Ar kova prieš patyčias mokyklose gali būti sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja praktikuoja jas savo oficialiame tinklalapyje?

Ar mėgstate mokyklines uniformas?

Anądien pagalvojau, kas gali būti šlykščiau už mokyklinių prekių muges prekybos centruose? Pamatęs išdėliotus mokyklinius reikmenis su dideliais nuolaidų skaičiais pirmiausiai suprantu, kad vasara baigiasi. Visai. Net jeigu lauke dar spigina saulė, iki oro raibuliavimo įkaitinusi miesto betoną.

Prisimenu, kad esu toks senas, jog ne tik man, bet ir mano dukrai jau nereikia į mokyklą.

Tai nėra jau taip blogai, nes tikiu, kad per visą savo gyvenimą žmogus niekada nebūna labiau engiamas ir morališkai prievartaujamas daryti ne tai, ką nori, o tai, kas parašyta visokiuose mokymo planuose, kaip vidurinėje mokykloje.

Blogiau už mokyklą gali būti tik darželis, kai jūs išvis neturėjote jokių teisių.

Vis dėlto moksleiviškas amžius, ypatingai paskutinės gimnazijos klasės, yra toks amžiaus tarpsnis, kuriam turime dėl ko jausti nostalgiją. Pirmoji meilė, pirmą kartą perskaitytos knygos, muzika, kuri tokiame amžiuje svarbesnė už visus kitus menus, naivūs bandymai protestuoti prieš veidmainišką suaugusiųjų pasaulio tvarką. Kiekvienos vienadienės nesėkmės sureikšminimas iki globalios katastrofos, kai jau atrodo visai neverta gyventi ir sugebėjimas tas nesėkmes visiškai užmiršti, kai tik atsiranda naujos galimybės.

Mes visą gyvenimą naudojamės pažintimis su žmonėmis, kuriuos sutikome mokykloje ir studijų metais. Ir kai jie tampa korporacijų vadovais ar viceministrais, su kuriais dabartiniai jų pavaldiniai bendrauja slegiami jų autoriteto, jūs jiems visada liksite ta mergaite su kasytėmis, kurios kuprinę antroje klasėje parnešė iki namų arba tuo išdaigos, apie kurią niekas taip ir nesužinojo, bendrininku.

Interneto socialiniai tinklai suteikia galimybę susirankioti savo draugus iš įvairių gyvenimo laikotarpių ir netrukus jie jau pradeda bendrauti tarpusavyje, pasakodami kaip apsikvailinote pradinėje mokykloje ar ekskursijoje į Taliną.

Turbūt jau pernelyg toli nukrypau nuo mokyklinių prekių mugės temos. Per tuos visus ryškius sąsiuvinius, aplankus ir liniuotes net nebeaišku, kur nugrūstas kačių ėdalas ar purškalai nuo erkių ir uodų. Sprendžiant iš tų pirmykščių įrankių, kuriuos parduoda prekybos centrai, mokykla išvis sustojo kažkur apie XIX a. pabaigą. Ar ten dar leidžiama mušti vaikus medinėmis liniuotėmis per pirštus ir klupdyti ant žirnių? Neleidžiama? Tikrai? Keista, nes rašymas ranka, kurio Švedijos mokyklos jau atsisako, arba daugelyje mokyklų praktikuojamas uniformų dėvėjimas, mano supratimu, yra tokios pat atgyvenos. Argumentai, kad taip nepasiturinčių šeimų vaikai apsaugomi nuo patyčių, kad jų tėvai negali jiems nupirkti brangių drabužių yra tokia pat atgyvena, nes specialiai užsakinėjamos siuvyklose uniformos kainuoja brangiau už kasdien gatvėje jaunimo nešiojamus rūbus. Ir be to yra gerokai nepatogesnės, sunkiau pritaikomos besikeičiančioms oro sąlygoms. Vienintelė vieta, kur gražu matyti gimnazistes su uniformomis, yra azijietiškos pornografijos tinklalapiai. Be to, patyčių dažniausiai sulaukia ne pigius, o neskoningai suderintus arba nešvarius drabužius dėvintys moksleiviai. Todėl dėl dvokiančios Gardino gatvės bendrabučio laiptine uniformos tyčiojamasi bus taip pat, kaip ir dėl tokius pačius kvapus skleidžiančių neuniforminių drabužių.

Kaip galime tikėtis, kad kova prieš patyčias mokyklose bus sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja - Druskininkų savivaldybė - praktikuoja jas savo oficialiame interneto tinklalapyje, skirtame informuoti gyventojus apie jos veiklą bei sprendimus. Pavyzdžiui, šią savaitę ten patalpintas keisto žanro anoniminis tekstas „Komitetų posėdžiuose – bendruomenei aktualūs klausimai ir opozicijos šou prisidengiant rinkėjais“, kuriame keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai kaltinami, kad uždavinėja klausimus, užuot nesigilindami balsavę už administracijos parengtus sprendimų projektus tarybos komitetų posėdžiuose.

Tekstas kupinas pykčio ir meninių detalių, pavyzdžiui apie neva drebančias vieno politiko rankas, skaitant pareiškimą. Pasirašytas konkretaus autoriaus toks rašinys galėtų būti publikuojamas kurioje nors žiniasklaidos priemonėje kaip nuomonė ar politinė reklama, bet ir tuomet keltų abejonių, ar pasirinktos priemonės atitinka Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Valstybės ir savivaldybių institucijų pranešimams tas kodeksas netaikomas, nes jų autoriai nėra žurnalistai ar nuomonę reiškiantys politikai, o jų tinklalapiai - ne žiniasklaidos priemonės. Apdergtieji tarybos nariai galėtų skųsti  Druskininkų savivaldybės etikos komisijai tą nepasirašiusį administracijos darbuotoją, kuris, vietoje oficialaus pranešimo apie komitetų posėdį, įkišo į tinklalapį grupinius politinius interesus tenkinantį patyčių tekstą. Bet lyg tyčia tokia komisija Druskininkų savivaldybėje nesudaryta, nors tai padaryti kuo greičiau primygtinai ragina jau net ir Vyriausybės atstovas Alytaus apskričiai.

Juodojo kaspino dieną Druskininkai linksminsis „Vasaros aidų“ šventėje

Vasara neišvengiamai artėja prie pabaigos, o vėsūs pastarųjų dienų rytai primena rugsėjį. Net ir dieną, kai įšyla tarsi vidurvasarį, saulės spinduliai krinta jau kitokiu kampu, rudeniškai, o sausros iškamuoti beržai ir liepos po truputį atsikrato lapų.

Apie sausrą vėl iš naujo nerašysiu, prirašiau ir prišnekėjau savaitės pradžioje. Geriau pasidžiaugsiu, kad jau kitą trečiadienį, rugpjūčio 26-ąją, meteorologai mums žada kelis lašus lietaus.

Paskutinį vasaros savaitgalį Druskininkai tradiciškai pažymėdavo švente „Vasaros aidai“. Aidėdavo ji ne taip garsiai, kaip gegužės pabaigoje rengiama Kurorto šventė, bet vis būdavo papildoma proga sulaukti svečių iš didžiųjų šalies miestų, pagerinti viešbučių užimtumo statistiką ir alaus pardavėjų apyvartą.

Žiūriu į šiemetį plakatą, prisegtą prie tvoros, ir iškart suprantu, kad kažkas čia ne taip.

Pradėkime nuo datos.

Šventė vyks rugpjūčio 22 - 23 dienomis. Ką mes minime rugpjūčio 23-ąją?

Jeigu atsakymo nežinote, meskite šitą laikraštį šalin ir grįžkite į pradinę mokyklą kartoti kurso.

Teisingai, Juodojo kaspino dieną.

Baltijos kelyje rankomis susikibę trijų okupuotų šalių žmonės žinojo ką ta data reiškia.

Juodas kaspinas rišamas ant Trispalvės ne dėl gražumo, o todėl, kad tą dieną prisimename vieną tragiškiausių tūkstantmetės Lietuvos istorijos įvykių. Tądien pasirašytas Ribentropo - Molotovo paktas pasmerkė mus pusei amžiaus okupacijos, tremčių, žudynių ir gyvenimo sovietiniame mėšle.

Bet kažkam tame mėšle matyt buvo pakankamai šilta, kad nusprendė, jog tokią dieną dera linksmintis, tarsi kokioje separatistinėje Grūto liaudies respublikoje.

Įdėmiai peržiūrėjau šventės programą ir neradau joje svarbiausio renginio - Druskininkų lynų keltuvo atidarymo. Nes ne taip seniai dienraštis, kuriam mūsų savivaldybės meras mėgsta dalinti išskirtinius interviu apie savo namo pramogą, naujas drauges ir dūstančius pavyduolius, susimokiusius sunaikinti močiutės relikviją - tvorą, skelbė jo žodžius, kad keltuvai turėtų būti baigti iki vasaros pabaigos. Kadangi „Vasaros aidų“ programoje rašoma, jog tai yra „atsisveikinimo su vasara šventė“, tai kitos progos atidaryti keltuvus šią vasarą jau nebus.

Kasdien mažiausiai porą kartų pravažiuoju Maironio gatve, pro vieną iš dviejų lynų keltuvo įlaipinimo aikštelių. Senokai nemačiau, kad ten kas nors dirbtų. Bet tebestovi tvoros, kurias apeidinėdami pėstieji lenda tiesiai po ratais. Dar daugiau nerimo kelia faktas, kad keltuvų atrama sumontuota virš vandens parko požeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Jeigu statant tą stotelę ji sugebėjo taip pasislinkti į šalį, kad staiga prireikė griauti parko sieną, tai kas dabar taip lengvai patikės, kad ir atramos apkrovos teisingai apskaičiuotos?

Šis pramoginis infrastruktūros objektas darosi vis įdomesnis, bet informacijos apie jo statybų eigą visuomenei pateikiama vis mažiau ir mažiau. O kadangi Druskininkų savivaldybės taryboje vis dar nesuformuotas kontrolės komitetas, galima pagrįstai klausti, ar ne todėl ieškoma būdų jo vadovu neskirti, kaip numato Vietos savivaldos įstatymas, opozicijos atstovo? Negi tikrai yra ką slėpti?

Skaitytojai anądien pranešė judančių darbininkų senokai nematę ne tik lynų keltuvo, bet ir senojo Druskininkų tilto per Nemuną remontuojamoje dalyje.

Remontuojamoje taip ilgai, kad po pirmo kurso „Druskininkų naujienose“ atlikinėjęs praktiką žurnalistikos specialybės studentas, kuriam pirmajam patikėjau parašyti apie stringantį tilto remontą, dabar jau yra žinomas žurnalistas.

Klausinėjantiems, kada baigsis viena ar kita amžiaus statyba, pastaruoju metu turiu aiškų atsakymą: iki 2016 m. rudens. Nes tada vyks Seimo rinkimai ir valdantieji politikai tiesiog pagal savo prigimtį privalės kone kasdien karpyti atidarymo juosteles. Net, jeigu, kaip per savivaldos rinkimų kampaniją atidarant Druskininkų sportininkų rengimo centrą, atidaromas objektas tik pusiau baigtas. Netikite - nuvažiuokite patys pasižiūrėti, ar ten vyksta kokia veikla.

Kam trukdys tiesiogiai renkami seniūnai?

Seniūno rinkimai Afganistano kaime

Jeigu galvojate, kad visokiausius reitingus ir tyrimų rezultatus apklausų rengėjai patys surašo iš lubų, tai turiu jus nuvilti - prieš porą dienų gavau prašymą iš šešių ilgiausių sąrašų, kuriuose išvardinti žinomi politikai, valstybės tarnautojai, teisininkai, verslininkai drauge su ekonomistais, žiniasklaidos atstovai ir visuomenininkai bei skirtingų sričių profesionalai. Apklausos rengėjai paprašė išskirti po penkis asmenis kiekviename sąraše, kurie, mano manymu, turi didžiausios įtakos Lietuvos raidai, visuomenei ir sprendimų priėmėjams.

Iš pradžių šiek tiek susierzinau, neradęs savęs nė viename sąraše. Bet savimeilę paglostė tai, kad apklausos rengėjai - sociologinių tyrimų bendrovė „Spinter“ - teigia atliekanti „didžiulės apimties elito sociologinį tyrimą“.

Kad jau prie elito priskyrė, tai vis kažkaip linksmiau.

Politikų sąraše radau ne tik Prezidentę, Premjerą, svarbiausių šalies politinių partijų pirmininkus ir kitus aktyviausiai besireiškiančius veikėjus, bet ir Druskininkų savivaldybės merą. O tada kiek pamąsčiau ir pažymėjau jo pavardę. Drauge su Dalia Grybauskaite, Algirdu Butkevičiumi, Gabrieliumi Landsbergiu ir Eligijum Masiuliu. Nes manęs buvo klausiama, kurie „...turi didžiausios įtakos... sprendimų priėmėjams“?

Nes kaip kitaip galima pavadinti tokius įdomius reiškinius, kai tvoros tampa tvirtesnėmis už ministrų kėdes, nelaikraštis už viešuosius pinigus rinkėjų smegenims plauti leidžiamas iki pergalingų rinkimų ir dar truputį, o tada su visais rakandais ir redaktore padovanojamas privatininkams, kad mažiau matytųsi galai, kokiais vingiuotais kanalais tai leidybai lėšos atiteka. Europos Sąjungos pinigai kone automatiškai skiriami bet kuriam savivaldybės projektui, per daug nesigilinant, kokią ten klimato kaitą stabdys pramoginės gondolos ir dyzelinis traukinukas.

Per penkiolika caravimo metų tie sprendimų priėmėjai Vyriausybėje ir ministerijose ateina ir išeina, o įtaka kaupiasi ir auga. Ypač per tą ministerijų pareigūnų grandį, kuri nėra politinio pasitikėjimo ir nesikeičia kartu su ministrais.

Apie įtakas teisėtvarkos institucijose viešai nepradėsiu spėlioti, nes buvęs STT vadovas, reguliariai dalyvaudavęs įvairiose mūsų mero šventėse, dabar jau tų pareigų nebeužima, bet dirba Seimo pirmininkės sekretoriate. Bet tarp teisėjų dar liko neįtakotų sprendimų priėmėjų, kurie išdrįsta parašyti sprendimą, jog tvora turi būti nugriauta.

Ne taip seniai politikai ėmėsi tiesioginių seniūnų rinkimų temos svarstymo. Apklausos rodo, kad žmonėms toks sumanymas patinka, bet nepatinka mūsų merui, kuris dar yra ir nepakeičiamas Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. Tiesioginių merų rinkimų, kuriuose jis pats sėkmingai dalyvavo, idėja šiai asociacijai tiko ir patiko, bet leisti žmonėms išsirinkti seniūnus - nenori. O tą nenorą grindžia labai įdomiais argumentais.

Pavyzdžiui, neseniai keliuose naujienų portaluose paskelbtame R.Malinausko straipsnyje šia tema bandoma įrodyti, kad renkami seniūnai be proto brangiai kainuos. Pačių rinkimų kainos paskaičiavimai nepateikiami, bet išmąstyta, kad tiesiogiai rinktas seniūnas privalės tapti mažu meruku ir turėti savo administraciją, „seniūnijai reikės teisininkų, finansininkų, ekonomistų, viešųjų pirkimų specialistų.“ Jau matau, kaip šiurpsta paprastas žmogus, įsitikinęs, kad savivaldybėse ir taip per daug veltėdžių valdininkų priviso.

Pabandykime atrasti logikos klaidą, kodėl savivaldybės paskirtam seniūnui administracijos kažkodėl nereikia, o tiesiogiai išrinktam jau reikės. O juk iš esmės nieko ir nepasikeis, tik seniūnas bus atskaitingas ne Jam, sėdinčiam savivaldybės rūmuose, o pirmiausiai savo kaimynams, seniūnijos gyventojams. Jeigu savivaldybei tų gyventojų interesai rūpi, tai kodėl jai turėtų nepatikti, kad ir seniūnui rūpės.

Bet tiesiogiai išrinkti seniūnai jau nebebus merų pastumdėliais, nes turės žmonių jiems suteiktą mandatą. Štai ko iš tikrųjų bijo Savivaldybių asociacija, o ne išlaidų ar tarnautojų skaičiaus padidėjimo. Tuomet taip reikėtų ir sakyti, kad savivaldybėje turi būti vienas caras, kurio valia galutinė ir neskundžiama, o jokių mažų carukų nebus. Numanant Savivaldybių asociacijos prezidento įtaką sprendimų priėmėjams, tikėtina, kad tikrai nebus. Bent jau per šią Seimo kadenciją.

Europos kultūros sostinė pagal Sočio olimpiados pavyzdį

Kai atvažiavau prie mano mėgiamo Samanio ežero saulei leidžiantis atsigaivinti po kiemo vejos pjovimo meldais kvepiančiame vandenyje, jų dar nebuvo. Bet kai išlipau, mane pasitiko tirštas vabzdžių debesis. Šiek tiek panašių į mažas museles ir sparnuotas skruzdėles vienu metu.

Teko ir anksčiau panašių matyti, bet tikrai ne tokio tirštumo spiečių.

O kai pabendrinau vabzdžių nutūpto automobilio stogo nuotrauką interneto socialiniuose tinkluose, sulaukiau virtualių draugų komentarų, kad tą vakarą panašus antplūdis pastebėtas prie Liškiavio ežero ir dar keliose vietose.

Gamta pokštauja toliau – Cijūniškės miške prie Seirijų žmogus vienu kartu rado per keturis šimtus baravykų. Net ir grybingais metais ten jų ir tris aptikti būdavo didelė laimė. O tradicinėse grybavimo vietose apie Merkinę, Marcinkonis ar Kapčiamiesčio girioje gali klajoti su tuščia pintine ir peiliu rankoje visą dieną, kol sutems, ir parsinešti namo tik kelias susiraukšlėjusias voveraites.

Mano senasis tėvas aiškiai pasakė dar vasaros pradžioje – žiema buvo be sniego, tai grybų nebus. O dabar, kai oro temperatūra perkopė simbolinę 30 laipsnių ribą, jau aišku, kad jų nebus iki pat rudens.

Šilta besniegė žiema galėjo lemti ir kai kurių vabzdžių rūšių aktyvumą. Erkių, mašalų ir tų pačių keistųjų skruzdžiamusių, nuvijusių mane tolyn nuo Samanio pakrantės.

Klimato ar kokie nors kiti pokyčiai veikia ir politikus. Va ir Druskininkų valdžiukė ėmė apie save taip gerai galvoti, kad užsimojo pretenduoti į Europos kultūros sostinės titulą.

Negi sugundė prisiminimai apie VEKS. Taip sutrumpintai buvo vadinama viešoji įstaiga, koordinavusi ir vadovavusi Vilniaus buvimą Europos kultūros sostine. Ne taip svarbu, kiek kritikos mūsų sostinė tuomet susilaukė, bet pinigai tiesiog sėmė Neries krantus.

Pagarbiai nulenkdamas savo plinkančią galvą prieš Druskininkų kultūrininkus, vis dėlto privalau pasakyti jiems patiems ko gero žinomą tiesą, kad iki to baisiai kritikuoto VEKS lygio mums dar šimtą metų augti. Tarsi pusbrolio vestuvėse susitikę ir eilėje prie lauko tupyklos drauge dainą užtraukę Švendubrės narsuoliai nuspręstų varžytis „Duokim garo“, o Jaunimo užimtumo centre išmokę prijungti gitarą prie stiprintuvo mokinukai – scenoje apšildyti minią prieš AC/DC koncertą.

Pirmieji tikriausiai išsiblaivys ir jau kitą rytą nenorės nė girdėti apie vakarykštį sumanymą, o antriesiems proto įkrės pirmą jų pasirodymą nušvilpę bendraamžiai.

Kiek didesnė bėda, kad mūsų žaviajame kurorte politinius sprendimus priimantys asmenys yra taip toli nuo kultūros, kad gali ir nesusiorientuoti. Bent jau toks įspūdis gali susidaryti stebint nesugebėjimą suvokti ribų tarp šiuolaikinio meno ir Vilniaus alėjoje parduodamų saldžių paveikslėlių, išdidžiai vadinamų tautodaile, šviečiančio fontano grojaraščio ir „Vasaros su M.K.Čiurlioniu“.

Teoriškai įmanoma pakartoti Druskininkuose Sočio olimpiados istoriją – pristatyti iki 2022 metų koncertų ir parodų salių, atsivežti tiems metams geriausius kultūros vadybininkus ir suvaidinti klestinčios kultūros miestą. Tiesa, žiūrovų ir klausytojų į renginius taip pat reikės atsivežti, nes vietos „Bočiai“ visų vietų neužpildys.

Pasibaigus sostiniavimo metams ir svečiams išsivažinėjus vienu mostu vėl tapsime gūdžia kultūros provincija, o naujuosius rūmus po kelių metų galės supirkti tie patys verslūs žmonės iš valdančiųjų politikų aplinkos, kurie jau kartą pavertė „Aido“ kino teatrą prekybos centru.

Originali gyva kultūra negali suklestėti davus nurodymą iš valdžios aukštybių. Savo darbo entuziastai veikia neskatinami, neprašydami palaiminimo. Politikai gali tai suprasti, įvertinti ir padėti kūrėjams augti arba sudaryti dirbtines kliūtis, pakeisdami tikrą meną vienadieniu kiču bei ragindami savo aplinką juo žavėtis.

Dairydamasis į pradedamus griauti medinius „Nemuno“ sanatorijos korpusus, kuriuos perėmusi vietinė valdžia paprasčiausiai supūdė, pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų kurorto kultūrinis gyvenimas, jeigu prieš dešimtmetį tie žavūs medinukai būtų perleisti naudotis dailininkų ir muzikantų bendruomenėms. Įsivaizdavau viename iš jų veikiantį Druskininkų džiazo klubą, o kitame įsikūrusius plenero dalyvius čia pat aptarinėjančius su kurorto svečiais savo darbus.

Užteks svaičioti, viskas bus nušluota, o jei kada atsiras būdas iškaulyti iš Europos ar mūsų valstybės kelias dešimtis milijonų eurų, čia iškils dar vienas betono, stiklo ir plieno stebuklas, kuriame Gazmanovas galės traukti dainas gimusiam Sovietų sąjungoje elitui.

Radau pirmą šiais metais baravyką

Kol žemaičiai ir aukštaičiai vilko iš miškų pilnas grybų pintines, dzūkai dėl užsitęsusios sausros grybus galėjo pamatyti tik per televizorių arba interneto socialiniuose tinkluose. Bet šį savaitgalį ir jiems pavyko rasti pirmuosius baravykus. Ką ten jiems – net man pavyko.

Praėjusią savaitę pasitaikė kelios lietingos dienos, todėl miško gėrybių pardavėjai, stoviniuojantys prie kelio Vilnius – Druskininkai, jau galėjo pasiūlyti ir šviežių voveraičių. O savaitgalį Dzūkijos miškuose prasikalė pirmieji baravykai.

Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje sekmadienį radęs pirmąjį šiais metais rudagalvį baravyką, pirmiausia jį nufotografavau. Kokius septynis kartus. Tada išrinkau geriausiai pavykusį kadrą ir pabendrinau „Facebooke“. Tik vietovės žymą panaikinau, kad suvažiavę virtualūs draugai bei draugų draugai to miškelio neištryptų.

Pirmąjį baravyką aptikau žaliose samanose, nebrandžiame neretintame pušyne. Dzūkijos miškai jau kvepia grybais, bet jiems dar labai trūksta drėgmės, todėl artimiausių savaičių grybų derlius priklausys nuo to, kiek sulauksime lietaus.

Apie klimato kaitą ir kiekvieną vasarą pasikartojančias sausras jau rašiau, todėl nesikartosiu, užtat galiu jums papasakoti kitą naujieną: Druskininkų savivaldybės peticijų komisija pagaliau apsvarstė beveik pusantro tūkstančio žmonių prašymą finansuoti mašalų naikinimo programą. Dalyvavo net 3 iš 5 šios komisijos narių, peticijos iniciatorius, Druskininkų savivaldybės tarybos narys Vilius Semeška ir jo kolega Juozas Šarkus. Visiškai nusispjauti į tokio būrio žmonių valią komisija nedrįso, todėl nusprendė kreiptis į mūsų savivaldybės tarybą, kad ši dar kartą kreiptųsi į Vyriausybę, kad ana imtųsi finansuoti mašalų naikinimą. Komisijos narių manymu, mašalų antplūdis yra regioninė problema, todėl nebūtų sąžininga ją spręsti Druskininkų sąskaita.

Peticijos iniciatoriai atšovė, kad tame kenčiančiame nuo mašalų regione yra tik vienas kurortas - Druskininkai. Varėniškiai ir Alytaus rajono gyventojai birželį gali kaip nors ištverti, o kurortui mašalų antplūdis daro gerokai didesnę žalą. Be to, kurortinę rinkliavą moka ne druskininkiečiai, o mūsų kurorte nakvojantys svečiai.

Nelabai suprantu, kokių dar kreipimųsi reikia, kai Vyriausybei ir Druskininkų savivaldybei vadovauja tos pačios partijos atstovai, gerai pažįstami tarpusavyje. Visi matė nuotraukas, kaip Premjeras dalyvavo Druskininkų mero gimtadienio puotoje - negi prie stalo negalėjo ir apie mašalus kalbą pasukti.

Kadangi jų sezonas jau baigėsi, ši tema neišvengiamai išnyko iš žiniasklaidos akiračio. Tik nemanykite, kad kitąmet, jei per tą laiką bus tik siuntinėjamasi raštais, o pinigų taip ir nepavyks numatyti, jums niekas to nepraneš. Žurnalistai turi įprotį tokias sezonines temas pasižymėti kalendoriuje ir kasmet ištraukti, kai priartėja jų laikas.

O kadangi 2016-ieji bus dar ir Seimo rinkimų metai, neabejokite, kad opozicija išnaudos tą faktą, kad lėšų mašalams naikinti būdavo randama net ir sunkmečiu, o šios kadencijos valdžiai dzūkai nerūpėjo.

O kol vasara tęsiasi, kurorte vienu metu vyksta keli tarptautiniai teatro ir muzikos festivaliai, plenerai, simpoziumai ir kūrybinės dirbtuvės, kone kas vakarą atidaromos parodos, susidaro įspūdis, kad kultūra čia tiesiog klesti.

Bet pakanka pasikalbėti su tą kultūrinių renginių gausą kuriančiais žmonėmis, ir vaizdelis keičiasi. Per šitiek metų europiniais pinigais nuklojome aikštes ir surentėme begalę pramogų objektų, bet nei teatro, nei kino, nei parodų salės taip ir nepajėgėme pasistatyti. Veisiejų miestelis gali turėti renovuotus kultūros namus, o šlovingasis Druskininkų kurortas pasaulinio garso teatrus kviečiasi į sanatorijų konferencijų centrus, parodos eksponuojamos visokiuose prieškambariuose ir kaimo krautuvėlės dydžio galerijų erdvėse.

Pabandykite atvežti į Druskininkus rimtą pasaulyje žinomo dailininko parodą, kurios pasižiūrėti čia suvažiuotų gerbėjai iš viso regiono, ir paaiškės, kad jos nėra kur eksponuoti. Pabandykite pasikviesti koncertuoti simfoninį orkestrą, rimtus džiazo, roko ar popmuzikos atlikėjus, ir nerasite kurorte tam tinkamos erdvės. Užtat yra dyzelinis traukinukas, kurio įsigijimo už ES pinigus programa kažkodėl buvo pavadinta „kaimynus jungiančiu ekologišku transportu“. Anądien jį mačiau, riedėjo tuščias per lietų, o paskui buvo pastatytas aikštelėje prie Turizmo informacijos centro tarsi liudijimas apie visišką pasimetimą renkantis prioritetus, ko labiausiai reikia šiuolaikiniam kurortui.

Sustojęs laikas amžinojo poilsio mieste

Buvo tokia pat graži vasara, keli poilsiautojai tingiai irstėsi po Druskonio ežerėlį, o Čiurlionio sode skambant muzikai pareigūnai užtverdavo gatvę, kad pravažiuojančių automobilių triukšmas nenustelbtų jos garsų.

Tais metais, metęs filosofijos studijas Vilniaus universitete, grįžau į vaikystės kraštą, kuriame ką tik prasidėjo permainos - pirmoji laisvai išrinkta vietinė valdžia mokėsi gyventi be nurodymų iš vienintelės neklystančios partijos. Dviratuku važinėjantis meras viešuose renginiuose skaitė prastą poeziją, o rūsčios Pagankos močiutės, atvažiavus traukiniui į Druskininkų stotį, jau nebeeidavo prie kiemo vartų pasitikti rusakalbių poilsiautojų, kuriuos meiliai vadindavo žydais.

Nes traukiniai jų daugiau nebeatveždavo. Netrukus juos okupavo tos pačios močiutės, keliaudavusios į Pariečę ir Gardiną pigesnių rūkalų, brendžiu vadinto dažyto spirito skiedalo ir kitų gėrybių.

Poilsiautojai nustojo važiuoti, nes pas juos pačius griuvo sistema, dalindavusi nemokamus kelialapius į kurortus darbo pirmūnams arba sugebantiems įsiteikti savo gamyklos profsąjungos pirmininkui pataikūnams. Bet Pagankos močiutės šventai tikėjo, kad tai yra pelnytas atlygis už viską, ką blogo apie Sovietų valdžią prikalbėjo tada dar jaunas Profesorius.

Anas irgi atvažiuodavo - užsirišęs rankų darbo tautinę juostelę vietoje kaklaraiščio, lydimas tamsiais kostiumais vilkinčių kūnsargių, diskretiškai atsitraukdavusių, kai jis skambindavo Čiurlionį prie atlapoto lango į obelų sodą.

Kartą taip atvažiavęs Profesorius ir man, pasislėpusiam po vieno iš muziejaus namelių stogo kraštu nuo netikėtai užklupusio lietaus, priėjęs paspaudė ranką ir paklausė, už ką druskininkiečiai labiausiai keikia naująją Lietuvą. Gal ir ne visiškai tais žodžiais, įrašo juk nedariau, bet mintis buvo būtent tokia. Tiksliai prisimenu, kad buvo 1994-ieji, nes kaip tik tais metais vedžiau ir po stogu nuo lietaus slėpiausi jau ne vienas, o drauge su žmona.

Pamenu sugebėjęs išlementi kažką painaus, apie ištuštėjusias sanatorijas, o reikėjo pasakyti paprasčiau: už tai, kad nevažiuoja rusai. Tie patys, druskininkiečių meiliai vadinti žydais.

Pora dešimtmečių prabėgo tarsi vienas ilgasis savaitgalis, ir tokią pat mielą vasaros popietę įsitaisiau ant suoliuko Druskonio ežero pakrantėje ir rūkydamas stebėjau, kaip dama šviežios veršienos spalvos suknele irkluoja valtį su pusamžiu vyriškiu, pasipuošusiu balta kepuraite ir „žmonų mušėjo“ stiliaus baltais berankoviais marškinėliais. Vaizdas nebuvo toks intriguojantis, kad vertėtų ilgai žiopsoti, bet neskubėjau nueiti, nes įsitikinau, kad sėdint toje vietoje vėjo gūsiai periodiškai atnešdavo bangą purslų nuo ežere trykštančio fontano, kurie suteikdavo taip trokštamos atgaivos.

Ant kito suoliuko galo prisėdo dvi garbingo amžiaus senolės, veikiausiai dar galėjusios prisiminti, kaip po tą ežerą irstėsi Juzefas Pilsudskis. Keistu lenkų, rusų ir baltarusių kalbų mišiniu jos pradėjo aptarinėti kurorto aktualijas, iš kurių svarbiausia buvo lygiai tokia pati, kaip prieš 20 metų: rusai nevažiuoja.

Vieningai pripažinusios, kad dėl to Druskininkų laukia liūdnas likimas, ponios ėmėsi svarstyti, kas dėl to kaltas. Ta, kuri kalbėdama vartojo daugiau lenkiškų žodžių, buvo bepradedanti abejoti vietinės valdžios neklystamumu, bet jos oponentė, kalbanti beveik rusiškai, maždaug per pusvalandį sugebėjo ją įtikinti, kad visa kaltė tenka Landsbergiui.

Per 20 metų tai jau ne kartą buvo girdėta, bet šį kartą diskusijos dalyvės sugebėjo mane nustebinti, kai drebančiu balsu ištarė to piktojo vardą: Gabrielius.

Paaiškėjo, kad ponios netgi yra girdėję, nors tikrai ne iš lietuviškų informacijos šaltinių, ką jaunasis Lietuvos politikas, kaip jos sakė „nagavkal“ (liet. priamsėjo) iš Europos Parlamento tribūnos apie Rusiją.

Juk sakiau, kad tie du dešimtmečiai prabėgo kaip vienas ilgas savaitgalis, tarsi Druskonio pakrantėse vis dar XX amžiaus pabaiga. O gal vidurys ar pradžia - dabar net sunku pasakyti, kuomet sustojo laikas šitame amžinojo poilsio mieste.

Ar reikės Grybų krašto titulą perleisti žemaičiams?

Normalus grybų derlius
Dzūkijoje buvo tik 2012 m.

Vos tik karščius pakeitė trumpalaikiai lietūs, prie kelio Vilnius – Druskininkai stovyklaujantys prekiautojai pradėjo siūlyti ne tik mėlynes, bet ir smulkias voveraites. Gal prie Merkinės ir Varėnos to lietaus daugiau kliuvo, bet Kapčiamiesčio girioje, kur pirmiausiai tikrinu ar kas dygsta, samanos dar sausos, net traška po kojomis, o grybais nė nekvepia.

Vilniuje gyvenantis mano „Facebook“ draugas Liudvikas anądien paklausė, ar Dzūkijoje kas nors teikia grybavimo turizmo paslaugą.

„Kaip žinia, esu miesto pižonas, kuris nieko nežino apie grybavimą. Gal Dzūkijoje yra paslauga, kur tokį kaip aš su vaikais palydi į grybingą vietą, vaikams ir man parodo, paaiškina principus. Vaikams gal svarbu paaiškinti ir parodyti simbiotinius principus – po tuo medžiu bus toks, po anuo – toks grybas. Pagrybauti kartu kokį pusvalandį, ir tada paleisti. Noriu už pinigus, ne jokių nei paslaugų ar blatų. Klausiu, ar girdėjote apie grybų turizmo paslaugas. Svarbu, kad ir patartų, kurį rugsėjo savaitgalį važiuoti, pasitiktų, palydėtų, peržiūrėtų surinktus grybus, parodytų valgomus ir nuodingus ar netinkamus. Būtų gerai, kad tai būtų linksmas ir vaikus bei miesto durnius toleruojantis žmogus, entertaineris, bet nebūtina. Bandymai grybauti savarankiškai baigdavosi trimis sukirmijusiomis ūmėdėmis. Noriu pilnų krepšių baravykų vaikams, kaip iš knygutės. Mokėčiau du high season grybautojo dienos uždarbius. Arba tiek, kiek nori. Gal ką girdėjote?“- rašė ponas Liudvikas.

Kadangi pažįstu jį kaip žodžių vėjais nelaidantį žmogų, gebantį sąžiningai sumokėti už kokybiškas paslaugas, pabandžiau tokios paslaugos paieškoti.

Nors dauguma miestiečių į miškus keliauja savarankiškai, bet ypatingiems klientams mūsų krašto kaimo turizmo sodybos jau siūlo ir grybavimo paslaugą, pavadintą „Moksliniu grybavimu.“

„Dzūkija – grybų karalystė. Na o vietiniai karaliai renka tik kelias grybų rūšis, kurias gausiai perka  grybų supirktuvės. Pažvelkime giliau: aplink mus šimtai įvairiausių valgomų (ir ne vieną kartą) grybų rūšių. O tai suprasti padės žinomas Lietuvos mikologas, mokslų daktaras. Vakare galėsime draugiškai mėgautis grybiene,“- vilioja paslaugos aprašymas.

Nusiunčiau nuorodą ponui Liudvikui, jis mandagiai padėkojo ir tikiuosi, kad kada nors rudenį, kai išbandys šią paslaugą, nepatingės bent keliais žodžiais pasidalinti savo įspūdžiais. O aš būtinai juos jums atpasakosiu.

Prieš porą metų kolegė iš Lazdijų Vilma buvo suorganizavusi Druskininkų teatro festivalio žvaigždėms grybavimą girioje prie Stalų girininkijos. Išėjo ponai aktoriai ir režisieriai iš miško švytinčiais veidais, o jų grybavimo nuotraukų vaizdai tebepuošia naujienų portalų galerijas.

Didžiausia tokio verslo rizika – ilgesniam laikui sunkiai  prognozuojami orai ir nuo jų priklausomas grybų dygimas. Užsisakys klientas paslaugą prieš pusę metų, paims kelias atostogų dienas, atvažiuos, o grybai nedygsta. Negi sumokėtus už paslaugą pinigus grąžinti?

Ką bekalbėtų Pasaulinės klimato kaitos teorijos neigėjai, pokyčius gamtoje pastebi kiekvienas, ilgiau stebintis jos procesus. Dzūkija jau keletą metų iš eilės kenčia nuo drėgmės stygiaus. O šiemet po šiltos besniegės žiemos buvo sausas pavasaris, vėsi, bet visai be ilgalaikių lietaus periodų vasaros pradžia, ekstremalaus karščio banga po Joninių. Dabar apsiniaukę ir retkarčiais palyja, bet to lietaus vanduo dar nepakankamai sudrėkino išdžiūvusią žemę, jis nuteka, išgaruoja arba susigeria į dzūkišką smėliuką ir vėl po kojom traška sausos samanos.

Jeigu tai tęsis, dzūkams teks atsisveikinti su Grybų krašto titulu, o Varėna galės pusvelčiui parduoti Grybų šventės rengimo teisę žemaičiams. Jau dabar iš savo drėgnų miškų jie velka namo pilnas pintines baravykų, o mes tik pavydžiai peržiūrinėjame nuotraukas internete. Dar liūdniau, kad per keletą metų nuseko vanduo dzūkų šuliniuose, o mano kaime, ten kur anksčiau buvo pelkė, be jokios melioracijos prasiplėtė šienaujamos pievos.

Vasara dar tik įpusėjo. Tikėkimės, dar bus kaitros ir tikro grybinio lietaus, po kurio šilai pakvimpa taip, jog ir paskutinis tinginys dairosi po kojom, kad už baravyko kepurės užkliuvęs kiek ilgas ant samanų neišsitiestų.