Radau pirmą šiais metais baravyką

Kol žemaičiai ir aukštaičiai vilko iš miškų pilnas grybų pintines, dzūkai dėl užsitęsusios sausros grybus galėjo pamatyti tik per televizorių arba interneto socialiniuose tinkluose. Bet šį savaitgalį ir jiems pavyko rasti pirmuosius baravykus. Ką ten jiems – net man pavyko.

Praėjusią savaitę pasitaikė kelios lietingos dienos, todėl miško gėrybių pardavėjai, stoviniuojantys prie kelio Vilnius – Druskininkai, jau galėjo pasiūlyti ir šviežių voveraičių. O savaitgalį Dzūkijos miškuose prasikalė pirmieji baravykai.

Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje sekmadienį radęs pirmąjį šiais metais rudagalvį baravyką, pirmiausia jį nufotografavau. Kokius septynis kartus. Tada išrinkau geriausiai pavykusį kadrą ir pabendrinau „Facebooke“. Tik vietovės žymą panaikinau, kad suvažiavę virtualūs draugai bei draugų draugai to miškelio neištryptų.

Pirmąjį baravyką aptikau žaliose samanose, nebrandžiame neretintame pušyne. Dzūkijos miškai jau kvepia grybais, bet jiems dar labai trūksta drėgmės, todėl artimiausių savaičių grybų derlius priklausys nuo to, kiek sulauksime lietaus.

Apie klimato kaitą ir kiekvieną vasarą pasikartojančias sausras jau rašiau, todėl nesikartosiu, užtat galiu jums papasakoti kitą naujieną: Druskininkų savivaldybės peticijų komisija pagaliau apsvarstė beveik pusantro tūkstančio žmonių prašymą finansuoti mašalų naikinimo programą. Dalyvavo net 3 iš 5 šios komisijos narių, peticijos iniciatorius, Druskininkų savivaldybės tarybos narys Vilius Semeška ir jo kolega Juozas Šarkus. Visiškai nusispjauti į tokio būrio žmonių valią komisija nedrįso, todėl nusprendė kreiptis į mūsų savivaldybės tarybą, kad ši dar kartą kreiptųsi į Vyriausybę, kad ana imtųsi finansuoti mašalų naikinimą. Komisijos narių manymu, mašalų antplūdis yra regioninė problema, todėl nebūtų sąžininga ją spręsti Druskininkų sąskaita.

Peticijos iniciatoriai atšovė, kad tame kenčiančiame nuo mašalų regione yra tik vienas kurortas - Druskininkai. Varėniškiai ir Alytaus rajono gyventojai birželį gali kaip nors ištverti, o kurortui mašalų antplūdis daro gerokai didesnę žalą. Be to, kurortinę rinkliavą moka ne druskininkiečiai, o mūsų kurorte nakvojantys svečiai.

Nelabai suprantu, kokių dar kreipimųsi reikia, kai Vyriausybei ir Druskininkų savivaldybei vadovauja tos pačios partijos atstovai, gerai pažįstami tarpusavyje. Visi matė nuotraukas, kaip Premjeras dalyvavo Druskininkų mero gimtadienio puotoje - negi prie stalo negalėjo ir apie mašalus kalbą pasukti.

Kadangi jų sezonas jau baigėsi, ši tema neišvengiamai išnyko iš žiniasklaidos akiračio. Tik nemanykite, kad kitąmet, jei per tą laiką bus tik siuntinėjamasi raštais, o pinigų taip ir nepavyks numatyti, jums niekas to nepraneš. Žurnalistai turi įprotį tokias sezonines temas pasižymėti kalendoriuje ir kasmet ištraukti, kai priartėja jų laikas.

O kadangi 2016-ieji bus dar ir Seimo rinkimų metai, neabejokite, kad opozicija išnaudos tą faktą, kad lėšų mašalams naikinti būdavo randama net ir sunkmečiu, o šios kadencijos valdžiai dzūkai nerūpėjo.

O kol vasara tęsiasi, kurorte vienu metu vyksta keli tarptautiniai teatro ir muzikos festivaliai, plenerai, simpoziumai ir kūrybinės dirbtuvės, kone kas vakarą atidaromos parodos, susidaro įspūdis, kad kultūra čia tiesiog klesti.

Bet pakanka pasikalbėti su tą kultūrinių renginių gausą kuriančiais žmonėmis, ir vaizdelis keičiasi. Per šitiek metų europiniais pinigais nuklojome aikštes ir surentėme begalę pramogų objektų, bet nei teatro, nei kino, nei parodų salės taip ir nepajėgėme pasistatyti. Veisiejų miestelis gali turėti renovuotus kultūros namus, o šlovingasis Druskininkų kurortas pasaulinio garso teatrus kviečiasi į sanatorijų konferencijų centrus, parodos eksponuojamos visokiuose prieškambariuose ir kaimo krautuvėlės dydžio galerijų erdvėse.

Pabandykite atvežti į Druskininkus rimtą pasaulyje žinomo dailininko parodą, kurios pasižiūrėti čia suvažiuotų gerbėjai iš viso regiono, ir paaiškės, kad jos nėra kur eksponuoti. Pabandykite pasikviesti koncertuoti simfoninį orkestrą, rimtus džiazo, roko ar popmuzikos atlikėjus, ir nerasite kurorte tam tinkamos erdvės. Užtat yra dyzelinis traukinukas, kurio įsigijimo už ES pinigus programa kažkodėl buvo pavadinta „kaimynus jungiančiu ekologišku transportu“. Anądien jį mačiau, riedėjo tuščias per lietų, o paskui buvo pastatytas aikštelėje prie Turizmo informacijos centro tarsi liudijimas apie visišką pasimetimą renkantis prioritetus, ko labiausiai reikia šiuolaikiniam kurortui.

Sustojęs laikas amžinojo poilsio mieste

Buvo tokia pat graži vasara, keli poilsiautojai tingiai irstėsi po Druskonio ežerėlį, o Čiurlionio sode skambant muzikai pareigūnai užtverdavo gatvę, kad pravažiuojančių automobilių triukšmas nenustelbtų jos garsų.

Tais metais, metęs filosofijos studijas Vilniaus universitete, grįžau į vaikystės kraštą, kuriame ką tik prasidėjo permainos - pirmoji laisvai išrinkta vietinė valdžia mokėsi gyventi be nurodymų iš vienintelės neklystančios partijos. Dviratuku važinėjantis meras viešuose renginiuose skaitė prastą poeziją, o rūsčios Pagankos močiutės, atvažiavus traukiniui į Druskininkų stotį, jau nebeeidavo prie kiemo vartų pasitikti rusakalbių poilsiautojų, kuriuos meiliai vadindavo žydais.

Nes traukiniai jų daugiau nebeatveždavo. Netrukus juos okupavo tos pačios močiutės, keliaudavusios į Pariečę ir Gardiną pigesnių rūkalų, brendžiu vadinto dažyto spirito skiedalo ir kitų gėrybių.

Poilsiautojai nustojo važiuoti, nes pas juos pačius griuvo sistema, dalindavusi nemokamus kelialapius į kurortus darbo pirmūnams arba sugebantiems įsiteikti savo gamyklos profsąjungos pirmininkui pataikūnams. Bet Pagankos močiutės šventai tikėjo, kad tai yra pelnytas atlygis už viską, ką blogo apie Sovietų valdžią prikalbėjo tada dar jaunas Profesorius.

Anas irgi atvažiuodavo - užsirišęs rankų darbo tautinę juostelę vietoje kaklaraiščio, lydimas tamsiais kostiumais vilkinčių kūnsargių, diskretiškai atsitraukdavusių, kai jis skambindavo Čiurlionį prie atlapoto lango į obelų sodą.

Kartą taip atvažiavęs Profesorius ir man, pasislėpusiam po vieno iš muziejaus namelių stogo kraštu nuo netikėtai užklupusio lietaus, priėjęs paspaudė ranką ir paklausė, už ką druskininkiečiai labiausiai keikia naująją Lietuvą. Gal ir ne visiškai tais žodžiais, įrašo juk nedariau, bet mintis buvo būtent tokia. Tiksliai prisimenu, kad buvo 1994-ieji, nes kaip tik tais metais vedžiau ir po stogu nuo lietaus slėpiausi jau ne vienas, o drauge su žmona.

Pamenu sugebėjęs išlementi kažką painaus, apie ištuštėjusias sanatorijas, o reikėjo pasakyti paprasčiau: už tai, kad nevažiuoja rusai. Tie patys, druskininkiečių meiliai vadinti žydais.

Pora dešimtmečių prabėgo tarsi vienas ilgasis savaitgalis, ir tokią pat mielą vasaros popietę įsitaisiau ant suoliuko Druskonio ežero pakrantėje ir rūkydamas stebėjau, kaip dama šviežios veršienos spalvos suknele irkluoja valtį su pusamžiu vyriškiu, pasipuošusiu balta kepuraite ir „žmonų mušėjo“ stiliaus baltais berankoviais marškinėliais. Vaizdas nebuvo toks intriguojantis, kad vertėtų ilgai žiopsoti, bet neskubėjau nueiti, nes įsitikinau, kad sėdint toje vietoje vėjo gūsiai periodiškai atnešdavo bangą purslų nuo ežere trykštančio fontano, kurie suteikdavo taip trokštamos atgaivos.

Ant kito suoliuko galo prisėdo dvi garbingo amžiaus senolės, veikiausiai dar galėjusios prisiminti, kaip po tą ežerą irstėsi Juzefas Pilsudskis. Keistu lenkų, rusų ir baltarusių kalbų mišiniu jos pradėjo aptarinėti kurorto aktualijas, iš kurių svarbiausia buvo lygiai tokia pati, kaip prieš 20 metų: rusai nevažiuoja.

Vieningai pripažinusios, kad dėl to Druskininkų laukia liūdnas likimas, ponios ėmėsi svarstyti, kas dėl to kaltas. Ta, kuri kalbėdama vartojo daugiau lenkiškų žodžių, buvo bepradedanti abejoti vietinės valdžios neklystamumu, bet jos oponentė, kalbanti beveik rusiškai, maždaug per pusvalandį sugebėjo ją įtikinti, kad visa kaltė tenka Landsbergiui.

Per 20 metų tai jau ne kartą buvo girdėta, bet šį kartą diskusijos dalyvės sugebėjo mane nustebinti, kai drebančiu balsu ištarė to piktojo vardą: Gabrielius.

Paaiškėjo, kad ponios netgi yra girdėję, nors tikrai ne iš lietuviškų informacijos šaltinių, ką jaunasis Lietuvos politikas, kaip jos sakė „nagavkal“ (liet. priamsėjo) iš Europos Parlamento tribūnos apie Rusiją.

Juk sakiau, kad tie du dešimtmečiai prabėgo kaip vienas ilgas savaitgalis, tarsi Druskonio pakrantėse vis dar XX amžiaus pabaiga. O gal vidurys ar pradžia - dabar net sunku pasakyti, kuomet sustojo laikas šitame amžinojo poilsio mieste.

Ar reikės Grybų krašto titulą perleisti žemaičiams?

Normalus grybų derlius
Dzūkijoje buvo tik 2012 m.

Vos tik karščius pakeitė trumpalaikiai lietūs, prie kelio Vilnius – Druskininkai stovyklaujantys prekiautojai pradėjo siūlyti ne tik mėlynes, bet ir smulkias voveraites. Gal prie Merkinės ir Varėnos to lietaus daugiau kliuvo, bet Kapčiamiesčio girioje, kur pirmiausiai tikrinu ar kas dygsta, samanos dar sausos, net traška po kojomis, o grybais nė nekvepia.

Vilniuje gyvenantis mano „Facebook“ draugas Liudvikas anądien paklausė, ar Dzūkijoje kas nors teikia grybavimo turizmo paslaugą.

„Kaip žinia, esu miesto pižonas, kuris nieko nežino apie grybavimą. Gal Dzūkijoje yra paslauga, kur tokį kaip aš su vaikais palydi į grybingą vietą, vaikams ir man parodo, paaiškina principus. Vaikams gal svarbu paaiškinti ir parodyti simbiotinius principus – po tuo medžiu bus toks, po anuo – toks grybas. Pagrybauti kartu kokį pusvalandį, ir tada paleisti. Noriu už pinigus, ne jokių nei paslaugų ar blatų. Klausiu, ar girdėjote apie grybų turizmo paslaugas. Svarbu, kad ir patartų, kurį rugsėjo savaitgalį važiuoti, pasitiktų, palydėtų, peržiūrėtų surinktus grybus, parodytų valgomus ir nuodingus ar netinkamus. Būtų gerai, kad tai būtų linksmas ir vaikus bei miesto durnius toleruojantis žmogus, entertaineris, bet nebūtina. Bandymai grybauti savarankiškai baigdavosi trimis sukirmijusiomis ūmėdėmis. Noriu pilnų krepšių baravykų vaikams, kaip iš knygutės. Mokėčiau du high season grybautojo dienos uždarbius. Arba tiek, kiek nori. Gal ką girdėjote?“- rašė ponas Liudvikas.

Kadangi pažįstu jį kaip žodžių vėjais nelaidantį žmogų, gebantį sąžiningai sumokėti už kokybiškas paslaugas, pabandžiau tokios paslaugos paieškoti.

Nors dauguma miestiečių į miškus keliauja savarankiškai, bet ypatingiems klientams mūsų krašto kaimo turizmo sodybos jau siūlo ir grybavimo paslaugą, pavadintą „Moksliniu grybavimu.“

„Dzūkija – grybų karalystė. Na o vietiniai karaliai renka tik kelias grybų rūšis, kurias gausiai perka  grybų supirktuvės. Pažvelkime giliau: aplink mus šimtai įvairiausių valgomų (ir ne vieną kartą) grybų rūšių. O tai suprasti padės žinomas Lietuvos mikologas, mokslų daktaras. Vakare galėsime draugiškai mėgautis grybiene,“- vilioja paslaugos aprašymas.

Nusiunčiau nuorodą ponui Liudvikui, jis mandagiai padėkojo ir tikiuosi, kad kada nors rudenį, kai išbandys šią paslaugą, nepatingės bent keliais žodžiais pasidalinti savo įspūdžiais. O aš būtinai juos jums atpasakosiu.

Prieš porą metų kolegė iš Lazdijų Vilma buvo suorganizavusi Druskininkų teatro festivalio žvaigždėms grybavimą girioje prie Stalų girininkijos. Išėjo ponai aktoriai ir režisieriai iš miško švytinčiais veidais, o jų grybavimo nuotraukų vaizdai tebepuošia naujienų portalų galerijas.

Didžiausia tokio verslo rizika – ilgesniam laikui sunkiai  prognozuojami orai ir nuo jų priklausomas grybų dygimas. Užsisakys klientas paslaugą prieš pusę metų, paims kelias atostogų dienas, atvažiuos, o grybai nedygsta. Negi sumokėtus už paslaugą pinigus grąžinti?

Ką bekalbėtų Pasaulinės klimato kaitos teorijos neigėjai, pokyčius gamtoje pastebi kiekvienas, ilgiau stebintis jos procesus. Dzūkija jau keletą metų iš eilės kenčia nuo drėgmės stygiaus. O šiemet po šiltos besniegės žiemos buvo sausas pavasaris, vėsi, bet visai be ilgalaikių lietaus periodų vasaros pradžia, ekstremalaus karščio banga po Joninių. Dabar apsiniaukę ir retkarčiais palyja, bet to lietaus vanduo dar nepakankamai sudrėkino išdžiūvusią žemę, jis nuteka, išgaruoja arba susigeria į dzūkišką smėliuką ir vėl po kojom traška sausos samanos.

Jeigu tai tęsis, dzūkams teks atsisveikinti su Grybų krašto titulu, o Varėna galės pusvelčiui parduoti Grybų šventės rengimo teisę žemaičiams. Jau dabar iš savo drėgnų miškų jie velka namo pilnas pintines baravykų, o mes tik pavydžiai peržiūrinėjame nuotraukas internete. Dar liūdniau, kad per keletą metų nuseko vanduo dzūkų šuliniuose, o mano kaime, ten kur anksčiau buvo pelkė, be jokios melioracijos prasiplėtė šienaujamos pievos.

Vasara dar tik įpusėjo. Tikėkimės, dar bus kaitros ir tikro grybinio lietaus, po kurio šilai pakvimpa taip, jog ir paskutinis tinginys dairosi po kojom, kad už baravyko kepurės užkliuvęs kiek ilgas ant samanų neišsitiestų.

Politika tampa vis labiau teatrališka

Vasara yra gerai. Ypač ta jos dalis, kai pasibaigia mašalai, o kurorte vyksta tiek visokių vertų nueiti renginių, kad kiekvienas gali išsirinkti pagal savo skonį. Nuo elektroninės muzikos festivalio iki sakralinės muzikos valandos bažnyčioje. Nuo teatro iki leipalingiečių festivalio.

Ir visur pilna gerai nusiteikusių, besišypsančių žmonių, nepaisant alinančio karščio.

Iš visų linksmybių nueiti pasirinkau pačią svarbiausią – Tautiškos giesmės giedojimą Pramogų aikštėje. Nes Valstybės dieną savo šalies himną Lietuvos piliečiai giedojo nepriklausomai nuo to, kokiame pasaulio užkampyje tuo metu bebūtų.

Kadangi man dar praeitame amžiuje vienoje sostinės vidurinėje mokykloje išaiškino, kad man nedainuojant, klasės choras skamba darniau, tokiu metu pasislepiu už fotoaparato. Tai yra fotografuoju giedančius. Šį kartą ne apsimesdamas, o išties darydamas nuotraukas iškart dviems naujienų portalams.

Nes kada dar pavyks pamatyti Druskininkų valdančiuosius ir opoziciją drauge traukiančius vieną giesmę. Juk net po pirmojo Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžio nebuvo padaryta jų bendra nuotrauka. O čia ir socialdemokratė Seimo narė Kristina Miškinienė, ir TS-LKD Druskininkų skyriaus pirmininkas Vilius Semeška, ir liberalas dr. Juozas Šarkus – visi į vieną kadrą telpa.

Tą vakarą nuo Seimo narės nė per žingsnį nesitraukė Sigitas Bolys kaip tik dabar pretenduojantis tapti vienintelės Druskininkų krašte gimnazijos direktoriumi. Kita pretendentė į šias pareigas Tautišką giesmę giedojo vilkėdama tautiniais rūbais.

Pasiklausius Seimo narės sveikinimo, knietėjo po renginio jai patarti kuo rečiau sakyti kalbas tokiuose patriotiškuose renginiuose. Pirmiausiai todėl, kad net ir kadencijai besibaigiant jai taip ir nepavyko išmokti įveikti jaudulį, verčiantį užsikirsdinėti ir daryti klaidas. Nieko čia stebėtino, antai Seimo pirmininkė gerokai anksčiau už druskininkiečių išrinktą Seimo narę aktyviai dalyvauja politikoje, bet kai tenka kalbėti prieš minią, išsprūsta visokie „Kon-sti-tuti-tuti-ta“ ir „Lie-va“, vietoje „Lie-tu-va“.

Antra priežastis – žiaurus lenkiškas akcentas. Žinoma, esame demokratiška daugiatautė šalis, kurioje vienodai gerbiami visų tautybių žmonės bei politikai, bet net ir europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio lietuviški pasisakymai skamba ne taip erzinančiai. O jei jau to akcento joks logopedas nesugebės išmokyti įveikti, tai gal geriau per tokias šventes kalbėti lenkiškai, su vertėju? Gal ir nelabai mandagu tokius dalykus rašyti, bet panašu, kad niekas iš Seimo narės aplinkos jai tokių dalykų nedrįsta pasakyti.

Aną savaitę sužinojau, kad ir šiemet Druskininkuose vyks tarptautinis teatro festivalis. Tas pats, kuris pernai vadinosi režisieriaus Rimo Tumino vardu. Po pastarojo prisišnekėjimų putiniškomis temomis tas vardo išnykimas iš festivalio pavadinimo ne tik suprantamas, bet gal ir būtinas, kad graži teatro šventė nebūtų siejama su politika.

Jau vien tai, kad tas festivalis šiemet įvyks, daug kam tapo staigmena. Ypač po to, kai per savivaldos rinkimų kampaniją keli su jo organizavimu susiję žmonės viešai išpylė kažkodėl sukauptą pagiežą ant festivalio mecenato, tuo metu kandidatavusio į Druskininkų savivaldybės tarybą ir mero pareigas.

Jeigu teatras niekur nepabėga nuo politikos, tai ar verta stebėtis, kad tuo pat metu mūsų vietinė politika tampa vis labiau teatrališka. Antai prieš penktadienį numatytą Druskininkų savivaldybės peticijų komisijos posėdį oficialiame savivaldybės tinklalapyje išplatintas pranešimas, kuriame išvardinta, kada, kur ir su kuo mūsų vietiniai vadukai kalbėjosi apie mašalus. Kad, neduok Dieve, kas nors nepagalvotų, jog negirdėjo ir nematė, kaip jų valdoma liaudis birželį kentėjo nuo mašalų, kol negavo peticijos.

Nes visuomenės aktyvumas čia pageidaujamas tik tada, kai visuomenė pasišokinėdama iš džiaugsmo daro tai, kas jai pasakyta. Ir būtinai prisimindama, kam yra dėkinga už klestintį kurortą ir skaisčiai šviečiančią vasaros saulę. O čia gavosi viskas atvirkščiai – patys žmonės susiorganizavo, internete pasirašė ir dabar politikams teks svarstyti. Arba atmesti kokiu nors formaliu pretekstu, sugalvojus, kad ta peticija kaip nors ne visai atitinka peticijoms taikomus reikalavimus. Jau netrukus sužinosime, ar išdrįs valdantieji spjauti į daugiau kaip 1200 savo parašus padėjusių žmonių nuomonę ar kaip nors įmantriai pasityčios iš peticijos iniciatorių.

Pasididžiavimui skaidrumo nereikia

Pirmiausia jaučiu pareigą atsiprašyti savo skaitytojų, kad anos savaitės laikraštyje neradote mano paistalų skilties. O taip pat sekmadieninio Evangelijos skaitinio, renginių sąrašo, kriminalinių įvykių kronikos, švenčių kalendoriaus ir netgi konkurso „Skaičiau“.

Netilpo. Iki liepos 1-osios privalėjome užbaigti du prasmingus užsakomųjų straipsnių viešinimo projektus – vieną apie renovaciją, o kitą apie aplinkosaugos problemas. Sėkmingai užbaigėme ir, pasak skaitytojų atsiliepimų, suteikėme druskininkiečiams daug naudingų žinių. Bet paskutiniame birželio laikraštyje tik tų dviejų projektų užsakomieji straipsniai ir išsiteko.

Bet užteks atsiprašinėti ir metas imtis sveikinimų.

Pirmiausia sveikinu šešiolikmetę druskininkietę Karoliną Rastenytę, pelniusią Grand Prix Jūrmaloje vykusiame tarptautiniame festivalyje-konkurse „Baltic stage“ ir jos mamą ponią Aliną, kuri tokia dukros pergale nuoširdžiai džiaugiasi.

Antruoju savotiško Grand Prix laimėtoju šią savaitę netikėtai tapo Druskininkų savivaldybės bendrovė „Aqua“, organizacijos „Transparency International“ surengtame savivaldybių įmonių skaidrumo konkurse surinkusią rekordinį balų skaičių – nulį. Nulinis skaidrumas – fantastiškas rezultatas. Galima drąsiai varžytis su Šiaurės Korėjos ir Irano gamyklomis, kuriose paslapčia sodrinamas uranas ir kuriamas branduolinis ginklas. Tiesa, Iranas jau nebe konkurentas, nes mainais už Europos Sąjungos ir JAV ekonominių sankcijų panaikinimą sutiko atsisakyti planų pasidaryti savo bombą ir gal net įsileis tarptautinius stebėtojus.

Druskininkams už tokį paslaptingumą ne tik jokios sankcijos negresia, bet atvirkščiai, slaptame objekte papramogavę svarbių šalies institucijų pareigūnai taip įsimyli mūsų žavųjį kurortą, kad paskui dar ilgai deda parašus ant ES paramos lėšų skyrimo druskininkietiškiems projektams dokumentų nesikabinėdami prie visokių smulkmenų.

O kad svetimi šitoje europinių pinigų taškymo šventėje politikai ir valdžiukės nenupirkta žiniasklaida nekaišiotų nosies kur nereikia, šios kadencijos Druskininkų savivaldybės taryboje nėra netgi LR Vietos savivaldos įstatyme numatytos Antikorupcijos komisijos. Priminsiu, kad anoje kadencijoje tai komisijai vadovavo pats meras. Taip gerai vadovavo, kad korupcija išnyko visiems laikams. Todėl dabar visi žino, kad panašiai, kaip Sovietų sąjungoje nebuvo sekso, Druskininkų savivaldybėje jokios korupcijos tiesiog negali būti. O kuriems galams tada Antikorupcijos komisija reikalinga? Juolab, kad įstatymas suteikia teisę teikti jos vadovo kandidatūrą savivaldybės tarybos opozicijai. Šitie ir be oficialių įgaliojimų kur nereikia knysles kaišioja, nepatogius klausimus per tarybos posėdžius uždavinėja. Prileisk juos prie oficialių dokumentų – jau kitą dieną bėgs į Generalinę prokuratūrą ir STT nešini kalnu skundų. O dabar, va, nieko nežino ir ramu kaip ir turi būti kurorte.

Nulinio skaidrumo privalumai ne kartą gyvais pavyzdžiais įrodyti į Rytus nuo mūsų esančiose valstybėse. Kuo žmonės mažiau žino, tuo mažiau jiems yra dėl ko piktintis, jausti nepasitenkinimą savo gyvenimu. Nėr ką lyginti su išplerusia Vakarų demokratija, kur kiekvienu klausimu pradedama diskutuoti, ginčytis, įsiveliama į konsultacijas su interesų grupėmis. Kur kas mielesnis druskininkiečiams Vladimiro Putino pavyzdys – pasakė, kad žiemos olimpiada vyks tropiniame Sočio kurorte, ir buvo. Ir nesvarbu, kad tai kainavo kelis kartus brangiau už tokias pat žaidynes skaidriose šalyse. Svarbiausia, kad kur nors už Uralo, miestelyje su vienintele uždaryta karine gamykla, kurioje kažkada dirbo visi jo gyventojai, prie televizoriaus prikišę užtinusius neskustus snukius mužikai galėtų pajusti pasididžiavimą savo šalimi.

Ar labai nuo to jausmo skiriasi perdėtas druskininkiečių didžiavimasis jiems sekama kurorto sėkmės pasaka? Nesvarbu, kad euforijos apimto žmogelio bendrabučio kambarys kur nors Gardino gatvėje savo apdaila ir kvapais ne kažin kiek skiriasi nuo to ruso būsto. Svarbiausia, kad išėjęs į miesto šventę jis gali iškėlęs galvą pažiūrėti į savo geradarius, mojuojančius baltais delnais iš balkono. Pasirinkti nuo žemės iš sraigtasparnio pamėtytų saldainių. Pasigėrėti kaip tviska už europonius milijonus įrengtų savivaldybės viešbučių langai ir šviečia savivaldybės naktinio klubo iškaba. Pasididžiavimui skaidrumo nereikia. Atvirkščiai, kuo mažiau to nelemto skaidrumo, tuo pasididžiavimas didesnis. O kai skaidrumas nulinis, lieka tik vienas didžiulis pasididžiavimas.

Gamta nepaklūsta politikų žodžiams

Apsauga nuo mašalų

Anądien  stovėdamas vieno didelio prekybos centro eilėje nugirdau pokalbį, kurį knieti čia atpasakoti. Prieš mane eilėje stovėjo motina ir kokių 14 – 15 metų jos sūnus.

- Betmaaaamaaa. Aš rimtai nedėjau tos nuotraukos į feisbuką.

- O tai kaip ji ten atsirado?

- Vakar važinėjau dviračiu, paskui maudžiausi Grūte. O ten žolė. Ir iš tos žolės erkės lipa ant kojų, pilvo, nugaros. Kiek pajaučiau, nusikračiau. Parvažiavau namo, bet neramu, kad galėjo ten insisiurbt. O veidrodžio mano kambaryje nėra.

- Kur ten, į pilvą?

- Ne, žemiau, tarp kojų, kažkur tarp to ir ano.

- Tai ar išsitraukei?

- Tai kad negalėjau pamatyt, tai galvojau aifonu nufotografuosiu ir pažiūrėsiu. Pažiūrėjau – nėra. Tik nutrinta nuo dviračio sėdynės. O paskui man pradėjo žinutės eit. Ir nuo klasiokių, ir nuo kažkokių diedų. Tik po valandos supratau, kad mano aifonas taip nustatytas, kad visas nuotraukas feisbukan deda. Visas.

- O tai ko neištrynei?

- Tai kad šitiek laikų dar niekad nebuvau surinkęs.

Grįžęs namo užrašiau šitą istoriją, pabendrinau „Facebook“ socialiniame tinkle ir išėjau pasivaikščioti į pelkę.

Čia jūs, miestiečiai, pražingsniuojate šimtą metrų šaligatviu, pro šalį nenutrūkstamu srautu riedant nesudegusiu baltarusišku dyzelinu dūmijantiems automobiliams, ir jaučiatės nuraminę savo sąžinę, kad gyvenate fiziškai aktyvų gyvenimą. Mano pelkė iš to tik pasijuoktų. Tai yra pasijuoktų didelės žalios varlės išsprogusiomis akimis, žvilgsniu palydinčios kiekvieną į jų valdas įklampojusį dvikojį padarą. Kadangi nesu labai panašus į gandrą, jos mane prisileidžia visai arti. Taip arti, kad, kaip toje rusiškoje pasakoje, galėčiau pabučiuoti ir atversti į princesę. Bet neatversdinėsiu, nes žmona nepatikėtų, jeigu kokią ajerais aplipusią princesę iš pelkės parsivesčiau.

Todėl parsinešiau tik porą šimtų nuotraukų fotoaparato atminties kortelėje. O kai jas sukėlęs į kompiuterį pasižiūrėjau, kas vyksta feisbuke, mano įrašas apie tą vargšą vaikinuką ir jo mamą jau buvo palaikintas pusantro tūkstančio žmonių, o per šimtą pasidalino juo su savo draugais. Iki šiol nežinau atsakymo, kodėl taip išpopuliarėjo būtent šis įrašas.

Panašiu greičiu druskininkiečiai pasirašinėjo peticiją dėl savivaldybės lėšų skyrimo mašalams naikinti. Šitą galiu suprasti – kanda. Pirmadienį ta peticija buvo įteikta Druskininkų savivaldybės peticijų komisijai. O antradienį savivaldybėje lankęsis druskininkietis man pasakojo, kad namelyje su vėliava visi baisiai pyksta ant peticijos iniciatoriaus. Kaip jis drįso visai Lietuvai išduoti, kad Druskininkuose yra mašalų – šitokia gėda, neigiama reklama... Tik gamta, skirtingai nuo politikos, turi vieną keistą savybę. Politikoje pasitaiko įvykių, kuriuos galima būtų apibūdinti posakiu „Pasakiau ir prisnigo“. Charizmatiškam lyderiui pasiūlius kažkokį sumanymą jis užkrečia kitus ir žodžiai materializuojasi – virsta Valdovų rūmais, vandens parkais ir nuostolingomis avialinijomis.

Bet gamta politikų žodžiams nepaklūsta. Pasakius kad mašalų nėra, jie niekur neišnyks ir nedings. Jų nei pagausės, nei sumažės. Iš meilės savo lyderiui artimiausi jo pasekėjai gali kurį laiką apsimesti, kad mašalų nėra ir kantriai kęsti įkandimus. Dabar juk visokia meilė toleruojama – su antrankiais, kaukėmis, botagėliais, mašalais... Bet visi  kiti įkandimus vis tiek jaus, o neigimas labai greitai atsigręš prieš patį neigėją. Visi pamenate, kaip 1998 m. konservatorių Premjeras Gediminas Vagnorius sakė, kad Rusijos krizė Lietuvos nepalies, o 2008 m. tą patį apie Pasaulinę finansų krizę kalbėjo jo bendravardis socialdemokratas Kirkilas. Tikrovės neigimas jiems kainavo Vyriausybės vadovo pareigas ir populiarumo praradimą. Vienas dabar tenkinasi trečiaeiliu vaidmeniu Darbo partijoje, o kitas nustumtas į paribį socialdemokratų gretose.

Peticiją pasirašiusių žmonių skaičius ir žiniasklaidos dėmesys mašalų problemai liudija, kad bandyti ją neigti jau vėlu. Jeigu ten dar kam nors rūpi Druskininkai, belieka atidėti ambicijas ir drauge su peticijos autoriais ieškoti naudingiausio kurortui sprendimo, kad iki kito pavasario, kuomet ateis tinkamas laikas pilti į Nemuną bakteriologinį preparatą, būtų ir pinigų surasta, ir visos viešųjų pirkimų procedūros atliktos.

Patepimas į poilsiautojus

Asociatyvi nuotrauka iš Youtube.com

Tėvo dienos sekmadienį atvažiavęs į Druskininkus senelių kapų aplankyti, trumpam prisėdau vienoje lauko kavinėje miesto centre. Kol pasisaldžiau savo mėgiamą stiprią juodą kavą, užsidegiau cigaretę ir perskaičiau feisbuko atnaujinimus telefone, virš galvos susitelkė toks mašalų spiečius, kad iškart supratau, jog ramiai atsikvėpti nepavyks. Tik tada pastebėjau, kad dauguma kavinės lankytojų tarsi viduržiemį sėdi jos viduje, o prie lauke esančių staliukų drįsta įsitaisyti vos vienas kitas. Daugiausiai tie, kurie neatsivedė drauge mažų vaikų, dar nespėjo patirti mašalų įkyrumo arba, kaip aš, išmoko nekreipti dėmesio į kraugerius.

Pirmadienį atvėsęs oras ir kiek sustiprėjęs vėjas tuos mašalus trumpam išblaškė. Beliko vengti užuovėjų, slėnių, atsispirti pagundai prisėsti ant suoliuko parke po medžiais. Bet jau savaitės viduryje vėl atšilo ir mašalai tapo dar įkyresni.

Praeito amžiaus pabaigoje jie buvo tapę neatskiriamu Druskininkų vasaros simboliu, o negausūs kurorto svečiai, savo nelaimei pataikę čia atvykti birželio pradžioje, vaikščiodavo gatvėmis mojuodami nusiskintomis medžių šakelėmis tarsi kokie Verbų sekmadienio procesijos tropinėje šalyje dalyviai.

Išbandžiau tada daugybė visokių purškalų ir tepalų, bandydamas patikrinti, kuris iš jų geriausiai atbaido mašalus. Vieni gyrė gvazdikėlių aliejų, kiti primygtinai rekomenduodavo vietnamietišką tepalą „Žvaigždutė“, bet nė vienas iš jų nuo kraujasiurbių vabzdžių visiškai neapgindavo. Dabar tų apsaugos priemonių įvairovė parduotuvėse gerokai didesnė, tik dauguma purškalų net ir nuo paprasčiausio uodo neapgina. O ir veikia jie vos kelias ar keliolika minučių, tik pasipurškus. Dar mažiau naudos iš visokių elektrinių vabzdžių žudyklių, ypač pačių pigiausių, sukurtų ir pagamintų Kinijoje. Gal tenykščiai mašalai į jas ir skrenda, bet dzūkiški į visas mano bandytas visiškai nekreipdavo dėmesio.

Neginčijamą efektyvumą pademonstravo tik viena mano bandyta priemonė nuo mašalų, atrasta paprastų Dzūkijos kaimo žmonių. Dirbdami laukuose per mašalų antplūdį jie išsitepdavo rūbais nepridengtas kūno vietas dyzeliniu kuru. Eksperimentavau juo išsitepęs veidą ir rankas vaikščiodamas paupiais, kur mašalų spiečiai didžiausi, ir visi kraujasiurbiai vabzdžiai laikėsi nuo manęs atokiai. Žmonės, tiesa, irgi, net kelias dienas, nors ploviau kurą nuo odos karštu vandeniu ir muilu.

Šiemet kaip nors naikinti mašalus jau vėlu. O ir dėl kitų metų man kyla rimtų abejonių, nes mūsų vietiniai politikai, nors ir mėgsta puikuotis nuotraukomis iš balių Premjero bei ministrų kompanijoje, bet kaip nors įkalbėti Vyriausybę ar Seimo daugumą skirti pinigų mašalų naikinimo programai tęsti nepersistengia. Važiuojant tarnybiniu limuzinu pro klimato kontrolės sistemos oro filtrus joks vabzdys neprasiveržia, o kam rūpi varguoliai, kurie pėsčiomis vaikšto. Netikiu, kad daug naudos bus iš tos peticijos, kurią šią savaitę pasirašinėjo šimtai įvairių pažiūrų druskininkiečių. Nes iš anksto su valdžia nesuderintų, iš apačios kylančių iniciatyvų čia niekam nereikia. O jei dar įteiks peticijos tekstą koks nors opozicinės partijos veikėjas, tai rimto svarstymo nebus pradedama iš principo, net jei parašų ten būtų surinkta trys milijonai.

Toks rambumas, žinoma, gali kainuoti labai brangiai, nes mašalų sugelti poilsiautojai ilgam išbrauks Druskininkus iš lankytinų vietų sąrašo. Bet darbų dėl to netekti rizikuoja sanatorijų kambarinės ir viešbučių administratoriai, o ne miesto galvos. Principas nė artyn neprileisti opozicijos prie miesto tvarkymo reikalų juk svarbesnis už visa kitą.

Todėl belieka jau dabar pradėti naudoti vienintelę efektyvią priemonę nuo mašalų – kiekvieną atvykusį į Druskininkus svečią dar ties miesto riba ištraukti iš automobilio ir ištepti dyzelinu. Panašiai, kaip žmonės su keistais skafandrais nupurkšdavo dezinfekciniu skysčiu išvažiuojančiųjų iš kokio nors užkrato zonos automobilius ir drabužius mano taip mėgiamuose amerikietiškuose katastrofų žanro filmuose.

Jeigu visa tai bus padaryta žaismingai, imituojant kokį senovišką įšventinimo ir patepimo į poilsiautojus ritualą, su šamaniškais šokiais ir būgnelių muzika, svečiai ypatingai protestuoti neturėtų. O vėliau, žinoma, jie kiek pakeiksnos mus dėl bjauraus kvapo, bet ne dėl mašalų įkandimų.