Druskininkų savaitė 2012 m gegužės 18 d.

Ar sunkmečio pabaigos ženklai pranašauja neišvengiamą kairiųjų grįžimą į valdžią?

„Šiandien vyks bandomasis Lietuvos muitinės konfiskuotų cigarečių naikinimas. Kviečiame dalyvauti ir susipažinti, kaip naikinamos konfiskuotos cigaretės...”- rašo man Lietuvos muitinė. Norėjau atsakyti, kad nedalyvausiu, nes negalėčiau į tokį vaizdą neašarodamas žiūrėti, bet suabejojau, ar rimti pareigūnai tokį pajuokavimą supras. Bet kuriam jautresniam rūkoriui, pagalvojus apie tai, ašaros tvenkiasi akyse kaip tam senos rusiškos komedijos „Operacija Y” personažui, kuris nesuprato, kaip galima degtinę sudaužyti.

Anądien vienas mano kaimynas grąžino prieš porą savaičių pasiskolintus 16 litų. Kitą dieną vėl atėjo skolos grąžinti, nes pirmojo grąžinimo neprisiminė, ir pasijuto tarsi tuos pinigus radęs ar loterijoje išlošęs. O kai žmogus jau turi atliekamų pinigų, galima sakyti, jog sunkmetis baigėsi. Na, gal ne taip smarkiai, kaip Andrius Užkalnis parašė („Geros vasarosgeras kvėpavimas”. Protokolai.com) pajutęs, kad „kažkoks optimizmas ore: toks, kurio negali paneigti net nuolatiniai burbekliai.” Truputį mažiau, bet vis tiek juntamas. O jei jau sunkmetis visai suvisai baigėsi, tai į valdžią turi sugrįžti buvusieji. Na tie, kurie valdė mus beveik dešimtmetį, kol pradėjo tvenktis tamsūs Pasaulinės finansų krizės debesys.

Po to, kai Vladimiras Laučius „Delfyje” tvarkingai sudėliojo visas tikėtinas po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų koalicijas („Kas valdys porinkimų?”), o Ingrida Šimonytė „15min” prasitarė pavydinti būsimam finansų ministrui lengvo darbo, virtualioje viešojoje erdvėje nuvilnijo dešiniųjų pažiūrų politikų ir jų elektorato komentarai, kuriuos galėčiau palyginti su vieno didelio paukščio galvos kišimu į smėlį. Nors gamtininkai sako, kad iš tikrųjų tas paukštis pavojaus akivaizdoje galvos smėlyje neslepia, bet tai jau niekam nesvarbu. Kaip ir didžiajai daliai rinkėjų visai nerūpi, kad „Dviračio” politologų-peliukų frazė „Kaip Kūūbyylius nuvaaarė Lietuvąąą...” - tik daugybę kartų pakartotas ir dėl to dar juokingesnis pokštas. Jie žino, kas kaltas dėl to, kad staiga prireikė veržtis diržus, ir to žinojimo neišmuš jokia rinkimų agitacija.

Neseniai sulaukiau priekaištų, kad, daug metų dirbdamas ir gyvendamas socialdemokratų valdomuose Druskininkuose, pervertinu šios partijos galimybes laimėti Seimo rinkimus visoje šalyje. Neneigsiu, gali būti ir taip, argumentai, jog šiandieniniai socialdemokratai nėra tokie stiprūs, kaip buvo XX a., neturi tokių charizmatiškų lyderių, kaip velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, o visuomenė dėl natūralios kartų kaitos ir emigracijos gerokai pasikeitė, ir mane įtikina, kad rinkėjų simpatijų švytuoklė nepasisuks taip smarkiai į kairę, kaip 1993-ųjų rudenį. Bet ir sėdintieji kondicionuotuose sostinės kabinetuose mato bei girdi tik savo aplinkos nuotaikas, todėl įsivaizduoja, kad dar kažkaip gali nutikti, jog dabartinėje valdančiojoje koalicijoje esančios partijos po rinkimų vėl formuos Vyriausybę. Ir negali patikėti, kad LSDP tik tam ir užleido valdžią dešiniesiems, kad šie liktų „atpirkimo ožiais” už visus krizės sunkumus. Dabar skaudžiausi taupymo veiksmai jau padaryti, tai galima atsiimti valdžią. Didelių pastangų jie tam nedės, bet gaus daugiausiai balsų daugiamandatėje apygardoje ir dar pridės gausų būrį vienmandatininkų. Dabartinės koalicijos atliktas finansų konsolidavimas leis kairiesiems nuosaikiai išlaidauti didžiąją dalį savo kadencijos ir galutinai įtvirtinti negebančių rimčiau analizuoti procesų rinkėjų galvose supratimą, kad prie konservatorių visada būna sunku, o socdemų valdžia reiškia gerovę.

Kartą mano žmona, ir šiaip jau mokanti skaičiuoti pinigus, sugalvojo priversti mūsų šeimą po kažkokio neplanuoto paišlaidavimo išgyventi iki mėnesio pabaigos už sumenkusius algos likučius, neliečiant šeimos santaupų. Paskaičiavo, kiek kasdien galime išleisti maisto prekių parduotuvėje, kiek kišenpinigių reikia duoti į mokyklą einančiai dukrai, kiek kuro galima įsipilti degalinėje... Gal jai toks sadizmas ir patiko, bet kiti šeimos nariai jautėmės bjauriai. Taupymas ir ypač kalbos apie taupymą išties užknisa. Ne tik mane - ir prancūzus, graikus... Pamažu ima erzinti ir tas žmogus, kuris nuolat primena apie poreikį taupyti. O jeigu tuo metu kažkas pasako, kad „diržų veržimosi” galima išvengti, pinigų - neskaičiuoti, o gyvenimo puota privalo tęstis, iškart lengviau pasidaro. Jeigu taip sureagavo tokių skirtingų šalių, kaip Prancūzija ir Graikija rinkėjai, patikėkite, tai tikrai yra ne stebuklas, o dėsningumas. Idealiai subalansuotoje sistemoje truputį smarkiau taupantys dešinieji ir vos daugiau išlaidaujantys kairieji keistų vieni kitus per kiekvienus rinkimus, ir tai nesutrikdytų sveikos šalies ūkio raidos. Bet mes gyvename keistu laiku, kai, net ir matydamas antrą kartą tos pačios skolos grąžinti atėjusį kaimyną, negaliu būti tikras, ko rytoj jis vėl ateis - pasiskolinti ar grąžinti.

Druskininkų savaitė 2012 m. gegužės 11 d.

Medis man svarbesnis už žmogų

Viena iš paskutinių ir bene didžiausia Druskininkuose
baltoji tuopa, augusi Šv. Jokūbo gatvėje, nupjauta šį pavasarį

Beveik prieš dešimtmetį, kai mūsų šeima po truputį dairėsi ramios vietos užmiestyje, tinkamos apsigyventi, užsukau į vieną, pasak laikraščio skelbimo, skubiai parduodamą sodybą. Dar visai guvus ir energingas, bet jau pensijos sulaukęs šeimininkas aprodė visus trobesius ir sklypo ribas, papasakojo apie savo ketinimus išvykti pas užsienyje dirbančius vaikus. Taip besišnekučiuodami sustojome prie kiemo pakraščiu nusidriekusios įspūdingo storio kelmų eilės. Paklaustas, kas tiems medžiams nutiko, vyras lyg ir tuo didžiuodamasis papasakojo prieš metus nupjovęs visą alėją senų liepų, nes nuo jų prikrisdavo pilnas kiemas lapų ir smulkių šakelių, o jų šešėlyje prastai augo bulvės bei pašariniai runkeliai.

Nesu itin emocingas, bet tąkart nesusilaikiau – sodybą parduodančiam žmogui į akis išrėžiau, kad su tomis senomis liepomis būčiau nedvejodamas ir nesiderėdamas ją nupirkęs už skelbime parašytą kainą, o dabar neimsiu nė už kiek. Tegul toliau runkelius augina. Atsisveikinom mandagiai, bet šaltai, o šeimininko akyse mačiau tokį liūdesį, tarsi būtų krosnyje sukūrenęs laimingą loterijos bilietą arba į Leipalingio metalo laužo supirktuvę pridavęs kolekcinį „Ferrari”.

Neabejoju, kad per tuo metu beprasidedantį pūstis nekilnojamojo turto burbulą ta sodyba buvo parduota, gal net už didesnę kainą ir ne vieną kartą. Pasakoju čia šią istoriją tik norėdamas nusakyti savo santykį su senais medžiais, kuris net ir Druskininkuose sunkiai suprantamas daugeliui gerokai už aną senuką labiau išsilavinusiais save vadinančių skaitytojų. Būsiu tuo užsikrėtęs nuo savo tėvo, rašytojo ir publicisto Romo Sadausko, dešimtmečiais siutinusio Druskininkų želdinių tvarkytojus savo rūpesčiu dėl kiekvieno kertamo seno medžio. Per tuos medžius jis nemenkai įkyrėjo daugumos kurorto gyventojų daugmaž nuoširdžiai mylimai ir vis iš naujo išrenkamai vietinei valdžiai, o galų gale apsisprendė parduoti Druskininkuose turėtą būstą ir daugiau nebegadinti sau sveikatos ta nerezultatyvia kova. Keletą pastarųjų metų vasaras jis leidžia gimtajame Lazdijų rajone, smetoniškoje Demeniškių kaimo troboje po senu klevu ir apie tą kaimą jau dvi knygas parašė bei išleido. Po savaitės ten kaip tik viešės Poezijos pavasario dalyviai, o artimesni ir tolimesni kaimynai sueis bei suvažiuos jų skaitomų eilių paklausyti. Bus, beje, ir druskininkiečių.

Ir vis dėlto kurorte liko ne taip jau mažai žmonių, kurių visai nedžiugina, kai, rekonstruojant miesto gatves bei aikštes, plynai iškertama visa medija, o paskui susodinami gležni daigeliai, kurie į rimtus medžius galbūt išaugs, kai nusens ir mūsų anūkai. Yra jų visur, Vilniuje taip pat ne visi džiaugėsi, kai Bernardinų sodo rekonstrukcija prasidėjo nuo motorinių pjūklų gausmo. Ir kai man paskambina garbingo amžiaus buvusi pedagogė, pasakojanti negalinti žiūrėti, kaip Druskininkų Šv. Jokūbo gatvėje smulkinama į malkas viena iš paskutinių baltųjų tuopų, kuriomis miestas buvo apsodintas tarpukariu, arba P.Cvirkos gatvės šaligatvių rekonstrukcija pradedama nuo liepų išpjovimo, neabejodamas galiu jai atsakyti, jog tai daroma pagal visose institucijose suderintus projektus, gavus visus leidimus. Teisėtai, bet ar moraliai? O čia jau prasideda pasaulėžiūriniai klausimai. Ar senas medis mūsų kraštovaizdyje yra vertybė, verta, kad taikstytumėmės ne tik su tuo, jog, anot to kaimo pensininko, runkeliai prastai auga, bei lapai krinta? Kone kasmet reikia kruopščiai nugenėti sausas šakas, o per vasaros audras saugotis, kad nulūžusi medžio dalis neprispaustų automobilių ar praeivių.

Jeigu žmogui nieko netrūksta išasfaltuotame ir betono trinkelėmis išklotame saulės kepinamame mieste, o gamtą jam atstoja tarp jų įsiterpę reguliariai skutamos vejos ploteliai ir gėlių vazonais papuošti stulpai, jam niekaip neišaiškinsiu, kodėl mieste matant kertamą medį man darosi liūdna ir pikta. Medis man išties svarbesnis už žmogų. Skamba kaip baisi mizantropija, bet tuo norėjau pasakyti, jog manau, kad žmogus gali ir privalo prisitaikyti bei išmokti gyventi po medžiu, kuris negali nei pasitraukti iš kelio, nei atsiprašyti už jo žiedadulkių jums sukeltą alerginę slogą. Medis negali ateiti į gatvės rekonstrukcijos projekto viešąjį svarstymą ir įstatymų nustatyta tvarka pareikšti savo prieštaravimų. Dažnu atveju negali ir tie paskutiniai neabejingi gyventojai, kuriems medžio likimas dar rūpi. Nespėja, nesužino, nesusiorientuoja. O kai pabando piktintis, būna jau vėlu. Štai kodėl nenorėčiau, kad Lietuvoje būtų įteisinta eutanazija. Nes, atlikus visas reikiamas procedūras ir surinkus visų institucijų parašus, mane būtinai užmigdysite kaip naktimis dergiantį ant kilimo katiną, kad tik nedrumsčiau ramybės ir nesimaišyčiau po kojomis kuriantiesiems ir įgyvendinantiems grandiozinius planus.

Druskininkų savaitė 2012 m. gegužės 4 d.

Labas, mama, sveikinu, čia tau gėlės ir sudie...

Gegužės pradžioje, kai aplinkui viskas želia, žydi, dūzgia bei kvarkia, mūsų giminėje įprasta mirti. Nežinau, kodėl taip nutinka, bet tarp mano protėvių, mirusių šiuo metų laiku, gerokai daugiau, negu niūrų lapkritį ar per žiemos speigą. Pasakojama, jog iškart po karo, mano prosenelė Stefanija išginė karvę, prisėdo ant ežios, tada prigulė ir užsnūdo. O pabudo su plaučių uždegimu, kurio tuomet nebuvo kuo gydyti. Kurį laiką pasikankino, o užgeso kaip tik gegužės pradžioje. Senelis Adomas, gerokai įkopęs į devintą dešimtį, pasodino bulves, su talkininkais gerai užkando, tada netikėtai nuėjo pas kaimyną - pusbrolį, su kuriuo nesisveikindavo dėl kažkokio įsisenėjusio nesutarimo - susitaikė, išlenkė drauge po klebonišką. Tada atsigulė lovon ir pasakė dabar jau mirsiąs. Močiutė vos spėjo grabnyčinę žvakę uždegti. Laidojom jį, kai žydėjo viskas vienu metu: vyšnios, obelys, kriaušės. Esu beveik tikras, kad giminės lemtį palikti šį pasaulį gegužę, būsiu ir aš paveldėjęs, bet kurį laiką dar čia pabūsiu. Tarp didelių miestų mūrų ir grindinio trinkelių gyvenantiems žmonėms metų laikų kaita pasireiškia tik sąskaitų už butą didėjimu ar mažėjimu ir žiemos rūbų kolekcijų keitimu į vasarinius parduotuvių vitrinose. Gyvenantieji mažuose miesteliuose ar kaime gerokai labiau už Seimo ir savivaldos rinkimų, pajamų deklaracijų teikimo terminų bei lizingo įmokų mokėjimo grafikų ritmą jaučia metų laikų kaitą. Kai ateina laikas pirmą kartą išsistumti apdulkėjusią vejapjovę ir pravažiuoti jos peiliais per auksines pienių galvas, suprantu, kad artėjančios vasaros kvapai, spalvos ir garsai veikia mane taip pat, kaip buvusias kartas, pelnydavusias duoną savo rankų darbu bei sūriu prakaitu, o ne kompiuterio klavišais.

Baisiai teisinga, kad kaip tik tokiu metu švęsime Motinos dieną. Labai norėčiau nepainioti šios šventės su rietenomis dėl konstitucinės šeimos sampratos ir juolab Garliavos skauduliu. Pagarba motinai keisčiausiu būdu išlieka netgi visiškai žmogiškumą praradusių serijinių žudikų ir prievartautojų sąmonėje. Apie motinas pradėję kalbėti jie tampa gal net labiau už kitus jausmingi, o kartais tiesiog sentimentalūs. Todėl, kad motinos vienintelės jais tikėjo, kai nusisuko ir pasmerkė bendruomenė, žmonos ir sugyventinės, bendrininkai ir sugėrovai. Nereikia būti ir maniaku, pakanka netikėtos nelaimės, priklausomybės nuo svaigalų ar prie patalo prikaustančios ligos ir žmogus dažnu atveju lieka vienas, jei tik šalia nėra motinos. Beviltiškų alkoholikų ir narkomanų motinos, dešimtmečiais matydamos, kaip jų sūnūs ir dukros tempia iš namų paskutinius parduoti tinkamus daiktus ir apgailėtinomis melagystėmis bando išvilioti varganą jų pensiją, vienintelės visiškai jų nenurašo, vis iš naujo tiki, kad būtent šitas užgėrimas jau tikrai bus paskutinis, o duotas žodis gydytis – ištesėtas. Nereikia pasakoti tokių išskirtinai skaudžių likimų. Pakaktų kone kiekvienam iš mūsų gerai parkratyti savo sąžinę ir prisimintumėm, kiek kartų įskaudinom, įžeidėm, užmiršom savo mamas ir dėl to nė neatsiprašėme. Vis atrodo, kad dar bus laiko, dar spėsiu pasėdėti už stalo su mama ilgiau ir iki galo išklausyti, ką ji nori man pasakyti. Gal per jos gimtadienį, vardadienį, kitas Kalėdas, Velykas, kitą Motinos dieną. O šiandien kažkas laukia, skambina mobiliuoju, kažkur liko nebaigtų reikalų, todėl dabar tik labas, mama, sveikinu, čia tau gėlės ir sudie... Išvairuodamas iš kiemo stengiuosi nepakelti akių, kad nesutikčiau jos, išėjusios palydėti į slyvų žiedais pražilusį kiemą, nepaisančios vėjo ir lietaus, žvilgsnio. Ir tik vakare, veidrodyje pasižiūrėjęs į sparčiai žilstančią savo barzdą, atkreipęs dėmesį, kaip užaugo dukra, pamąstau, kad vienas toks atsisveikinimas su mama juk gali būti ir paskutinis. Ir veju šią mintį šalin, tarsi tai būtų ne sąžinės priekaištas, o kažkoks piktojo gundymas. Lengva pasiteisinti emigrantams, uždarbio, karjeros galimybių ir pripažinimo ieškantiems už tūkstančių kilometrų nuo tėvų namų. Mes, čia likusieji, taip lengvai negalime net sau paaiškinti, kodėl taip nutolome.

Tame pačiame pastate, kaip ir mano redakcija, veikia notaro kontora, kurioje tvirtinamos įvairios sutartys, paveldėjimo bylos, testamentai. Geru oru, prisėdęs ant suoliuko prie pastato, mėgstu stebėti iš automobilių lipančius notaro klientus. Čia vietinis nekilnojamojo turto magnatas atsiveža vis kitą svečią iš Rusijos – parduos dar vieną vietinių neįperkamą naujos statybos butą su daline apdaila kurorto centre. O čia išeiginiu Brežnevo laikus menančiu kostiumu pasidabinęs ūkininkas atkeliavo tvirtinti kažkokios sutarties su akivaizdžiai kriminalinių bruožų jaunuoliais. Bet įdomiausia stebėti vaikus bei anūkus, atvežančius senstančias motinas surašyti testamentų bei įgaliojimų arba perrašyti jiems turto. Prieš apsilankymą pas notarą jie ir automobilio duris atidaro, ir rankinę palaikyti pasisiūlo, perspėja, kad pastato laiptai po lietaus gali būti slidūs. Išeina visai kitaip, tarsi svetimi, vieni kitų nematydami arba ragina paskubėti. Visai kita balso intonacija, nebeliko apsimestinio pataikavimo. Nematytų pašaliniai – gal ir keiksmais paskubintų. Tik nepradėkite įtikinėti, kad tai kažkokia netipiška asociali mažuma, o tikrasis visuomenės veidas, matomas per pageidavimų koncertus, kur motinas vis sveikina ir sveikina vaikai, vaikaičiai bei anų vaikai su ašarą spaudžiančiomis dainomis ir iš Kaimo rašytojų sąjungos narių savo lėšomis leistų knygelių nurašytomis eilėmis. „Paimk mane maaama už raaankos,”- plyšaus televizorius, kad girdėtų visa apylinkė. Ten jūs tik stengiatės pasirodyti prieš tolimesnius gimines ir kaimynus, bet tikrieji esate čia – ant laiptų, išėję iš notaro kontoros.

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 27 d.

Išmokime skirti buitinį anarchistą nuo runkelio ir varguolio

Likus mažiau kaip savaitei iki Tarptautinės darbininkų dienos mano bedarbis bičiulis V. užsuko į redakciją išgerti kavos ir paplepėti apie pastarojo meto naujienas. Pastarąjį kartą įsidarbinęs jis buvo pačioje šio amžiaus pradžioje ir ne Lietuvoje, o norvegų žvejybiniame laive. Grįžęs į Lietuvą tada nusipirko sodybą šalia Druskininkų ir nė nebandė čia ieškoti darbo, nes vis pasitaikydavo galimybių ką nors pigiai nupirkti ir brangiau parduoti arba sutarpininkauti už niekur oficialiai nefiksuojamą atlygį. Darbo biržoje V. įsiregistravo tik tuomet, kai niekur neapskaityti bedarbiai buvo apdėti Privalomojo sveikatos draudimo mokesčiu. Nuo to laiko jam reguliariai tekdavo joje lankytis ir kaip nors išsisukti nuo darbo pasiūlymų. Nemeluosiu, nežinau, kaip jam tai pavyko - ar biržos konsultantei gražiai nusišypsojo, ar kokių dovanų atnešė.

Bet šiandien V. pranešė džiugią naujieną - savo noru pasiprašė išbraukiamas iš bedarbių sąrašo. Tik susirado jis ne darbą, o sužinojo apie galimybę nebemokėti nelemtojo PSD asmenims, kurie turi ne mažiau kaip du nepilnamečius vaikus. Pakako atsinešti į Teritorinės ligonių kasos skyrių vaikų gimimo liudijimus ir parašyti prašymą būti draudžiamam Privalomuoju sveikatos draudimu “pagal vaikus”. Darbo biržoje apie tokią galimybę nedaug kas buvo girdėjęs, ar bent labai stengėsi jos nereklamuoti, todėl truputį pavaikė V. iš kabineto į kabinetą, bet galų gale oficialiai atleido nuo visų bedarbio pareigų. Ir dar spėjo apie tokią galimybę papasakoti keliems laisvalaikiu į Baltarusiją važinėjantiems, butus ir automobilius remontuojantiems bedarbiams bei vienam dvejojančiam, ar verta pratęsti verslo liudijimą, smulkiajam verslininkui.

PSD mokestis buvo tuo botagu, kuris suvarė visus oficialioje darbo rinkoje nedalyvavusius bedarbius į Darbo biržą, o dabar per konservatoriškos Šeimos politikos “skylę” iš jos pasprukti gali tik atlikusieji reprodukcinę pareigą Tėvynei. Banalu būtų pradėti moralizuoti žmonėms, kurie tenori būti palikti ramybėje visų valstybės institucijų, nieko iš jos neprašo, bet ir niekuo nesidalina. Bet koks kalbėjimas apie solidarumą, viešąjį interesą, pareigą kažkaip prisidėti prie valstybės prisiimtų įsipareigojimų finansavimo neturi jokios prasmės. Taip pat sėkmingai jiems galėčiau pasakoti apie būtinybę gelbėti planetą nuo klimato kaitos mažiau kvėpuojant. Čia ne ta žmonių rūšis, kuri kaulija socialinių pašalpų, piktinasi, jog darbo birža nesuranda jiems darbo, Kubilius nedidina minimalios algos, o bjaurybės šilumininkai siunčia pernelyg dideles sąskaitas. Apie pastaruosius jau pakankamai prikalbėta ir prirašyta, jie suklasifikuoti į runkelius ir varguolius, o dėl jų balsų varžosi kaip niekad daug socialinį teisingumą ir tvarką žadančių politikų. V. balsuoti neina, o kartą, kai atėjo, skambino man mobiliuoju telefonu tiesiai iš rinkimų apylinkės ir garsiai diktavo kandidatų pavardes, klausdamas, kuris iš jų neįves nekilnojamojo turto mokesčio, iki ašarų prajuokindamas ne tik komisiją, bet ir stebėtojus bei kitus rinkėjus. Jų pažiūros gali svyruoti nuo anarchokapitalizmo ir libertarizmo iki kažko panašaus į amerikietiško Arbatėlės judėjimo ideologijos arba visiško jų neturėjimo. Tenesupyksta tikrasis anarchistas Darius Pocevičius, jeigu apibendrindamas pavadinsiu šiuos žmones buitiniais anarchistais, taip atskirdamas juos nuo negausaus, bet maištingo anarchizmo klasikų veikalų prisiskaičiusio sostinės jaunimo būrelio. Buitiniai anarchistai į mitingus neis ir su policija gatvėse nesikaus. Jeigu bus geras oras iškylauti gamtoje, kibs žuvys, dygs grybai arba atvirkščiai, bjauriai lis, neis ir balsuoti. Todėl atstovaujamoje valdžioje jų balsas negirdimas. Bet jų daug ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, jie gali gerokai padidinti kurios nors liberalios partijos gautų balsų skaičių arba atvesti į valdžią kokius nors nesisteminius marginalus.

Tipiškas buitinis anarchistas yra kažkur pasimokęs, bet ne iki diplomo gavimo. Jis, ar rečiau ji, niekur nedirba, bet turi pinigų daugiau už varguolį ir netgi už dažną runkelį. Jis gali užsiimti kažkokiais menais ar amatais, išmanyti savo veiklos srityje gerokai daugiau už diplomuotus specialistus, bet niekada nebandys įgyvendinti savo sumanymų stambioje korporacijoje ar valstybės tarnyboje. Mūsų šeimos draugas autoelektrikas S., turintis visus buitinio anarchisto požymius, su kiekvienu darbdaviu bandydavo derėtis, kad ateis į darbą, kada norės ir išeis, kada baigs pradėtą darbą, net jei tai būtų vidurnaktį... Todėl dauguma buitinių anarchistų dirba sau, perka verslo liudijimus, registruoja individualią veiklą arba darbuojasi nelegaliai. Valstybės ir savivaldybių tarnautojai, sutikę tokį žmogų, jaučia gal net nesąmoningą norą priversti jį gyventi pagal jų taisykles, įsidarbinti, deklaruoti gyvenamąją vietą bei pajamas, užregistruoti santuoką, mokėti mokesčius ir važinėti keliais pagal Kelių eismo taisykles, uždėti jo šuniui antsnukį, o motociklui - duslintuvą. Buitinis anarchistas, jų požiūriu, yra paauglys, kuris taip ir nesubrendo. O jam anie yra kostiumuotos žiurkės, trukdančios džiaugtis gyvenimu. Vieni kitų jie niekada nesupras, bet bent jau galėtų išmokti pripažinti bei toleruoti vieni kitų egzistavimą.

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 20 d.

Virtualus bendravimas yra vertingesnis už gyvą

Nuo pat interneto ir pirmųjų pokalbių programų sukūrimo pradėjo lietis ir gąsdinimai, kaip mums kenkia virtualus bendravimas, pakeičiantis tikrą žmogaus ryšį su žmogumi. Vien per keletą pastarųjų savaičių šią temą aptarinėjo populiari televizijos pokalbių laida, išspausdinti keli straipsniai nacionaliniuose dienraščiuose, o jau pačiame internete jų nė neskaičiavau. O kur dar reklama, lyginanti vienos lietuviško alaus rūšies vartojimą su bendravimu socialiniuose tinkluose. Tėvams vis dažniau primygtinai patariama riboti laiką, kurį jų vaikai praleidžia prie kompiuterio, o iškart nepatikėjusieji interneto grėsme bauginami istorijomis apie  „Facebook” pažintis, pasibaigusias išprievartavimais ir žmogžudystėmis. Didžiausias baubas vis dėlto yra priklausomybė nuo interneto, kuri, tariamai atsiras, vos tik prisėsite prie kompiuterio ir paleisite naršyklę.

Stebėtina, bet iš visų mano pažįstamų bei draugų, tarp kurių yra įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties žmonių, nė vienas dar nemirė nuo interneto. Yra mirusių nuo vėžio, širdies ligų, narkotikų perdozavimo bei nesaikingo alkoholio vartojimo sukeltų ligų. Yra žuvusių nelaimingų atsitikimų metu, savižudžių. Tebūna jiems lengvos dzūkiškos kapinių smiltys ar tolimų kraštų žemė. Bet nuo interneto dar nemirė nė vienas. Dar daugiau, nė vienas rimtai nesusigadino sau šeimyninio gyvenimo ar profesinės karjeros dėl to, ką veikė internete. Į pažinčių portalus dažniausiai nuklysdavo tie, kurių meilė sutuoktiniui ar sugyventiniui jau seniai buvo išblėsusi. Darbo paieškos internete, apsipirkimas ir prekyba skelbimų portaluose tapo visų mūsų kasdienybe.

Drybsojimą fotelyje prieš televizorių su alaus skardine rankoje pavadinti intelektualesne veikla už naršymą internete galėtų tik TV prodiuseriai arba aludariai. Negi turėčiau tikėti jų nuoširdumu?

Tai gal baisus ne pats internetas, o tik jo socialiniai tinklai, pakeičiantys žmogui „gyvą bendravimą” su kitais žmonėmis? Kadangi didžia dalimi tai yra pastarojo dešimtmečio fenomenas, nepradėsiu stebėtis, kodėl būtent socialinių tinklų populiarumas taip gąsdina tėvus, pedagogus ir populiariosios psichologijos straipsnių rašytojus. Pradėkime nuo to, su kuo mes bendraujame socialiniuose tinkluose ir nevirtualioje realybėje. Ir ten, ir ten tai yra gyvi žmonės. Mirusių asmenų profilių socialiniuose tinkluose nėra daug ir, galų gale, jei jau primygtinai siekiate bendrauti tik su gyvaisiais, galite išmesti juos iš draugų sąrašo. Didžiąją dalį iš kelių šimtų savo „Facebook” draugų ir per tūkstantį žmonių, esančių mano „Google plus” draugų ratuose kada nors esu kokiomis nors aplinkybėmis sutikęs arba žinau juos tikrai egzistuojant. Net ir už tokių profilių kaip „Galerija Sofa”, „Pipedija Enciklopedija” ar „Šūdų Kultas” slepiasi realūs asmenys. Su vienu iš jų sveikinamės, susitikę prekybos centre, kito vardą ir pavardę seniai žinojau, o dėl trečiojo tiesiog nesuku sau galvos. Dauguma žmonių ten pasirašė tikru savo vardu bei pavarde ir, skirtingai, nei rašydami anoniminius skundus į laikraštį arba komentarus populiariuose žinių portaluose, atsakingai rašo ir bendrina tai, už ką prisiima visą atsakomybę.

Norėdamas pasišnekėti akis į akį su visais žmonėmis, esančiais mano virtualių draugų sąrašuose, ištisus metus turėčiau važinėti ir skraidyti po pasaulį ir tesuspėčiau jiems pasakyti: „Labas, kaip gyveni...” Arba tektų apsiriboti bendravimu su tais, kurie gyvena, dirba, pramogauja ir apsipirkinėja ten pat, kur ir aš.

 Turiu teisę suabejoti, ar toks apsiribojimas vardan bendravimo „gyvumo” turėtų kokią nors prasmę, atneštų naudos ar padarytų mane dvasingesniu. Interneto socialiniai tinklai būtent todėl ir išplito taip sparčiai, kad leidžia mums bendrauti ne su tais, kurie fiziškai yra šalia, bet neturi ką mums pasakyti, o su bendraminčiais ir bendrų pomėgių turinčiais žmonėmis iš viso pasaulio. Kaimyną, kuris po pirmo „bambalio” ištuštinimo ieško su kuo susimesti antram, ir pageidautų 3 valandų „Tu mane gerbi?” stiliaus pokalbio, gal ir įskaudins jūsų pasirinkimas geriau tuo metu pasitarti su virtualiais pašnekovais apie motociklų variklių priežiūros ypatumus arba naujo „Olympus” beveidrodinio fotoaparato keičiamais objektyvais dinaminį diapazoną. Tegul pratinasi - tai vadinama skaitmenine atskirtimi.

Teisingumo ministras, klausiantis tūkstančių virtualių draugų, tuo pat metu esančių ir visiškai realiais rinkėjais, nuomonės apie autorių teisių apsaugą sugriežtinančias įstatymų pataisas ir sostinės meras, iš komentarų prie savo įrašų sužinantis, kurie jo sprendimai labiausiai erzina miestiečius, turi daugiau galimybių jausti ryšį su žmonėmis, negu socialinių tinklų besibaidantys jų kolegos. Jeigu tai populizmas, tai toks skaitmeninis populizmas mums visiems yra gerokai patogesnis už praeitame amžiuje praktikuotas politikų „gastroles” po miestelių kultūrnamius, atsakinėjant į iš anksto atrinktus rinkėjų klausimus.

Drįsčiau prognozuoti, kad 2012 m. Seimo rinkimai bus pirmieji, kuriuose tiesioginis darbas su rinkėjais ir politinė reklama interneto socialiniuose tinkluose įgaus lig šiol dar neregėtą reikšmę balsavimų rezultatams. Laikai, kai rinkimus laimėdavo tas, kas sugebėdavo sukurti keletą skambių šūkių, gražiai atrodydavo nufotošopintuose plakatuose ir turėdavo už ką dažniausiai rodytis televizorių ekranuose, negrįžtamai baigėsi. Vienas interneto trolis gali akimirksniu paversti neapdairų politiką visuotinės pajuokos objektu ir realiu laiku tai pasieks didžiąją dalį jo rinkėjų. Vienas lemiamą akimirką parašytas sakinys ar įkelta nuotrauka, pabendrinta tūkstančius kartų, gali pakeisti viską. Mes pasikeitėme bent jau ne mažiau, negu Arabų pavasarį sukėlusios Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų tautos, ir vargas tam politikui, kuris nepastebėjo tų pokyčių ar bandys juos ignoruoti.

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 13 d.

Siūlau skaičiuoti mokestį už atliekas pagal barzdos ilgį

Du kartus per mėnesį, ryte, prieš išvažiuojant į darbą, žmona man primena, kad privalau išvilkti atliekų konteinerį už kiemo vartų. Nesiginčiju su ja, net jeigu lauke lyja įkyrus lietus arba žvarbaus vėjo gūsiai verčia gūžtis. Vakare grįžę namo, randame jį ištuštintą, o už tą malonumą kas mėnesį pervedu 11 litų 90 centų į bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras” sąskaitą. Rinkliavos dydį lemia ne mūsų šeimos pagaminamų atliekų kiekis, o gyvenamojo namo plotas. Jeigu paprašyčiau didesnio konteinerio arba išvis jo atsisakyčiau, mokama suma nesikeistų, nes tai ne mokestis už paslaugą, o rinkliava.

Mes, dzūkai, buvome vieni pirmųjų šalyje „bandomųjų triušių”, pradėjusių bendrai tvarkyti atliekas ir vežti jas į regioninį sąvartyną. Mūsų savivaldybės pasirinko būtent tokį rinkliavos administravimo būdą ir iškart sulaukė nemažai kritikos. Druskininkų savivaldybės gyventojai priešinosi bene mažiausiai, bet Lazdijų ir Alytaus rajonuose būta bandymų nemokėti rinkliavos ir ginčyti ją teismuose. Karščiausiu atliekų tvarkymo rinkliavos priešininku buvo velionis advokatas, Jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas Kęstutis Čilinskas, nenuleidęs rankų net ir po pralaimėjimų visų instancijų teismuose. Kadangi pats rinkliavos principas, išdalinant atliekų tvarkymo kaštus gyventojams pagal jų vardu registruoto nekilnojamojo turto plotą, žmonėms sunkiai suprantamas, prieš kiekvienus rinkimus šios temos imasi populiarumo siekiantys politikai. Įdomiausia, kad socialdemokratų valdomuose Druskininkuose ši partija ir Lietuvos savivaldybių asociacijai vadovaujantis Druskininkų meras pasisako už veikiančią rinkliavos sistemą, o gretimame Lazdijų rajone, kurį valdo Tėvynės sąjungos deleguotas meras, tie patys socialdemokratai tokią pat rinkliavą aršiai kritikuoja. Po to, kai Prezidentė grąžino Seimui iš naujo svarstyti Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas, savo veto pagrindusi Savivaldybių asociacijos išsakytais nuogąstavimais, neva jos „atveria kelią monopolininkui piktnaudžiauti kainomis už atliekų tvarkymą”, tapo išvis nebeaišku, kuria linkme jų tvarkymo sistema bus keičiama.

Rizikuodamas užsitraukti daugelio skaitytojų rūstybę, prisipažinsiu, kad mokėti rinkliavą už atliekų tvarkymą man patinka. Pačioje šio amžiaus pradžioje, kai dukra buvo dar visai maža, o mūsų šeima gyveno mieste ir iki gamtos reikėdavo važiuoti, ne kartą baisėdavausi vaizdingiausiose Snaigyno, Trikojo, Ančios, Veisiejo ar Avirio ežerų pakrantėse suverstomis šiukšlių krūvomis. Ne poilsiautojų apšiukšlinta aplinka, o sąmoningai atvežtomis ir miške ar pakelėje išverstomis šiukšlėmis. Tą patį matydavau ir rudenį, grybaudamas kur nors ties Puvočiais ar Trasnyku. Dzūkijos kaime naudotis atliekų išvežimo paslauga buvo neįprasta. Visi žinojo, kad susikaupusias šiukšles reikia deginti, o kas nedega - vežti į mišką. Vos keletą metų galioja naujoji atliekų tvarkymo sistema, o miškai jau pastebimai pašvarėjo. Nebeliko motyvo kažkur patiems gabenti savo atliekas, kai rinkliavos už jų tvarkymą dydis nepriklauso nei nuo atliekų kiekio, nei nuo noro ją mokėti. Argumentai apie tariamą tokios rinkliavos socialinį neteisingumą man nublanksta prieš švaresnes paežeres ir miškus. Galite skaičiuoti nors ir pagal barzdos ilgį. Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas tokiam mano pasiūlymui gal ir nepritars, bet bebarzdis Druskininkų meras prieštarauti neturėtų.

Nors ir pamažu, bet jau diegiama ir atliekų rūšiavimo sistema. Pats mačiau, kaip pernai Leipalingio gyventojai piktinosi jiems nepatogioje vietoje pastatytais skirtingų spalvų konteineriais. Pastatykit tokius ir prie mano tvoros – aš nesipiktinsiu. Nes išrūšiuotas šiukšles tvarkyti paprasčiau, o tai reiškia, kad atliekų tvarkymo sistemos išlaikymas bent jau nebrangs. O kad kas nors pigtų, kai taip kyla kuro kainos, tikrai nesitikiu ir kitiems tikėtis nerekomenduoju, bet tai jau visai kita tema.

Atliekų tvarkymas, kuro akcizai, net ir atominės elektrinės statybos reikalai – viskas artimiausiu metu bus aukojama vienam tikslui. Šią savaitę Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo paskelbė eilinių Seimo rinkimų datą – spalio 14 dieną. Iki tos dienos bus tiek knaisiojimosi po nerūšiuotas svetimas šiukšles, kad bet koks racionalus kalbėjimas argumentų kalba jau niekam neberūpės. Bet užtat šiųmetėje aplinkos tvarkymo akcijoje „Darom”, galiu jus patikinti, pamatysime kaip niekad daug politikų. Nuoširdžiai abejoju, ar tai labai jau pakeis kieno nors apsisprendimą rudenį balsuoti už vieną ar kitą kandidatą, bet bent pakelės ir pamiškės bus švaresnės.

Gintaro Žilio ir Roberto Salomone nuotraukos

Druskininkų savaitė 2012 m. balandžio 6 d.

Našlių Velykos

Mėgstu stebėti žmones žvarbų Velykų rytą, vos prašvitus, suvažiavusius į Šv. Mišias automobiliais užgrūstame Ratnyčios bažnytkaimyje, seniai virtusiame Druskininkų kurorto priemiesčiu. Kadangi Ratnyčios parapijai priklauso kone pusė Druskininkų miesto miegamųjų kvartalų ir senieji šilinių dzūkų kaimai nuo pat Švendubrės iki Žiogelių bei Randamonių, tokį rytą greta suklumpa maldai orios kurorto valdininkės, mokytojos, gydytojos, smulkūs turgaus verslininkai, senukai rūpintojėlių veidais ir nesuskaičiuojama daugybė našlių, vaikų ir anūkų, suvežtų iš mažų trobelių po laukinėmis kriaušėmis ar nusvirusiom eglių šakom. Į aštuntą ar devintą dešimtį įkopusi našlė juoda skepeta, o ne geltonkasė tautiniais rūbais dabar yra tikras Dzūkijos simbolis. Tik ant jų laikosi pasaulis, dar žiba vakarais šviesa tarpumiškių vienkiemiuose, dar užsuka laiškanešys ar paskambina telefoniniai sukčiai. Per keliolika metų išeis jos, atsiguls greta seniai biria pieska užbertų savo vyrų bei sūnų, ir čia bus tuščia, kaip po maro. Kas antra troba jau dabar atgyja tik vasarą, kai iš miestų ar emigracijos trumpam atvažiuoja paveldėtojai ar poilsiautojai su nuo kiekvieno uodo įžnybimo nesavais balsais rėkiančiais vaikais ir nežinančiais kaip elgtis ant žolės kambariniais šunimis. Jų lizinginiai automobiliai kliūva už kupstų ir pernai nenupjautų kiečių stagarų, o kepamos mėsos dūmai sutraukia paskutinius kaimo pijokėlius, besitikinčius už kelių valandų simbolinį patalkininkavimą gauti litų ar išgerti.

Kiek kartų man teko apžiūrinėti po šeimininkų mirties paveldėtojų parduodamas sodybas, visada jausdavau kažkokį sunkumą, matydamas paliktus jau niekam nereikalingus mirusių žmonių asmeninius daiktus, nuotraukas, darbo įrankius, per didžiuosius vasaros atlaidus pirktus šventųjų paveikslus. Atrodo, kad žmogus tik trumpam kažkur išėjo, gal karvukės perrišti ar beržo sulos leisti. Grįš ir dar priguls metalinėje lovoje ryškiai mėlynais galais, prisuks vidurnaktį sustojusį rusišką žadintuvą, pakeis baterijas senam VEF-ui, raikys duoną šituo iki plonumo sugaląstu peiliu. Nenorėčiau, kad po manęs va šitaip svetimi kuistųsi po daiktus, kurie užpildė mano kasdienybę, bet kitaip juk nebus.

Bet grįžkim prie mūsų našlių, Velykų rytą lipančių iš eglišakių kvapu dvelkiančių senų „Audi 100” bei „Pasatų”. Susitikę šventoriuje seniai matytas giminaites, jos puikiai prisimena visą savo giminės genealogiją, iš veido bruožų atpažįsta kitų kartų palikuonius, gali papasakoti apie tai, ką po daugelio metų, kai jų jau nebebus, bergždžiai bandysime sužinoti internete ar valstybiniuose archyvuose. Todėl dabar kaip tik pats metas, pavyzdžiui, antrąją Velykų dieną, kai visi pailsės nuo kiaušinių mušimo ir riebios kopūstienės valgymo, įjungti diktofoną, kuris veikiausiai yra ir jūsų mobiliajame telefone, ir įrašyti vyriausių giminaičių pasakojimus. O jei dar ir įdėmiai klausysite, nustebsite, kiek vertų gero romanisto plunksnos istorijų nutiko ne kažkur didikų rūmuose, o jūsų pačių gimtojoje sodyboje. Kokios aistros kunkuliavo, kokie meilės trikampiai, pavydo dramos ir nesusipratimų komedijos atsitiko. Ir visa tai dar labiau užaštrino du pasauliniai karai, tremtys ir kolektyvizacijos, žemės grąžinimo neteisybės, netikėtos ligos, beveik stebuklingi išgijimai ir nelaimingi atsitikimai. Tik per daug jų neišgąsdinkite netikėtai parodytu dėmesiu, jeigu keletą pastarųjų metų stengėtės negirdėti, nes atrodys įtartinai - gal kokio palikimo gviešiatės ar protėvių mišką parduoti sumąstėte.

Kai buvau vaikas, kiaušinių dažymas man nebuvo pati įdomiausia pramoga, bet prieš keletą metų, kai pamačiau savo žmoną su dukra ištisą pusdienį vašku, svogūnų lukštais ir kažkokiais pirktiniais dažais kuriančias visokias grožybes, prieš akis iškilo į lininį rankšluostį suvynioti ir mano velionės močiutės dermatininiame rankinuke parnešti Velykų rytą pašventinti kiaušiniai, duonos riekės, nedidelis kiaulienos kumpio gabalas. Suprantu, kad ne valgiuose ir netgi ne jų šventinime yra šitos šventės esmė, bet per santykį su tradicija, per kvapus, skonį, margučių spalvas ir raštus įdaiktinamas ir įlaikinamas didysis Prisikėlimo įvykis. Aprūkusiame vienos sukrypusios trobos kampe, po įskilusiu stiklu, padengtu storu riebių dulkių sluoksniu, į mane žvelgė Nukryžiuotojo akys. Nubraukiau suodžius ir dulkes tiesiog ranka ir supratau, jog tai tas žvilgsnis man tądien suteikė keistą jausmą, jog mane, vaikštinėjantį po svetimus namus, nuolat kažkas stebi. Čia pat buvęs sodybos savininkas, nupirkęs ją vos prieš kelias dienas, pasiūlė tą paveikslą pasiimti, nes vis tiek ketinąs viską griauti ir statyti iš naujo. Dabar tas Kristus, nupieštas neabejotinai talentingo XX a. pradžios vokiečių grafiko, žvelgia į mane nuo mūsų kambario sienos. Tik žvilgsnyje, greta kančios, nuvalius dulkes, atsirado tvirta Prisikėlimo viltis. O gal tik aš ją ten matau.