Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 27 d.

Išmokime skirti buitinį anarchistą nuo runkelio ir varguolio

Likus mažiau kaip savaitei iki Tarptautinės darbininkų dienos mano bedarbis bičiulis V. užsuko į redakciją išgerti kavos ir paplepėti apie pastarojo meto naujienas. Pastarąjį kartą įsidarbinęs jis buvo pačioje šio amžiaus pradžioje ir ne Lietuvoje, o norvegų žvejybiniame laive. Grįžęs į Lietuvą tada nusipirko sodybą šalia Druskininkų ir nė nebandė čia ieškoti darbo, nes vis pasitaikydavo galimybių ką nors pigiai nupirkti ir brangiau parduoti arba sutarpininkauti už niekur oficialiai nefiksuojamą atlygį. Darbo biržoje V. įsiregistravo tik tuomet, kai niekur neapskaityti bedarbiai buvo apdėti Privalomojo sveikatos draudimo mokesčiu. Nuo to laiko jam reguliariai tekdavo joje lankytis ir kaip nors išsisukti nuo darbo pasiūlymų. Nemeluosiu, nežinau, kaip jam tai pavyko - ar biržos konsultantei gražiai nusišypsojo, ar kokių dovanų atnešė.

Bet šiandien V. pranešė džiugią naujieną - savo noru pasiprašė išbraukiamas iš bedarbių sąrašo. Tik susirado jis ne darbą, o sužinojo apie galimybę nebemokėti nelemtojo PSD asmenims, kurie turi ne mažiau kaip du nepilnamečius vaikus. Pakako atsinešti į Teritorinės ligonių kasos skyrių vaikų gimimo liudijimus ir parašyti prašymą būti draudžiamam Privalomuoju sveikatos draudimu “pagal vaikus”. Darbo biržoje apie tokią galimybę nedaug kas buvo girdėjęs, ar bent labai stengėsi jos nereklamuoti, todėl truputį pavaikė V. iš kabineto į kabinetą, bet galų gale oficialiai atleido nuo visų bedarbio pareigų. Ir dar spėjo apie tokią galimybę papasakoti keliems laisvalaikiu į Baltarusiją važinėjantiems, butus ir automobilius remontuojantiems bedarbiams bei vienam dvejojančiam, ar verta pratęsti verslo liudijimą, smulkiajam verslininkui.

PSD mokestis buvo tuo botagu, kuris suvarė visus oficialioje darbo rinkoje nedalyvavusius bedarbius į Darbo biržą, o dabar per konservatoriškos Šeimos politikos “skylę” iš jos pasprukti gali tik atlikusieji reprodukcinę pareigą Tėvynei. Banalu būtų pradėti moralizuoti žmonėms, kurie tenori būti palikti ramybėje visų valstybės institucijų, nieko iš jos neprašo, bet ir niekuo nesidalina. Bet koks kalbėjimas apie solidarumą, viešąjį interesą, pareigą kažkaip prisidėti prie valstybės prisiimtų įsipareigojimų finansavimo neturi jokios prasmės. Taip pat sėkmingai jiems galėčiau pasakoti apie būtinybę gelbėti planetą nuo klimato kaitos mažiau kvėpuojant. Čia ne ta žmonių rūšis, kuri kaulija socialinių pašalpų, piktinasi, jog darbo birža nesuranda jiems darbo, Kubilius nedidina minimalios algos, o bjaurybės šilumininkai siunčia pernelyg dideles sąskaitas. Apie pastaruosius jau pakankamai prikalbėta ir prirašyta, jie suklasifikuoti į runkelius ir varguolius, o dėl jų balsų varžosi kaip niekad daug socialinį teisingumą ir tvarką žadančių politikų. V. balsuoti neina, o kartą, kai atėjo, skambino man mobiliuoju telefonu tiesiai iš rinkimų apylinkės ir garsiai diktavo kandidatų pavardes, klausdamas, kuris iš jų neįves nekilnojamojo turto mokesčio, iki ašarų prajuokindamas ne tik komisiją, bet ir stebėtojus bei kitus rinkėjus. Jų pažiūros gali svyruoti nuo anarchokapitalizmo ir libertarizmo iki kažko panašaus į amerikietiško Arbatėlės judėjimo ideologijos arba visiško jų neturėjimo. Tenesupyksta tikrasis anarchistas Darius Pocevičius, jeigu apibendrindamas pavadinsiu šiuos žmones buitiniais anarchistais, taip atskirdamas juos nuo negausaus, bet maištingo anarchizmo klasikų veikalų prisiskaičiusio sostinės jaunimo būrelio. Buitiniai anarchistai į mitingus neis ir su policija gatvėse nesikaus. Jeigu bus geras oras iškylauti gamtoje, kibs žuvys, dygs grybai arba atvirkščiai, bjauriai lis, neis ir balsuoti. Todėl atstovaujamoje valdžioje jų balsas negirdimas. Bet jų daug ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, jie gali gerokai padidinti kurios nors liberalios partijos gautų balsų skaičių arba atvesti į valdžią kokius nors nesisteminius marginalus.

Tipiškas buitinis anarchistas yra kažkur pasimokęs, bet ne iki diplomo gavimo. Jis, ar rečiau ji, niekur nedirba, bet turi pinigų daugiau už varguolį ir netgi už dažną runkelį. Jis gali užsiimti kažkokiais menais ar amatais, išmanyti savo veiklos srityje gerokai daugiau už diplomuotus specialistus, bet niekada nebandys įgyvendinti savo sumanymų stambioje korporacijoje ar valstybės tarnyboje. Mūsų šeimos draugas autoelektrikas S., turintis visus buitinio anarchisto požymius, su kiekvienu darbdaviu bandydavo derėtis, kad ateis į darbą, kada norės ir išeis, kada baigs pradėtą darbą, net jei tai būtų vidurnaktį... Todėl dauguma buitinių anarchistų dirba sau, perka verslo liudijimus, registruoja individualią veiklą arba darbuojasi nelegaliai. Valstybės ir savivaldybių tarnautojai, sutikę tokį žmogų, jaučia gal net nesąmoningą norą priversti jį gyventi pagal jų taisykles, įsidarbinti, deklaruoti gyvenamąją vietą bei pajamas, užregistruoti santuoką, mokėti mokesčius ir važinėti keliais pagal Kelių eismo taisykles, uždėti jo šuniui antsnukį, o motociklui - duslintuvą. Buitinis anarchistas, jų požiūriu, yra paauglys, kuris taip ir nesubrendo. O jam anie yra kostiumuotos žiurkės, trukdančios džiaugtis gyvenimu. Vieni kitų jie niekada nesupras, bet bent jau galėtų išmokti pripažinti bei toleruoti vieni kitų egzistavimą.

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 20 d.

Virtualus bendravimas yra vertingesnis už gyvą

Nuo pat interneto ir pirmųjų pokalbių programų sukūrimo pradėjo lietis ir gąsdinimai, kaip mums kenkia virtualus bendravimas, pakeičiantis tikrą žmogaus ryšį su žmogumi. Vien per keletą pastarųjų savaičių šią temą aptarinėjo populiari televizijos pokalbių laida, išspausdinti keli straipsniai nacionaliniuose dienraščiuose, o jau pačiame internete jų nė neskaičiavau. O kur dar reklama, lyginanti vienos lietuviško alaus rūšies vartojimą su bendravimu socialiniuose tinkluose. Tėvams vis dažniau primygtinai patariama riboti laiką, kurį jų vaikai praleidžia prie kompiuterio, o iškart nepatikėjusieji interneto grėsme bauginami istorijomis apie  „Facebook” pažintis, pasibaigusias išprievartavimais ir žmogžudystėmis. Didžiausias baubas vis dėlto yra priklausomybė nuo interneto, kuri, tariamai atsiras, vos tik prisėsite prie kompiuterio ir paleisite naršyklę.

Stebėtina, bet iš visų mano pažįstamų bei draugų, tarp kurių yra įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties žmonių, nė vienas dar nemirė nuo interneto. Yra mirusių nuo vėžio, širdies ligų, narkotikų perdozavimo bei nesaikingo alkoholio vartojimo sukeltų ligų. Yra žuvusių nelaimingų atsitikimų metu, savižudžių. Tebūna jiems lengvos dzūkiškos kapinių smiltys ar tolimų kraštų žemė. Bet nuo interneto dar nemirė nė vienas. Dar daugiau, nė vienas rimtai nesusigadino sau šeimyninio gyvenimo ar profesinės karjeros dėl to, ką veikė internete. Į pažinčių portalus dažniausiai nuklysdavo tie, kurių meilė sutuoktiniui ar sugyventiniui jau seniai buvo išblėsusi. Darbo paieškos internete, apsipirkimas ir prekyba skelbimų portaluose tapo visų mūsų kasdienybe.

Drybsojimą fotelyje prieš televizorių su alaus skardine rankoje pavadinti intelektualesne veikla už naršymą internete galėtų tik TV prodiuseriai arba aludariai. Negi turėčiau tikėti jų nuoširdumu?

Tai gal baisus ne pats internetas, o tik jo socialiniai tinklai, pakeičiantys žmogui „gyvą bendravimą” su kitais žmonėmis? Kadangi didžia dalimi tai yra pastarojo dešimtmečio fenomenas, nepradėsiu stebėtis, kodėl būtent socialinių tinklų populiarumas taip gąsdina tėvus, pedagogus ir populiariosios psichologijos straipsnių rašytojus. Pradėkime nuo to, su kuo mes bendraujame socialiniuose tinkluose ir nevirtualioje realybėje. Ir ten, ir ten tai yra gyvi žmonės. Mirusių asmenų profilių socialiniuose tinkluose nėra daug ir, galų gale, jei jau primygtinai siekiate bendrauti tik su gyvaisiais, galite išmesti juos iš draugų sąrašo. Didžiąją dalį iš kelių šimtų savo „Facebook” draugų ir per tūkstantį žmonių, esančių mano „Google plus” draugų ratuose kada nors esu kokiomis nors aplinkybėmis sutikęs arba žinau juos tikrai egzistuojant. Net ir už tokių profilių kaip „Galerija Sofa”, „Pipedija Enciklopedija” ar „Šūdų Kultas” slepiasi realūs asmenys. Su vienu iš jų sveikinamės, susitikę prekybos centre, kito vardą ir pavardę seniai žinojau, o dėl trečiojo tiesiog nesuku sau galvos. Dauguma žmonių ten pasirašė tikru savo vardu bei pavarde ir, skirtingai, nei rašydami anoniminius skundus į laikraštį arba komentarus populiariuose žinių portaluose, atsakingai rašo ir bendrina tai, už ką prisiima visą atsakomybę.

Norėdamas pasišnekėti akis į akį su visais žmonėmis, esančiais mano virtualių draugų sąrašuose, ištisus metus turėčiau važinėti ir skraidyti po pasaulį ir tesuspėčiau jiems pasakyti: „Labas, kaip gyveni...” Arba tektų apsiriboti bendravimu su tais, kurie gyvena, dirba, pramogauja ir apsipirkinėja ten pat, kur ir aš.

 Turiu teisę suabejoti, ar toks apsiribojimas vardan bendravimo „gyvumo” turėtų kokią nors prasmę, atneštų naudos ar padarytų mane dvasingesniu. Interneto socialiniai tinklai būtent todėl ir išplito taip sparčiai, kad leidžia mums bendrauti ne su tais, kurie fiziškai yra šalia, bet neturi ką mums pasakyti, o su bendraminčiais ir bendrų pomėgių turinčiais žmonėmis iš viso pasaulio. Kaimyną, kuris po pirmo „bambalio” ištuštinimo ieško su kuo susimesti antram, ir pageidautų 3 valandų „Tu mane gerbi?” stiliaus pokalbio, gal ir įskaudins jūsų pasirinkimas geriau tuo metu pasitarti su virtualiais pašnekovais apie motociklų variklių priežiūros ypatumus arba naujo „Olympus” beveidrodinio fotoaparato keičiamais objektyvais dinaminį diapazoną. Tegul pratinasi - tai vadinama skaitmenine atskirtimi.

Teisingumo ministras, klausiantis tūkstančių virtualių draugų, tuo pat metu esančių ir visiškai realiais rinkėjais, nuomonės apie autorių teisių apsaugą sugriežtinančias įstatymų pataisas ir sostinės meras, iš komentarų prie savo įrašų sužinantis, kurie jo sprendimai labiausiai erzina miestiečius, turi daugiau galimybių jausti ryšį su žmonėmis, negu socialinių tinklų besibaidantys jų kolegos. Jeigu tai populizmas, tai toks skaitmeninis populizmas mums visiems yra gerokai patogesnis už praeitame amžiuje praktikuotas politikų „gastroles” po miestelių kultūrnamius, atsakinėjant į iš anksto atrinktus rinkėjų klausimus.

Drįsčiau prognozuoti, kad 2012 m. Seimo rinkimai bus pirmieji, kuriuose tiesioginis darbas su rinkėjais ir politinė reklama interneto socialiniuose tinkluose įgaus lig šiol dar neregėtą reikšmę balsavimų rezultatams. Laikai, kai rinkimus laimėdavo tas, kas sugebėdavo sukurti keletą skambių šūkių, gražiai atrodydavo nufotošopintuose plakatuose ir turėdavo už ką dažniausiai rodytis televizorių ekranuose, negrįžtamai baigėsi. Vienas interneto trolis gali akimirksniu paversti neapdairų politiką visuotinės pajuokos objektu ir realiu laiku tai pasieks didžiąją dalį jo rinkėjų. Vienas lemiamą akimirką parašytas sakinys ar įkelta nuotrauka, pabendrinta tūkstančius kartų, gali pakeisti viską. Mes pasikeitėme bent jau ne mažiau, negu Arabų pavasarį sukėlusios Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų tautos, ir vargas tam politikui, kuris nepastebėjo tų pokyčių ar bandys juos ignoruoti.

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 13 d.

Siūlau skaičiuoti mokestį už atliekas pagal barzdos ilgį

Du kartus per mėnesį, ryte, prieš išvažiuojant į darbą, žmona man primena, kad privalau išvilkti atliekų konteinerį už kiemo vartų. Nesiginčiju su ja, net jeigu lauke lyja įkyrus lietus arba žvarbaus vėjo gūsiai verčia gūžtis. Vakare grįžę namo, randame jį ištuštintą, o už tą malonumą kas mėnesį pervedu 11 litų 90 centų į bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras” sąskaitą. Rinkliavos dydį lemia ne mūsų šeimos pagaminamų atliekų kiekis, o gyvenamojo namo plotas. Jeigu paprašyčiau didesnio konteinerio arba išvis jo atsisakyčiau, mokama suma nesikeistų, nes tai ne mokestis už paslaugą, o rinkliava.

Mes, dzūkai, buvome vieni pirmųjų šalyje „bandomųjų triušių”, pradėjusių bendrai tvarkyti atliekas ir vežti jas į regioninį sąvartyną. Mūsų savivaldybės pasirinko būtent tokį rinkliavos administravimo būdą ir iškart sulaukė nemažai kritikos. Druskininkų savivaldybės gyventojai priešinosi bene mažiausiai, bet Lazdijų ir Alytaus rajonuose būta bandymų nemokėti rinkliavos ir ginčyti ją teismuose. Karščiausiu atliekų tvarkymo rinkliavos priešininku buvo velionis advokatas, Jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas Kęstutis Čilinskas, nenuleidęs rankų net ir po pralaimėjimų visų instancijų teismuose. Kadangi pats rinkliavos principas, išdalinant atliekų tvarkymo kaštus gyventojams pagal jų vardu registruoto nekilnojamojo turto plotą, žmonėms sunkiai suprantamas, prieš kiekvienus rinkimus šios temos imasi populiarumo siekiantys politikai. Įdomiausia, kad socialdemokratų valdomuose Druskininkuose ši partija ir Lietuvos savivaldybių asociacijai vadovaujantis Druskininkų meras pasisako už veikiančią rinkliavos sistemą, o gretimame Lazdijų rajone, kurį valdo Tėvynės sąjungos deleguotas meras, tie patys socialdemokratai tokią pat rinkliavą aršiai kritikuoja. Po to, kai Prezidentė grąžino Seimui iš naujo svarstyti Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas, savo veto pagrindusi Savivaldybių asociacijos išsakytais nuogąstavimais, neva jos „atveria kelią monopolininkui piktnaudžiauti kainomis už atliekų tvarkymą”, tapo išvis nebeaišku, kuria linkme jų tvarkymo sistema bus keičiama.

Rizikuodamas užsitraukti daugelio skaitytojų rūstybę, prisipažinsiu, kad mokėti rinkliavą už atliekų tvarkymą man patinka. Pačioje šio amžiaus pradžioje, kai dukra buvo dar visai maža, o mūsų šeima gyveno mieste ir iki gamtos reikėdavo važiuoti, ne kartą baisėdavausi vaizdingiausiose Snaigyno, Trikojo, Ančios, Veisiejo ar Avirio ežerų pakrantėse suverstomis šiukšlių krūvomis. Ne poilsiautojų apšiukšlinta aplinka, o sąmoningai atvežtomis ir miške ar pakelėje išverstomis šiukšlėmis. Tą patį matydavau ir rudenį, grybaudamas kur nors ties Puvočiais ar Trasnyku. Dzūkijos kaime naudotis atliekų išvežimo paslauga buvo neįprasta. Visi žinojo, kad susikaupusias šiukšles reikia deginti, o kas nedega - vežti į mišką. Vos keletą metų galioja naujoji atliekų tvarkymo sistema, o miškai jau pastebimai pašvarėjo. Nebeliko motyvo kažkur patiems gabenti savo atliekas, kai rinkliavos už jų tvarkymą dydis nepriklauso nei nuo atliekų kiekio, nei nuo noro ją mokėti. Argumentai apie tariamą tokios rinkliavos socialinį neteisingumą man nublanksta prieš švaresnes paežeres ir miškus. Galite skaičiuoti nors ir pagal barzdos ilgį. Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas tokiam mano pasiūlymui gal ir nepritars, bet bebarzdis Druskininkų meras prieštarauti neturėtų.

Nors ir pamažu, bet jau diegiama ir atliekų rūšiavimo sistema. Pats mačiau, kaip pernai Leipalingio gyventojai piktinosi jiems nepatogioje vietoje pastatytais skirtingų spalvų konteineriais. Pastatykit tokius ir prie mano tvoros – aš nesipiktinsiu. Nes išrūšiuotas šiukšles tvarkyti paprasčiau, o tai reiškia, kad atliekų tvarkymo sistemos išlaikymas bent jau nebrangs. O kad kas nors pigtų, kai taip kyla kuro kainos, tikrai nesitikiu ir kitiems tikėtis nerekomenduoju, bet tai jau visai kita tema.

Atliekų tvarkymas, kuro akcizai, net ir atominės elektrinės statybos reikalai – viskas artimiausiu metu bus aukojama vienam tikslui. Šią savaitę Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo paskelbė eilinių Seimo rinkimų datą – spalio 14 dieną. Iki tos dienos bus tiek knaisiojimosi po nerūšiuotas svetimas šiukšles, kad bet koks racionalus kalbėjimas argumentų kalba jau niekam neberūpės. Bet užtat šiųmetėje aplinkos tvarkymo akcijoje „Darom”, galiu jus patikinti, pamatysime kaip niekad daug politikų. Nuoširdžiai abejoju, ar tai labai jau pakeis kieno nors apsisprendimą rudenį balsuoti už vieną ar kitą kandidatą, bet bent pakelės ir pamiškės bus švaresnės.

Gintaro Žilio ir Roberto Salomone nuotraukos

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 6 d.

Našlių Velykos

Mėgstu stebėti žmones žvarbų Velykų rytą, vos prašvitus, suvažiavusius į Šv. Mišias automobiliais užgrūstame Ratnyčios bažnytkaimyje, seniai virtusiame Druskininkų kurorto priemiesčiu. Kadangi Ratnyčios parapijai priklauso kone pusė Druskininkų miesto miegamųjų kvartalų ir senieji šilinių dzūkų kaimai nuo pat Švendubrės iki Žiogelių bei Randamonių, tokį rytą greta suklumpa maldai orios kurorto valdininkės, mokytojos, gydytojos, smulkūs turgaus verslininkai, senukai rūpintojėlių veidais ir nesuskaičiuojama daugybė našlių, vaikų ir anūkų, suvežtų iš mažų trobelių po laukinėmis kriaušėmis ar nusvirusiom eglių šakom. Į aštuntą ar devintą dešimtį įkopusi našlė juoda skepeta, o ne geltonkasė tautiniais rūbais dabar yra tikras Dzūkijos simbolis. Tik ant jų laikosi pasaulis, dar žiba vakarais šviesa tarpumiškių vienkiemiuose, dar užsuka laiškanešys ar paskambina telefoniniai sukčiai. Per keliolika metų išeis jos, atsiguls greta seniai biria pieska užbertų savo vyrų bei sūnų, ir čia bus tuščia, kaip po maro. Kas antra troba jau dabar atgyja tik vasarą, kai iš miestų ar emigracijos trumpam atvažiuoja paveldėtojai ar poilsiautojai su nuo kiekvieno uodo įžnybimo nesavais balsais rėkiančiais vaikais ir nežinančiais kaip elgtis ant žolės kambariniais šunimis. Jų lizinginiai automobiliai kliūva už kupstų ir pernai nenupjautų kiečių stagarų, o kepamos mėsos dūmai sutraukia paskutinius kaimo pijokėlius, besitikinčius už kelių valandų simbolinį patalkininkavimą gauti litų ar išgerti.

Kiek kartų man teko apžiūrinėti po šeimininkų mirties paveldėtojų parduodamas sodybas, visada jausdavau kažkokį sunkumą, matydamas paliktus jau niekam nereikalingus mirusių žmonių asmeninius daiktus, nuotraukas, darbo įrankius, per didžiuosius vasaros atlaidus pirktus šventųjų paveikslus. Atrodo, kad žmogus tik trumpam kažkur išėjo, gal karvukės perrišti ar beržo sulos leisti. Grįš ir dar priguls metalinėje lovoje ryškiai mėlynais galais, prisuks vidurnaktį sustojusį rusišką žadintuvą, pakeis baterijas senam VEF-ui, raikys duoną šituo iki plonumo sugaląstu peiliu. Nenorėčiau, kad po manęs va šitaip svetimi kuistųsi po daiktus, kurie užpildė mano kasdienybę, bet kitaip juk nebus.

Bet grįžkim prie mūsų našlių, Velykų rytą lipančių iš eglišakių kvapu dvelkiančių senų „Audi 100” bei „Pasatų”. Susitikę šventoriuje seniai matytas giminaites, jos puikiai prisimena visą savo giminės genealogiją, iš veido bruožų atpažįsta kitų kartų palikuonius, gali papasakoti apie tai, ką po daugelio metų, kai jų jau nebebus, bergždžiai bandysime sužinoti internete ar valstybiniuose archyvuose. Todėl dabar kaip tik pats metas, pavyzdžiui, antrąją Velykų dieną, kai visi pailsės nuo kiaušinių mušimo ir riebios kopūstienės valgymo, įjungti diktofoną, kuris veikiausiai yra ir jūsų mobiliajame telefone, ir įrašyti vyriausių giminaičių pasakojimus. O jei dar ir įdėmiai klausysite, nustebsite, kiek vertų gero romanisto plunksnos istorijų nutiko ne kažkur didikų rūmuose, o jūsų pačių gimtojoje sodyboje. Kokios aistros kunkuliavo, kokie meilės trikampiai, pavydo dramos ir nesusipratimų komedijos atsitiko. Ir visa tai dar labiau užaštrino du pasauliniai karai, tremtys ir kolektyvizacijos, žemės grąžinimo neteisybės, netikėtos ligos, beveik stebuklingi išgijimai ir nelaimingi atsitikimai. Tik per daug jų neišgąsdinkite netikėtai parodytu dėmesiu, jeigu keletą pastarųjų metų stengėtės negirdėti, nes atrodys įtartinai - gal kokio palikimo gviešiatės ar protėvių mišką parduoti sumąstėte.

Kai buvau vaikas, kiaušinių dažymas man nebuvo pati įdomiausia pramoga, bet prieš keletą metų, kai pamačiau savo žmoną su dukra ištisą pusdienį vašku, svogūnų lukštais ir kažkokiais pirktiniais dažais kuriančias visokias grožybes, prieš akis iškilo į lininį rankšluostį suvynioti ir mano velionės močiutės dermatininiame rankinuke parnešti Velykų rytą pašventinti kiaušiniai, duonos riekės, nedidelis kiaulienos kumpio gabalas. Suprantu, kad ne valgiuose ir netgi ne jų šventinime yra šitos šventės esmė, bet per santykį su tradicija, per kvapus, skonį, margučių spalvas ir raštus įdaiktinamas ir įlaikinamas didysis Prisikėlimo įvykis. Aprūkusiame vienos sukrypusios trobos kampe, po įskilusiu stiklu, padengtu storu riebių dulkių sluoksniu, į mane žvelgė Nukryžiuotojo akys. Nubraukiau suodžius ir dulkes tiesiog ranka ir supratau, jog tai tas žvilgsnis man tądien suteikė keistą jausmą, jog mane, vaikštinėjantį po svetimus namus, nuolat kažkas stebi. Čia pat buvęs sodybos savininkas, nupirkęs ją vos prieš kelias dienas, pasiūlė tą paveikslą pasiimti, nes vis tiek ketinąs viską griauti ir statyti iš naujo. Dabar tas Kristus, nupieštas neabejotinai talentingo XX a. pradžios vokiečių grafiko, žvelgia į mane nuo mūsų kambario sienos. Tik žvilgsnyje, greta kančios, nuvalius dulkes, atsirado tvirta Prisikėlimo viltis. O gal tik aš ją ten matau.

Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 30 d.

Melas mus lydi nuo ankstyvos vaikystės iki mirties patalo

Balandžio 1-ąją sakydami draugams, neva jiems batai atsirišę, ar kelnių užtrauktukas atsegtas, o gal ir kaip įmantriau apgaudami, nerizikuojame už tai gauti per sprandą, bet kitu metu banalus buitinis melas nėra toleruojamas. Ir vis dėlto mūsų paprotinė teisė numato daugybę atvejų, kada didesnis ar mažesnis melas nėra smerkiamas ar baudžiamas.

Banalu būtų pradėti nuo politikų, juolab, kad rinkiminiais metais jie patys vieni kitiems primins netesėtus pažadus ir nusišnekėjimus. Melas mus lydi nuo ankstyvos vaikystės, vos pradedame suprasti žmonių kalbą, iki pat mirties patalo. Retai kas vaikystėje nebuvo įtikinėjamas, kad dovanas neša Kalėdų senelis ir Velykų bobutė, o naujagimiai surandami kopūstuose arba juos atneša gandras. Nenorėdami traumuoti gležnos vaikų psichikos, vis dažniau vengiame ne tik rodyti jiems žiaurius vaizdus ar smurtą vaizduojančius meno kūrinius. Apsupame juos kone vien iš melo nulipdytu iliuziniu saugiu pasaulėliu, kuriame nėra skausmo, mirties, konkurencijos ir pavojingų daiktų, visi žmonės nepavydūs ir vien gera linkintys. Riba, kada tos iliuzijos išsisklaido, susidūrę su rūsčia realybe, neišvengiamai irgi traumuoja, todėl ją stengiamės kuo labiau atitolinti. Pirmiausiai bet kokio vaikų pasiekimų vertinimo ir lyginimo buvo atsisakyta ikimokyklinio ugdymo įstaigose, paskui tai nukeliavo į pradines mokyklas, kur jau daug metų nerašomi pažymai, o dabar vis dažniau pasigirsta raginimai vertinimo atsisakyti iki pat gimnazijos. Ką tik pasibaigusios mokyklose „Savaitės be smurto” renginiai skatina susimąstyti, ar priskirdami psichologiniam smurtui bet kokį vaiko pajuokavimą, išguję iš paauglių tarpusavio bendravimo sarkazmą ir ironiją, konkuravimo bei varžymosi dvasią, nepaversime beveik suaugusių žmonių lengvai pažeidžiamais darželinukais. Didžiuojamės, kad mūsų jaunimas, atvykęs studijuoti ar ieškoti darbo į Vakarų Europos šalis, sugeba būti sumanesni, darbštesni ir apsukresni už vietinius, ugdytus „šiltnamio sąlygomis”. Bet ar ilgai dar būsime „aštriadančiai lietuviai” iš vesternų Laukinius Vakarus primenančios Rytų Europos, kai užaugs smurto prevencijos programų auklėti jaunuoliai. Juolab, kad konkuruoti jiems teks ne tik ir ne tiek su senųjų ES narių bendraamžiais, kiek su jaunais migrantais iš šalių, kuriose Velykų bobutė dešimtojo gimtadienio proga atneša ne planšetinį kompiuterį, o „Kalašnikovo” automatą.

Sulaukę pilnametystės, melą paverčiame, net ne antrąja, o pirmąja savo religija. Nes juk katalikiškai tuokiasi ir krikštija vaikus absoliuti dauguma tų, kurie, atviriau pasikalbėjus, ne tik nėra praktikuojantys katalikai, bet ir neslepia paniekos giliai religingai mažumai. Kas nėra melavęs, pirkdamas ar parduodamas automobilį arba nekilnojamąjį turtą ir pirkimo-pardavimo sutartyje įrašęs kelis kartus mažesnę kainą? O kai už tokį sukčiavimą pričiumpa FNTT, kiekvienas teisinamės, kad visi taip daro. 2008-2009 m. motinystės išmokų pasididinimo bylos atskleidė ne tik įstatymų leidybos spragas, bet ir tai, kaip giliai į mūsų galvas įsiskverbęs melas. Beveik visi buvome linkę pagailėti nerealias algas prisirašiusių jaunų mamų, nes ir patys panašioje situacijoje nepraleidžiame progos pasinaudoti abejotino teisėtumo galimybėmis. Kiek šeimų gyvena nesusituokę ne todėl, kad nėra apsisprendę, ar rytoj dar bus kartu, bet tik dėl „vienišoms” mamoms mokamų socialinių pašalpų ir vaikams skiriamo nemokamo maitinimo? Kiek bedarbių registruojasi Darbo biržoje tik dėl to, kad nereikėtų mokėti Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, o gavę siuntimą prašo darbdavio parašyti, kad pasirinktas kitas kandidatas. Melas taip persunkia mūsų kasdienybę, kad atsisakęs meluoti keistuolis aplinkiniams kelia rimtų abejonių dėl savo psichinės sveikatos. O apie sveikatos apsaugą ir melą net ir kalbėti banalu. Jau net nevadiname kyšiais neoficialiai mokamų gydytojams pinigų, o specialiosios tarnybos seniai numojo į tai ranka ir apsimeta, jog Baudžiamasis Kodeksas čia netaikomas. Bala nematė to melo mirtinai sergančiam žmogui, kai nuo jo slepiama tikroji diagnozė, nors pats ir tokiu atveju turbūt norėčiau žinoti tiesą ir pasirengti susitikimui su Amžinybe. Liūdniau, kai susirgęs vaikas negauna tikros medicininės pagalbos, nes jo tėvai įtikėję netradicinės medicinos šamanais ir raganomis. Kažkodėl netradicinės medicinos gydymo metodų ir preparatų veiksmingumo nereikia pagrįsti klinikinių tyrimų rezultatais pagal tas pačias griežtas taisykles, kaip įrodinėjamas vaistų veiksmingumas. Todėl melas liejasi laisvai, o Balandžio pirmoji būna kiekvieną dieną, tik pacientai to gali ir nesuprasti, kai valstybė oficialiai registruoja netradicinės medicinos specialistus. Neteko girdėti, kad būtų pareikšti kaltinimai bet vienam ekstrasensui, kuris užkalbėjimais gydo vėžį, kol pacientas miršta, pats žinodamas, jog jo gydymas nepadės. Bet kuris netradicinis medikas, mano nuomone, yra vertesnis sėdėti už grotų negu Petrikas ir MMM įkūrėjas, nes šie apgavo santykinai sveikus ir netgi pasiturinčius žmones, o anie išsirenka pačius pažeidžiamiausius.

Ne vienas medicininį ar farmacinį išsilavinimą turintis žmogus neoficialiai prasitaria, kad teisingiausia būtų išvis panaikinti netradicinės medicinos teisinį statusą, bet nenori būti dėl to viešai užsipulti, todėl toleruoja melą. Kas išdrįs pareikalauti, kad raganos ir šamanai įrodytų savo gydymo metodų veiksmingumą, arba už pinigų ėmimą iš klientų turi būti baudžiami kaip už sukčiavimą? Jei kažkas mano, kad turi antgamtinių gydymo galių ir labai nori padėti žmonėms, visada gali daryti tai nemokamai. Jėzus neėmė pinigų iš išgydytų žmonių.

Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 23 d.

Kada ateis laikas užvožti karstą popierinei spaudai?

Iškart po Lygiadienio, pervadinto Žemės diena, kad nekeltų asociacijų su revoliuciniais laisvės, lygybės ir brolybės šūkiais, ateis metas persukti laikrodžius į vasaros laiką, kuris turbūt ne man vienam sujaukia gyvenimo ritmą labiau už visus šiuolaikinius revoliucionierius. Rytais ir vėl per žiemą išlepintas kūnas reikalaus dar valandėlę pamiegoti, o vakarais vartysiuos negalėdamas užmigti arba klausysiuos, kaip Ilgio pelkėse šūkauja aną savaitgalį iš emigracijos parskridę gervės.

„Visai durnas piemenys, nepaėmė iš Vincuko dzvidešimc penkių tūkstancų, būtų naujų mašinų nuspirkis,”- sako man nuo Leipalingio žiedo paimtas pavežėti nenusakomo amžiaus vyriškis, išgirdęs radijo laidos vedėjo pašmaikštavimus apie galimai neblaivaus Seimo nario sukeltą eismo įvykį. Tada ir prisiminėm, kaip prieš keletą metų jau ne galimai, o visai girtas Druskininkų savivaldybės skyriaus vedėjas automobiliu bandė išversti pasienio užkardos užtvarą ir už tai nebuvo nei iš darbo išmestas, nei pareigose pažemintas. Toliau taip ir prasiginčijom iki pat Baltašiškės - aš sakiau, kad Seimo nariui dabar bus surengtas parodomasis nubaudimo procesas, o pakeleivis įrodinėjo, jog anam išvis nieko nebus.

Bet per naująjį Druskininkų tiltą važiuodami radom sutarimą, kad, nepriklausomai nuo formalių bausmių griežtumo, svarbiausias šioje istorijoje yra visuomenės sprendimas taip prisisklaidžiusį veikėją nurašyti į politinius lavonus. Būna kad žmogus dar vaikšto išdidžiai iškėlęs galvą, manosi esąs svarbus ir daug kam reikalingas, o visi aplinkui mato, kad jis jau ne pirma diena miręs, tik niekas į akis nepasako, kad laikas graban gultis. Būna šitaip ne tik politikoje, bet ir versle, kai užeini į kokio UAB-o kontorą, o ten tiesiog ore tvyro mirties kvapas, nors įmonė dar veikia ir netgi ne visos sąskaitos areštuotos.

Mirę verslai dažnai būna susiję su pasenusiomis arba nepasiteisinusiomis technologijomis, paslaugomis, kurių jau niekam nebereikia. Vadovėliniu pavyzdžiu galėtų būti analoginės fotografijos laikais klestėjusi kompanija „Kodak”, nesugebėjusi atrasti sau vietos skaitmeniniame amžiuje. Prieš 4 ar 5 metus, norėdamas žiūrėti filmus didele raiška, už tuomet astronominę kainą užsisakiau „blu-ray” diskų leistuvą. Tada kaip tik mirė konkuruojantis HD-DVD formatas, kurio kūrėja „Toshiba” paskelbė nutraukianti jo kūrimą, ir atrodė, kad „Sony” sukurtos „blu-ray” technologijos laukia šviesi ateitis. Tikėjausi, kad jis greitai išpopuliarės, atpigs šios technologijos diskai, ir prie „Maximos” kasų jų bus galima prisirinkti po 1,99 Lt su ryškiais lipdukais „Dėmesio, pigiau!”. Iki šiol to pigimo tebelaukiu ir turiu tik du „blu-ray” diskus: filmą „Casino Royale” ir Robbie Williams koncertą. Brangiai pirktas įrenginys gražiai atrodo lentynoje po televizorium, bet keletą pastarųjų metų mano santykiai su juo apsiriboja nelabai reguliariu dulkių nuvalymu, o ilgai ignoruotos žinutės apie artėjančią „blu-ray” formato mirtį verčia mane galvoti, jog tuos pinigus prasmingiau būtų buvę net ir pragerti.

Laidinio ryšio telefonas mūsų namuose stovi tik todėl, kad interneto tiekėjas jį įsiūlė kaip neišvengiamą priedą, fakso aparatą dar suspėjau kažkam padovanoti... Mirusių technologijų sąrašą metų pabaigoje papildys analoginė televizija, o žurnalistų bendruomenės renginiuose dažniausiai tvyro ore garsiai nedrįstama išsakyti mintis apie neišvengiamą popierinės spaudos saulėlydį. Taip, aš pats dirbu darbą, kuris neišvengiamai turi pasikeisti, antraip liksime tarsi kokie fotojuostelių pardavėjai. Būtent todėl prieš keletą metų pasiūlėme savo skaitytojams galimybę prenumeruoti identišką popierinei elektroninę laikraščio versiją (PDF formatu), svarbiausius straipsnius talpiname laikraščio interneto tinklalapyje, o šias savaitės apžvalgas - dar ir savo asmeniniame tinklaraštyje ir dalinuosi nuorodomis į tą turinį socialiniuose tinkluose. Pirmi iš šalies vietinės spaudos pradėjome naudoti laikraštyje išmaniesiems telefonams skirtą QR kodą ir pasitaikius progai mėgstu pasigirti, kokie esame technologiškai pažangūs, bet vis dėlto nežinau, kaip pasikeis mūsų žiniasklaida per artimiausius 5 ar 10 metų.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad kažkada ateis metas, kai didžiąją dalį originalaus turinio sukurianti ar bent karščiausias temas atrandanti tradicinė žiniasklaida nebebus finansiškai pajėgi samdyti jį kuriančių kvalifikuotų žurnalistų. Pigiai ir greitai mėgėjų kuriamas turinys vargiai gali būti kokybiškas ar bent etiškas. Didieji nacionaliniai interneto naujienų portalai jau dabar ne taip jau smarkiai skiriasi nuo nacionalinių dienraščių redakcijų, bet provincijoje tas modelis neveikia. Rajoninių laikraščių redakcijos savo interneto tinklalapius išlaiko daugiau savireklamos tikslais, o pajamas uždirba iš popierinių leidinių bei reklamos ploto juose pardavimo. Kai randu kolegų tinklalapyje tik užpraeitos savaitės straipsnius, nes šviežesnių talpinimas, jų manymu, pakenktų laikraščio pardavimui, pasijuntu it užėjęs į fakso aparatų taisyklą. Kažkur čia turėtų būti pabarstyta eglišakių, o į sieną atremtas karsto dangtis laukti, kada ateis laikas jį užvožti.

Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 16 d.

Jeigu šiandien jums skausminga susimokėti už šilumą, tai rytoj skaudės dar labiau

Ar matėte kiaušinių kainą? Aš irgi mačiau. Tiek mokėsime už vištų dedeklių gerovę reglamentuojančios direktyvos įgyvendinimą. Už bet kokią gerovę visuomet kažkas turi sumokėti, kitaip nebūna. Kai daugiabučio namo gyventojas gauna sąskaitą už jo buto šildymą ir pamato ten skaičių, didesnį už jo mėnesio algą, jam, kaip ir tai europietiškai vištai, nieku gyvu nesinori pripažinti, kad naudojasi gerove, kuri kainuoja. Deginant brangias dujas pagaminama brangi šiluma, kurią brangiais vamzdžiais brangiai apmokami šilumininkai patiekia iki namo šilumos skaitiklio. Nė nemanau čia gilintis į šilumos kainos apskaičiavimo metodikos subtilybes. Pakanka žinoti, kad už visa tai teks sumokėti ir kitaip būti negali.

„Manau, kad už vasarį nemažai gyventojų, įsikūrusių senuose namuose, gaus tūkstantį litų siekiančias sąskaitas,” - cituoja „Delfi” Šilumos tiekėjų asociacijos vadovą Vytautą Stasiūną.

Pirmoji tai išgirdusio arba savo akimis pamačiusio tokio dydžio sąskaitą Paprasto žmogaus reakcija būna paprasčiausia nuostaba. Nesinori patikėti, kad tiek gali kainuoti vos tinkamos gyventi su vilnonėmis kojinėmis ir avikailio liemene temperatūros palaikymas keliuose vėlyvojo brežnevizmo epochos baldais apstatytuose kambarėliuose. Ir iškart atsiranda noras kažką dėl to apkaltinti: šilumininkus, merą, Kubilių... Nes juk sąskaitos už šilumą dydis jam siejasi ne su „Gazpromo” sugalvota dujų kaina ar ją įtakojančia naftos kaina žaliavų biržoje, bet su jo algos dydžiu. Kuo ta alga mažesnė, tuo, dažniausiai, nors ir ne visada, mažesnės ir galimybės suvokti šilumos kainos sandarą. Ir čia jokios reklamos su spalvotais radiatoriais ar užsakomieji šilumininkų straipsniai nebepadės. Nes niekas nesugriaus tikėjimo, jog valstybė turi pasirūpinti, kad už savo algą Paprastas žmogus galėtų susimokėti „mokesčius” ir dar liktų šlapiai dešrai bei silpnam alui. Mokesčiais jis vadina įmokas už komunalines paslaugas, o ne visokius GPM, PSD ir PVM. Šitie rūpi tik turtuoliams - spekuliantams oligarchams ir valdininkams. Ilgai galvojau, kad Paprastą žmogų sugalvojo politikai, o visi žmonės yra sudėtingi, bet kone kasdien sutinku taip save apibūdinančių asmenų, tai galų gale jais patikėjau. Paprastasis žmogus žino, kad darbo birža jam privalo duoti darbo, o už tą darbą mokama orų gyvenimą užtikrinanti alga. Net kai iš to orumo pabando išleisti orą koks Andrius Užkalnis („Orus gyvenimas, siekis be prasmės”), Paprastas žmogus straipsnio komentaruose pasiūlo jį „pasodinti ant minimalkės” (tai yra toks valstybės nustatytas minimalus mėnesio darbo užmokestis) ir išeina į piketą prie šilumos tinklų įmonės. Nes visada atsiras politikų, kurie jį ten pakvies, o ypač rinkiminiais metais.

Kairieji ir dešinieji dar ne kartą sėkmingai galės keistis tarpusavyje, bet tie, kurie tuo metu bus opozicijoje, visada privalės šaukti, kad valdantieji nesirūpina Paprastu žmogumi. Būdami valdžioje, jie tą rūpestį kažkaip turi imituoti. Ir jau tikrai nei vieni, nei kiti jam viešai nepasakys, kad didesnė už algą šilumos sąskaita nėra kažkokia klaida ar laikina problema, kurią galima išspręsti sumažinus kokias nors papildomas išlaidas, teisingiau pasukiojus čiaupus ar kiečiau pasiderėjus su dujų tiekėjais. Tik aš jums pasakysiu teisybę: jeigu šiandien jums skausminga susimokėti už šilumą, tai rytoj skaudės dar labiau. Paprasto žmogaus alga nei šiemet, nei kitąmet, nei dar po kelerių metų tikrai neaugs taip sparčiai, kaip energetinių išteklių kainos, ir jokia valdžia neras tiek turtuolių, kuriuos galima būtų progresyviai apmokestinti, kad užkamšytų pro visus galus leidžiantį orą mūsų orumą. Paskui kiaušinius brangs ir vištiena, tada ateis eilė tiems produktams, kuriuos gaminant naudojami kiaušiniai, o vėliau sulauksime dar vieno kuro kainų šuolio, o tada brangs elektra... Jei netikite, išsisaugokite šį straipsnį ir išsitraukite po metų ar dviejų. Bet geriau dabar drauge dar kartą pagalvokime apie gerovę. Prieš kokį šimtą metų dzūkai žiemodavo 40-50 kvadratinių metrų ploto trobelėse, o aplink duonkepę krosnį sutilpdavo trys kartos. Visą vasarą liejo prakaitą, kad kaip nors išsimaitintų per žiemą, mėsą valgė tik per Kalėdas, Velykas ir darbymečio talkas. Jų vaikai kentė badą ir šaltį Sibiro tremtyje arba pusvelčiui dirbo suvaryti į kolchozus. Vos per vienos kartos gyvenimo laikotarpį mes taip pasikeitėme, kad nebenorime pripažinti, jog pigių iškastinių energetinių išteklių epocha neišvengiamai turėjo kada nors pasibaigti. Energetinis skurdas anksčiau ar vėliau išmokys mus visus susispausti mažesniuose ir geriau izoliuotuose būstuose, šildytis malkomis ir važinėti taupiais automobiliais. Šią savaitę rimtai svarsčiau galimybę savo gerove pasidalinti su 5-10 vištų. Joms tinkamą pastatą turiu, beliks sukalti kažkokį aptvarą, kad viso kiemo neapdergtų ir dukart per dieną paberti lesalo bei kartą susirinkti kiaušinius. Daržininkyste susidomėjusiai žmonai šį pavasarį esu pažadėjęs pastatyti šiltnamį, o neįdirbtuose žemės plotuose sparčiai auga būsimos malkos. Kada nors ateis laikas sumažinti ir transporto išlaidas. Galėčiau būti idealus pirkėjas elektriniam automobiliui, pavyzdžiui „Nissan Leaf” ar „Mitsubishi  i-MiEV”, nes kasdienis mano maršrutas į darbą ir namo neviršija 50 kilometrų, o aptvertame kieme galiu saugiai jį įkrauti, nes kažkada įsirengiau pakankamai galingą elektros įvadą. Stabdo tik mano paties atsargumas prisiimti finansinius įsipareigojimus ir nuolat girdimos prognozės, kad elektromobiliai per keletą artimiausių metų turėtų gerokai atpigti.

Artėjant Žemės dienai, pagunda būtent tokiu būdu prisidėti prie planetos ir nuosavos gerovės išsaugojimo kasmet didėja proporcingai pakilusioms dyzelino ir benzino kainoms. Rinkiminių metų Žemės dieną neabejotinai išvysime visų partijų atstovų pastangas pasirodyti kuo „žaliau”. Pseudoekologinės veidmainystės derinys su socialinio teisingumo pažadais užkiš jūsų elektroninio pašto šlamšto aplanką, savo gausumu bent trumpam pralenkęs raginimus pasiilginti vyriškas kūno dalis, kvietimus į sėkmės mokytojų kursus ir prašymus padėti išgryninti velionio Libijos diktatoriaus giminaičių milijonus.