvės vežimėliu nusigabenau iki aikštelėje palikto automobilio. Žiūriu, ogi iš vieno maišo kažkas varva. Paskubomis perkroviau jo turinį tiesiai į bagažinę ir dugne radau prasidariusį nealkoholinio alaus butelį. Žmona patarė jį išmesti, bet mano postsovietiniam mentalitetui išmesti alų, nors ir nealkoholinį, būtų kažkokia šventvagystė. Todėl beliko jį išgerti. Juolab, diena saulėta, šilta, atsigerti neprošal. Kol žmona nustūmė pastatyti į vietą vežimą, aš taip ir likau stovėti prie automobilio su alaus buteliu rankoje, periodiškai jį užsiversdamas... Beje, išvaizda tas butelis nuo tikro alaus beveik nesiskiria, o užrašo, kad jis nealkoholinis, iš toliau nė nepastebėtum... Tiesa, tai aš tik vėliau supratau.

O tuo metu gatvele nuo turgaus pusės neskubėdamas žingsniavo Druskininkų policijos pareigūnas Donatas Š. Neuniformuotas, žmona parankėn įsikabinusi. Žiūri, ogi iš matymo pažįstamas druskininkietis, tai yra aš, Didžiojo šeštadienio rytą viešoje vietoje alų maukia ir su buteliu rankoje į automobilį sėda, tiesiai vairuotojo vieton. Suprantu, kad žmogui turėjo iš atminties prasibrauti ATPK straipsniai ir galimų baudų dydžiai. Gerai, kad mandagus pareigūnas pasitaikė, pirmiausiai priėjo, pasisveikino ir paklausė, ar aš jau pradėjęs Velykas švęsti... Beliko jam parodyti užrašą ant butelio „Nealkoholinis“ ir papasakoti kaip tas butelis prarado sandarumą. Pasijuokėm iš tos situacijos drauge, palinkėjom vienas kitam linksmų švenčių, žmonos, berods, apie kiaušinių dažymo technologijas spėjo padiskutuoti.

Šią savaitę paviešinta šiemetės Druskininkų kurorto šventės preliminari programa ir jos tema: „Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas“. Jau maniau, kad galų gale sumanyta atsigręžti į gydomąsias Druskininkų kurorto tradicijas, stelbiamas pastaruoju metu formuojamo pramogų ir grožio procedūrų miesto įvaizdžio. Bet preliminarioje programoje tie sveikatos šaltiniai minimi tik pavadinime. Kaip ir pernai, kai Druskininkų kurorto šventė buvo kuklesnė dėl sunkmečio, renginių gausą bandoma užtikrinti sutraukiant į jos savaitgalį kitus tradicinius mūsų mieste vykstančius renginius: „Druskomaniją“, „Foozas“, „Druskininkų vasaros su M.K.Čiurlioniu“. Tiesa, bus dar kažkoks moterų krepšinio turnyras, gatvės spektaklių festivalis, ežere plaukiojančių skulptūrų ekspozicija. Neabejoju, kad ir patys druskininkiečiai, ir čia suplūsiantys kurorto svečiai ras kur nueiti, ką pamatyti, sudalyvauti... Vietiniams dar lieka viltis, kad iki šventės bus baigtas M.K.Čiurlionio gatvės remontas ir miesto centras nebeprimins statybų aikštelės. Tradiciškai šventė rengiama paskutinį gegužės savaitgalį, kai visoje šalyje vyksta gausybė įvairiausių renginių, bet Druskininkai tokiu metų laiku, kai prie jūros dar šalta, vis tiek yra bene tinkamiausia vieta dviejų-trijų dienų pabėgimui iš įgrisusio didmiesčio.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 22 d.

Trečiadienį Ministro pirmininko tarnybos Komunikacijos departamentas atsiuntė pranešimą „Nustatoma paprastesnė Lietuvos ir Baltarusijos pasienio gyventojų kelionių tvarka“. Skamba taip, tarsi jau rytoj galėtumėte užsikurti savo „Pasatą“ ir traukti anapus sienos pigesnių rūkalų bei kuro parsivežti. Ogi, kai paskaitai, paaiškėja, kad dar teks palaukti. Mat Vyriausybė trečiadienį vykusiame posėdyje dar tik nutarė kreiptis į Prezidentę su prašymu pateikti Seimui ratifikuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pasienio gyventojų kelionių tvarkos, pasirašytą 2010 m. spalio 20 d. Minske.  Pasak pranešimo, šis susitarimas leis tam tikroms pasienio gyventojų grupėms kirsti valstybės sieną be vizų ir su specialiais vietinio eismo leidimais būti kitos valstybės 50 km. pločio pasienio teritorijoje iki 90 dienų per pusę metų. Iki penkerių metų galiosiantys vietinio eismo leidimai bus išduodami nuolatiniams pasienio teritorijų gyventojams, kurie dėl giminystės ryšių, pagrįstų ekonominių, prekybinių, kultūrinių ir kitų svarbių priežasčių planuoja lankytis kitos valstybės pasienio teritorijoje. Leidimai nesuteiks teisės dirbti. Numatomas vietinio eismo leidimo išdavimo mokestis – 20 eurų.

Dabar lauksime, kol Prezidentė pateiks prašymą Seimui, vėliau – kada Seimo nariai teiksis įtraukti tą ratifikavimą į savo darbotvarkę. Ir tik tada, kai tas ratifikavimas įsigalios, bus paskelbta, kur kreiptis išsvajotojo leidimo. Nors Vyriausybė tikisi, kad „šis susitarimas sudarys palankesnes sąlygas pasienio gyventojų tarpusavio ryšiams palaikyti, suintensyvins prekybinius, kultūrinius ir turistinius mainus, Lietuvos ir Baltarusijos regionų bendradarbiavimą, paskatins Baltarusijos suartėjimą su Europos Sąjunga“, daugumai druskininkiečių rūpi labai konkretūs „prekybiniai mainai“. Užuot pirkę gudišką dyzeliną iš vizas turinčių profesionalių perpardavinėtojų, jie patys galės nuvykti už sienos ir prisipilti pilną baką. Tik va, bėda, kad per tą laiką, kol užtruks sutarties ratifikavimas, visiškai neaišku, kaip pasikeis pati Baltarusija ir kokias kainas pamatysime ten nuvykę. Šią savaitę net pats kaimyninės šalies prezidentas, duodamas interviu savo valdiškai televizijai kažkokioje statybų aikštelėje, nuoširdžiai keiksnojo bendrapiliečius, kurie puolė keisti gudiškus rublius į užsienio valiutą ir šluoti iš parduotuvių produktus. Pasišaipęs iš vargšų pensininkų, kurie drėgnuose garažuose sukrovė tonas cukraus, A.Lukašenka prisipažino uždraudęs naudoti valstybės aukso atsargas atsiimamiems valiutiniams indėliams išmokėti. Oficialus Baltarusijos rublio kursas vis dar tebebuvo 3000 rublių už dolerį, spekuliantai dolerius supirkinėja po 3600-3800 rublių, o verslininkai, sudarinėdami sandorius, jau skaičiuoja, kad doleris kainuoja 4000 rublių.

„Tokiomis sąlygomis, kai gyventojai negali konvertuoti savo santaupų, jiems belieka pirkti produktus, kurių būsimas pabrangimas siejamas su devalvacija,“- teigia radijo stoties „Svoboda“ žurnalistas Igoris Karnėjus. Tai anie ir perka. Sunku dabar pasakyti, kokios kainos ir koks rublio kursas bus Baltarusijoje vasaros pabaigoje, kai, kaip tikimasi, įsigalios susitarimas supaprastinta pasienio gyventojų kelionių tvarka. Bet jau dabar aišku, jog tariamai baltarusiškai „gerovės valstybei“, kurią atvirai liaupsino nemaža dalis mūsų antivakarietiškai nusiteikusių politikų bei interneto komentatorių, ateina galas. Nedirvonuojantys kolchozų laukai ir švarios Minsko bei Gardino gatvės, mažas nedarbas, pigūs maisto produktai, kuras, degtinė... Tiesiog „runkelio“ svajonių šalis. Bet už kiekvieną svajonę kažkas turi sumokėti. Už baltarusišką gerovę ilgą laiką mokėjo Rusija, tiekdama dujas bei naftos produktus mažesnėmis už pasaulines kainomis. O dabar už viską teks mokėti patiems baltarusiams arba mažinant valstybės išlaidas ir veržiantis diržus, arba devalvuojant savo valiutą, kas reikštų faktinį visų gyventojų santaupų, algų ir pensijų sumažėjimą. Abu variantai nepatrauklūs A.Lukašenkai, nes jam baisiausia, kad nusivils ligi šiol jį rėmusi gyventojų dalis. Bet ką aš čia vis apie gudus, kai ir savame mieste yra apie ką pašnekėti. Vos du kartus tebuvo susirinkusi naujoji Druskininkų savivaldybės taryba, o keli valdančiajai partijai nepriklausantys jos nariai jau pasijuto kaip „prie Lukašenkos“. Labai atsargiai šiame „Druskininkų naujienų“ numeryje apie tai bando prasitarti jaunas tarybos narys, dar nesupratęs, kad bendras darbas savo miesto labui yra tik gražus šūkis, o tikrame gyvenime jo gerų norų niekam nereikia.

Dar betrūko, kad kas nors imtų atsižvelgti į opozicijos nuomonę, dalintis su jais postais ar galimybe įtakoti sprendimus. Gal kada nors, į kadencijos pabaigą, jeigu visą tą laiką nuolankiai pritarinės valdančiųjų parengtiems projektams, kilnos rankas, kada reikia, neuždavinėdamas kvailų klausimų, jam ir bus leista pasireikšti kokioje nors niekam neįdomioje veiklos srityje. O šakosis – greitai liks be darbo, galimybių įsukti savo verslą, o gal ir kokia nors kompromituojanti informacija netruks „išplaukti“ į viešumą. Bent jau tam, kad kiti jauni žmonės išmoktų pamoką, jog karjera šiame mieste daroma vieninteliu būdu – per vieną partiją ir jos programą vykdančias vietinės administracijos struktūras, o ne per opoziciją, jaunimo organizacijas ar profsąjungas.

Druskininkų savaitė 2011 m. balandžio 15 d.

Pagaliau turime naują vietinę valdžią. Tiesa, nauja ją vadinti kažkaip nedera, nes Savivaldybės tarybos dauguma, meras, vicemerė, administracijos vadovai – tie patys. Kita vertus, kaip kalbėdama pirmajame naujos kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje pasakė jos narė Vida Krisiuvienė, rinkėjai labai aiškiai išreiškė savo valią ir susirinkusiesiems belieka ją patvirtinti. Nuobodoka, žinoma, tokiame posėdyje sėdėti, kai iš anksto aišku, kas bus kas ir tik tarybos narių balsų, atiduotų už kandidatą į merus skaičius – 17 ar visi 25 – dar kėlė šiokią tokią intrigą. Štai todėl, didžiausia šios savaitės naujiena, visai ne valdžios rinkimai, o žinia, kad sniego arenos statybos užsitęs iki vasaros. Gal pamenate tokį seną sovietinį animacinį filmuką apie Senelį šaltį, kuris labai norėjo pamatyti vasarą... Tuo, kad sniego arenos įrengimo darbai nesibaigs, kaip žadėta, balandžio mėnesį, matėsi jau nuo kelio Druskininkai-Leipalingis. Bet dar būta vilties, kad arena atvers duris bent gegužę, per Kurorto šventę, kai į Druskininkus suvažiuoja daugiausiai svečių. Gal kokią simbolinę atidarymo profanaciją ir pavyks surengti per šventę. Juk, pamenate, prieš dešimtmetį, kai rūpestingoji valdžia atvedė į Druskininkus iš Baltarusijos dujas, simbolinį fakelą velionis A.M.Brazauskas su mūsų meru uždegė, kai jokios dujos vamzdynu dar netekėjo. Į fakelą jos buvo paduotos iš gerai paslėpto baliono, o džiūgaujantiems žiūrovams beliko ploti ir tikėtis pigaus šildymo. Dabar tas „pigumas“ per antrą galą lenda. Skelbimai apie raginimus susimokėti skolas už šildymą ir skolininkų turto varžytines jau tuoj užims pusę laikraščio. O jei kitą rudenį dujos bus, kaip prognozuoja šilumininkai, trečdaliu brangesnės, gyventojų pajamos – ne kažin kiek padidėjusios, cyps visi, kas tik turi kokią centralizuotai šildomą patalpėlę. Prieš keletą dienų mūsų redakcijoje apsilankęs vieno nedaug kam žinomo sostinės laikraštėlio leidėjas papasakojo kažkada nusipirkęs Druskininkuose dviejų kambarių butą. Pirko pigiai, bet antra tiek investavo į remontą, nė nepaklausęs vietinių patarimo, kad Gardino gatvė nėra itin prestižinė. Buvo tai senokai, kai Druskininkai dar buvo ramus gydomasis kurortas, čia gyveno daug poetų, rašytojų, dailininkų.

„Neberandu Druskininkuose su kuo bendrauti, visi išsivažinėjo... Ir ramybės jau nebėra, vietoje gydymo visur tik grožio paslaugos,“- dalijosi įspūdžiais svečias. Susirinkęs į krūvą per žiemą prisikaupusias sąskaitas, jis net nustėro ir rimtai suabejojo, ar toks, kaip pats sako, „auksinis“ butas tokiame miestelyje jam išties reikalingas. Paprašytas ką nors patarti, susimąsčiau, ką pats daryčiau jo vietoje ir, prisipažinsiu, pasakiau, nežinąs geriausios išeities. Racionaliausias sprendimas, žinoma, būtų tą butą parduoti ir, vietoje jo, įsigyti trobelę miško viduryje, iki kurios šilumininkų vamzdžiai neateina. Užrakinai, išvažiavai ir rami galva. Svarbiausia vertingų daiktų nepalikti, kad vagys neįsisuktų, arba artimiausiam kaimynui „bambalį“ nupirkti už priežiūrą. Tik va, bėda, parduoti butą Gardino gatvėje dabar beveik neįmanoma. Vieninteliai mūsų pirkėjai – rusai bei baltarusiai – tos gatvės, susirinkę informaciją apie jos reputaciją, privengia. O vietiniai, jei kartais ką ir nuperka, tai nebent labai pigiai. O už tą „pigiai“ trobelės miške įpirkti nepavyks, nebent gūdžioje kolchozinėje gyvenvietėje arba ariamų laukų vidury, kur žiemą švilpauja vėjai, o vasarą kepina saulė. Taip ir išlydėjau svečią dar liūdnesnį, negu atėjo, nieko paguodžiančio jam nepasakęs.

Antradienio vakarą visiškai spontaniškai pasodinau savo kieme šimtą pušų. Kokių jau ten pušų, veikiau pušelių, oficialiai sąskaitoje vadinamų dvimečiais pušies sėjinukais. Bičiulis Ricielių naujakurys senokai užsimindavo, kad norėtų apželdinti savo sklypo ribas kuo nors greitai augančiu ir žiemą nenuplinkančiu, būdingu mūsų kraštui. O kas gi gali būti labiau dzūkiška už paprastąją pušį? Druskininkų miškų urėdija jam paaiškino pati pušies nedaiginanti, perkanti iš kaimyninių medelynų, Kapčiamiesčio medelynas pasiūlė skambinti kitą savaitę, o štai Varėnos miškininkai sakė: „Atvažiuokite, turime, mažiausias parduodamas kiekis – 200 vienetų“. Kaip turbūt supratote, dviejų šimtų pušelių mano draugui tikrai nereikėjo, todėl į Senąją Varėną nuvažiavome dviese. Pasitiko mus ten itin draugiška uniformuota jauna miškininkė, paklaususi, ko taip mažai perkame, ir nuoširdžiai nudžiugusi, kad rūstūs vyriškiai iš kaimyninės savivaldybės savo kieme nori sodinti ne runkelius, o pušis. Taip pusė tų pušelių vakarop atsidūrė mano patvoriuose, o naktį jas palaistė smulkus pavasario lietus. Gal kada nors, jei Dievas duos ilgą gyvenimą, tame pušynėlyje dar spėsiu prisikazlėkauti ar prisirudmėsiauti.